Istorija. Kaip jaučiasi pasiklydęs šuo?

šuo su pavadėliu

Jau praėjo nemažai laiko, kai Kauno prieigose, labai dideliame centro pastate įvyko įvykis, priverčiantis mane susimąstyti, kas per žmonės mes esame ir kodėl turėtume būti kitokie. Įvykis, sukrėtęs mane dar ilgai, paliks randą, kuris sakys, jog žmogus – jau ne žmogus, jis jau tampa neveiksniu, negalvojančiu, nejaučiančiu padaru.
Esu žmogus, kuris matė tarp žmonių pasiklydusį šunį dideliame pastate ir… Pasakoju istoriją, tai, ką matė šuo, tas nekaltas padaras, kuris ieškojo šeimininko, bet… Rado. Istorija šuns akimis (…).
Aš uostinėju duris, pro kurias, manau, jog įėjo mano šeimininkas. Man taip norisi patekti vidun, jog sulaukęs tarpo prasmunku paskui kažkieno kojas. Pasikeitė kvapai viduje. Aš juntu daug neplautų kojinių kvapo, prakaito ir baimės. Visi žiūri įbedę akis į mane, tarytum nesuprasdami, kas aš esu ir iš kur atsiradau, o aš tik ieškau…Jo… Pratipenu iš kairės, palikdamas gyvūnų skanėstų parduotuvę, iš dešinės uodega perbraukiu vyrui per ranką ir lekiu į priekį. Visi žiūri į mane, o aš uostau kiekvieną kampą ieškodamas savo šeimininko kvapo.
Žvilgsnių vis daugėja ir aš pajuntu, kaip kažkoks žmogėnas laksto paskui mano uodegą, atkišęs tokį aparatą, kur mano šeimininkas dedasi prie ausies ar kartais prikiša prie manęs bei sako – „šypsoki“s. Visi aplinkui stabteli, rodo pirštais, čiauškia kažkokius žodžius ir niekas nebando manęs paklausti: – „ko gi tu ieškai, drauguži?“.
Nei batų, nei drabužių parduotuvėje aš nerandu savojo šeimininko… Einu atgalios, užsukdamas į banką. Įeinu į patį patalpos, kur žmonės skaičiuoja kažkokius popierius, centrą. Visi trauko pečiais, šurmuliuoja, o tas dar žmogėnas laksto su daikčiuku paskui mano uodega ir manau, jog filmuoja. Pasijuntu tarsi persekiojama žvaigždė ir tipenu link ten, iš kur atėjau.
Priešais duris mane pasitinka policininkas ir kariškis. Juos aš atpažįstu, nes mano šeimininkas dažnai apipila juos frazėmis, kai sustabdo mus važiuojančius „lekiančia“ mašina. Mano žvilgsnis įsminga į juos tarsi sakydamas: „jūs esate tie, kurie privalo pagelbėti. Jūsų pareiga padėti tam, kuris yra nelaimėje. Aš ieškau. Padėkite“.
Bet… Man atidarė duris ir „išlydėjo“ laukan. Nieko. Visiškai nieko nepadarė tie, kurie privalėjo padėti. O juk mano pareiga ginti, tarnauti, aš ieškau savo šeimininko, jog galėčiau atlikti tą pareigą, o jūs matydami mane nelaimėje tik palydėjote per duris. Ech…
Nepasiduodamas aš suku ratais aplink tą didelį pastatą su švytinčiomis raidėmis, didele stovėjimo aikštele ir žmogėnų kojomis. Ieškau, kaip man vėl prasmukti į vidų, juk dar ne viską apieškojau ir neradau jo, savo šeimininko.
Nepasiduosiu. Aš randu dar vienas duris ir prasmunku pro jas į vidų. Va, čia ir pakliuvau. Vos tik įnėręs pro duris ir pradėjęs savo paiešką per kitas parduotuves, esu apsuptas keturių žmogėnų plačiais pečiais. Nesuprantu. Juk aš tik ieškau, neloju, nešnypščiu ir nesikandžioju. Mane tarsi kažkokį žvėrių valdovą bando vos ne dešimt rankų supančioti, surišti kojas ir dar ant snukio deda kažkokį skudurą…
Reaguoju ramiai. Aš nebijau tų rankų, kurios mane riša, nebijau akių, kurios žvelgia į mane ar tų burnų, kurios šneka apie mane. Aš bijau nesugebėti rasti šeimininko, nesugebėti rasti to, kurį aš taip saugojau, kurį myliu, gerbiu ir kuriam visada palaižau ranką, kad ir kokia skaudi ir sudrausminanti kartai ji būna.
Jie, tie keturi vyrai, mane supakavo tarsi kalėdinį žaisliuką, jau maniau viskas – mano kelias baigtas. Skelbs per eterį, jog bėgioju, jog ieškau, bet…Tarsi kažkoks padaras buvau išmestas per duris ir vėl… Vėl man niekas nesuteikė pagalbos ir niekas nesuprato to, ką aš iš tikrųjų sakiau savo žvilgsniu ar uodegos vizginimu. Suklykė moters balsas: „kokie jūs apsauginiai, jeigu gyvūną išmetate pro duris“.
Manau, tai buvo apie mane. Aš pasukau už kampo. Nuėjau giliau. Bijojau labiau negu bet kada. Likau nesuprastas. Neradęs ir nusivylęs. Matau kažkas artėja šalia manęs. Žmogėnas. Čia tas, kuriam dar pralindus pro pirmas duris buvau perbraukęs ranką sava uodega. Savas. Įsakmiu tonu išgirdau „sėdėt“ ir atsisėdau. Jis, atrodo, žino viską, ką ir mano šeimininkas man šneka. Antra komanda ištarė „gulėt“ ir aš atsiguliau. Guliu. Patenkintas, jog kažkas mane pastebėjo kitaip. Pradėjo šnekėtis.
Žmogėnas kelias minutes kalbėjo prie ausies prikištu daiktu, vis kartodamas man gulėti. Aš patenkintas klausiau. Ramiai. Juk aš toks ramus, paklusnus, ieškantis. Laukiantis.
Netrukus privažiavo mašina, tokia didesnė negu man tenka sėdėti. Išlipo simpatiškos mergaitės, davė kąsnelį. Tie trise – jis ir jos dvi kažką šnekėjosi apie mane. Aš atsipūčiau, jog pagaliau, pagaliau man pavyko atkreipti dėmesį. Gal jie man padės, gal vakare jau būsiu šalia šeimininko kojų, gausiu pagaliau šlakelį vandens ir kąsnelį skanėstų. Įšokau į mašiną tikėdamasis tik geriausio ir nurimau. Dar nosimi palydėjau tą, tą, kas jis buvo… Žmogus, sustojęs akimirkai, o man padaręs džiaugsmą širdyje. Apsidairiau. Jo jau nebuvo, bet buvo jos – mergaitės. Jos man padės. Ačiū, jog padėjai, jog iškvietei…
Moralas: sustabdyk akimirką, apsidairyk ir padėk tam, kuriam gali… Juk gali. Yra ir kitas kelias… Ką pasirinksi Tu? Pradedant kurti kažką naujo ar tiesiog kurti iškyla klausimas: kodėl, kam to reikia, kas iš to išeis…

Šaltinis: delfi.lt

Leave a Reply

You have to agree to the comment policy.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.