Ankstyvas rytas sostinės Karoliniškių rajone. Daugiabučius juosiančiame Pasakų parke senyvo amžiaus vyriškis vedžioja augintinę Niką. Šuo, kaip ir kiekvieną rytą, pritupia atlikti gamtinių reikalų. Tačiau netikėtai gauna spyrį į užpakalį. Link Nikos šeimininko skubiai eina aplinkosaugos pareigūnas ir būrys žurnalistų.
Senyvas vyras neturi maišelio šuns ekskrementams surinkti.
Vilniaus miesto agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius Jonas Bacevičius šeimininko teiraujasi, ar šis žinąs apie padidintas baudas už šuns „atliekų“ padarytą žalą gamtai.
Kadangi šuns dovanėlės nuo šiol įkainotos 500 litų padaryta žala aplinkai, o vidutinė administracinė bauda už tokį pažeidimą – 225 litai, pensininko rytas galėjo prasidėti su daugiau nei 700 litų įkainotu pažeidimo protokolu. Šįkart atsipirkta tik maudžiančiu Nikos pasturgaliu.
Vyras intensyviai dėkojo inspektoriui už informaciją ir žadėjo daugiau ir kojos iš namų nekelti be maišelio.
„Labai labai ačiū, daugiau taip nedarysiu, – tikino vilnietis ir nusprendė pagelbėti pareigūnams: „Čia už 10 – 15 minučių bus šunų, bus labai daug.“
Jau pasukus prie pareigūno automobilių, Karoliniškių rajone šunį vedžiojusi Romualda tarsi nepastebėjo, jog jos augintinis pritūpė kiemo pievelėje.
Tačiau moteris tikrai pastebėjo ryškią aplinkosaugininko liemenę bei žurnalistų objektyvus. Ji paskubomis grįžo prie išmatų ir jas surinko į kišenėje rastą maišelį.
Vėliau aplinkosaugos pareigūnui ji tikino žinanti, jog už nesurinktus ekskrementus baudžiama 500 litų bauda.
„Ir dar 225 litų administracine bauda“, – pridūrė J. Bacevičius.
„Visuomet surenku. Tik prašymas – kad būtų kur tuos maišiukus išmesti, kad būtų daugiau specialių šiukšliadėžių, – teigė Romualda. – Čia, aplink daugiabučius, viską surenku. O jei važiuojam į mišką – tada ne. Na jau žinot, miške ir briedžiai – visi ten viską daro. Svarbu surinkti, kur žmonių aplinka, kur vaikai. Žinom, kad tai yra nemalonu – juk matom, kas pavasarį darosi. Norisi gyventi švariai. Juk pažiūrėkite, kas prie ežerų darosi. Bet žinote, žmonės labiau šiukšlina, negu šunys, galiu pasakyti. Kiek šiukšlių… nors ir visokios akcijos „Darom“ vyksta. Tai kažkaip tokių žmonių nebaudžia, baudžia tuos, kas turi šunis. Kur iš tikrųjų, net jei ir nesurinkus, per savaitę toje vietoje jau nieko nebesimatytų…“
Šuns šeimininkė svarstė, jog išaugusios baudos už žalą aplinkai – gerai, tačiau vis vien nėra kur dėti surinktų šuns ekskrementų.
„Kur dabar man jį dėti? Nešiotis, ar namo neštis?“, – moteris kilstelėjo maišelį, išgelbėjusį nuo didelės baudos.
Kita senyva ponia, vedžiojanti miniatiūrinį šunelį, iškart išsitraukė maišelį ir sulaukė aplinkosaugininkų pagyrimo.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkosaugininkas J. Bacevičius teigia, jog toks reidas – kol kas pirmasis.
Baudą ne už šuns ekskrementus, tačiau už per automobilio langą švysteltas greitojo maisto restorano atliekas turi tik vienas vilnietis. Jam tai kainavo apie 700 litų.
Nuo šiol aplinkosaugininkai kartu su policijos pareigūnais žada reidus dėl šiukšlinimo ir šunų ekskrementų nesurinkimo vykdyti mažiausiai du kartus per mėnesį.
„Yra prasmės drausminti tokius neatsakingus gyventojus, kurie neatsakingai elgiasi su aplinka, ir siekti, kad sostinė būtų švaresnė. O šiandien sutikom keletą naminių gyvūnų mylėtojų, juos įspėjome apie naująją tvarką, apie gresiančią atsakomybę. Deja, šį rytą nepavyko nustatyti jokių pažeidimų. Gal žmonės, liaudiškai tariant, „ateis į protą“, – teigė Vilniaus miesto agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius J. Bacevičius.
Į kritiką dėl šunų ekskrementams skirtų dėžučių trūkumo J. Bacevičius atsakė, jog nei savivaldybė, nei aplinkos apsaugos departamentas neužtikrins tokios dėžutės kiekvienam piliečiui, įrengtos kas dešimt metrų. O nunešti maišelį su surinktomis atliekomis 100 ar 200 metrų, nėra toks jau didelis nepatogumas.
Ironiški pastebėjimai apie šeimininkų pasiteisinimus, kodėl jie atiduoda savo augintinį į prieglaudą.
Jūsų dėmesiui – penkios pagrindinės priežastys, dėl kurių savo šunį, katę ar kitą auginamą gyvūną privalu atiduoti į prieglaudą.
1. Išsikraustom iš namo į butą.
Jūs pasielgsite visiškai logiškai, jei pardavę namą atiduosite į prieglaudą šunį, kuris ilgus metus gyveno voljere ar prie būdos, ar laisvai lakstantis teritorijoje. Šuniui juk nereikia nei šeimininko, nei kitų šeimos narių, jis prie jų neprisirišęs, neliūdės ir neprisimins.
Kiemo šuo, mažas ar didelis, netinka prie buto interjero, – juk nesigabename statinės vandeniui, šakių mėšlui ar kiemo vartų, jei išsikraustome į miestą! Šunį reiktų pratinti išeiti į lauką, dukart ar daugiau per dieną vedžioti, tai yra didelis vargas. Dar ir pavadį pirkti. Be to, jis gali savo nagais subraižyti parketą. Kaimynai kraipys galvą, kodėl šunį laikote bute, juk tai gyvūno kankinimas, – verčiau atiduokite į prieglaudą, pamirškite ir galvos neskaudės. Ten jam bus gerai!
2. Bendradarbė pasakė, kad jūsų šeimos nariui alerginė sloga nuo katės/šuns.
Kuo gi dar pasitikėti, jei ne bendradarbiais. Dar galima pasitarti su vaistininku, kaip kad siūlo reklama, kuris nei gyvūno, nei žmogaus matęs, vis tiek gali pasakyti svarią nuomonę. Juk būkim atviri: ir daktarai, jei žmogų užpuola alergija, dažnai nesivargina daryti testų, tiesiog paklausia, ar turite naminį gyvūną ir brūkšt – diagnozė. Šmaukšt – prieglauda. Sudie, Bobikai.
3. Kalė/katė atsivedė tuntą jauniklių.
Čia net kalbėti nėra ko, kas jai leido tą daryti? Čia ne tai kad į prieglaudą, čia jau ir į sanitarinę karantino tarnybą galima būtų priduoti su visu kraičiu. Ką, negali numatyti pasekmių, jei per rują prasideda su visokiais patinais, dar neaišku, kokios veislės? O jei negalvoja apie tai, žinoma, auginti nelaukiamus 3, 5, 8 mažylius labai kvaila būtų. Nebent galima pasilikti gražiausią patinėlį iš tos vados, kuris neatneš kraitelio, o kitus visus atiduoti. Juk prieglaudos tam ir reikalingos, kad paimtų nereikalingą prieauglį iš namų, joms už tai pinigus moka.
4. Gimė vaikas.
Katė ar šuo – tik tiems, kas neturi vaikų arba saviškius jau užaugino. Nelabai yra net dėl ko ginčytis, pažaidėme „tėčius“, kol nebuvo savo nuosavo lėliuko, o kas dabar šukuos tą katę, kas vedžios šunį? O dar teta sakė, kad katė gali vaiką uždusinti iš pavydo. Tegu ieško naujų namų, o mes gal pasiimsime naują šuniuką, kai vaikas paaugs, kad jam būtų draugas.
5. Gyvūnas susirgo.
Jei parduotuvėje įsigyji daiktą ir jis sugenda nepraėjus garantiniam laikotarpiui, jį pataiso, o jei tas laikotarpis praėjo, tiesiog išmeti ir perki naują. Taip ir su gyvūnais. Jei augintinis paseno arba paaiškėjo, kad jam reikia specialaus maisto, arba reikia lašinti į akis vaistus, arba jam atsivėrė žaizdos nuo per ankšto antkaklio, arba dar kas nors, negi gaiši laiką, leisi tam savo pinigus? Ar šuo ir katė tuos pinigus uždirba? Ne. Vadinasi, ir nėra jokios prasmės juos gydyti, žmonėms ir tai pinigų trūksta. Ir mašina jau paseno, reiktų naujos.
Na, bet kažkas ją turės saugoti. Galima būtų atiduoti saviškį į prieglaudą, tegu ten kvaileliai jį gydo, o pasiimti iš ten naują, jauną ir stiprų. Taip būtų teisinga – juk pasirūpinsiu juo, kol nepasens. Arba nesusirgs. Arba neatsives jauniklių. Arba nepersikraustysiu į kitą miestą arba valstybę. Gyvūnas turi tarnauti žmogaus patogumui, o ne atvirkščiai.
Turint laiko, galima parašyti dar daug punktų: kad katė šeriasi. Kad šuo per daug energingas. Kad šeškas lipa ant sekcijos ir varto vazeles. Kad augintinis vargina, kai reikia vykti atostogų. Kad jį reikia šerti kokybišku maistu, nes nuo prasto, matote, jam viduriai pagenda. Kad katė drasko tapetus, o jei užeis kas nors ir pirštu pabaksnos?.. Kad šunelis pateko po mašina ir dabar šokčioja ant trijų kojų – taigi kaip su tokiu žmonėms pasirodysi?
Turint laiko, galima būtų rašyti straipsnį po straipsnio su šių visų mitų paneiginėjimais: ne, katės iš pavydo nedusina vaikų (jei jos lipa į lovelę miegoti, tai todėl, kad ten šilta, ir reikia spręsti šitą problemą apsaugant lovelę). Ne, prieglaudos negauna kažkokių mistinių milijonų, nei iš Europos Sąjungos, nei iš valstybės. Ne, ne visos alergijos nuo naminių augintinių, ir tam galima atlikti testą, o net ir nesmarkios alergijos šuniui ar katei atveju normalūs žmonės ieško būdų kaip neatsisakyti mylimo gyvūno (pašalina kilimus, dažnai vėdina, plauna, siurbia ir pan.)…Ir taip toliau.
Bet iš tiesų norisi visais atvejais paprašyti žmonių tik vieno: norėkite spręsti problemas civilizuotai. Tik panorėkite, nutarkite, ir tie sprendimai atsiras. Argi šuns negalima išvedžioti, na ir kas, kad jūs buvot pripratę niekur neleisti iš kiemo ir jis ten visus reikalus darydavo, rūpintis nereikėjo? Argi negalima jam paskirti vietos (didelio narvo) bute, jei bijote, kad jis krės išdaigas paliktas, o čia bus jo naujoviška „būdelė“ (pardavus namą gal atliko kažkiek pinigų)? Argi negalima pasiklausti, jei nesugalvojate patys, ką daryti, paieškoti informacijos internete, pažiūrėti laidas apie šunų auklėjimą? Perskambinti pažįstamus, gimines, gal jie paimtų jūsų kieminuką, jei jau visai nepajėgiate su juo susitvarkyti, galų gale, pažadėti pirkti jam maistą iki gyvos galvos? Skelbti internete ar laikraščiuose skelbimus su geromis nuotraukomis, dovanoti jį iš namų?
Žinoma, lengviau atvažiuoti neperspėjus ir pamesti prieglaudos kieme. Pasimetusį, piktą, nesuprantantį, kur namai, kas aplink tie visi žmonės, kodėl čia tiek ant jo lojančių šunų, nepažįstamų kvapų, nepalikti nei skudurėlio, primenančio namus, nei likusio maišiuko priprasto maisto. Nei lito skiepams. Daugeliui – lengviau.
Ačiū dievui, ne visiems. Būna žmonių, kurie, negalėdami paimti rasto ne savo gyvūno, ir paprašę priimti į prieglaudą, padeda daugiau už tuos atiduodančius iš namų – ir pinigais, ir išvedžioti, pašerti, išmaudyti, nuvežti pas veterinarus, nes jiems rūpi. Jų mažai, bet jų yra. Labai norisi, kad ateity tokių žmonių daugėtų. Tik kažin, ar vaikai, augantys šeimose, kurios, net ir turėdami galimybes išlaikyti augintinį, lengva ranka jo atsisako, ateis kada nors į prieglaudą – bet kokią – ir paklaus: kuo jums padėti?
Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas – rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.
Mokslininkai iš Liverpulio Universiteto nustatė, kad nutukę šunys, kaip ir žmonės, gali kentėti nuo daug sveikatos problemų aprėpiančio metabolinio sindromo. Ši bėda atsiranda drauge vystantis keletui sveikatos problemų (tai gali būti pvz. padidėjęs kraujo gliukozės ir cholesterolio kiekis), galinčių sukelti širdies ir kraujagyslių ligas ar padidinti diabeto riziką.
Šuns svoris yra normalus, jei lengvai užčiuopiate jo šonkaulius, pilvas nenukaręs ir, žiūrint iš viršaus, matosi liemens linija. Nutukusiam šuniui sunku per riebalus apčiuopti šonkaulius, jo pilvas kaba, jis turi plačią nugarą ir nematyti liemens linijos.
Nors ir žinoma, kad šunų nutukimas sukelia atsparumą insulinui, lengvą hipertenziją bei aukštą cholesterolio kiekį kraujyje, iki šiol nebuvo stebėtas metabolinio sindromo, gan dažo tarp nutukusių žmonių, pasireiškimas.
Tyrime dalyvavo 35 nutukę šunys. Iš jų 20-čiai procentų nustatytas metabolinis sindromas. Nutukusiems šunims padidėjo kraujo insulino lygis, dėl šios priežasties kasa, kontroliuodama gliukozės kiekį kraujyje, dirbo sunkiau nei įprastai. Cukraus ir riebalų kiekį kontroliuoti padedančio baltymo adiponektino aptikta mažiau negu įprasta.
Metabolinis sindromas šunims sukelia tokias pat problemas kaip ir žmonėms. Taip pat mokslininkai įrodė, jog medžiagų apykaitos sutrikimai, nustatyti nutukusiems šunims, praeina, kai jie numeta svorio – tada pagerėja jų gyvenimo kokybė, gyvūnai tampa gyvybingesni, ne taip kenčia emociškai.
Šis tyrimas, įrodydamas, kad nutukusiems šunims išsivysto panašus į žmonių metabolinis sindromas, sukėlė nemažai naujų diskusijų. Reikia dar daugiau tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti nutukimo sukeliamas problemas.
Problema sėkmingai išsprendžiama numetus svorio, ir tai turi būti nutukusių naminių gyvūnėlių augintojų prioritetas.
Paruošta remiantis Asta Tvarijonaviciute, Jose J Ceron, Shelley L Holden, Daniel J Cuthbertson, Vincent Biourge, Penelope J Morris, Alexander J German. Obesity-related metabolic dysfunction in dogs: a comparison with human metabolic syndrome . BMC Veterinary Research , 2012; 8 (1): 147 DOI: 10.1186/1746-6148-8-147 Šaltinis: Vetvila.lt
Klausimas, kaip elgtis su nepažįstamu šunimi, gali pasirodyti lengvas, tačiau tokių žinių, įsitikinę kinologai, visuomenei labai trūksta.
Pirmiausia būtinas klausimas – ar šuo draugiškas, socializuotas, ar gyvūno netrikdys jūsų dėmesys. Gavus šeimininko leidimą paglostyti, būtina šuniui duoti pauostyti rankas ir tuomet atsargiai glostyti kaklą, šonus, nugarą, jokiu būdu ne galvą.
„Jeigu, pavyzdžiui, sugalvočiau kelti šuniui virš galvos rankas – pirminė šuns reakcija yra atsitraukimas, jam baisu. Rankos virš galvos šuniui yra grėsmė. Kitas dalykas, kurio negalima daryti, – staigiai prieiti ir pasilenkti taip, kad galva atsidurtų prie šuniuko snukio, – tai irgi pavojinga“, – pasakoja Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovė Jovaistė Jusionytė.
Anot pašnekovės, labai pavojinga situacija, kai svetimi žmonės prišoka prie šuns ir jį apkabina: „Šuniui tai yra nemalonu, jis gali pasisukti ir kąsti. Lygiai taip pat nemaloni situacija, kai šuo nusisukęs, o vaikas ar suaugęs žmogus jį paliečia. Kai palieti šunį iš galo, jis linkęs suktis ir kąsti. Čia suveikia instinktai, net ir labai dresuotas šuo pavojingoje situacijoje remsis instinktais“.
Anot pašnekovės, nepatariama spoksoti šuniui į akis, gyvūnas tai gali suprasti kaip grėsmę. Jei žmogus jaudinasi ar baiminasi, keturkojis jaučia jo adrenaliną, tačiau normalios psichikos ir neprovokuojamas šuo pulti neturėtų.
„Kai mes kalbame su vaikais, sakome, jog kai įeini į naują teritoriją, pamatai joje šunį, neturėtum staigiai judėti, staigiai bėgti. Tuomet bus saugu, bet jeigu nesilaikysi saugumo reikalavimų, gali ištikti nelaimė“, – aiškina J. Jusionytė.
Nutinka situacijų, kai prie žmonių pribėga nepažįstamas šuo be šeimininko. Pašnekovė pataria nesutrikti, o pasitelkti paprastas elgesio gudrybes.
„Yra toks pasakymas, kad turėtum sustingti ir būti kaip medis. Jei esi atsiklaupęs ir tavo galvos lygmenyje yra šuns galva, tai mažiausiai ką reikia daryti, tai sustingti. Visų pirma reikėtų atsistoti stabiliai ant dviejų kojų, kad jei šuo vis dėlto šoks, žmogus liktų stovėti ir šuo jo nenuverstų. Jeigu žmogus vis dėlto stovi ir pribėga šuo, dažniausiai šuniui objektas yra įdomus apie 60 sekundžių.
Kas įdomiausia – jei turite daiktų prie savęs, galite jam parodyti ir numesti – tai gali būti akmenukas ar mobilus telefonas. Kai šuo auklėtas, jis yra socializuotas, draugiškas, tad neturėtų kąsti nei iš šio, nei iš to“, – sako Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovė J. Jusionytė.
Šaltinis: LRT TELEVIZIJOS LAIDA
„LABAS RYTAS, LIETUVA“
Lrt.lt
Kiekvienas šuns savininkas žino, kad dauguma šių gyvūnų linkę ryti bet kuriuo paros metu ir tiek, kiek jiems lenda. Jei šuo nuolat kramsnoja "savo malonumui", tai veda į antsvorį, nutukimą bei su tuo susijusias ligas, tokias kaip diabetas, ortopedinės problemos, širdies ir kvėpavimo sutrikimai bei sumažėjusi tolerancija šilumai. Siekiant užkirsti kelią šioms bėdoms, svarbu šunį maitinti kokybišku ėdalu, parinkti tinkamo dydžio porcijas bei optimalų šėrimo dažnumą.
Šunų šėrimo dažnumas daugiausia priklauso nuo jų amžiaus ir turėtų palaipsniui mažėti nuo gimimo iki pilnametystės (išimtis – kalės vaikingumo ir žindymo laikotarpis, reikalaujantis didelio maisto kiekio ir dažnumo).
Šuniukas
Augimo laikotarpis – kritinis šuniuko gyvenimo epizodas, šiuo metu šėrimo klaidos gali sulėtinti ar suprastinti jo augimą, sukelti kitas raidos problemas. Pirmomis 4 gyvenimo savaitėmis šuniukai turi būtinai gauti savo mamos pieno (jei šio pritrūksta – globojančios kalės pieno ar jo pakaitalo). Dirbtinis pienas duodamas švirkštu (aišku, be adatos) arba specialiu buteliuku. Dirbtinio pieno paros dozė palaipsniui didinama 4 savaičių laikotarpiu nuo 15 ml iki maždaug 20 ml kiekvienam 100 g šuniuko kūno masės ir padalinama į 5 – 6 lygias reguliarių tarpų atskirtas dalis dienai.
Perėjimas iš pieno pagrindu sudarytos dietos į maitinimąsi kietu maistu yra laipsniškas procesas, vadinamas nujunkymu. Jis paprastai prasideda šuniukui esant 3 – 4 savaičių amžiaus, priklausomai nuo veislės, ir turėtų būti užbaigtas iki kol šuniukui sueis 7 – 8 savaitės. Pereinamuoju laikotarpiu šuniukai iš pradžių šeriami šuniukų ėdalu atskiestu dirbtiniu pienu ar vandeniu. To pridedamo pieno ar vandens kiekis palaipsniui mažinamas ir iš mitybos pašalinimas per 4 savaites, kol šuniukas visiškai galės ėsti kietą maistą ir atskirai gerti vandenį. Šiuo periodu kiekvienos porcijos kiekis palaipsniui didinamas, o šėrimo dažnis mažinamas nuo 5 – 6 iki 3 – 4 kartų per parą.
Suaugęs šuo
Kai atjunkymas baigtas, šuniukas šeriamas 3 – 4 kartus dienoje naudojant labai gerai virškinamą ir kupiną maistinių medžiagų ėdalą, sukurtą specialiai augantiems šunims. Šis maitinimo tvarkaraštis tęsiamas kol šuo sulaukia 4 – 6 mėn. (didelių veislių – 9 mėn.) amžiaus.
Nuo šio periodo šuo šeriamas suaugusiųjų ritmu – paprastai 1 – 2 kartus dienoje, ryte ir vakare (itin nedidelių veislių atstovai kartais šeriami dažniau). Šunis šeriantys RAW ar BARF dažniausiai juos šeria 1 – 2 kartus dienoje, kai kurie – kas antrą dieną. Ėsti patartina duoti arba valanda iki krūvio, arba pusvalandis po jo (aktyviai sportuojančiam šuniui – praėjus pusvalandžiui po to, kai šis nustoja lekuoti).
Šuninga ir laktuojanti kalė
Atskirai paminėti verta šuningas ir laktuojančias kales, kadangi jos turi didelį energijos ir maistinių medžiagų poreikį. Pirmas 6 vaikingumo savaites energijos poreikis labai nepakinta, tad kalė maitinama pagal tvarkaraštį naudojant įprastą suaugusių šunų ėdalą, atitinkantį jos poreikius. Paskutiniais vaikingumo etapais dėl spartaus vaisių augimo kalėms reikia didesnio energijos kiekio. Daugiau energijos reikia ir laktacijos periodu, o pikas pasiekiamas 3 savaites po šuniavimosi, kai maisto norma gali būti 3 – 4 kartus didesnė negu įprasta. Kasdienis ėdalas kalei turi būti padalintas į kelis mažesnius patiekalus ir sušeriamas bent per 3 kartus, kad nebūtų perkrauta virškinimo sistema. Kaip alternatyva, taip pat galima laisvo maisto pasirinkimo galimybė, tačiau reikia atidžiai stebėti, kad kalė nepradėtų tukti. Šiuo atžvilgiu naudinga prisiminti, jog kalės svoris nėštumo laikotarpio pabaigoje neturi viršyti 125 proc. įprastinio svorio.
Ligotas šuo
Iki šiol į klausimą „kaip dažnai maitinti šunį“ atsakėme sutelkdami dėmesį į sveikus augintinius. Kitas dalykas – sveikatos problemų turintys šunys. Paprastai ligotiems šunims aktualiau speciali dieta, o ne šėrimo dažnumas, tad šėrimas du kartus per dieną – geras variantas. Išimtis – virškinimo trakto sutrikimai, diabetas bei šunys, besilaikantys mažo kaloringumo dietos, skirtos gydyti ar kontroliuoti nutukimą ar antsvorį. Šiais atvejais paros maisto davinys dalinamas į keletą mažų porcijų (ne mažiau kaip 3). Dažnas šėrimas mažomis patiekalų porcijomis padeda išvengti korozinio skrandžio rūgšties tuščiame skrandyje ar žarnyne poveikio, tinka sergantiems gastritu, mažina žarnyno perkrovas kenčiant nuo viduriavimo ir malabsorbcijos (blogas virškinimas žarnyne) sutrikimų, veiksmingai užkerta kelią gliukozės svyravimams cukriniu diabetu sergantiems šunims, padeda efektyviai kontroliuoti alkį nutukusiems gyvūnams.
Universalaus atsakymo į klausimą "kiek kartų šerti šunį" nėra – tai priklauso nuo kiekvieno atskiro individo amžiaus, fiziologinės ir sveikatos būklės.
Skirtingi šunys, kaip ir žmonės, alkoholiui turi skirtingus tolerancijos lygius. Paprastai apsinuodijimas alkoholiu atsiranda, kai šuo išlaka 5 – 8 ml gryno alkoholio vienam kg kūno svorio. Mažiems šunims alkoholiu mėgautis pavojingiau. Mažiau paplitęs panašios kilmės apsinuodijimas – duonos tešla. Šuniui suėdus šiuo gardėsio, virškinimo trakte fermentacijos pagalba mielės prigamina alkoholio. 0,5 kg šviežios duonos tešlos gali apkvaitinti 40 kg masės Labradoro retriverį.
Apsinuodijimo alkoholiu simptomai gan neapibrėžti, tačiau dažnai jaučiamas būdingas kvapas. Paprastai poveikis pasireiškia valandos bėgyje, šuo gali strapinėti, lėtai reaguoti ar būti itin susijaudinęs. Jei šuo apsvaigęs stipriai, apsinuodijimas vystosi į lėta kvėpavimą, komą ar širdies priepuolį.
Apyniai
Prisiėdęs apynių šuo pradeda greitai kvėpuoti, padažnėja jo širdies ritmas, pakyla temperatūra, galimi traukuliai ir mirtis.
Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai
Gali sukelti virškinimo trakto obstrukciją užsikimšimą ar kitus pažeidimus. Dėl to, ar duoti, ar neduoti kaulų, diskutuojama iki šiol. Šiuo metu manoma, kad šunims nerekomeduojama duoti virtų kaulų, jie tinkamiausi žali BARF ar RAW metodais šeriamiems gyvūnams, be to, kaulus patartina duoti “mėsoje”, o ne virtus ar plikus.
Kačių maistas
Turi per daug baltymų ir riebalų. Nuo kačių maisto šunys dažnai suviduriuoja ar pasireiškia alergijos.
Šokoladas
Jame yra teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti.
Kuo šokoladas kartesnis, tuo teobromino jame daugiau. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.
Kava, arbata
Kakavos pupelėse, kakavos pupelių lukštuose yra teobromino. Kavoje yra kofeino, arbatoje kofeino ir teofilino, kuris atpalaiduoja kvėpavimo takus, nuo jo šuniui gali padažnėti širdies rimtas, prasidėti vėmimas, viduriavimas, traukuliai.
Kofeinas ir teobrominas didina kvėpavimo ir širdies susitraukimų ritmą, kartais sukelia nereguliarų širdies plakimą. Be to, jie sukelia kalcio ir energijos šaltinių pokyčius ląstelėse. 18 mg teobromino ar kofeino, tenkančio 1 kg šuns kūno svorio, sukelia lengvus simptomus. Sunkius požymius sukelia apie 40 mg/1 kg. Mirtis galima, jei 1 kg šuns kūno svorio tenka apie 54 mg kofeino ar teobromino (kai kuriais duomenimis – 150 mg).
Paplitę apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, šnopavimas, troškulys, pilvo pūtimas, nereguliarus, padidėjęs ar sumažėjęs širdies ritmas, padidėjusi kūno temperatūra, hiperaktyvumas, neramumas, ataksija, raumenų drebulys. Galima koma ir mirtis. Retesni simptomai – pilvo skaumas, kraujas šlapime. Pamačius apsinuodijimo požymius, būtina šuniui sukelti vėmimą ir nedelsiant gabenti pas veterinarijos gydytoją.
Citrusinių vaisių aliejų ekstraktai
Jie aptinkami insekticidiniuose purškaluose, šampūnuose, repelentuose, maisto prieduose. Katės jautresnės negu šunys, šuniui toksinė dozė – 308 g/1 kg kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – stiprus citrusinių vaisių kvapas, sklindantis nuo odos, seilėtekis, hipotermija, silpnumas, drebulys, ataksija, mažas kraujo spaudimas, dermatitas (ypač sunkus kapšelio ir tarpvietės srityse). Galimas gaišimas. Apsinuodijus šunį reikia maudyti šitame vandenyje tol, kol pašalinamas citrusinių vaisių kvapas, po to jį nusausinti, neleisti atšalti.
Riebalai
Pankretatitu (kasos uždegimu) dažniau serga šunys, gaunantys daug riebaus prieskoningo maisto, šeriami atliekomis. Be to, riebiai šeriamiems šunims gresia nutukimas.
Vynuogės, razinos
Manoma, kad šunims kenkia vynuogių „mėsoje“ esantis dar neidentifikuotas toksinas, pažeidžiantis inkstus. Šunims vynuogių ir razinų reikėtų duoti labai mažais kiekiais. Tiksli toksinė dozė nežinoma, ji įvertinta kaip apie 20 g razinų 1 kg kūno masės arba 2,8 g razinų/1 kg šuns kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, mieguistumas, pilvo skausmas, dažnas šlapinimasis. Jei šuo prisirijo daug vynuogių ir matote, jog jis negaluoja, staiga sukelkite vėmimą ir gabenkite jį pas veterinarą.
Persimonai (churmos)
Sėklos gali sukelti žarnų obstrukciją užsikimšimą arba uždegimą (enteritą).
Žmonių vitaminai, sudėtyje turintys geležies
Geležis veikia skrandžio ir žarnyno gleivinę, sukelia jos erozijas. Tai gali svyruoti nuo nestipraus kraujavimo iki perforacijos. Taip pat geležis absorbuojama organizmo ląstelėse, kur gali sukelti jų funkcijų sutrikimus bei pažeidimus. Su geležies injekcijomis gali būti susijusi anafilaksinio šoko reakcija. Toksinės dozės skiraiasi priklausomai nuo šaltinio ir poveikio trukmės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, mieguistumas, rečiau – kepenų ir inkstų nepakankamumas, tamsus šlapimas. Simptomai gali pasireikšti praėjus 6 – 12 val. po vaistų išgėrimo (surijimo).
Dideli kepenų kiekiai
Kepenys turi daug vitamino A, tad dideli jų kiekiai sukelia hipervitaminozę. Jei jūsų augintinis gauna vitamino A papildų, kepenų jam duoti nereikia. Ilgalaikis toksiškas vitamino A poveikis pasireiškia apetito stoka, kaulų deformacijomis, svorio kritimu, tačiau paprastai staiga „užšėrus“ per daug kepenų šuo suviduriuoja. Kepenys laikomos vidurius laisvinančiu produktu, jų šuniui užtenka nedidelio kiekio (20 – 30 g/10 kg šuns svorio) per savaitę, negalima jų duoti daugiau kaip 2 – 3 kartus per savaitę.
Marihuana
Hašišą, marihuaną ir kanapes gyvūnai dažniausiai praryja. Daugelis žino apie THC, dėl kurio žmonės kartas nuo karto vartoja šias medžiagas. Tai greitai absorbuojamas toksinas, kurį sunku pašalinti sukeliant vėmimą. Dauguma gyvūnų atsigauna, bet tai užtrunka 1 – 3 dienas. Toksiška dozė priklauso nuo THC koncentracijos ir suvartoto kiekio. Požymiai – ataksija, išsiplėtę vyzdžiai, sumažėjusi kūno temperatūra, padidėjęs ar sumažėjęs širdies susitraukimų dažnis, keistas elgesys, dezorientacija, hiperstezija, mieguistumas, depresija (gali trukti 18 – 36 val.), koma, seilėtekis, drebulys, kvėpavimo slopinimas, mirtis. Pasireiškus požymiams, reikia sukelti vėmimą, gabenti pas veterinarą, plauti skrandį, duoti aktyvintos anglies.
Tabakas
Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Toksinė nikotino dozė – 1 – 2 mg/1 kg šuns kūno masės. Nikotinas stimuliuoja vėmimo centrą smegenyse. Apsinuodijimo požymiai – drebulys, haliucinacijos, vėmimas, viduriavimas, aukštas kraujo spaudimas. Jei prisirijęs cigarečių šuo išgyvena pirmąsias 4 val. prognozė gera.
Pienas
Dalis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui. Šuniui, kuris netoleruoja laktozės, išgėrus pieno pasireiškia viduriavimas, pilvo skausmas, vidurių pūtimas, vėmimas, gali pasireikšti alergijos.
Svogūnai bei česnakas
Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g /1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti 0,5 kg svogūnų, jam baigsis prastokai). Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose – tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Jais apsinuodijęs šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu, galimas kepenų pažeidimas, hemolizinės mažakraujystės atsiradimas (naikinamos raudonosios kraujo ląstelės). Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo.
Česnakas gali būti ir naudingas – jis naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais. Kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo turėtų suryti kelias jo skilteles. Be to, kad būtų pakenkta rimtai ir ilgam laikui, tokios didelės dozės turėtų būti pakartotinės. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Rekomenduojamos česnako dozės (1 – 2 d. per savaitę):
4,5 – 7 kg sveriančiam šuniui: pusė skiltelės česnako,.
9 – 18 kg: 1 skiltelė,
20 – 32 kg: 2 skiltelės,.
34 – 41 kg: 2,5 skiltelės,
45 kg ir daugiau: 3 skiltelės.
Daug kas 5 – 10 kg svorio rekomenduoja duoti vieną skiltelę česnako.
Užkemša virškinimo traktą, turi cianido. Apsinuodijus vemiama, sunkiai kvėpuojama, padidėja seilėtekis, pasireiškia tachikardija, širdies aritmija, koma, odos sudirgimas.
Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai, rūgštynės; bulvių ir pomidorų stiebai; špinatai
Turi oksalatų, kurie, jei vartojami dideliais kiekiais, kiekiais gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija. Be to, oksalatai trukdo geležies ir kalcio pasisavinimui. Tiesa, šiaip virtos bulvės (jei ne pažaliavusios, kurios turi solanino, ardančio eritrocitus ir slopinančio CNS) gali būti neblogas angliavandenių šaltinis, jos (ir saldžiosios bulvės) naudojamos begrūdžių pašarų gamyboje. Pomidoruose yra tomatino (artimas solaninui) ir atropino. Gerai prinokę pomidorai šių medžiagų turi nedaug.
Žali kiaušiniai
Sudėtyje (baltyme) yra fermentoas, vadinamoas avidinu. Jis blogina biotino (vitamino B7) absorbciją žarnyne – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Virtame kiaušinyje avidinas neveiksnus. Tiesa, verta paminėti ir tai, kad tas avidino poveikis pasireikštų, šuo kasdien turėtų suėsti kelių žalių kiaušinių baltymus – realiai tai pasiekti gana sudėtinga. Dideliam šuniui kas savaitę sušeriant 1 – 2 žalius kiaušinius, jam neatsitiks nieko blogo.
Žuvis
Šėrimas reguliariai dideliais kiekiais arba vien tik žuvimi (ypač stintomis, silke, šamais) gali sąlygoti tiamino (vitamino B) trūkumą, tačiau duoti žuvies 1 – 2 kartus savaitėje nieko blogo. Tiesa, kai kas dar primena apie žuvyse esančius toksinus – jose kaupiasi gyvsidabris, sunkieji metalai. Skaitydami forumus užsienio kalba, galite rasti užuominų apie šunims pavojingus lašišas užkrėtusius parazitus Neorickettsia helminthoeca, tačiau paprastai tai labiau gresia JAV Kaskadinių kalnų teritorijų gyventojų augintiniams, o jų poveikio galima išvengti žuvį savaitę laikant -20 °C temperatūroje. Šunims nepatartina duoti žmonėms skirtų žuvų konservų – juose daug druskos.
Druska
Vartojant dideliais kiekiais, druska išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas. Pagal rekomendacijas, sausame ėdale natrio turi būti apie 0,3 proc. Didelis natrio suvartojimas sukelia troškulį, papildomos druskos išsiskiria su šlapimu. Per didelis druskos kiekis gali pakenkti šunims, turintiems inkstų, kepenų ar širdies problemų. Druska, pvz., sūrus vanduo, gali traukti skysčius į žarnyną (dėl osmosinio efekto), tai gali sukelti viduriavimą ir dehidrataciją.
Saldumynai
Salūs patiekalai su laiku gali sukelti nutukimą, diabetą, hipoglikemiją, nervingumą, kataraktą, dantų ėduonį, artritą, alergiją.
Brokoliai
Brokoliuose esanti medžiaga izotiocianatas dirgina skrandį. Jie saugūs, kai sudaro iki 10 proc. šuns dietos. Poveikis gali būti mirtinas, jei brokolių kiekis viršijo 25 proc. šuns raciono.
Avokadai
Lapuose, sėklose, vaisiuose ir žievėje yra persino, kuris gali sukelti vėmimą ir viduriavimą, jei vartojamas dideliais kiekiais. Nereikia avokadais šuns šerti kasdien.
Muskato riešutai
Dideli kiekiai gali sukelti tremorą, CNS sutrikimus ir mirtį.
Makadamijų riešutai
Toksinė dozė – 2 g /1 kg kūno masės. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia praėjus 3 – 12 val. po riešutų nurijimo ir išnyksta po 24 val. Požymiai: mieguistumas, vėmimas, hipertermija, ataksija arba užpakalinių galūnių parezė, drebulys, pilvo skausmas, šlubumas, sąnarių sustingimas, blyškios gleivinės. Šuniui reikia duoti kuo mažiau bet kokių riešutų, nes jie gali lemti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent žemės riešutų sviestas.
Atliekos nuo stalo
Tai nėra pilnavertis maistas., jame dažnai būna daug riebalų, termiškai apdorotų kaulų, prieskonių… Ššėrimas dideliais žmonių maisto atliekų kiekiais gali sukelti nutukimą, virškinimo sutrikimus, maisto netoleravimą ar alergijas, odos bei kailio problemas. Taip pat su atliekomis šuo gali gauti toksiškų maisto produktų. Be to, maitinant šunį atliekomis nuo stalo, galima išugdyti nepageidaujamą elgesį, tokį kaip maisto prašinėjimas pietų metu.
Supelijęs, sugedęs maistas
Gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Botulino bakterijų toksinai gali sukelti paralyžių, sulėtėjusį širdies ritmą, vidurių užkietėjimą, šlapimo sulaikymą. Supuvusiuose vaisiuose yra etanolio, kurio poveikis – kaip alkoholinių gėrimų. Priplėkę maisto produktai turi toksinų, kurie gali sukelti raumenų drebulį, traukulius.
Komercinis ekonominės klasės šunų ėdalas
Jame mažai naudingų medžiagų, paprastai toks ėdalas gaminamas iš žmonių maisto pramonės atliekų. Vis dažniau komerciniai ėdalai traktuojami kaip ligų šaltinis ar veiksniai, skatinantys degeneracinių ligų vystymąsi. Plintant maisto alergijoms, dirgliosios žarnos sindromui, vis daugiau gyvūnų augintojų praranda pasitikėjimą ekonominės klasės ėdalais.
Ksilitolis
Dirbtinis saldiklis, dažniausiai aptinkamas becukrėje gumoje. Žmonėms didesnės ksilitolio dozės gali laisvinti vidurius, šunims ši medžiaga gali būti mirtina. Kadangi ksilitolis sukelia staigų insulino išsiskyrimą kraujyje, praėjus 30 – 60 min. nuo šios medžiagos surijimo, šunį ištinka hipoglikemija. Didelės dozės gali sukelti kepenų nepakankamumą (pasireiškia praėjus 9 – 72 val. po ksilitolio turinčio produkto suėdimo) 1 – 2 ksilitoliu saldintos gumos gabaliukai gali sukelti hipoglikemiją 9 kg svorio šuniui. 5 tokios gumos gabaliukai 4,5 kg svorio šuniui gali sukelti ūminį kepenų nepakankamumą.
Mergaitė iš draugų gimtadieniui paprašė pinigų, už kuriuos apipirko beglobius gyvūnus / „Penktos kojos“ nuotr.
Devynmetės kaunietės Vasarės poelgis nustebino kilnumu – gimtadienio dovanų atsisakiusi mergaitė organizacijos „Penkta koja“ beglobiams gyvūnams už surinktus pinigus nupirko 360 kg maisto.
Pasak mergaitės mamos Lauros, vasario 19–ąją per savo 9–ąjį gimtadienį Vasarė visiems klasiokams, kaimynams parašė kvietimus, kuriuose paprašė, kad vietoj tradicinių dovanų per jos gimtadienio šventę jie dovanotų pinigų, už kuriuos būtų nupirktas maistas beglobiams gyvūnams.
Mamos teigimu, šis pasiūlymas sulaukė entuziastingo palaikymo – už surinktą sumą buvo nupirkta 360 kilogramų sauso ėdalo „Penktos kojos“ globojamiems keturkojams.
Pasak organizacijos „Penkta koja“ direktorės Agnės Volockytės, šis atvejis – išskirtinis, mat „Penktos kojos“ gyvūnams ir suaugę geradariai labai retai atveža maisto.
Šiuo metu organizacija globoja 130 šunų ir kačių. „Devynmetės dovana beglobiams gyvūnams – 360 kg maisto“.
LGTAO nuotr. / Taip laikomi brangūs veisliniai gyvūnai
Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija (LGTAO) po atlikto tyrimo surado sukčiaujančią gyvūnų veisėją Prienų rajone, kuri gyventojams pardavinėjo negrynaveislius arba sergančius gyvūnus. Dauguma šuniukų po kelių dienų nugaišo. Apie neva pigių veislinių šunų problemą GRYNAS.lt jau yra rašęs. Šiuo atveju valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba įpareigojo šią veisėją įregistruoti veislyną ir nedelsiant suskiepyti šunis, kaip tai reikalauja Lietuvos įstatymai.
Akto kopija su gyvūnų dokumentais perduota policijai, kurios pareigūnai jau pradėjo tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, dokumentų klastojimo bei sukčiavimo.
Kartu su Prienų valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba atlikto patikrinimo pas veisėją (pavardė redakcijai žinoma, -red. past.) metu, buvo rasti 23 šunys ir 9 vos kelių dienų jaunikliai, dauguma jų buvo negrynaveisliai – Vakarų škotijos terjero, Maltos bišono, Biglio ir Jorkšyro terjero mišrūnai. Tik 2 iš visų 23 gyvūnų turėjo atitinkamus gyvūno sveikatos dokumentus ir buvo skiepyti. Kai kurie gyvūnai turėjo sveikatos pasus, tačiau skiepų galiojimas buvo seniai pasibaigęs. Pasuose buvo sudėti skiepų lipdukai su data, tačiau be veterinarijos gydytojo duomenų ar spaudo, kaip tai reikalauja Lietuvos įstatymai. Tik keturi gyvūnai turėjo veislės standarto dokumentus.
„Šunys, uždaryti patalpoje, buvo laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis, visiškai neatsižvelgiant į jų gerovę ar sveikatą. Patalpoje buvo įsivyravęs stiprus šlapimo kvapas, mėtėsi nešvarūs šunims skirti indai, gyvūnai po kelis laikomi ankštuose narvuose ant popieriaus skiaučių arba ant smirdančių skudurų. Kai kuriems šunims laikyti buvo naudojami triušių narvai, kurie buvo sudėti vienas ant kito. Patekus į namą vonioje radome dvi kalytes su vos kelių dienų jaunikliais. Kalytės neturėjo nei veislės standarto dokumentų nei buvo skiepytos“, pasakojo LGTAO direktorė Brigita Kymantaitė.
LGTAO nuotr. / Į biglius panašūs mišrūnai augo triušiams skirtuose narvuose
Apklausta veisėja teigė, kad visus šunis neva skiepija pati, o vakciną ir kai kurių gyvūnų pasuose suklijuotus vakcinos lipdukus perka iš Lenkijos. Veisėja prisipažino veisianti šunis bei parduodanti juos arba pagal skelbimus internete, arba Aleksoto turguje Kaune. Parduodamų šuniukų ji neskiepija. Neseniai su dokumentais įsigytas Akitos, Podhalės aviganių be Cane corso veislės kales veisėja planuoja vesti į parodas ir veisti.
Imtis tyrimo, nustatant sukčiaujančius veisėjus, LGTAO paskatino vis dažnėjantys gyventojų nusiskundimai kai įsigyti „veisliniai“ gyvūnai po kelių dienų mirė nuo išsekimo ar užkrečiamų ligų, arba pirkėjai įsigijo mišrūnus. Šiuo metu pagal gautus nukentėjusiųjų pranešimus ieškoma dar viena sukčiaujanti veisėja, kurios asmenybė jau nustatyta.
Šiame trumpame siužete galite geriau apžiūrėti šuniukų auginimo sąlygas:
Galimai nukentėjusiųjų nuo sukčiaujančių gyvūnų veisėjo organizacija prašo kreiptis el.paštu [email protected] arba tel. 8651 11666.
Ar žinai? Keliais sakiniais iš įvairios literatūros
* Daugelis šeimininkų klaidingai elgiasi su šunimis, kaip su vaikais, bet jie juk visai kito biologinio tipo.
* Šuo labai nori būti draugijoje ir jei jie neturi socialinio kontakto gali pabėgti arba elgtis demonstratyviai blogai: tu juk už mane atsakai! (taip turėtumėme vertinti).
* Šuns smegenų dalis galvoje atsakinga už uoslę 37 kartus didesnė už mūsų.
* Galvos smegenų dalis, įvertinanti praeinančius dirgiklius (signalus) per nosį, daug sudėtingesnė ir didesnė nei žmogaus.
* Uodegos vizginimas reiškia šuns susijaudinimą, bet ne visada reikia suprasti, kaip draugiškumą. Norint priartėti prie šuns arčiau, reikia suprasti ir kitų kūno dalių kalbą.
* Gerai išauklėtas, kolektyviniam gyvenimui šuo visada sugebės susidraugauti su bet kuriuo šunimi.
* Skirtingai nuo vaikų, šuo mažiau gali reaguoti į garsinius signalus ir sunkiau išmoks komandas, kaip pavyzdžiui „Pas mane“, ir „Tūpk“.
* Šuo daug lengviau išmoksta komandas, jei mes jas sustipriname rankų ir kitais gestais.
* Laukinės gaujos herarkija nėra pastovi visam laikui. Todėl žmonėms, kurie papuolė, į šuns „vergiją“ yra viltis pakeisti situaciją.
* Šuniukai, dargi suaugę šunys susitikę su aukštesnį rangą užimantį gyvūną, gali palikti pelkelę ar pagadinti orą, tai reikš: aš ne pavojingas esu nuolankus tau.
* Aukšto satuso siekia „ vietinės reikšmės kovomis“, bet ne rimtu susipjovimu, gali vienas kitą sužeisti.
* Būkite reiklūs (bet ne žiaurūs) ir visada siekite, kad šuo išpildytų jūsų reikalavimus, taip atpratinsite savo augintinį nuo klaidingų veiksmų ir jis pradės nusileisti jums.
* Kai šuo mumyse pajaučia „silpnas vietas“, jis siekia valdžios (dominavimo), bet žmogus tai ne visada laiku pajaučia.
* Šunims labiau patinkas persekioti ir medžioti gaujoje, nei pavieniui (protėvių šauksmas).
* Du šunys jau gauja, jie atlieka tokius veiksmus, kurių vienas niekada nedarys.
* Graužti kaulus šuo gali ištisas valandas – tai jam didelis džiaugsmas ir malonumas.
* Šuns žaislai – grobio imitacija, nes juos galima rasti žolėje, persekioti, sugauti, tampyti, žaisti ir „nužudyti“.
* Kai kurie šunys savo žaislus užkasa juodai dienai.
* Nors šunys maisto gauna kiekvieną dieną, bet kaulą ir maisto indą gina ne tik nuo kitų šunų, bet kartais ir nuo šeimininko. Tai atsiranda iš vaikystės, kai šuniukai kovoja tarp savęs už didžiausią ir geriausią porciją.
* Kuo daugiau šuns liežuvis iškištas iš nasrų, tuo labiau jam karšta.
Surinko kinologas Kęstas Petrauskas
Iš knygos „Viskas apie Vokiečių Aviganį“
Autorius Terry Hannan , Lily Hannan
* Pilkas vokiečių aviganių šunelis, vardu Rin Tin Tinas, Pirmojo pasaulinio karo metais atsirado tarp liepsnų, vėliau buvo išvežtas į JAV, ten pagarsėjo, kaip šuo superžvaigždė.
* Jau 1911 metais Vokietijoje buvo daugiau negu 400 policijos nuovadų dirbančių su specialiai šiai tarnybai ištreniruotais vokiečių aviganiais.
* Vyresni, negu dviejų metų vokiečių aviganiai negali Vokietijoje dalyvauti parodose, nebent šuo yra tarnybinis.
* Vokiečių aviganių klubas Vokietijoje buvo įsteigtas 1899 metais. Tuo metu klube buvo 31 narys, po dešimt metų apie 1000 narių, po 20 metų jau nuo 40000 iki 50000 narių. Šiandien šio klubo narių yra apie 100000, tai didžiausias vienos veislės šunų klubas pasaulyje.
* Liudvikas XI, valdęs Prancūziją XV a. pradžioje, pirmasis, asmeninei apsaugai, ėmė naudoti šunis.
Surinko: kinologas Kęstas Petrauskas
Šunys – aukščiausios klasės onkologai
Kaip, kur ir kada žmonės prisijaukino šunis? Yra žinoma, kad žmonės laukinius šunis prisijaukino prieš 12 -14 tūkstančių metų.
Šiuo metu kinologai yra išvedę daugiau nei 400 naminių šunų veislių, tačiau visos šios veislės priklauso vienai šunų rūšiai.
Šunų nosyse yra 220 milijonų uoslės lastelių, o žmogaus nosyje jų yra net 44 kartus mažiau.
Šunų nosys yra 4 kartus jautresnės, nei patys jautriausi kvapams aptikti sukurti prietaisai.
Kalifornijoje (JAV) mokslininkai nustatė, kad bene jautriausia uosle pasižymi labradorai ir portugalijos vandens šunys, kurie sugeba užuosti pradinėje ligos stadijoje plaučių ir kitų organų vėžiu sergančius žmones.
Beje, šias ligas šunys diagnozuoja net tiksliau nei mamogramos ir kompiuterinė tomografija.
Pagal, sveikatos laikraštį “Žiniuonių patarimai ir kitos smulkmenos”, Nr.4(188) 2010.03.09 – 2010.03.29).
Pitbulterjerų tipo šunų veislių yra ne viena, ir Lietuvoje dalis jų netgi yra uždrausta įvežti, veisti ir pardavinėti. Iš kitų šunų jie išsiskiria stipriu fiziniu sudėjimu, dėl ko žmonės neretai juos yra linkę laikyti tinkamais apsaugos funkcijai atlikti. Tačiau jų auginimą ribojantys draudimai nėra “iš piršto laužti”, o bandymai skatinti šių šunų agresiją neretai baigiasi tragedijomis.
Pitbulterjerų tipo šunų istorija
Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai ir kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai (Amerikos bully). Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, bandogus ir amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, veisti bei pardavinėti.
Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai Didžiojoje Britanijoje naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais.
Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovas valdžia, aišku, uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šios tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis britų naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai, iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.
Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe gerta jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo smalsuolių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai būdavo stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami prie krūtinės. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.
Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Pitbulterjerai buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.
Pitbulterjerų tipo šunų savybės
Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi fizinė bei protinė veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.
Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad būtų stiprūs ir agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Šuo privalėjo būti strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.
Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys, laikomi „geriečiais“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra greičiausiais būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.
„Kovinė“ praeitis paliko žymę kai kurių pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.
Šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Deja, pitbulterjeras, net jei būdamas jaunas su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis.
Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintis šuo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas…
„Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.
Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės
Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis – tačiau apsaugai skirtos veislės atstovas su šia užduotimi susitvarkys žymiai geriau ir patikimiau. Neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno.
Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga. Iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti, tinkamai augtini (namie būtinos taisyklės, kad nebūtų problemų u dominavimu). Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.
Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.
Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai dobermanai, amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t…
Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą kurios nors iš šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima:
Amerikiečių Stafordšyro terjerai (FCI): Visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami Amerikiečių pitbulterjerai (UKC): Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. (…) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. (…) DISKVALIFIKACIJA: (…) Piktumas arba ekstremalus bailumas. Amerikiečių pitbulterjerai (ADBA): Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka. (…) Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams. Švelnus su artimaisiais. Trūkumai: drovus ar baikštus. (…) Diskvalifikacija: agresija žmogui (…) Amerikiečių pitbulterjerai (AADR): AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. (…) AADR veisimas skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą (…) Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. (…) Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitiki savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę. Stafordšyro bulterjerai (FCI): Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas. Bulterjerai (FCI): Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.
Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – asmenys, juos laikantys statuso simboliu ir mokantys netinkamo elgesio. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale daug šunų, kuriuos veislių nežinantys augintojai vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai (juokinga situacija – dauguma tų „pitbulistų“ tikrą amerikiečių pitbulterjerą dažnai apšaukia mišrūnu).
Nesusivaldantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir atkaklumas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius.
Pitbulterjerų tipo šuns energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Jie neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei tokio šuns socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga.
Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks fokshaundas – lapę), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipraus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.
Augintojų bei dresuotojų nuomonės
G. Stewart (JAV kinologė):
Yra daug veislių, priskiriamų „pitbulterjerų tipui“, tačiau tai – ne tikra pitbulterjerų veislė. Arčiausiai šio tipo yra amerikiečių pitbulterjerai, tačiau žmonės į šią kategoriją dažnai įtraukia ir kitas veisles. AKC pitbulterjerų neregistruoja, tačiau ši organizacija turi amerikiečių Stafordšyro terjerus, kurie taip pat priklauso pitbulterjerų tipui. Jų tinkamas temperamentas – draugiškas, tolerantiškas ir entuziastingas. Jie turėtų būti ištikimi ir „saugantys šeimą nuo grėsmių“, tačiau tai daro dauguma šunų.
Aš specializuojuosi agresijoje ir baimėje ir tarp pitbulterjerų tikrai nematau jokios į žmones nukreiptos agresijos. Iš tiesų, atsižvelgiant į temperamento testavimus, jie išlaiko draugiškumo žmonėms testą panašiai kaip ir auksaspalviai retriveriai (http://atts.org/statistics.html).
Mokinti apsaugos visuomet reikia labai atsargiai, naudojant metodus, kurie skatina šuns pasitikėjimą, o ne baimes. Bet koks metodas, kuris remiasi baime, gali sukurti nestabilų šunį. Įsivaizduokite, kad jus mokė ką nors daryti naudodami pavojaus grėsmę, o ne galimybę gauti atlygį. Koks ramus ar kontroliuojamas galite būti? Aš stebėjau Royal Air Force pasirodymą Crufts (britų šunų paroda) metu. Jie parodė, kad šunys gali saugoti lodami ir kąsdami, jeigu to reikia ir pan. Šuo visa tai daro už tokius malonius dalykus kaip teniso kamuoliukas. Tie šunys kontroliuoja savo emocijas, o ne kovoja dėl savo gyvybės, yra daug labiau nuspėjami ir saugesni, o tuo pačiu ir labai efektyvūs policijos šunys.
Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. „Pagaminti“ bailų ar nesocializuotą gyvūną yra paprasta – bet kuris idiotas gali tai padaryti. Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Labai paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti. Šunys būna itin stabilūs, jei dresuoti naudojant teigiamo skatinimo metodus.
Geras dalykas kalbant apie šunis yra tai, kad jums nereikia jų mokinti apsaugos, jei norite apsaugoti savo namus vidury nakties. Dauguma šunų, jei pajunta, jog esate pavojuje, tai daro automatiškai.
Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimos nariai ir neagresyvūs netinkamomis formomis. Aš dirbu su bet kokiomis veislėmis – taip, net su pitbulterjerais.
Ugnė:
Kodėl pitbulių tipo šunys netinka apsaugai? Rinktis galima iš dviejų variantų:
A. Mistiškojo: šie šunys tokie kraugeriški ir agresyvūs, jog net nemirktelėję sužiaumos visus potencialius grėsmės kėlėjus. Ir savo sergstimą objektą – desertui. B. Realaus: šie šunys tiesiog netinka apsaugai dėl savo individualių savybių. Tokių, kaip draugiškumas kiekvienam prašalaičiui bei poreikis bendrauti su žmogumi.
Mano turėti, auklėti ar globoti pitbuliai ar jų mišrūnai (o pagal paplitusią nuomonę, jei pitbulis monstras, tai mišrūnas – monstras kvadratu, t.y. visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama pabaisa) svetimiems žmonėms demonstravo beribį draugiškumą – šunį galėjai ramiai atvežti pas veterinarą, palikti vieną ir nesukti galvos. Man nesant bet koks svetimas žmogus galėjo ateiti į namus, o panorėjęs – ir pavedžioti šunį.
Tiesa, kalbant apie šios veislės šunis yra vienas BET: jie bet kokia kaina stengiasi įtikti šeimininkui. Iliustruoti šią savybę galima kad ir tokiu pavyzdžiu: vaikščiodama su šuniu juokais pabaksnojau į iš žemės kyšančią medžio šaknį ir liepiau atnešti… Šuo neatsitraukė tol, kol neišrovė medžio, tarp kitko, jau gerokai paaugusio. Tad vertėtų gerai pagalvoti, prieš bandant ruošti tokį šunį apsaugai – jei įtikinsit, jį, kad kiekvieno praeivio dešinė ranka gali būti pavojinga, šuo tiesiog stengsis kiekvienam praeinančiam ją nukąsti. O tokios masės šuniui tai visai reali užduotis. Ar jus tikrai pradžiugintų su tuo susiję teisinės problemos ir baudžiamoji atsakomybė? Spręsti jums patiems.
Kad daugelis žmonių tokių šunų privengia, pasakoti turbūt nereikia. Kaip ir priminti to fakto, jog gyvūnas visada suvokia, kad jo bijoma. Ir neretai reaguoja su didesne ar mažesne agresija. Šiuo atžvilgiu mano pitai ar jų kraujo turintys šunys mane stebindavo – su iš baimės įsitempusiu žmogum jie elgdavosi lyg ir sulėtintai, atsargiau, netgi žaisliuko nebandydavo įkišti į ranką, bet padėdavo ant žemės, šalia.
Kai kurie šunys linkę lyderiauti. Aklas lupimas šiuo atveju nepadės ir viso labo iššauks agresiją, o nuolaidžiavimas tik sustiprins šuns polinkį į vienvaldystę. Bet netgi iš pažiūros visiškai „sugadintus” ir pedagogiškai apleistus atvejus galima perauklėti. Iš prieglaudos parsigabenau įsibaiminusią ir agresyvią, linkusią lyderiauti bei nevengiančią pakaukšėti dantimis stafordšyrę. Sprendžiant iš randų, ankstesni šeimininkai ją auklėjo beisbolo lazdos pagalba. Nesėkmingai – „beisbolke” taip ir nepavyko įkalti nei komandų, nei gražaus elgesio pagrindų. Kad ir tokių, jog maisto ieškoti lipant ant stalo negalima. Auklėjamasis procesas truko apie metu. Rezultatas – geriausia visų draugė, kuri myli vaikus ir bendrauja su jais labai atsargiai, įvertindama savo masę nepargriauna net vos vaikščioti pradėjusio pyplio; gerbia kates, neskuba peštis su kitais šunimis, puikiai žino namų taisykles ir stengiasi joms nenusižengti. Taigi, sugadinto šuns „perauklėjimo” laikotarpis ne kažin ką skyrėsi nuo to, kuris reikalingas užsiauginti ir išsiauklėti jauną šuniuką „nuo nulio”.
S. Mulokaitė:
Galiu pasakyti tik tiek, kad tokio nervų sistemos tipo šunų (nervinga, dirgli, dominuojanti, nepasitikinti savimi) kaip mano kalė negalima mokinti kąsti naudojant gynybinę agresiją/reakciją ir ugdant nesaugumo jausmą. Jos slenksčiai buvo labai žemi, įsiaudrinimas begalinis, į ramybės būseną nepašalinus agresijos objekto grįžti būdavo neįmanoma, buvo pavojus, kad atsiras nukreipiamoji agresija ne tik daiktams – šalia stovėti būdavo nesaugu. Ji tvardydavosi ir valdydavosi, kai kandimas būdavo motyvuotas tik žaidimu, grobiu, tačiau užteko nuvažiuoti pas botago meistrą, kuris ją išprovokavo gintis („atvanojo” pririšęs) ir viskas negrįžtamai išėjo iš vėžių.
Tarnybinis šuo nuo kovinio skiriasi agresijos tipu, pitbulterjeras turi neįtikėtiną socialinę agresiją, jis „žudo” ne figūranto rankovę, jis žudo patį žmogų (išbandyta, figūrantui paleidus rankovę – atidavus ją kaip grobį, kaip daroma su tarnybiniais šunimis leidžiant jiems pasijausti nugalėtojais, mano kalė spjovė tą neskanų daiktą ir ėjo „damušti” kas ten juda). Pitbulterjerui labai svarbu pasitikėti žmogumi, jis pavojingas tada, kai jaučiasi nesaugus.
J. Valančius (dresūros mokykla „Reksas“):
Dešimt – penkiolika metų atgal Kaune ruošti šunį – sargą buvo populiaru. Ruošimas apsaugai tada būdavo atliekamas iššaukiant šuns savigynos agresiją. Tokiems šunims, kurių tarpe buvo ir pitų tipo šunų, mišrūnų, persimaišius su kitais koviniais, sarginiais pitais, socialių įgūdžių tikrai nepadaugėjo. Atsirado bailių šunų, kurie gyveno įtemptą gyvenimą, puldavo kiekvieną praeivį ir agresyviai reaguodavo į mažiausią krepštelėjimą. Šie šunys taip greitai neišnyko, skelbimų puslapiai vis dar mirga nuo pranešimų „ieškom kalytės gražiam stafukui” arba „parduodami nedokumentiniai stafai”.
Nesikartosiu apie veislinius pitus, stafus. Tai meilumo ir paklusnumo įsikūnijimas. Ir tai visai kiti šunys, nei tie, kurie agresyviai puola savo šeimininkus. Bet praktika daug kartų parodė, jog net dokumentiniams pitų tipo šunims reikia sportiško, aktyvaus gyvenimo ir, jei jie tokio gyvenimo negauna, savo užsispyrimą, arba taip vadinamą geimą, gali nukreipti netinkamai. Elgesio problemų konsultacijoje išgirdęs suaugusio stafo urzgimą ant šeimininko ar ant kito šuns dažniausiai nebegaliu padėti.
Manau, jog šiandien šuns ruošimas apsaugai apskritai yra netinkama veikla. Nebent sportinis – IPO variantas, turint tikslą – fiziškai iškrauti šunį. Mokinti pradėti reiktų tik šuniui subrendus, išlavinus grobio instinktą, ir tik žaidimo forma.
A. Popovas (Klaipėdos šunų mokykla):
Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, kad dauguma veisėjų kategoriškai pasisakydavo prieš šių šunų ruošimą apsaugai. Ir mūsų laikais daugelis šią veislę mylinčių veisėjų laikosi tokios pat nuomonės. Iš prigimties geranoriški šunys, skiepijant jiems agresiją žmogui, gali tapti tikrai pavojingi visuomenei. Ne tik šeimininkui, bet ir kitiems žmonėms. Jų azartas, milžiniška sukandimo jėga, pergalės siekis tampa iš butelio išleistu Džinu. Visa tai gali būti nukreipta prieš žmogų. Kartais šeimininkas, nutaręs savo šunyje skatinti agresiją, būna morališkai nepasiruošęs permainoms, vykstančioms augintinio elgesyje. Jei kovinius šunis dresuoja nesusipažinęs su jų charakterio ypatumais dresuotojas, be to, nesugebantis visiškai valdyti šuns – iki bėdos tik vienas žingsnis. Atgal kelio dažniausiai nėra. Laimei, iššaukti pyktį žmogui pasiseka ne kiekvienam koviniam šuniui. Bet tie, kurie to išmoksta, tampa deguto šaukštu medaus statinėje.
Ilma:
Turėjau ir aš kažkada pitą. Nuostabus šuo buvo, bet… įsigijau aš jį jau suaugusį, tad nežinau kur buvo auginimo klaidos, kur genai. Pas mane jis pateko būdamas trijų metų, užmigdytas – keturių. Nežinau kaip gyveno iki to laiko, kai aš jį paėmiau, ir nežinau, kodėl jį atidavė buvę šeimininkai. Įtariu, kad jau buvo parodęs kokią nors agresiją ir jie išsigando. Gal tiesiog buvo gaila užmigdyt, neišdrįso prasitart apie problemas. Bet kokiu atveju to jau nesužinosim ir agresijos priežastys lieka neaiškios.
Pirmą dieną bandė švelniai dominuoti, bet neleidau ir viskas susitvarkė. Klausė manęs puikiai, vedžiojau ir problemų neturėjau, nebuvo niekada kovojęs tai ir su šunimis normaliai elgėsi, patinų nemėgo, bet tik savo dydžio arba didesnių, smulkmės ir kalių neliesdavo. Prieš mane urgztelėjęs net nebuvo, galėjau iš ėdančio bet ką paimt, galėjau nuo padangos atitraukt (jis jas labai mėgdavo tampyt, labiau už visa kita).
Tačiau jis saugojo. Iš pradžių man neatrodė tai blogai, tuo labiau, kad tai darė lyg ir protingai ir buvo valdomas. Saugojo butą, be mano leidimo niekas negalėdavo įeit. Kai įleisdavau žmogų, tada nebesaugodavo, tada eidavo kąsniukų iš svečio kaulyti. Gatvėje mane saugodavo nuo girtų diedų arba priekabių bernų, vieną yra patiesęs ant žolės (gerai, kad visada vedžiodavau su antsnukiu).
Bet vieną dieną neaišku kas jam pasisuko, nei iš šio nei iš to puolė mane. Gerai, kad buvau tarpdury ir spėjau užtrenkt duris, atsitrenkė jis dantimis į jas, o ne į mane. Dvi dienas jis buvo uždarytas virtuvėj, bandžiau per duris jį kalbint, o jis net nebandė nurimt. Visi savi tapo svetimi. Jis ardėsi, kai tik kas prisiartindavo, urgzdamas šokdavo ant durų. Deja, rizikuot nebegalėjau, išsikviečiau šungaudžius ir veterinarą. Užmigdė mano pitą. Siaubingai gaila šuns buvo, bet nebebuvo kitos išeities. Jei jis būtų puolęs mano vyrą, o ne mane, aš tą būčiau supratusi, nes vyro neklausydavo, nelabai jį gerbė. Manęs klausydavo normaliai, o vyrą tampydavo ir jo komandų nevykdydavo, tokiu atveju viską būčiau nurašius dominavimui. Tačiau jis puolė mane ir nuo tos akimirkos nebepripažino nė vieno žmogaus, ardėsi jis uždarytas iki pat to laiko, kai šungaudžiai užmetė ant jo tinklą pro durų plyšį ir veterinaras suleido nuodus.
Kai vėliau jau po užmigdymo mintimis grįždavau į tą laiką, bandžiau suprasti kas buvo padaryta ne taip, kodėl taip nutiko, tai užkliūdavo tik tas, kad jis saugodavo, tai buvo vienintelis netipiškas elgesys veislei. Pitas neturi saugot, tai ne apsauginis šuo.
Mantas:
Manau, kad pitbulterjerai nelabai skirti sargybai. Jie per dideli tyleniai, lyginant su kitomis specialiai tam veistomis šunų veislėmis (dobermanais, rotveileriais, Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiais). Pitbulterjeras yra kompanijos šuo, visiškai atsidavę savo šeimininkui – su tuo turėtų sutikti dauguma laikančių šiuos šunis ar pažįstantys juos laikančius. Manasis būtent toks – gina tik mane, svetimos teritorijos nesaugo, žmonėms agresijos nerodo, ko nepasakyčiau apie šunis – retas kuris tinka į draugus. Kol kas geresnio, universalesnio šuns man nėra. Nuo 1998 m. laikau tokius šunis ir esu patenkintas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau auginti kitos veislės atstovą.
Šaltinis: technologijos.lt grynas.delfi.lt
We use cookies to ensure that we give you the best experience on our website. If you continue to use this site we will assume that you are happy with it.
