Praėjusiais metais buvo priimtas pataisytas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuriame daugiausia diskusijų sukėlė punktas, draudžiantis laikyti daugiabučiuose pavojingus šunis ir jų mišrūnus. Kartu patvirtintas ir pavojingų šunų veislių sąrašas, kuriam iki šiol priešinasi įvairių gyvūnų globos organizacijų aktyvistai, kinologai.
Nuo liepos 1-osios įsigaliojo draudimas daugiabučiuose laikyti pavojingų veislių šunis, tai yra:
-
Amerikiečių Stafordšyro terjerą
-
Stafordšyro bulterjerą
-
Amerikiečių buldogą
-
Argentinos dogą
-
Fila Brasileiro (Brazilų mastifą)
-
Kangalą (Turkų aviganį)
-
Kaukazo aviganį
-
Pietų Rusijos aviganį
Kas gresia šio punkto nesilaikantiems šunų šeimininkams bei kaip savivaldybių pareigūnai nustatys konkrečią šuns veislę arba – dar sudėtingiau – atskirs tam tikrų veislių mišrūną?
Visi neužregistruoti koviniai ir pavojingi šunys – nelegalai
Paskelbus apie naująjį draudimą kovinių bei pavojingų šunų šeimininkams primygtinai rekomenduota užsiregistruoti savo savivaldybėse iki šių metų sausio – kol pradės galioti visas įstatymas. Dauguma jų suskubo tą padaryti, tačiau akivaizdu, jog dalis nesiruošia niekur registruotis.
Neaišku, ką daryti tiems, kurie tik įtaria, jog augintinis galbūt turėjo pavojingoms veislėms priskiriamus tėvus. Jei tokie žmonės gyvena daugiabutyje, pamėginę išsiaiškinti augintinio kilmę jie gali netekti teisės jį laikyti, o nesiaiškindami – būti įskųsti pikto kaimyno ir sulaukti pareigūnų vizito. Šie arba skirs baudą, arba nuspręs šunį konfiskuoti.
„Turiu didelį, pavojingų šunų veislių požymių turintį šunį. Paėmiau jį iš prieglaudos, kai dar nebuvo aišku, koks jis išaugs. Gyvenu daugiabutyje. Tai ką dabar daryti?“, – sako stambaus keturkojo šeimininkė Vaida Venckutė.
Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento organizavimo poskyrio specialistė Eglė Daugėlaitė teigė, jog pavojingiems ir agresyviems šunims galioja skirtingos taisyklės.
„Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą galima išskirti dvi šunų grupes, kurioms taikomas skirtingas reglamentavimas – pirma grupė tai pavojingi šunys, antra grupė tai koviniai šunys, kovinių šunų mišrūnai ir pavojingų šunų mišrūnai. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą antrai grupei priskirtini šunys (koviniai, – red. past.) draudžiami tiek daugiabučiuose, tiek privačiuose namuose, tiek visoje Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. sausio 1 d., nebent gyventojai iki to laiko spėjo susitvarkyti Savivaldybės leidimą tokiems šunims“, – kalbėjo savivaldybės atstovė.
Turi pavojingą šunį? Įsigyk ir namą
Vien Vilniaus mieste registruoti 278 šunys, priskirti pavojingoms ar kovinėms veislėms.
E. Daugėlaitės teigimu, asmenims, kurie laiko tokius šunis be Savivaldybės leidimo, gresia atsakomybė už neteisėtą laikymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą – bauda nuo 400 iki 600 Lt su gyvūnų konfiskavimu. Jei tokie šunys laikomi turint Savivaldybės leidimą, jie gali būti toliau laikomi bet turi būti kastruoti ir negali būti veisiami ar parduodami.
Antrąjai grupei priskirtus pavojingus šunis, specialistės teigimu, šiuo metu daugiabučiuose namuose gali laikyti tik tie Vilniaus gyventojai, kuriems Savivaldybė buvo išdavusi tokį leidimą.
„Nuo 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė leidimų pavojingų šunų laikytojams, laikantiems pavojingus šunis daugiabučiuose namuose, nebeišduoda. Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė apskritai išduoda tik leidimus laikyti pavojingos veislės grynaveislius šunis, kurie laikomi ne daugiabučiuose namuose.
Jei bus nustatyta, kad pavojingas šuo laikomas be leidimo, gyvūno savininkui grės atsakomybė – bauda nuo 200 iki 400 Lt su gyvūno konfiskavimu ar be konfiskavimo. Vilniaus gyventojai, laikantys pavojingus grynaveislius šunis ne daugiabučiame name, turėtų pasirūpinti gauti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriuje leidimą“, – patarė E. Daugėlaitė.
Savivaldybės atstovė: „Pasekmės gali būti įvairios“
Specialistė perspėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai, nustatę pavojingų, kovinių šunų, pavojingų šunų mišrūnų ir kovinių šunų mišrūnų laikymo pažeidimus, surašys administracinių teisės pažeidimų protokolus atsakingiems asmenims, bus taikoma administracinė atsakomybė.
Moteris patvirtino, kad bus reaguojama į kaimynų, kitų gyventojų skundus dėl tokių šunų, bus organizuojami patikrinimai.
Paklausta, ar tokie neseniai įsigaliojusio įstatymo punktai nesukurs situacijos, kai pavojingi šunys bus tiesiog išmetami į gatvę, Vilniaus savivaldybės atstovė atsakė lakoniškai: „Priimtų teisės aktų pasekmės gali būti įvairios.“
Tiesa, liudininkų teigimu, ant pavojingiems šunims laikyti išduotų leidimų nėra nurodytas konkretus šuo, taigi, galima teigti, jog paskubėję savo augintinius užregistruoti šeimininkai gavo teisę daugiabutyje nors ir visą gyvenimą laikyti šios veislės šunis.
Kaip nustatyti mišrūno veislę? Palikta spręsti Seimui
Savivaldybės atstovės pasiteiravus, kaip bus atskiriama, ar tikrai mišrūnas šuo turėjo pavojingos veislės tėvus, savivaldybės atstovė teigė, jog kai kurios įstatymo nuostatos dėl to dar gali būti keičiamos:
„Atsižvelgiant į sąvokas, kad gyvūnas galėtų būti priskirtas konkrečiai iš šių gyvūnų kategorijų (pavojingų veislių sąraše surašytų veislių, – red. past.), turi būti žinoma jo kilmė. Kilmės nustatymas nebus sudėtingas tuo atveju, jei gyvūno savininkas turės ir pateiks gyvūno kilmę patvirtinančius dokumentus.
Dėl gyvūno priskyrimo pavojingiems, koviniams šunims, pavojingų šunų mišrūnams ar kovinių šunų mišrūnams problemų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra pateikusi siūlymus keisti tam tikras Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Lietuvos savivaldybių asociacijai.“
Ar visuomet kaltas tik įkandęs šuo?
Minėta mišrūno šeimininkė Vaida, neslepia nusivylimo prieš beveik metus patvirtintu draudimu daugiabučiuose laikyti tam tikrų veislių šunis.
„Juk, jei neklystu, Jungtinėse amerikos valstijose diskusijoje buvo padaryta išvada, kad net toiterjeras (itin mažo dydžio šuo, – red. past.) gali būti agresyvus ir pavojingas. Italijoje tokių veislių sąrašas plėtėsi iki gal 17 veislių ir galiausiai jo buvo atsisakyta. Latvijoje taip pat nėra jokio pavojingų šunų sąrašo… Jie gyvūno pavojingumą nustato pagal elgesį – tai atlieka speciali komisija“, – kalbėjo daugeliui gyvūnų globos organizacijų talkinanti ir rėmėjų ieškanti moteris.
Pati V. Venckutė specialiai veda augintinį pas dresuotoją, nes pripažįsta, kad iki šiol savo šunis per daug lepino. Moteris pastebi, jog jau po kelių dresūros užsiėmimų šuns elgesys stipriai pasikeičia. Jis liaujasi krėtęs eibes namuose, ramiau reaguoja į aplinkinius (nors šeimininkė jį visuomet vedžioja su antsnukiu).
„Taip, turime problemų, prisipažįstu, kad juos (du auginamus šunis, – red. past.) per daug lepinau. Negalima leisti šuniui „užlipti ant galvos“. Šuniui net negalima leisti pirmam įeiti per duris! 95 proc. šuns elgesio lemia šuns auklėjimas. Todėl tai yra kiekvieno šeimininko pareiga“, – naujai išmoktomis žiniomis dalinasi moteris. Ji teigia, jog jos šuo gatvėje agresyviai reaguoja į išgėrusius žmones.
Taip pat moteris yra girdėjusi, jog pavojingų šunų uždraudimo daugiabučiuose idėja kilo gavus daug nusiskundimų iš mamyčių.
„Bet vaikai irgi ne švelniausiai elgiasi su gyvūnais. Tad šunį išprovokuoja į jį paleistas akmuo ar pagalys. Tuomet irgi kaltas šuo? Visgi svarbiausia – dirbti su gyvūnu. O šis įstatymas – jis neturi tvirto pagrindo, nes dauguma šalių elgiasi humaniškai ir nediskriminuoja gyvūnų. Tas sąrašas (pavojingų šunų veislių, – red. past.), turėjo būti labai kruopščiai suderintas su kinologais. Nes kitose šalyse, jei tokie sąrašai ir egzistuoja, tai labai skiriasi nuo mūsiškio“, – svarstė V. Venckutė.
Dresuotoja: pavojingų veislių šunys kartais psichologiškai stipresni už šeimininką
Ji pastebėjo, jog ir „mažyliai“ šunys kartais daug aršiau kimba į kelnes, kad ir kokiai aristokratiškai veislei priklausytų. Tad naujieji pakeitimai, Vaidos nuomone, tik skatina visuomenės priešiškumą, susiskaldymą. Žmonės dažnai piktinasi ir gyvūnų išmatomis žaliosiose miesto erdvėse.
V. Venckutė teigia pritarianti naujiesiems įstatymo pakeitimams, kad šuns ekskrementų nesurinkę šeimininkai yra baudžiami daugiau nei 700 litų bauda. Tačiau pavojingų veislių sąrašą moteris siūlytų tik naikinti.
Pavojingų veislių požymių turintys iš prieglaudos paimti šunys / Tarnybos
Pavojingų veislių požymių turintys iš prieglaudos paimti šunys / Tarnybos "Kovinis piktukas" (fb.com/piktukai) nuotr.
Visuomenėje galioja stereotipas, kad patys pavojingiausi – dideli ir vadinamųjų pavojingų šunų požymių turintys šunys.
Šunų dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja Daiva Gapsevičiūtė purto galvą: „Pavojingų veislių šunys tiesiog turi labai stiprų charakterį. Todėl šeimininkas taip pat turi būti stipraus charakterio. O problemos atsiranda, kai šuo yra stipresnis už šeimininką. Psichologiškai stipresnis“.
Šunų dresuotoja nepritaria pačiai sąvokai „pavojingų šunų veislės“.
„Dažniausiai tai yra šeimininko nesusitvarkymas, nežinojimas, ką daryti konkrečioje situacijoje. Tiesiog leidimas ardytis, draskytis. Kol šeimininkas nepaaiškina šuniui, kad taip elgtis negalima – šuo galvoja, kad viskas čia gerai. Ir, pabrėžiu, meiliu balseliu išlementas: „Negalima, negalima, gi nedaryk taip“ – nėra šuns sudrausminimas. Tai tik dar labiau skatina! Taigi toks šuns elgesys – šeimininko problema“, – įsitikinusi D. Gapsevičiūtė.
Šeima bijo savo pinčerio
Tačiau ji nuramina, jog net ir suaugusį šunį vis dar galima „išauklėti“. Šunys yra hierarchijos, bandos gyvūnui, tad šeimininkui pakeitus savo elgesį – pasikeičia ir šuns elgesys.
Svarbu suvokti, kad šunys labiausiai reaguoja į emocijas, ne į žodžius. Todėl šunis veikia šeimininko pyktis. Kita vertus – džiaugiantis už keturkojo laimėjimus, giriant jį, džiaugsmas taip pat turi būti tikras.
Kalbant apie pavojingų veislių šunis dresuotoja prisimena, jog į ją kreipėsi šeima, bijanti gyventi viename bute su savo mažučiu pinčeriu. Tai tik įrodo, jog šuo, kuriam daug kas leidžiama, o eibės pernelyg dažnai atleidžiamos auga į agresyvų, nesvarbu, kokios veislės ar dydžio jis bebūtų.
„Pagalvokime – Jorkšyro terjeras. Juk jis toks mielas mažas šuniukas! O jei Parsono terjeras – jis dar ir baltas! Vau! Štai čia jėgų persvara ir nusvyra į šuns pusę. Iš to gimsta problemos. Atsiprašau, ką reiškia: „Mano šuo man kanda!“. Su koviniais šunimis dažniausiai tai būna jėgos persvara – šeimininkas tiesiog turi labai aiškiai sudėlioti ribas ir parodyti, kas galima, o kas ne“, – kalba dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja.
Dresuoti šunis rūpinasi tik „pusveršių“ savininkai
Tiesa, ji pabrėžia, jog žmonės kartais neteisingai įsivaizduoja, ką reiškia „dresuotas šuo“.
„Sako – „jis pas mane dresuotas, visko klauso, tik turi vieną tokią nedidelę problemą – šokinėja ant šunų, o šiaip viskas tvarkoj.“ Susitinkam, šuo šoka ant šunų, o aš paprašau duoti jam komandą sėdėti. „Jūs ką – gi jis neklausys!“. Bet palaukite – mes kalbėjome, kad jūsų šuo yra dresuotas? Ką reiškia – neklausys? Taigi žmonių suvokimas apie dresūrą labai skiriasi nuo mano suvokimo. Klausėte, ar gali žmogus pats išsidresuoti agresyvų šunį? Na, šeimininkai atsakytų, kad gali, bet… Mano supratimu dresuotas šuo yra tas, kuris pasakius komandą ją vykdo tiksliai, greitai ir vykdo iki tol, kol duodu kitą komandą. Po komandos „Gulėt!“, turi gulėti nors ir pusvalandį. O ne pritūpti ir vėl šokinėti. Sako: „Na, jis pas mane ilgai neguli…“, – kalba D. Gapsevičiūtė.
Moteris pastebi keistą dresūros suvokimą – į dresuotojus kreipiasi praktiškai tik didelių šunų savininkai. Mažą šunį juk sutvakysi. Tačiau gatvėje agresyvumą rodo kaip tik mažesnių veislių šunys – dičkiai elgiasi kartais stebėtinai ramiai.
„Prisiminkime, kam buvo skirti tie pavojingi šunys? Taip, kovoms. Bet tai yra šunų kovos. Tai nėra žmonių valgymas. Na, gal kažkur jais buvo užpjudyti vergai. Reiktų paskaityti istoriją. Bet kokiu atveju, dažniausiai jie turi agresiją kitiems šunims, ne žmonėms. Merfio stafordšyro terjerai gali jus užlaižyti, kaip labradorai. Taip, jei šalia yra kitas šuo, reikia žiūrėti – gali kilti kažkokių problemų. Žmonės jų bijo todėl, kad „čia tas kovinis, jo reikia šalintis“. Man labai patinka tvarka Latvijoje. Jie irgi turi šunų sąrašą. Tačiau konkrečių šunų, kurie jau yra patekę į kokį nors incidentą ir atlikus šuns psichikos tyrimą pripažinta, kad taip, tai buvo šuns problema. Specialistų komanda tiesiog ištestuoja, ar tas šuo iš tiesų agresyviai elgiasi“, – dėstė šunų dresuotoja.
Ar tikrai esate savo šuns šeimininkas?
Moteris pabrėžia, kad šeimininkas turėtų spręsti savo augintinio agresijos kitiems šunims problemas. Ir juokaudama priduria – kai ištiesta ranka įsikibę į pavadėlį strimgalviais bėgate paskui šunį ir tik žiūrite, kaip nepargriūti – vargu ar atplėšite jį nuo kito keturkojo susipjovimo atveju.
„Šunys gali būti valdomi. Žinau du šunis, kurie pamatę kitą patiną, negali praleisti progos jį užpulti. Tačiau šeimininkai su tuo susitvarko. Stebi aplinką ir galiausiai – tiesiog komandomis sutvarko savo šunį“, – teigia dresuotoja.
Ji abejoja teiginiu, kad pavojingus šunis įsigyja vien kriminalinio pasaulio atstovai arba tie, kas nori jaustis viršesniais savo rajone ir pagąsdinti aplinkinius. Tačiau ji svarsto, kad toks žmogus ir agresyvus šuo kartu – didžiulė problema.
„Jų tikslas yra iš šuns pasidaryti žvėrį. Tačiau aš turiu mėgstamą posakį: „Pasižiūrim, kas yra kieno šuniukas?“ Čia Jums atrodo, kad jūs vedžiojate šunį. O šuniui atrodo kitaip. Kad čia jis šeimininkas, išvedęs savo „šunelį“ pasivaikščioti. Tik dar kartą pabrėžiu – tai ne veislės, o konkretaus šuns problema“, – konstatuoja dresuotoja.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, kasmet registruojama vidutiniškai 2000 gyvūnų įkandimų vien Vilniaus apskrityje. Iš jų apie 20 proc yra apkandžiojami vaikai iki 15 metų amžiaus.
Per šių metų pusmetį užregistruoti 510 įkandimų gyvūnų, iš kurių 106 vaikai iki 15 metų amžiaus. Net 85 proc iš įkandimų yra padaromi šunų ir dauguma jų yra savi arba žinomi šunys. Per pastąrąjį pusmetį iš 510 įkandimų 344 įkandimus padarė žinomi gyvūnai ir tik 166 nežinomi.
Taip pat visuomenės sveikatos specialistai pastebi, kad pranešimų apie įkandimus padaugėja po ilgųjų savaitgalių ar švenčių. Tuomet žmonės svečiuojasi vieni pas kitus, išvyksta į gamtą ir kartais neįvertina, jog augintinis gali priešiškai reaguoti į svečius, šeimininkų draugus.
Šaltinis: grynas.delfi.lt
