„Na va matai, nusipirkau retriverį, o toks durnas!“, – tokių vertinimų esu girdėjusi iš nusivylusių šeimininkų lūpų.
Iš tiesų šunų veislių žinynuose, aprašuose visuomet yra prierašas, ar ši veislė lengvai pasiduoda dresūrai, ar visgi labiau brangina savo laisvę ir nepriklausomybę.
Dresuotojai sutaria, kad veislės faktorius lemia daug, tačiau jei su užaugusiu šunimi nepavyksta susitvarkyti – greičiausiai kaltas šeimininkas, o ne jo šuo.
„70- 80 proc. lemia užsiėmimai, šuns socializacija“, – pabrėžia šunų dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas ir įkūrėjas Egidijus Brazys.
„Šunis dresuoti nesunku, daug sunkiau – jų šeimininkus!“, – juokauja šunų dresuotoja Daiva Gapsevičiūtė iš mokyklos „Dresuok šunį“.
Šiuos du dresuotojus kalbiname apie pagrindines šeimininkams kylančias problemas bei tai, kiek šuns elgesį nulemia jo veislė.
Svarbiausias – kelių mėnesių laikotarpis
Šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas Egidijus Brazys teigia, jog auksaspalviai retriveriai, labradorai, vokiečių aviganiai, belgų malinua, rotveileriai, bokseriai iš tiesų lengviau dresuojami.
„Sunkiau suvaldyti tokius, kaip samojedai, laikos, nes jie – sportiniai šunys. Dar sunkiau treniruoti šarpėjus, biglius. Su šiomis veislėmis tiesiog reikia daugiau kantrybės ir laiko. Samojedai iš savęs yra laisvi, gimę būt laisvi. Ir jie nieko nenori klausyt. Juk jų užduotis – tempti roges, o ne būti paklusniems. Žinoma, šie šunys nėra agresyvūs, viskas su jais gerai. Tiesiog jie niekuomet taip neklausys komandų „stovėt, sėdėt, gulėt“ taip, kaip vokiečių aviganiai ar belgų malinua. Su vokiečių aviganiais daug metų užsiima ir policija, jie dirba pasienyje“, – dėstė E. Brazys.
Pakėlęs skambantį telefoną „Rekso“ mokyklos vadovas dažniausiai išgirsta „mano šuo puola kitus šunis“.
„Arba – žmones, – priduria E. Brazys. – Tiesiog yra padarytos didelės klaidos, kai žmonės galvoja, jog šuo per jaunas, jo treniruoti dar nereikia. Svarbiausia iš pradžių net ne dresūra. Svarbiausias laikotarpis šuniui yra tarp 2-5 mėnesių. Tuomet juos reikia socializuoti – vesti ten, kur žmonės, kiti šunys, įvairūs garsai, triukšmas. Leisti pažaisti ir susipažinti su savo gentainiais. Kai šuniuką atveda 6 mėnesių, jis pamato kitus šunis, suveikia gynybinė reakcija. Jam – stresas, nes jis nežino, kaip su kitais šunimis reikia bendrauti.“
Kiekvienas – su savu charakteriu
„Sakyčiau, kad lemia ne veislė, o konkretaus šuniuko charakterio savybės, – svarsto Daiva Gapsevičiūtė, atstovaujanti mokyklai „Dresuok šunį“. – Kiekvienoje vadoje šuniukai yra skirtingi – ir tai labai matosi, kai tą vadą turi namie. Tie 5-6 ar 10 mazgių ir kiekvienas jų yra kitoks. Aišku, yra tam tikri dalykai, būdingi tam tikrai veislei. Bet tai nereiškia, kad visi tos veislės šunys elgsis vienodai.“
Daugiausia apie mažylių charakterį ir gali papasakoti veisėjas, nes jis juos daugiausia laiko mato ir pažįsta. Žinoma, tai galioja tuomet, kai jo tikslas nėra greičiau jums įgrūsti šunį ir dingti.
Paklausta apie lengvai dresuojamus šunis, jų veisles, D. Gapsevičiūtė primena, jog apibūdinimas „lengvai dresuojamas“ nereiškia, jog šuo gimė mokėdamas sėdėti, gulėti, tarnauti ir klausyti kitų šeimininko komandų.
„Šeimininkai nemoko savo šuns, niekuomet neveda šuns į jokius dresūros užsiėmimus, vėliau nesupranta, kodėl gi tas šuo durnas. Kalbant apie auksaspalvius retriverius, jie yra „minkšto“ charakterio, todėl prie jų reikia tokio specifinio priėjimo. Žinoma, juos paprastai ir įsigyja tam tikro tipo žmonės. Tiesa, turėjau atvejį, kai žiūrėjau, žiūrėjau į šeimininką ir nesupratau, kodėl žmogus turi labradoro retriverį. Galiausiai paklausiau. Pasirodo, tokio norėjo jo mergina. Tik tokio ir ne kitokio. O jis tiesiog norėjo šuns. Ir tai buvo šeimininkas, kurį reikėjo stabdyti, kad jis būtų švelnesnis su savo šunimi“, – prisiminė dresuotoja.
D. Gapsevičiūtė apibūdina šios veislės šunis kaip lengvai „pagaunančius“ komandas,
neužsispyrusius, tačiau pabrėžia, kad jie gali nei iš šio nei iš to susinervinti.
Didžiausia problema – agresija keturkojams ir dvikojams
Moteris teigia, jog į ją besikreipiančius šeimininkus galima suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni skambina, sako turį jauną šunį ir norintys jį dresuoti. Kiti papasakoja apie savo 3-5 metų amžiaus šuns keliamas problemas ir klausia – „Ar galima ką nors padaryti?“
Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria šunų augintojai? D. Gapsevičiūtė ilgai nesvarsto: „Dėl agresijos. Visas kitas problemas gal dar gali pakęsti, bei kai atsiranda „dantys“, vargiai gali tai iškęsti“.
Dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas E. Brazys teigia, jog agresiją kitiems žmonėms ar gyvūnams dažniau reiškia grandine prie būdos prirakinti šunys ar tie, kurie didžiąją dalį gyvenimo praleidžia voljere. Svarbu užmegzti ryšį su šunimi, su juo žaisti, rodyti dėmesį vedžiojant.
„Jei tik ištraukei iš voljero – truputį patreniravai, ir vėl įkišai į voljerą – jis niekada tavęs neklausys, – pabrėžia dresuotojas. – Mažiuką šunį neretai pasiima į lovą. Juk jis vienas cypia – gaila šuniuko. O paskui pasitaiko, kad užaugęs šuo urzgia ant šeimininkų, kai jį bando iš lovos išstumti“.
„Šunį dresuoti reikia nuo to momento, kai jis atsiranda pas jus namuose, – treneriui pritaria ir D. Gapsevičiūtė. – Pavyzdžiui: „aš nenoriu, kad tu graužtum batus“, „aš nenoriu, kad tu ant manęs šokinėtum“ (ypač, jei esi vokiečių dogas), „tavo vardas yra toks, kai kviečiu, turi ateiti“. Blogiausia, kai iki pusės metų tai yra linksma ir smagu, o po to, pavyzdžiui, šokinėjimas ant žmonių, jau yra nebesmagu. Šuo galvoja – „bet… gi tuo dar vakar tuo džiaugeisi!“. Štai šis pokytis šuniui yra sunkiausias – kai keičiasi taisyklės. Todėl geriausia jas sudėlioti iš pat pradžių“.
Net jei mažas šuniukas yra neišpasakytai mielas ir pūkuotas, jam turi būti taikomos taisyklės, kurios galios visą ateinantį dešimtmetį, keturkojui gyvenant jūsų namuose.
Šeimininkai kenčia nuo problemų, kurias sukuria patys
E. Brazys tikina, jog šiandien šunų šeimininkai itin dažnai susiduria su problema, kai šuo savo gamtinius reikalus atlieka namie. Ką daryti tokiu atveju – vienas iš dažniausiai šunų dresuotojui užduodamų klausimų.
„Šuniui iš pradžių leidžiama daryti ant vadinamųjų palučių ar laikraščių. Ir taip jis įpranta daryti patalpoje, ne ant pievos, kaip priklausytų. Na, galima padėti palutes tais atvejais, kai šuo serga, yra labai šalta, šuo – labai jaunas. Bet kuo ilgiau jos bus padėtos, tuo daugiau bus problemų,“ – kalbėjo vyras.
Jis pabrėžė, jog jaunam šuniui reikia daugiau dėmesio, neužtenka jo išvesti lauk prieš ir po darbo.
Jauni samojedai – ypač energingi. Įsigijus tokį šunį reikėtų taip pasidalinti jo vedžiojimo pareigas su kitais šeimos nariais, kad keturkojis bent 4 kartus per dieną pabuvotų lauke.
Palikti vieni šunys dažnai graužia ir kitaip gadina daiktus. Tokią bėdą, pasak dresuotojo, galima spręsti pripratinant šunį būti narve namuose, tačiau toks šeimininko elgesys neturi būti kaip bausmė, šuo turi būti po truputį pratinamas prie narvo.
„Dar dažnai stebiu, kaip šunys išveda šeimininkus pasivaikščioti, o ne šeimininkai šunis. Žmonės skuba, lekia į darbus, o šuo išmoksta eiti bet kaip. Užaugęs jau jis tempia šeimininkus. Visuomet reikia kontroliuoti šunį – jis turi eiti greta, ant trumpo pavadėlio, neleisti jam pirmam veržtis pro duris. Mažą vaiką paimame už rankos ir vedamės šalia – neleidžiame jam kažkur klaidžioti. Toks turėtų būti ir šuns auklėjimas. Jei tempia – stoviu, niekur neinu ir ignoruoju“, – kalbėjo E. Brazys.
Jis teigė, jog dar viena svarbi komanda – „Paleisk!” arba „Palik!” . Po jos šuo turi atsitraukti nuo maisto ar padaro, kuris jį sudomino.
Problemos – iš beprotiškos meilės
Viena pagrindinių bėdų, iš kurios gimsta šunų elgesio problemos, dresuotoja Daiva Gapsevičiūtė įvardina „meilę be proto“.
„Kai man šeimininkai prisipažįsta šunį be proto mylintys, sakau, kad teks išmokti mylėti su protu, – juokiasi ji. – Lepinimas sukuria problemas. Šuo tai supranta kaip žeminimąsi prieš jį. Automatiškai jis nebeklauso, išlenda ir kitoks nepageidaujamas elgesys. Kur yra tos meilės ribos? Konkrečių pavyzdžių sunku atrasti, nes viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau dažniausiai lepinami šunys miega lovose, visuomet turi pilną bliūdą maisto (o jei suvalgo nors kąsniu mažiau – šeimininkai panikuoja), į bet kokį šuns cyptelėjimą šeimininkas iš karto reaguoja, bėga, glosto, jį ramina“.
Paklausta, ar tam tikrų veislių šunis lengviau perauklėti, išdėstyti jiems naujas taisykles, dresuotoja nustebina: „Yra šeimininkai, lengviau pasiduodantys dresūrai, ir yra sunkiau pasiduodantys“.
Prieglaudinukai – bijo visko, nuo šluotos iki pakelto tono
„Šunys linkę tempti savo šeimininkus. Tempdami pavadėlį augintiniai pradeda dūsti, tankiai kvėpuoti. Ką tada daro šeimininkai? Jie nuperka petnešas, kad šuo nedustų. Ir jam būtų lengviau tampyti savo šeimininką!“, – teigia D. Gapsevičiūtė pridurdama, jog iš prieglaudos paimtus keturkojus pavyksta per savaitę išmokyti nesitampyti, ramiai eiti greta, elgtis taip, kad nekiltų didelių problemų.
Ar pavyksta šeimininkams įrodyti, jog jų meilė – tiesiog per didelė? Mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja teigia, jog šeimininkai į ją kreipiasi tada, kai patys suvokia, jog toliau su tokiu šuns elgesiu taikstytis negalima. Jie būna pasiruošę keisti ir savo elges.
Ar tai priklauso nuo šuns veislės? Moteris teigia, jog žinodama šuns veislę ji žino, ko maždaug tikėtis, tačiau tai ne visuomet pasitvirtina. Lygiai taip pat nedaug skiriasi veislinių ir iš prieglaudos paimtų šunų dresūra.
„Yra vienintelis skirtumas – jeigu šuo į prieglaudą pakliuvo jau suaugęs, tuomet kokiais 95 proc. atvejų tai yra muštas ir bailus šuo. Jis turi nepasitikėjimą žmonėmis. Gali būti šluotos baimė, stiprus nepasitikėjimas svetimais žmonėmis, pakelto balso, staigių judesių baimė. Ar tiesiog baikštumas – tik kas nors, jis iškart pritupia ir žiūri – „Oi, o kas čia dabar bus?“. Iškart matyti, kad šuo kažko išsigando. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra blogas šuo“, – dėstė šunų dresuotoja.
Pati D. Gapsevičiūtė dirbo su itin baikščiu šunimi, kuris nė vieno žmogaus neprisileido artyn. Vėl „įtikinti“ keturkojį, kad ne visi žmonės muša, jai užtruko keturis mėnesius.
Ar mušate vaikus, už darymą į sauskelnes?
E. Brazys nerimauja, jog dažnas pilietis, išgirdęs apie šuns keliamą problemą, vis dar pasiūlo ją spręsti smurtiniu būdu.
„Klaidinga manyti, jog šunį reikia auklėti bausmėmis, lupti. Taip pat – patrinti šuns nosį (į išmatas, – red. past.), jei kur nors pridarė. Ar mes mušame, baudžiame vaikus, kai jie daro į palas ar sauskelnes? Ne. Čia lygiai tas pats. Reikia keisti savo elgesį – dažniau išvesti tą šunį į lauką. Baudimais nieko nepasieksi. Dabar niekas taip su šunimis nebedirba – taikoma pozityvios motyvacijos metodika. Dar vienas kvailas patarimas – jei šuo šoka, užminti jam ant galinių letenų. Tas pats, jei vaikas atbėgtų pas tave džiaugdamasis, o tu jam – še per veidą. Su vaikais taip nesielgiame, negalima ir su gyvūnu. Yra metodika, kaip šunį mokyti nešokinėti. Bet tam jau reikės ateiti į mūsų mokyklą“, – visų auklėjimo detalių neatskleidė E. Brazys.
Dresuotojo teigimu, sunkiai išprendžiamas problemas, nestabilią šuns psichiką gali lemti genetika. Dresuotojas kritikuoja lietuvių pomėgį pigiai pirkti veislinius šunis turguje, iš rankų ir automobilių bagažinių.
„Jei paskambinsite geram veisėjui prašydami šuns, jis pakvies jus atvykti pasikalbėti. Tuomet jus apžiūrės, paklaus, kur tu ketini tą šunį laikyti, kaip prižiūrėti, kam bus atiduotas šuo. Ir pats nuspręs, ar tau apskritai verta parduoti šunį. Va čia yra tikras veisėjas“,- kalbėjo vyras.
Iš asmenų, siekiančių šunį kuo greičiau parduoti Jums šunį galite įsigyti „pusiau Jorkšyrą, pusiau krokodilą“ – pajuokauja dresuotojas, paminėdamas vieną paklausiausių šunų veislių.
„Čia tas pats, kaip įsigyti vokišką Kinijoje rinktą „BMW“. Geriau jau pataupyti pinigų ir įsigyti normalų veislinį šunį, su normalia psichika. Na, o jei nėra lėšų, gal geriau iš globos namų paimti tą šuniuką – turėsi normalų gyvūną, nereikės daug pinigų išleisti gydymui. Mišrūnai taip pat puikiai klauso, su jais nėra problemų, tikrai nesakyčiau, kad juos dresuoti sunkiau“, – patarė E. Brazys.
Jo nuomone, normalaus veislinio šuns kaina prasideda nuo 2000 litų.
Seneliai dar kartą nori šunų
E. Brazys teigia pats dalyvavęs edukaciniuose užsiėmimuose su šunimis, kurie vyko senelių namuose, aklų ir silpnaregių vaikų centre. Jų metu galima pastebėti, kaip šunys žmones veikia emociškai.
„Jų gydomoji savybė – emocija. Nors to nepavadinčiau gydymu – klaidinga taip teigti. Tai – terapija. Aš taip pat priklausau tai pačiai organizacijai (Kinologų draugijos mokymo centrui, – red. past.). Mūsų klubo nariai važiuoja į senelių namus ir kitas panašias organizacijas. Tiems seneliams kažkuri įmonė buvo nuvežusi torto. Na, suvalgė, pasidžiaugė. Kai atvažiavome mes – nenorėjo išleisti ir kitąkart paprašė „dar tų šunų“. Matosi, kaip žmonės per tuos užsiėmimus atsigauna. Aklųjų centre itin matėsi tas poveikis: vaikai iš pradžių bijojo tų šunų, vėliau pradėjo draugauti, krykštauti, rėkauti. Jie nemato, bet turi labai gerai išvystytus kitus pojūčius. Malonu matyti, kaip žmonės kardinaliai pasikeičia. Jie būna kiek nuliūdę, kai atvykstam, nežino, ko tikėtis. Vaikams duodame su šunimis pažaisti, paglostyti juos, kartais – ir pavedžioti. Tai iškart sukuria emocijas. Šunys yra terapeutai, jie daro teigiamą poveikį, tačiau to pavadinti gydymu negalima“, – kalbėjo vyras.
„Šuo ne gydo, bet jis yra stimulas, dėl kurio kažkas vyksta. Jį galima panaudoti į kaip aktyvinantį, ir kaip raminantį elementą. Vienas iš momentų yra geros emocijos, likusios po susitikimo su šunimi. Tačiau ir jos yra svarbu, norint pasveikti“, – svarstė D. Gapsevičiūtė.
Šaltinis: delfi.lt
Dilema: kas geriau, kalytė ar patinėlis? Net ir patyrę šunų augintojai nesutaria šiuo klausimu. Taigi, ką pasirinkti?
