Author: Voljeras EU

Paskelbta

Teismų praktika

 

Teismų praktika susijusi su šunų laikymu, priežiūra, atsakomybe.

 
Data: 2011-11-22
Rūšis: Administracinių teisės pažeidimų byla
Tipas: nuasmeninta nutartis
Teismas: Kelmės rajono apylinkės teismas
Teisėja: Vilma Raščiuvienė
 
Kelmės rajono apylinkės teismo teisėja Vilma Raščiuvienė, sekretoriaujant Linai Normantaitei, dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui R. G., 
nukentėjusiajam A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo R. G. skundą dėl Administracinės komisijos prie Kelmės rajono savivaldybės tarybos nutarimo ir

Nustatė

R. G. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 5 d. patrauktas už tai, kad jis pažeidė gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių, patvirtintų Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2010-04-27 sprendimu Nr. T-143, 6.8 punkto reikalavimą, nes R. G. gyvenamojo namo kieme jam priklausantis šuo įkando A. S. į ranką, tuo padarė žalą asmens sveikatai.
R. G. 2011 m. spalio 5 d. Administracinės komisijos prie Kelmės rajono savivaldybės tarybos nutarimu administracinėje byloje Nr. (12.2) AG-12 pripažintas kaltu pagal LR ATPK 110 str. 5 d. ir nubaustas 500 litų bauda. Nutarime konstatuota, kad jo Vokiečių aviganių veislės šuo, laikomas pririštas prie grandinės privačioje gyvenamojo namo teritorijoje, 2011 m. birželio 29 d. įkando į ranką A. S.. Privati R. G. teritorija aptverta, tačiau vartai buvo laikomi atviri ir ant kiemo vartų nebuvo pakabintas apie šunį įspėjantis ženklas, apie šunį įspėjantis ženklas kabojo ant voljero. Tuo R. G. pažeidė Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 6.8 punktą.
Skundą padavęs asmuo R. G. su nuobauda nesutinka, prašo ją panaikinti, administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Jis paaiškino, kad jo Vokiečių aviganių veislės šuo 2011 m. birželio 29 d. buvo laikomas pririštas grandine prie būdos, kuri yra šalia voljero. Šuo lengvai gali patekti tiek į būdą, tiek į voljerą. Tuo metu, kai A. S. užėjo į jo namus, jis trumpam buvo išvykęs iš namų, vartai į jo namų kiemą buvo atviri. Ženklai apie tai, kad kieme yra šuo, buvo pakabinti ant kiemo vartų ir ant šuns voljero. Jis nepažeidė jokių šunų laikymo taisyklių, nes šuo kieme buvo pririštas prie grandinės, o ne palaidas. Jo namuose nėra įsteigta parduotuvė, žoliapjovėmis jis prekiauja turguose. Kitos dienos ryte jis ruošėsi vykti į turgų Radviliškyje, todėl žoliapjoves buvo išsidėstęs kieme, pasiruošęs pasikrauti į automobilį. Norėdamas jas apžiūrėti, jo įsitikinimu, A. S. turėjo paskambinti jam, o ne savavališkai jo nuosavame kieme ieškoti ir apžiūrinėti jam patinkančius daiktus.
Nukentėjusysis A. S. parodė, kad jis 2011 m. birželio 29 d. į R. G. priklausančio namo kiemą užjęs tikslu pasidomėti parduodamomis žoliapjovėmis. Kiemo vartai buvo atviri, kieme žmonių nesimatė. Ant kiemo vartų ženklų apie šuns buvimą kieme nebuvo, tačiau pro atvirus vartus įėjęs į R. G. kiemą aiškiai matė šuns voljerą, ant kuri buvo ženklas, informuojantis apie šį gyvūną. Voljere jis matė šunį, todėl buvo įsitikinęs, kad šuo uždarytas voljere ir drąsiai ėjo į kiemo gilumą, kur matė išdėliotas žoliapjoves. Šuo, pribėgęs prie jo, šoko ant jo, jis užsidengė galvą ranka, į kurią šuo ir įkando. Iš pradžių jis manęs, kad šuo palaidas, bet vėliau pastebėjo, kad jis pririštas prie grandinės. Jis įsitikinęs, kad toks šuns laikymas kelia pavojų bet kam, užėjusiam į R. G. kiemą, nes pamačius voljerą ir jame vaikščiojantį šunį, susidaro įspūdis, kad šuo uždarytas jame, o ne pririštas. Jo manymu, R. G. netinkamai laikė šunį, todėl jis pagrįstai nubaustas.
Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. S. parodė, kad 2011 m. birželio 29 d. įspėjamųjų ženklų apie šunį ant R. G. priklausančio gyvenamojo namo kiemo vartų nebuvo, tokie ženklai atsirado po įvykio, t.y. šuns įkandimo A. S.. Tačiau pro vartus įėjus į kiemą aiškiai buvo matomas šuns voljeras ir ant jo esantis ženklas, įspėjantis, kad yra šuo.
R. G. skundas pagrįstas ir tenkintinas.
Lietuvos Respublikos ATPK 110 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad straipsnio pirmojoje dalyje – gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse ir antrojoje dalyje – agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimas – padariusios žalos asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.
Kadangi ATPK 110 straipsnio norma yra blanketinė, vertintinos Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T-143 patvirtintos Gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių nuostatos. Kad asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn už ATPK 110 straipsnio 5 dalies pažeidimą, visų pirma būtina nustatyti šių Taisyklių, kurios reglamentuoja šunų laikymo tvarką, pažeidimus.
ATPK 9 straipsnyje pateikiama administracinio teisės pažeidimo sąvoka, kur nurodoma, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. ATPK 256 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.
Pabrėžtina, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.
Ginčo dėl to, kad R. G. šuo įkando į ranką A. S. nekyla, tokiu būdu, A. S. sužalojimo faktas yra akivaizdus. R. G. pripažintas kaltu pažeidęs Gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių 6.8 punkto nuostatas, kurios numato, kad gyvūnų savininkai, gyvūnus prižiūrintys asmenys privalo užtikrinti, kad gyvūnas nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nustatyta, kad R. G. šuo A. S. įkando R. G. priklausančiame kieme, būdamas pririštas grandine prie būdos, įėjęs į kiemą A. S. matė apie šunį įspėjantį ženklą, pritvirtintą prie voljero, matė šunį voljere. Jokių įrodymų, kad R. G. šuo būtų nusitraukęs nuo grandinės, palaidas pabėgęs iš voljero, laikomas pririštas ant netinkamo ilgio grandinės byloje nėra nustatyta, tokiais pažeidimais šuns savininkas nekaltinamas. Gyvūnų laikymo taisyklės nedraudžia laikyti šuns pririšto prie grandinės ir voljere. Toks šunų laikymas nepažeidžia kitų asmenų teisių ir nekelia grėsmės aplinkiniams. Vertinant nukentėjusiojo elgesį, yra pagrindo manyti, kad jis, įėjęs į svetimą kiemą, matydamas įspėjamąjį ženklą apie kieme esantį šunį, buvo nepakankamai atidus ir apdairus eidamas pro šuns buvimo vietą, į svetimo kiemo gilumą. ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatytas pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai yra nustatyta žala asmens sveikatai ar turtui, sukelta gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimu. Kadangi nėra duomenų, jog R. G. šuo buvo laikomas pažeidžiant šunų laikymo taisykles, todėl R. G. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį.
Kadangi nenustatyta, kokie papildomi galintys turėti reikšmės bylai įrodymai galėtų būti tiriami, todėl nėra pagrindo grąžinti iš naujo tirti bylos dėl papildomų aplinkybių tyrimo ir įrodymų surinkimo. Tik nustačius ATPK 110 straipsnio 5 dalies pažeidimo sudėtį, visų pirma Taisyklių pažeidimus, R. G. galėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Visi byloje esantys neaiškumai vertintini patraukto administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Šiuo atveju nenustačius Gyvūnų laikymo Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių pažeidimo, nenustačius R. G. kaltės, nėra ATPK 110 straipsnio 5 dalies pažeidimo sudėties, todėl jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 str. 1 d. 2 p., teismas

Nutarė

R. G. skundą patenkinti.
Panaikinti Administracinės komisijos prie Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 5 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (12.2)AG-12, kuriuo R. G. pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį paskirta 500 Lt bauda, ir bylą nutraukti.
Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Kelmės rajono apylinkės teismą.

 

Paskelbta

Viskas apie šunis

 

Mielas suniukas

Šuo

 
Šuo (lot. Canis lupus familiaris) yra šuninių šeimos žinduolis, prijaukintas maždaug prieš 14 000–15 000 metų. Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, įvairių rudų ir pilkų atspalvių. Šunys lengvai treniruojami.
 
Daugelyje šalių šunys dažniausiai laikomi kaip naminiai gyvūnėliai, nors įvairios šunų sporto rūšys leidžia jiems parodyti savo įgimtus sugebėjimus, o kai kurios šunų veislės iki šiol atlieka savo tradicines funkcijas – saugo avių ir galvijų bandas, taip pat naudojami tokiuose darbuose kaip narkotikų ar sprogmenų paieška.
 
Pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikaciją šunų veislės skirstomos į 10 grupių:
 
   1. Piemenų šunys (avišuniai, bandšuniai, galvijų sargšuniai)
   2. Pinčeriai, šnauceriai, molosai, mastifai ir šveicarų zenenhundai
   3. Terjerai (ilgakojai terjerai, trumpakojai, buldogiškieji, nykštukiniai terjerai, juodieji terjerai)
   4. Taksai
   5. Špicai (arktiniai ir kinkomieji šunys, Skandinavijos sarginiai špicai, Europos špicai, primityvieji špicai)
   6. Skalikai
   7. Pointeriai (Europos pointeriai, prancūzų brakai, seteriai ir pointeriai)
   8. Spanieliai ir retriveriai (retriveriai, spanieliai, vandenšuniai)
   9. Kambariniai šunys (bišonai, pudeliai, belgų grifonai, beplaukiai šunys, Tibeto šunys, čihuahua, nykštukiniai anglų spanieliai, japonų činas ir pekinas, Europos nykštukiniai spanieliai, nykštukiniai mastifai)
  10. Kurtai (ilgaplaukiai, šiurkščiaplaukiai, lygiaplaukiai kurtai)
 
 

Prijaukinimo istorija

 
Šunys kilo iš tikrųjų vilkų, kurie Europoje pasirodė maždaug prieš milijoną metų, Amerikos žemynuose – maždaug 700 000 metų vėliau. Seniausi rasti šuns palaikai – apie 14 000 metų senumo Vokietijoje, taip pat 13 500 metų senumo Izraelyje. Šunys tikriausiai buvo pirmieji prijaukinti gyvūnai, gali būti, kad jie nepriklausomai prijaukinti keliuose regionuose, tačiau genetiniai tyrimai rodo, kad visi šunys kilę iš euroazijietiškos veislės, taip pat ir gyvenę Amerikoje iki europiečių atvykimo. Manoma, kad anksčiausiai prijaukinti šunys – dabartinių laukinių Australijos dingo šunų protėviai.
 
Lietuvoje šunys kaip naminiai gyvūnai atrandami nuo pat ledynmečio pabaigos.
 
Šaltiniai:
wikipedia.org
dearpets.net
Paskelbta

Nusikaltėlių pėdsakais

 

VSAT nuotr. Tarnybinis suo Samo
 
Savaitgalį pasienyje su Baltarusija sulaikyti du sienos pažeidėjai. Vieno jų pėdsakais tarnybinis vokiečių aviganis Samo Vilniaus rajono mišku sekė net 4 kilometrus, praneša Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT).
Sekmadienį VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos patruliai Vilniaus rajone aptiko galimo sienos su Baltarusija pažeidimo požymius – ant kontrolinės juostos buvo užšluoti žmogaus palikti pėdsakai. VSAT pareigūnai įtarė, kad pažeidėjo ateita iš Baltarusijos.
Paieškai buvo pasitelktas septynerių metų vokiečių aviganis Samo. Jam duota komanda sekti pėdsakais. Samo juos nesunkiai užuodė ir pasieniečius sparčiai pradėjo vesti šiose vietose augančiu mišku.
Keturkojis pasieniečių pagalbininkas pažeidėją vijosi net 4 kilometrus, kol netoli Vilniaus rajono Dekaniškių kaimu buvo užkluptas vyras. Samo savo elgesiu davė suprasti, kad tai jo pėdsakais jis sekė nuo sienos linijos. VSAT pareigūnai sulaikė šį 45-erių Vilniaus rajono gyventoją. Jis teisinosi sieną su Baltarusija pažeidęs grybaudamas.
VSAT Vilniaus rinktinėje dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Po apklausos sekmadienį įtariamas pažeidėjas buvo paleistas. Jam įteiktas šaukimas pirmadienį vėl atvykti į Vilniaus rinktinę.
Dar vieną įtariamą sienos pažeidėją, Rusijos pilietį, šeštadienį sulaikė VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos pasieniečiai. Netoli prie pat sienos su Baltarusija esančio Medininkų kaimo jiems įkliuvo įtartinas vyras. Sulaikytasis turėjo 50-mečio Rusijos piliečio pasą, kuriame nebuvo nei vizos, nei sienos kirtimo spaudų. Įtariama, kad šis užsienietis nelegaliai pateko iš Baltarusijos.
Ir šiuo atveju dėl neteisėto sienos perėjimo VSAT Vilniaus rinktinėje pradėtas ikiteisminis tyrimas. Sulaikytąjį pasieniečiai uždarė į areštinę.
 
 
Šaltinis:
15min.lt
Paskelbta

Šunų priežiūra

 

Grazus suo

 

  • Jeigu šuo peršlapo nuo lietaus ar sniego, sausai nušluostykime jį rankšluosčiu.
    Šiltą vietą prie krosnies ar židinio šuo susiras pats. Toks nušluostymas apsaugo nuo peršalimo geriau negu drabužis.
  • Tarp šuns pirštų ir pado prilipusius žemių gurvuolius, akmenukus ir panašius daiktus privalome tuojau pašalinti, kaip ir ledo gabalėlius.
    Šie svetimkūniai sukelia šuniui daug skausmo. Ilgaplaukiams šunims reikia iškirpti plaukus iš tarpupirščių, tada rečiau susidarys gurvuoliai. Šią procedūrą, žinoma, reikia nuolat kartoti, kad smailūs, greit augantys plaukai nepratrintų pirštų vidinėse dalyse žaizdų.
  • Šuns užaugusius ilgus nagus reikia trumpinti.
    Dažniausiai nagus trumpinti reikia per mažai judantiems šunims, nes jų nagai per mažai nusidėvi. Trumpinti galima tik labai atsargiai dilde, nes ir naguose yra kraujo indų. Geriau būtų, kad šitą darbą atliktų specialistas. Retai pasitaiko šunų, kurių nagai būna trapūs. Tokius nagus reikia tepti aliejumi.
  • Jeigu tarp šuns dantų įstrigo kaulo nuolauža ar kitas svetimkūnis, reikia jį kuo greičiau pašalinti.
    Jeigu taip atsitiko, matome – šuo neramus, jis pražiojęs nasrus, snukį trina priekinėmis letenomis, arba palenktą į šoną galvą trina į žemę. Šunį reikia pražiodinti, viena ranka suėmus už viršutinio, antrąja – už apatinio žandikaulio ir, pakėlus lūpas, užčiuopti, kur kaulo nuolauža. Jeigu tai nepavyktų, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją. Jokiu būdu svetimkūnių negalima plėšti per jėgą replėmis ar kitais daiktais.
  • Šuns dantims jokios priežiūros nereikia.
    Deramai šeriamo šuns dantys savaime išsivalo. Jeigu susidaro gelsvas apnašas, jį reikėtų nuvalyti minkštu dantų šepetėliu ir trinta kreida arba valgomąja druska. Dantims žalingi saldumynai. Dantis nesunku pažeisti, jeigu šuns mokymui pasitelkiami akmenys arba jis žaidžia su akmenimis. Be išlygų turime pripratinti savo šunį, kad šeimininkui jis leistų nuolat apžiūrėti jo dantis.
  • Iš šuns akių ištekantį sekretą nuvalome minkšta šluoste ir drungnu vandeniu.
    Šuniui valyti akis jo paties ausimis yra klaidinga ir nehigieniška. Jeigu šuns akys ašaroja, įlašinkime akių lašų, gavę jų iš veterinarijos gydytojo ar vaistinės. Dabar teigiama, kad boro rūgšties tirpalas netinka, dažnai vartojant jį galima tik žalos pridaryti. Skersvėjis, ypač pomėgis iškišti galvą pro važiuojančio automobilio langą, sukelia šuniui akių uždegimus.
  • Iš šunų ausų kriauklelių turime išrinkti parazitus.
    Ausų raukšlėse ir kriauklelėse gali būti parazitų, utėlių. Tuomet ausis iššluostome spiritu sumirkytu vatos tamponu, o paskui sausu vatos tamponu įtriname specialius miltelius, naikinančius parazitus.
  • Jeigu šuo turi barzdą, ji turėtų būti plaunama šiltu vandeniu po kiekvieno šėrimo.
    Ant barzdos plaukų prikibę išdžiūvusio maisto likučiai ne tik negražiai atrodo – jie gali pasidaryti ir odos infekcijos židiniais.
  • Šuo sausai apšvarinamas specialia pudra.
    Specialiose parduotuvėse būna kailio pudros. Ja galima nuvalyti šunį. Po kelių minučių pudrą išvalome šepečiu. Toks sausas valymas pašalina didžiausius nešvarumus bei kailio kvapą, ir šuns nereikia maudyti. Reikia žiūrėti, kad pudros nepakliūtų į akis bei ausis.
  • Jaunas šuniukas jautrus drėgmei ir šalčiui, todėl geriau jo nemaudyti pirmuosius metus.
    Jeigu jis kartais itin išsipurvina, prausiame jį po dušu arba nušluostome minkšta kempine drungnomis šampūno putomis, labai kruopščiai jį perplauname bei gerai nudžioviname.
  • Jeigu šuo „išsikvėpino”, tai privalome jį išmaudyti.
    Daugelis šunų, ypač taksai, turi nelemtą polinkį voliotis išmatose. Tikriausiai tai pirmykštis instinktas, kad medžiojant grobį būtų „permuštas” savo kūno kvapas. Jeigu taip atsitinka, privalu šunį gerai išmaudyti ir, reikalui esant, taip pat ir jo galvą nuvalyti drėgnu rankšluostuku, tik neliesti akių ir ausų.
  • Išmaudytas šuo bent dvi valandas turi būti šiltame kambaryje.
    Per tą laiką šuo visiškai išdžiūva. Be to, tada jo neperpučia skersvėjis. Jeigu lauke blogas oras, šuns galite ir ilgiau neleisti į lauką.
  • Išmaudyto šuns kailį reikia gerai nušluostyti frotiniu rankšluosčiu. Šluostyti, kol jis pasidarys sausas.
    Lygiai taip pat gerai, o gal net ir geriau džiovinti plaukų džiovintuvu, jeigu šuo pakenčia jo ūžimą ir aparato nesibaido.
  • Maudant šunį, vanduo turi būti maždaug 35 laipsnių šilumos ir vos siekti šuns papilvę.
    Galvą paliekame sausą, ausis užkemšame vatos gabalėliais, ir saugome, kad muiluotas vanduo nepakliūtų į akis. Kūną prausiame geru muilu arba švelniu šampūnu. Ant kūno iš viršaus pilame iš indo švarų vandenį ir tuo pačiu metu ranka triname kailį.
  • Reikia žiūrėti, kad šuo negulėtų per šiltai ir per minkštai.
    Minkšta pagalvė lepina odą, daro šunį jautrų šalčiui, lėtina kailio šėrimąsi, dėl to gali atsirasti net praplikimų. Panašių pasekmių būna ir tada, kai šuo laikomas per šiltoje patalpoje arba kai jis didesnę laiko dalį praleidžia prie krosnies, šildytuvo, židinio.
  • Šuns kirpimas – specialisto darbas.
    Kai kurių veislių šunis, visų pirma pudelius, reikia nuolat apkirpti. Stilius ir būdas priklauso nuo mados. Žinoma, galima ir pačiam to išmokti, bet šunų kirpėjai turi ne tik patyrimo, bet ir reikalingų priemonių, tad geriau kreiptis į juos.
  • Kai kurių veislių šunys, ypač terjerai ir šnauceriai, turi būti apkerpami.
    Nereikalingi plaukai pašalinami specialiomis šukomis. Kirpimo galima ir pačiam išmokti, bet geriau susirasti specialistą.
  • Šuns ausų priežiūra -svarbi higienos dalis.
    Ausis geriausiai valyti vata apvyniotu pagaliuku, bet venkime per giliai įsiskverbti į ausies angą, kad jos nesužeistume. Vata suvilgoma vaikišku aliejumi. Jeigu ausies angoje vis būna sieros ir šias apnašas nelengva pašalinti arba po valymo jų vėl greitai atsiranda, patarimo prašykime pas veterinarijos gydytoją.
  • Ilgaplaukiai šunys nešukuojami tik valomi šepečiu.
    Jei vienoje ar kitoje vietoje plaukai susivėlė sruogomis ar į veltinį, tas vietas reikia atsargiai pirštais išnarplioti. Išimtis -seteriai ir spanieliai: jų tankiai sugulusių plaukų šukuoti nereikia. Ausų, uodegos galo, užpakalinės kūno dalies plaukus reikia rūpestingai, švelniai sušukuoti.
  • Šuns kailio priežiūros procedūras reikėtų atlikti kasdien.
    Tvarkyti kailį reikia jau ir jauniems šuniukams. Pradėti reikia labai atsargiai, vengtina per didelė prievarta. Jeigu šuo leidžiasi prižiūrimas, jį pagiriame ir apdovanojame. Tada jis greit įpras prie šios būtinos procedūros. Mažus ar vidutinio dydžio šunis užkeliame ant stato ir tada atliekame jų kailio priežiūrą.

 

Šaltinis:
esunys.lt

Paskelbta

Kur galima vestis šunį. Draugiškiausios vietos

Pristatome Jums šunims draugiškas kavines, barus, parduotuves ir kitas vietas Lietuvoje, kur šeimininkai gali vestis kartu su savimi savo augintinius ir visiškai nesijaudinti, kad kas nors piktai pasižiūrės ar išvarys!

 

Šuo prie stalo

 

ŠUNIMS DRAUGIŠKOS VIETOS

– Vero cafe
– Coffee Inn 
– Studio9
– Piano Man
– Cozy
– Briusly
– Coco restobar
– Gringo
– Rene 
– InVino
– Portobello 
– Tamsta
– Cafe de Paris
– The Kitchen
– Balti drambliai
– Presto
– Vyninė Blusynė
– Vyninė TAPPO D`ORO
– Debut Cafe
– La Boheme
– ŠMC lauko kavinė
– Alaus namai
– Therry kepyklėlė
– Burbulio vyninė
– Pink Milkshake
– Čili picerija (lauke)
– CanCan picerija (lauke)
– Forto dvaras (Šiaurės miestelyje)
– Šnekutis
– Lietuvos Geležinkelių traukiniai (2 klasės vagonai)
– Jalta 
– Kinų restoranas (prie VCUP)
– Submarinas
– De Vita viešbutis Druskininkuose
– Kybynlar (Trakai)
– Transilvanija
– Wok to Walk
– Tores (lauke)
– Kavinė Gabi (lauke)
– Obuolio respublika (lauke)
– Trys pušelės (lauke)
– Saint Germain vyninė
– Pas Juozapą
– Restoranas Lūja
– Vinchenso prie Baltojo tilto
– Kika (Šiaurės miestelyje)
– Yakata (lauke)
– Latte room
– Artistai
– California
 
 
Šaltinis:
dreaminblog.tumblr.com

 

 

Paskelbta

Penki maisto produktai, pavojingi jūsų augintiniui

 

Suo prie stalo
 
Naminių augintinių savininkai gerai žino, kaip sunku atsilaikyti prieš gardaus kąsnelio prašančias keturkojo draugo akis, tačiau yra tokių maisto produktų, kurių duoti nevalia. Žmogaus skrandžiui įprasti produktai gali būti labai pavojingi jūsų augintinio sveikatai.
 

1. Kramtomoji guma ir mėtiniai saldainiai

Kramtomosios gumos tikriausiai joks šeimininkas savo augintiniui neduotų, bet keturkojis draugas gali ją suryti paslapčiomis. Daugumos kramtomųjų gumų ir mėtinių saldainių sudėtyje yra ksilitolio, dirbtinio saldiklio, kuris pavojingas šunims. Patekęs į skrandį ksilitolis staigiai sumažina cukraus kiekį kraujyje. Jei surijęs kramtomą gumą ar mėtinį saldainį jūsų šuo vemia, sutrinka jo koordinacija, būtina kuo skubiau kreiptis į veterinarą.
 

2. Šokoladas ir kava

Šokolade yra kofeino ir teobromino – abi stimuliuojančios medžiagos pavojingos ir net nuodingos šunims. Paprastai jūsų augintiniui nieko nenutiks, jei jis nugvelbs šokoladinį sausainį ar įmerks liežuvį į jūsų rytinę kavą, bet didelį šokolado ar kavos kiekiai gali sukelti vėmimą, viduriavimą, raumenų traukulius ir net mirtį.
 

3. Vynuogės ir razinos

Vynuogės ir razinos gali pakenkti jūsų augintinio kepenims, todėl šio sveiko ir nekaloringo užkandžio, tinkančio savo mityba besirūpinantiems žmonėms, šunims duoti nereikėtų. Apsinuodijimo vynuogėmis ir razinomis simptomai: vėmimas, viduriavimas ir mieguistumas.
 

4. Avokadai

Avokadai nuodingi šunims ir katėms. Jie sukelia vėmimą ir viduriavimą, tad nesusigundykite pavaišinti savo augintinio šiuo egzotišku vaisiumi.
 

5. Česnakas ir svogūnai

Česnakas ir svogūnai pavojingi jūsų augintiniui, net jei jie kepti ar virti. Juose yra cheminių medžiagų, kurios pažeidžia šunų ir kačių raudonąsias kraujo ląsteles. Pažeistos ląstelės nebesugeba pernešti deguonies, todėl augintinis gali susirgti anemija.
 
 
Šaltinis:
alfa.lt
Paskelbta

Kinijoje išgelbėti šimtai šunų, turėjusių tapti restoranų lankytojų užkandžiais

Šunys, kurie turėjo būti patiekti kaip patiekalai Kinijos restoranuose, buvo išgelbėti, kai gyvūnus vežantį sunkvežimį perėmė gyvūnų teisių aktyvistai.
Sunkvežimiu buvo vežami 505 šunys, kurie buvo uždaryti į 156 mažus narvus, rašo dailymail.co.uk.
Deja, nepavyko išgelbėti visų šunų. Dėl labai blogų laikymo sąlygų keletas iš jų nugaišo.
„Narve buvo sutalpinta po septynis ar net aštuonis gyvūnus. Mums plyšo širdys matant tokį reginį“, – sakė vienas gyvūnų teisių aktyvistas.
Savanoriai padėjo išlaisvinti gyvūnus iš narvų ir visą naktį maitino, prižiūrėjo juos.
Gyvūnų priežiūros departamentas nustatė, kad šunų gabenimas buvo teisėtas. Žmogus, kuris organizavo gyvūnų gabenimą, turėjo licenciją transportavimui, tad policija negalėjo imtis jokių veiksmų, nors žinojo, kad gyvūnai bus patiekiami kaip patiekalai restoranuose.
„Mes negalime sustabdyti žmonių, valgančių šunis, nes neturime gyvūnų apsaugos įstatymo. Mes tikimės, kad vyriausybė sustabdys galimybę žmonėms iš šunų daryti verslą“, – sakė kitas žmogaus teisių aktyvistas.
Kad konfliktas būtų išspręstas, privatus gyvūnų gelbėjimo centras nupirko visus šunis, kurių vertė yra 60 tūkst. juanių (daugiau nei 23 tūkst. litų).
Šunimis, kol atsiras nauji šeimininkai, rūpinasi savanoriai.
Šaltinis:
15min.lt
Paskelbta

Šuns gyvenamosios vietos parinkimas bei priežiūra

Rytą atsikėlėte pilna burna plaukų. O dar išbėrė pačioj netinkamiausioj vietoj… Purendamas pagalvę nusičiaudėjote? Du kartus?!
Na, tuomet leiskite spėti. Hercas ir vėl buvo įsiropštęs į lovą? O gal buvo gaila ant žemės guldyti mažąjį lepūnėlį Baksiuką? Ką gi, vadinasi, nesate pats pavyzdingiausias šeimininkas pasaulyje, nesvarbu, kad su savo šuneliu valgote iš vienos lėkštės ir atnešate jam pagalį. Juk kiekvienam, kaip pasakytų išminčiai, savo, vadinasi, ir šuo privalo turėti SAVO namą.
 

„ Jeigu šuns gyvenamoji vieta įrengiama lauke…“

Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Būda gali būti už voljero ribų, kad nebūtų prarasta kvadratinio metro vietos.
 Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. Lentos turi būti impregnuotos, nes kai voljeras valomas, skydai pakeliami ir viskas išplaunama vandeniu.

– Ar valant turėtų būti naudojamos dezinfekcijos priemonės?

– Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). Dezinfekcinių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

– O buityje naudojamos priemonės netinka?

– Manyčiau, kad vis dėlto reikėtų derintis ir prie gyvūno: kad priemonės nebūtų per stiprios, kad gyvūnas jų neprisilaižytų, kad būtų nekenksmingos.

– Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos statant voljerą?

– Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. Voljero aukštis turėtų būti 1,80 m, kad būtų patogu įeiti ir gardą išvalyti.
 Jeigu auginama kalė atsiveda šuniukų, reikia turėti omenyje, kad gaminant voljerą strypai neturi būti labai reti – tarp jų turėtų būti maždaug 5 cm tarpai.

– Kokios dalys, be strypų, dar sudaro voljerą?

– Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus. Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų – J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Pvz., jei į kiemą ateina neprašyti, nelaukti svečiai, o namuose yra tik vaikai ar, sakykime, šeimininkė, tuomet vartelius galima atidaryti iš vidaus elektromagnetu.
 Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis (juokiasi – J. Š.).

Kad būda būtų jauki ir praktiška

– Kas yra svarbiausia įrengiant būdą?

– Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai. O jei dar kalė atsives šuniukų, šeimininkui bus sunku įlįsti juos paimti arba suteikti kalei pirmąją pagalbą.
 Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys. Tai natūralu.
 Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra. Net pats komisaras yra sakęs: ,,Auginkite šunis, nes tai yra pagrindinė priemonė, sauganti nuo vagių“.

– Tačiau žmonės bijo, kad įsilaužėliai gali ko nors ,,papurkšti“ jų augintiniams?

– Nelygu koks šuo. Vieną šunį tas papurškimas veikia, kito ne. Jeigu šuo yra stiprios psichikos, galite purkšti kiek tik norisi.

– Kokie reikalavimai keliami šuns būdai?

– Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui – J. Š.). Landa – 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Jeigu grindyse nebus padaryta plyšių, šuo visą laiką gulės ant žemių krūvos.

– O ką reikėtų patiesti ant būdos grindų?

– Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Vatinių patiesalų kloti negalima, nes jie tik permirksta ir šuo greičiau suserga.

– Ar tinka tik šiaudai?

– Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Tokiu būdu turime dvigubas grindis – šuo nešąla ir patogu valyti.
 Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Štai prekybos centruose ir yra siūlomos būdos su neatidengiamais stogais – grindys suleistos, be jokių plyšelių ir dar su prieangiais.

– Kurioje būdos vietoje turėtų būti daroma landa?

– Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta – visuomet padės galvą ant landos krašto. Todėl landoje turi būti slenkstukas: jis neleidžia išnešti iš būdos šiaudų ir šuniui yra kur pasidėti galvą.
 Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį – čia jau dizaino reikalas. Būdą galima šildyti polistirolu, vata, kitomis medžiagomis, daryti kokią norite apdailą, bet vidinės dėžutės išmatavimai, kalbant apie standartinį vokiečių aviganį, yra 90x70x60.

Nešuniškas gyvenimas bute

– Kur gi vis dėlto turėtų būti šuns vieta namuose?

– Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Taigi reikia įvertinti tai, kad gali pasisukti saulė ir net žiemą gyvūnui bus karšta.
 Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono. Ten kaupiasi drėgmė, o tai šuns sąnariams tikrai ne į naudą.
 Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas–kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu atneštumėte mažą šuniuką, jis pats pasirinktų vietą kur nors koridoriuje.

– O ar reikėtų leisti šuniui pačiam pasirinkti vietą?

– Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje. Tai priklauso nuo būsto išplanavimo.

– Tačiau ar vonia yra ta vieta, kurioje galima apgyvendinti savo augintinį?

– Ne, nes čia nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Na, o virtuvėje šunį gali erzinti kvapai.

Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria – visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą – žiurkėną, katę ir t. t.
 Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Pvz., namuose laikyti dogą ar senbernarą tikrai nepatariama, nes jis užims labai daug vietos, be to, seilės, plaukai…

– Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui?

– O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Gyventi šalia žmogaus – geriau bet kokiu atveju.

– Taigi kas geriausia šuniui: voljeras, būda ar žmogaus namai?

– Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus. Pvz., kaime šunys laikomi pririšti prie grandinės ir žmonės nesupranta, kad šuo yra žmogaus kompanionas ir jį galima alikyti net namuose.

 

Konsultavo Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas, kinologas Vytautas Gustaitis

Parengė Julija ŠMITAITĖ

Šaltinis:
www.animal.lt

Paskelbta

Šuo ir grandinė

 

Šį kartą – apie grandinėmis prie būdų pririštus šunis. Tai toks dažnas ir įprastas vaizdas, kad neretai to paprasčiausiai net nepastebime. O pastebėti ir apsvarstyti tikrai yra ką.

Šunys – žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Todėl negalima pamiršti, kad be maisto, vandens ir pastogės keturkojui būtini ir kiti dalykai, fizinis bei protinis krūvis.

Judėjimo džiaugsmas ir svarba

Mūsų šalies kaimuose šuns, būdos ir grandinės trio yra kone tradicija, sustabarėjusi nuostata, kurios neretai visiškai nenorima atsisakyti. Geriausi ir ištikimiausi žmogaus draugai, gyvendami kaime – natūralios gamtos, neaprėpiamų erdvių, nuotykių ir gryno oro apsuptyje – dažnai net nenutuokia, ką reiškia bėgti, šokinėti, nevaržomai vartytis žolėje, plaukioti upėje ar mėginti pavyti šeimininko numestą pagalį…

Nenutuokia ir to, kad žemės paviršius gali būti padengtas žole, smėliu, vandeniu, asfaltu ar kuo kitu ir kad jis nėra vienodas, kaip gali pasirodyti metų metus tupint vienoje ir toje pačioje vietoje. Nenutuokia dar daugelio žemiškų ir džiuginančių dalykų. Taip nutinka tuomet, kai vos kelių mėnesių šunyčiui grandinė tampa tarsi dar viena kūno dalims: vienas jos galas pritvirtinamas prie antkaklio, o kitas – kone prikalamas prie būdos, prie kurios naujasis ūkio gyventojas ir įkurdinamas daugiau nei dešimtmečiui.

Dėl keleto labai svarbių priežasčių šuniui būtina turėti erdvės, kurioje jis galėtų laisvai judėti ir mankštintis savarankiškai, jei šeimininkas neužsiima reguliariu jo treniravimu. Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis – niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika – apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė. O kartais, stengdamiesi kaip nors išeikvoti energiją, šunys ima perdėtai rūpintis savimi, pavyzdžiui, be paliovos, neretai iki žaizdų laižo kailį, letenas ir ilgainiui tai tampa įpročiu, sukeliančiu rimtų sveikatos problemų.

Ar kada nors teko atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi didžioji dalis prie būdų pririštų šunų?

Pirmiausia, pastebima tai, kad paprastai aplink jų būdas būna išminti takeliai, kuriais keturkojai augintiniai diena iš dienos žingsniuoja ar mėgina bėgioti, norėdami bent kiek pasimankštinti. Jų dubenėliai maistui ir vandeniui dažnai būna išvartyti ir išstumdyti, nes tai vieninteliai pasiekiami daiktai, su kuriais įmanoma pažaisti… Tačiau ir čia žaidimai baigiasi, kai į pramogas įsijautęs gyvūnas netyčia nustumia dubenėlį per toli ir nebegali jo pasiekti, nes grandinės ilgis neleidžia to padaryti.

Kita dažna pririšto šuns elgesio ypatybė – perdėtai audringa reakcija į viską, kas vyksta aplink. Ji pasireiškia į kiemą atėjus žmogui arba tuomet, kai greta atsitinka kas nors neįprasto, pavyzdžiui, nutūpia paukštis ar prabėga koks nors gyvūnas. Prirakinto šuns džiaugsmą, pamačius šeimininką, lydi lojimas, inkštimas ar stūgavimas, grandinės tąsymas į visas puses ir bergždžios pastangos bent kiek priartėti prie savojo gaujos vado. Tuo tarpu teritorijoje pasirodžius svetimam asmeniui ar kokiam nors nematytam sutvėrimui, šuo ima draskytis, tampa, atrodytų, nevaldomas ir agresyvus. Tačiau svarbu prisiminti vieną esminį šunų elgsenos principą – agresija gimsta tada, kai gyvūnas pasijunta nesaugus, o būtent taip ir nutinka, kai netoliese vyksta ar pasirodo kažkas, ko jis nepažįsta ir nesupranta.

Šuo nežino, ar, pavyzdžiui, atėjūnas yra pavojingas, tačiau per ilgus metus puikiai įsisąmonina, kad visuomet yra pririštas ir, kilus pavojui, neturės galimybės pabėgti. Todėl ypač stiprus savisaugos instinktas pakužda, kad vienintelis būdas išvengti galimo pavojaus – puolimas. Iš to ir kyla šuns, negalinčio laisvai judėti, agresija. Tokiose situacijose neretai gelbsti voljerai – juose saugesni ir labiau savimi pasitikintys jaučiasi ir keturkojai, ir tie, kurie yra priversti pro juos praeiti.

Be to, šunys yra tie gyvūnai, kurie itin atidžiai renkasi, kur miegoti ir ėsti, o kur tuštintis. Pirmuosius du veiksmus jie atlieka toje vietoje, kurioje jaučiasi saugūs, kuri yra jų „namai“, guolis. Ir, jei galėtų, tikrai neterštų ten pat. Tačiau, gyvendami pririšti prie būdų ir niekuomet nevedžiojami, jie neturi kitos išeities ir elgiasi taip, kaip natūraliomis sąlygomis nesielgtų: ėda, miega ir tuštinasi plotelyje, kurio dydis priklauso nuo virvės ilgio…

Skirtingos kartos – skirtingi požiūriai

Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, kurie prie būdų laiko jau ne pirmuosius savo šunis, dažniausiai apie jų gyvenimo sąlygas nesusimąsto. „Šuo turi būti prie būdos“, „Visi mano šunys prie būdos buvo laikomi“, „Šuniui ir taip gerai: gauna paėsti, turi, kur įlįsti, ko jam daugiau reikia?..“ – tokius pagyvenusių kaimo žmonių atsakymus pavyksta išgirsti paklausus, ar, jų nuomone, šuniui yra gerai visą laiką būti pririštam. O šešiasdešimties metų sulaukusi kaimo gyventoja Julija, į klausimą, ar bent retkarčiais šunį paleidžia, atsakė, kad savo augintinio nepaleidžia niekada ir pasiguodė, kad kartais jis pats nusitraukia nuo virvės ir kuriam laikui dingsta… Priežastį, dėl kurios ji neveda šuns pasivaikščioti, moteris įvardijo trumpai: „Neturiu tam laiko“. Ir tik vienas septyniasdešimt ketverių metų amžiaus kaimo gyventojas Augustas patikino, kad jo šuo yra ištikimiausias jo draugas ir palydovas, kuris visada palaidas bėginėja greta.

Visiškai kitokios nuomonės laikosi jaunesni žmonės, gyvenantys ar planuojantys įskurti kaime. Pastariesiems šuns, visą laiką pririšto prie būdos, laikymas yra nepriimtinas. Trisdešimt ketverių metų ūkininkė Dovilė teigė, kad jos šeima dviems savo augintiniams statys voljerą: „Dar nesuplanavome, kur tiksliai įkurdinsime šunis, nes pirma norime susitvarkyti aplinką, o tada ir voljeras bus. Jį, beje, žadame susimeistrauti patys, nes liko įvairių statybinių medžiagų, kurias bus galima panaudoti ir suręsti šunims būstą, ne ką prastesnį už pirktinį. Be abejo, šunis kasdien ir vedžiosime, nes, mano nuomone, nėra humaniška šunį visą diena laikyti vienoje vietoje ir neleisti jam palakstyti“.

Tuo tarpu keturiasdešimtmetė Regina, su vyru neseniai atsikrausčiusi į kaimą, savo kiemą ketina apjuosti tvora, kad šuo galėtų palaidas lakstyti po teritoriją ir nekeltų aplinkinių pasipiktinimo. Taigi akivaizdu, kad skirtingų kartų atstovų požiūriai į šunų laikymą ir priežiūrą išties nėra vienodi.

Išeitis visuomet yra

Kaimas ir šuo – neatsiejami dalykai. Juk ne vien pirmykščių medžiotojų, bet ilgainiui ir kaimo žmonių poreikiai išpuoselėjo šią žmogaus ir gyvūno draugystę, tebesitęsiančią iki šių dienų. Tad ką daryti, kad šunys šalia mūsų būtų laimingi ir teiktų džiaugsmą, vienokią ar kitokią naudą mums bei mūsų šeimoms? Išeičių ir problemų sprendimo būdų visuomet yra.

Šiuo atveju galima išskirti vieną esminį ir paprastą dalyką, kuris pagerintų šuns gyvenimo kokybę ir jo bei šeimininko tarpusavio ryšį – tai vedžiojimas ir kasdienis dėmesys. Nesvarbu, kur auginamas ir laikomas gyvūnas – bute, voljere ar pririštas prie būdos, nesvarbu, didelis tai šuo ar mažas, jaunas ar jau suaugęs, kiekvienas šeimininkas, net ir po visų dienos darbų, turėtų atrasti valandėlę laiko jo pavedžiojimui, pamankštinimui, supažindinimui su aplinka. Jei neįmanoma spėti su augintiniu nueiti į gamtą, laukus ar pamiškes, tuomet pravartu bent jau apsukti keletą ratų aplink savo ūkį, sodybą.

Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti. O galbūt darže turite nenaudojamos žemės lopinėlį, kurį šuo galėtų rausti ir taip pasimankštinti?

Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę. Tik gyvendamas pilnavertį gyvenimą, šuo geriau supranta savo šeimininką, noriai vykdo įvairias jo komandas, užduotis, o juk paprasčiausias bendravimas su gyvūnu gali atnešti tiek daug džiugių akimirkų!

 

Šaltinis:
www.grynas.lt

 

Paskelbta

Būda – kaip įrengti šuniui jaukų namą?

Rekomendacijos šuns būdos įrengimui:

Svarbiausias dalykas perkant arba gaminant namus šuniui – užtikrinti, kad būdoje namų sargui būtų šilta, sausa ir jauku. Tai, kad būda išoriškai atrodo daili – dar ne rodiklis. Kur kas svarbiau, kad ji patiktų Jūsų keturkojui. Ką reikia žinoti prieš imantis įrengimo darbų?
 
– Būdos dydis turi būti pritaikytas pagal šuns dydį. Visų pirma – ne per ankšta – šuo turi laisvai apsisukti ir gulėti joje. Tačiau tai nereiškia, kad augintiniui reikia statyti namą – itin erdvioje būdoje gali būti šalta, nes šuo nesugebės jos prisišildyti. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiui reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda. Anga turėtų būti ovali, 0,5 m aukščio ir 0,3 m pločio.
Padarius per didelę landą, šuo lįsdamas ištrauks būdoje esančius paklotus. Landa turėtų būti 20–25 cm aukščiau grindų lygio. Jei landa sieks grindis, bus per žemai, šuo brauks nugarą ir ją žalos.
 
– Šiltuoju metu būdoje galima pakloti kilimėlį, tačiau šaltuoju to daryti nerekomenduojama, nes kilimėlis sušlaps, jis ilgai džius. Rudenį ir žiemą į būdą geriausia įkloti šiaudų, šieno arba medžio drožlių (pjuvenos netinka). Šiaudai tinkamiausi, nes juose nesiveisia parazitai.
 
– Specialistai teigia, kad būdos grindys privalo būti ventiliuojamos. Kaip tai pasiekti? Grindyse galima išgręžti maždaug 1 cm skersmens skyles. Ventiliaciją taip pat galima užtikrinti tarp sukaltų dugno lentų paliekant nedidelius plyšelius – tuomet būdoje bus sausa. Pagrindas turi būti šiek tiek pasviręs į kurį nors kampą, esantį priešais landą.
 
– Kinologai pataria būdas kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu. Statybinė vata tam netinka.
 
– Kad krituliai nepatektų į vidų, virš landos esantį stogą patartina pailginti apie 0,6 m. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, landos angą siūloma pridengti guminėmis ar brezentinėmis juostomis, jas prikalant virš landos. Juostos sulaiko šaltį ir vėją, bet kartu palieka galimybę šuniui įlįsti.
 
– Prie landos į būdą galite įrengti nedidelį medinį pagrindą – savotišką terasą, ant kurios geru oru šuo galėtų gulėti sausas ir švarus. Tiesa, kai kurie kinologai būdas su prieangiais kritikuoja, nes šuo per angą turi stebėti aplinką – toks instinktas.
 
– Kaip žmogaus, taip ir šuns būstas vasarą, esant dideliems karščiams, suteikia pavėsį. Apie būdą reikia palikti erdvės, kad žiemą šuo turėtų galimybę bėgioti tokiu būdu sušilti.
 
– Šunys neskiria spalvų, todėl būdos spalvą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva. Kiti būdos projektavimo elementai taip pat priklauso tik nuo šeimininko skonio. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą. Už plokščią stogą augintinis tik padėkos, nes šunys mėgsta ant jo užšokti, gulėti.
Galima netgi įstatyti nedidelį langą su stiklu – augintiniui bus šviesiau.
 
– Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. Pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį. Trumpaplaukio šuns negalima laikyti lauke, būdoje – tai jo kankinimas.
 
– Jei planuojate perkelti patalpoje gyvenusį šunį į lauką, tai reikia daryti vasarą. Lauke laikomas šuo pats prisitaiko prie metų laikų kaitos. Šaltukas iki -20 laipsnių šuniui nepavojingas. Dažnai šeimininkai daro klaidą ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileidžia į vidų. Po to, vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos. Lauke laikomą šunį patariama įsivesti į patalpą nebent kelioms minutėms. 
 
Šuns būda dėžė
Parengta bendrai su:
ALIO Skaitymai
BDAR Sistema: WordPress