Category: Rekomendacijos

Paskelbta

Perkaitimas ir šilumos smūgis. Kiek jie pavojingi gyvūnui?

suo ir ventiliatorius

Vasara – puikus metų laikas. Bet tuo pačiu joje slypi ir nemažai pavojų. Ilgiau pabuvęs aukštos temperatūros aplinkoje gyvūnas gali patirti šilumos smūgį, išsekimą dėl šilumos poveikio ar karščio sukeltus raumenų spazmus. Katės lengviau ištveria aukštą aplinkos temperatūrą, nes yra šilumos mėgėjos. Jei reikia, jos pačios sugeba susirasti pavėsį po baldais, vonios kamputyje, koridoriaus spintoje. Šunims dideli karščiai daug pavojingesni. Metų metais veterinarijos klinikose vis nemažėja augintinių, gaištančių nuo šilumos smūgio. Ir tai yra jausmas, kurio pajausti turbūt nenorėtų niekas.

suo ir ventiliatorius

Didžiausią pavojų vasarą gyvūnams kelia šilumos smūgis. Jis pasireiškia kai kūno temperatūra pakyla per aukštai (virš 40 °C): dėl to „sustreikuoja“ nervų sistema, gyvūno organizmas pradeda išskirti medžiagas, aktyvinančias uždegiminius procesus (tai įprasta kūno reakcija į tokį dirgiklį) ir perkaitęs šuo ar katinas tampa vangus, mieguistas, lėtas, jo liežuvis ir dantenos stipriai parausta, akių vyzdžiai išsiplečia, gyvūnas smarkiai lekuoja, gali pradėti seilėtis, vemti, netekti sąmonės, pradėti traukuliuotis ar nugrimzti į komą.

Kūno temperatūra stipriai užkyla intensyviau padirbėjus raumenims, jei tuo pat metu nėra galimybės „atiduoti“ karštį dėl aukštos aplinkos temperatūros ir didelės drėgmės arba jei yra sutrikęs kvėpavimas. Paprasčiau pasakius: jei pasportavęs ar susijaudinęs gyvūnas negali atvėsinti savo organizmo pakankamai greitai.

Žmonės atsivėsina prakaituodami – karštą vasaros dieną tai akivaizdžiai matosi. Vieni prakaituoja daugiau, kiti mažiau, bet prakaituojame visi. Kodėl taip darosi? Prakaito išskyrimas – tai automatinis žmogaus kūno atsivėsinimo mechanizmas: liaukos išskiria šiltą drėgną prakaitą į odos paviršių, jis garuoja ir taip vėsina visą organizmą.

O kaip tai vyksta sukaitusių gyvūnų organizme? Šuns odos sandara kitokia nei žmogaus: joje beveik nėra prakaito liaukų (ar matėte kada šunį šlapiomis pažastimis?), taigi prakaituoti ir atsivėsinti visu odos paviršiumi jie negali. Pagrindinis būdas atsivėsinti – lekuoti burna ir kuo tankiau kvėpuoti: drėgna plaučių gleivinė pasitarnauja kaip drėgmę garinantis ir vėsinantis paviršius (panašiai, kaip žmogaus oda). Kai kurie žmonės mano, kad prakaito liaukų yra šuns liežuvyje. Jie klysta – taip nėra, didžioji dauguma prakaito liaukų išsidėstę kojų pagalvėlėse. Kūno karštį atiduoti į aplinką taip pat padeda išsiplėtusios liežuvio, snukio ir ausų kraujagyslės, kuriomis įkaitęs kraujas teka arti kūno paviršiaus (taigi, neišsigąskite, jei užkilus temperatūrai, gyvūno ausys taps raudonesnės, nei įprasta).

Kai visų atsivėsinimo būdų nebepakanka, gyvūno organizmas perkaista – atsiranda hipertermija (pernelyg aukšta kūno temperatūra) ir pasireiškia šilumos smūgis. O karštu oru taip atsitikti gali labai greitai – užtenka tik smarkiau pajudėti, intensyviau pažaisti ar pasėdėti įkaitusioje mašinoje. Gyvūno palikimas uždarame automobilyje kaitinant saulutei (netgi jei langai per kelis centimetrus praverti) – vasarą turbūt dažniausia šilumos smūgio priežastis.

Keli svarbūs patarimai, kaip apsaugoti šunį pakilus aplinkos temperatūrai:

1. Esant karščiams, reikia stengtis gyvūnus laikyti namuose, kuo vėsesnėje gerai vėdinamoje patalpoje. Svarbu riboti buvimą saulėje, ypač pietų metu. Neleiskite vaikams ilgai žaisti kieme su šunimi (užsižaidę su draugais, jie augintinį gali paprasčiausiai pamiršti).

2. Karštu oru šuo turi gauti kuo mažiau fizinio krūvio. Fiziniais pratimais siūlytina užsiimti tik anksti ryte ar vėlai vakare (vėsiausiu paros metu). Jeigu šuo pradeda stipriai lekuoti – nustokite daryti tai, kai darėte ir leiskite jam atsikvėpti bei atsivėsinti. Tegu pirmiau jis nustoja lekuoti, o jau tuomet galite tęsti žaidimus ar fizinius pratimus.

3. Negalima šuns palikti mašinoje – niekada ir jokiomis aplinkybėmis! Spiginant vasarinei saulutei stogas greitai stipriai įkaista, o parkavimo aikštelėse kaip taisyklė, medžių ir pavėsio būna retai. Per kelis centimetrus praverti langai tikrai nepadės. Važiuojate apsipirkti – palikite augintinį namuose.

4. Karštu oru būtina daug gerti. Svarbu sekti, ar šunys bei katės išgeria pakankamai vandens. Kad gyvūnai gertų daugiau, jiems duodamas vanduo visuomet turi būti šviežias, švarus ir vėsus, dubenėlį su vandeniu reikia statyti pavėsyje.

5. Dažniau maudykite šunis vėsiame vandenyje. Jei nėra galimybių nuvykti prie vandens telkinio, leiskite augintiniui pabraidyti šaltame vandenyje vonioje, ištrinkite drėgnu rankšluosčiu, suvilgykite galvą, sušlapinkite kailį. Labai šaltas vanduo, pavyzdžiui, miško šaltinio, taip pat pavojingas, juo galima tik apšlakstyti augintinį, bet maudytis šaltinyje rizikinga.

6. Jeigu oro temperatūra pasikeičia staiga, reikia leisti augintiniui aklimatizuotis. Dažniausiai karščio sukeliami sutrikimai pasitaiko pavasarį, kuomet gyvūno organizmas yra dar nepratęs prie aukštesnės temperatūros. Vykstant į karštesnio klimato šalis, laiko aklimatizuotis reikia tiek žmogui, tiek šuniui. Daug judėti reikia pradėti palaipsniui, po truputį ilginant fizinių pratimų trukmę. Tai ypač aktualu trumpasnukių veislių, vyresniems, turintiems antsvorio ar sergantiems širdies ar plaučių ligomis gyvūnams.

Jei Jūsų gyvūnas perkaito – tai tikrai rimta: nesuteikus pagalbos, jis nugaiš. Perkaitusį šunį būtina skubiai nunešti į pavėsį ar vėsią patalpą, guldyti ant vėsios žemės ar plytelių. Norint jį greičiau atvėsinti, galima įjungti ventiliatorių ar paguldyti prie praviro lango, apšlakstyti drungnu vandeniu, užkloti šlapiu rankšluosčiu, kad vėsa kuo greičiau pasiektų odą. Negalima duoti lakti iškart daug vandens, girdoma po truputį. Negalima ant kūno dėti ledo, nes jis sudirgins ir per daug atšaldys odą, gyvūnas gali peršalti. Ištikus šilumos smūgiui, gali sutrikti augintinio elgesys. Būkite atsargūs, kantrūs, atidūs, raminkite jį. Stebėkite augintinio savijautą, nepalikite vieno. Jei būklė negerėja ar jei pamatavus gyvūno kūno temperatūrą, ji yra aukštesnė, nei 40 °C būtina skubi veterinaro pagalba.

Niekada nesitiki, kad gali nutikti kas nors blogo. Tačiau pamiršti to negalima. Pasistenkite būti budrūs ir apsaugoti savo augintinius. Perkaitimas gali turėti skaudžias pasekmes.

Šaltinis: vetvila.lt

Paskelbta

Vaikas ir šuo

Šuo ir vaikas

Pirmo įspūdžio jėga

Kaip vaikas reaguos į šunis ir kaip šuo reaguos į vaikus, dažnai lemia pirmasis jų susitikimas. Neverta stebėtis, kad šunų bijo žmogus, kurį vakystėje pirmas matytas šuo gerai paraičiojo ant žemės (tegu ir iš draugiškumo!) ir kuriam pasąmonėje žodis „šuo“ siejasi su kažkuo dideliu, juodu, baisiu, milžiniškais dantimis. Lygiai taip ir šuo, kurį pirmas sutiktas vaikas tampė už uodegos ar svilino ūsus, gali visą likusį gyvenimą vaikų bijoti arba elgtis su jais agresyviai. Labai svarbu padaryti pirmą gerą įspūdį – tiek kiekvienam laikomam šuniui (net jei niekada neplanuojate turėti vaikų), tiek ir kiekvienam vaikui ( net jei ir neketinate įsigyti šuns). Tai yra paprasčiausias socializacijos procesas. Rūpestingas šuns šeimininkas išsiaiškina, koks laikotarpis augančiam šuniukui yra „kritiškas“ socializacijos atžvilgiu, tai yra iki kada šuo turėtų susipažinti su kuo daugiau daiktų, gyvūnų, žmonių ir situacijų. Tai reikalinga tam, kad vėliau suaugęs šuo nebijotų sutikti vaiko, jaustųsi saugus automobilyje, mokėtų elgtis su karve ar arkliu. Gaila, kad tokios socializacijos savo vaikus moko retas tėvas. Mat visi turime tendenciją bijoti to, ko nepažįstame, su kuo nesame susidūrę, o tokią baimę lengviausia eliminuoti vaikystėje.
 
Geriausiai šunys ir vaikai susipažįsta ir susidraugauja tada, kai auga vienoje šeimoje. Tačiau vėlgi labai svarbu, kaip šuo ir vaikas susitiks pirmą kartą. Prieš atsirandant šeimoje naujam nariui visada verta būsimą situaciją „parepetuoti“. Jeigu jūs auginate šunį ir planuojate vaikutį, pirmiausia pamėginkite trumpam „pasiskolinti“ draugų ar giminių atžalą ir pažiūrėti, kaip į jo buvimą namuose reaguos šuo. O, jei vaiką jau turite, parsiveskite į svečius pažįstamą šuniuką – tegul vaikas su juo pažaidžia, apsipranta. Matydami jų bendravimą, galėsite nuspręsti, kas vyksta nelabai sklandžiai, kur naujiesiems draugams reikės pagalbos.
 
Jeigu „repeticija“ sėkminga, suplanuokite ir būsimą susistikmą. Jeigu perkate šuniuką, pasistenkite, kad jį parvežus į namus vaikas jau ten būtų. Taip šuo supras, jau ten gyveno anksčiau už jį (o namų senbuvius šunys visada labiau gerbia) ir nėra šiaip koks pašalaitis. Jei parsivežate tik ką gimusį vaikelį, pristatytikite jį šuniui, supažindinkite juos.
 
Kai kurios šunų veislės geriau sutaria su vaikais nei kitos. Pagalvokite kokio temperamento šuns norite, būtinai atsižvelkite į vaiko amžių ir charakterį.

Kodėl šunys būna agresyvūs?

Šiais laikais šunims keliami kur kas didesni reikalavimai nei prieš penkiasdešimt metų. Anksčiau kaime visi žinojo, kurio šuo piktas ir kurio reikia iš tolo vengti. Dabar iš visų šunų tikimasi, kad jie leis glostomi. Agresyvūs šunys neturėtų būti veisiami, bet kai kurie neatsakingi daugintojai, siekdami pelno ar turėdami kokių kitų paskatų, kergia nestabilios psichikos šunis, rodančius agresiją žmogui. Specialios paskirties šunų veislės – koviniai, sarginiai, kai kurie medžiokliniai šunys – taip pat neturėtų būti laikomi namie kaip žaisliukas vaikui. Su šunimis reikia tinkamai elgtis, tinkamai juos auklėti, tačiau vieni šeimininkai iš nežinojimo, kiti iš tingėjimo apie tai negalvoja tol, kol atsitinka nelaimė.
 
Šunų agresijos priežaščių yra įvairiausių. Viena, jau minėta, – socializacijos trūkumas. Kai kurie šeimininkai tyčia niekada neleidžia svetimiems žmonėms glostyti savo šuns ar netgi uždaro jį atskirame kambaryje, kad jis nematytų žmonių, kol visiškai suaugs. Toks elgesys pažeidžia šuns psichiką, ir vėliau jis gali pulti visus žmones iš eilės, nekreipdamas dėmesio į tai, ką jie daro ar kokio jie amžiaus. Panašiai elgiasi ir kai kurie tėvai. Jie tempia vaiką kuo toliau nuo bet kokio šuns, atėję į svečius, šeimininkams liepia šunį uždaryti, kad neišgąsdintų vaiko, ir pan. Rezultatas būna priešingas: vaikas, kuris užaugo visai nebendraudamas su šunimis, gali visą gyvenimą paniškai jų bijoti, nors niekas niekada jo neišgąsdino.
 
Yra ir inkstintyvių priežaščių turinčios šuns agresijos rūšių. Pavyzdžiui, motinų agresija: kiekviena kalytė turi inkstintą saugoti ir ginti savo šuniukus, todėl vaikui dera paaiškinti, kad į svetimų šuniukų guolį geriau nelįsti. Patelės taip pat gali rodyti agresiją svetimiems palikuonims. Šunų gaujose yra taip, kad kuo mažiau šuniukų, tuo didesnis šansas jiems išgyventi, todėl keikviena kalytė turi inkstintą numarinti svetimus palikuonis. Jei moters statusas šeimoje žemesnis už šuns, gali būti taip, kad jai pagimdžius vaiką, kalytė tą vaiką kėsinsis nužudyti.
 
Dar viena agresijos forma – agresija sukelta baimės. Tai – kritinė agresija, kai šuo yra skriaudžiamas, kankinamas ir neturi galimybės pabėgti. Jei šuo rodo agresiją tada, kai yra užspeičiamas į kampą, vaikų apmėtomas plytgaliais ir pagaliais, badomas metaliniais strypais ir pan., tada jau reikia auklėti nebe šunį, o vaikus.
 
Dažnai šeimose pasitaiko pati paprasčiausia, hierarchinė agresija. Jos galima išvengti, jeigu tik žmonės suprastų, kas vyksta šuns galvoje, kaip jis supranta aplinkinius įvykius. Šuo negali prisitaikyti prie žmogaus mąstymo būdo, nes jo nesupranta, taigi prisitaikyti tenka žmogui – suprasti, kaip mąsto šuo, ir šuniui viską paaiškinti taip, kad šis suprastų, ko iš jo norima.
 

Hierarchinė agresija

Šuniui šeima, kurioje jis gyvena, atstoja gaują. Santykius šeimoje šuo supranta kitaip nei žmonės, nes jis vadovaujasi gaujos taisyklėmis. Šunų gaujoje tvarka būna grindžiama griežtai hierarchija. Vaikui (ir suaugusiam) šeimoje saugu tada, kai šuo stovi ant paties žemiausio hierarchijos laiptelio. Tai nereiškia, kad šuo turi būti skriaudžiamas, terorizuojamas, kad būti žemiausiam gaujoje jam yra blogai, – jokiu būdu! Atvirkščiai, šuo, puikiai suprasdamas savo žemą padėtį, jausis saugus, nes pasitikės šeimininku, žinos, kad jam nereikia niekuo rūpintis, niekas jam negresia. Tačiau šuniui yra įgimta siekti aukščiausio hierarchijos laiptelio, ir šeimininkas privalo pasirūpinti, kad šuo niekada jo nepasiektų. Geriausia, kad jam net nekiltų mintis konkuruoti, pavyzdžiui, su vaiku dėl padėties gaujoje.

Kas šeimos hierarchijoje stovi aukščiau – vaikas ar šuo? Kad laiku tai nustatytumėte, atkreipkite dėmesį į tokius dalykus:

  • Kuris iš jų miega ten, kur nori, ir gali išvaryti kitą iš savo poilsio vietos? Kuris gali žadinti miegantį, sutrukdyti kitam poilsį?
  • Kuris maitinasi pirmas? Kuris gali atimti iš kito skanesnį kąsnelį?
  • Kuris pirmas eina pro duris, pirmas lipa laiptais, eina ankštais koridoriais?
  • Kuris sprendžia, ar dabar nori žaisti?
  • Kuris nugali jėgos reikalaujančiuose žaidimuose?

Kontroliuodami šiuos veiksmus, galite reguliuoti hierarchinę „gaujos“ sistemą.
 
Dažnai tėvai visai netyčia elgiasi taip, kad šuo greitai supranta: šioje gaujoje jis yra aukščiau už vaiką. Štai kaip tai gali atsitikti:

  • Šuo užima vaiko lovą ir urzgia, kai vaikas nori atsigulti. Tėvai liepia vaikui šunį nuraminti ir paglostyti arba bando nuvilioti skaniu kąsneliu – paskatina šunį už netinkamą elgesį. Gaujoje, kai šuo ilsisi, jo negali trukdyti joks žemesnio statuso gaujos narys, bet gali stumdyti ar žadinti bet kuris aukštesnio rango narys. Todėl jei šuo urzgia, kai jį miegantį vaikas tąso už ausų – barkite ne vaiką, o šunį.
  • Dažnai šuo šeriamas pirmas, tik paskui valgyti paduodama vaikui – kad šuo nesmaksotų prie stalo, varvindamas seilę, arba piktai nelotų, reikalaudamas maisto. Atsiminkite – net poros metų pypliui šuo turi be menkiausio nepasitenkinimo atiduoti savo skaniausią kaulą!
  • Šuniui leidžiama lipti laiptais pirmam, eiti pro duris pirmam, išeiti iš buto pirma vaiko, nes šunį sunku išlaikyti, kai jis veržiasi į priekį. Tačiau šuo turėtų eiti pats paskutinis. Lygiai taip ir per pasivaikščiojimus – ne šuo turi vedžioti vaiką, o vaikas šunį, net jei tam prireiktų ir griežto antkaklio.
  • Kai šuo įkyriai reikalauja dėmesio, tėvai dažnai liepia vaikui juo užsiimti (kad jiems galvos nekvaršintų) – taip šuniui parodoma, kad vaikas yra žemiausio statuso ir iš jo kada tik užsinorėjęs šuo gali reikalauti dėmesio, nes lyderis sprendžia, kada nori žaisti, kada nori kitų gaujos narių dėmesio ir pan. Vaikas neturi nuolaidžiauti įkyriam šuns kvietimui žaisti, kamuolio kišimui į delną ir pan.
  • Tėvai nedrausmina šuns, kai žaisdamas su vaiku, jis ima elgtis agresyviai (piktai urzgia, bando kąsti), o atvirkščiai, liepia vaikui atstoti nuo šuns, palikti jį ramybėje. Taip šuo jaučiasi nugalėjęs, o turėjo būti nubaustas.

Jei netinkamai elgiamasi, šuo su vaiku kartais ima elgtis agresyviai – pavyzdžiui, vaikas kelia nuo žemės nukritusį sausainį, o šuo kanda jam į ranką. Šuniui viskas atrodo kitaip: štai grobis (sausainis), aš, kaip turintis aukštesnį statusą, galiu pirmas jį pasiimti. O šitas mažas pirmas jį griebia – baisi netvarka! Šuo nenori vaiko sužeisti – jis vieninteliu sau žinomu būdu primena vaikui jo statusą.
 
Kaip elgtis šeimininkui-gaujos vadui? Nepamiršti minėtų taisyklių ir jų laikytis. Vaiką reikia skatinti atiminėti šuns maistą, žadinti šunį, kai šis miega, eiti pirmam pro duris, žiūrėti šuniui į akis, kai prie jo artinasi, ir pan. Atitinkamai turi elgtis ir tėvai: šunį šerti po to, kai pavalgo žmonės, neduoti šuniui maisto nuo stalo, bausti, jei jis piktai reikalauja skanesnio kąsnelio; dažniau glostyti vaiką, o ne šunį, neleisti, kad atėjęs šuo nustumtų vaiką nuo kelių, pats reikalaudamas dėmesio. Ir svarbiausia taisyklė: jei šuo parodo bent menkiausią agresijos ženklą – piktai urzgia, grasina grybštelėti dantimis – toks elgesys turi būti kuo griežčiausiai baudžiamas (geriausia, kad baustų pats vaikas, jei tik jau yra pakankamai stiprus). Kol šuo mažas, tai paprastai būna nesunku ir šuniui užtenka kelių „pamokėlių“, bet jei kyla problemų, visada geriau kreiptis į profesionalą, kuris patars, kaip elgtis, ir padės išvengti galimos nelaimės.
 

Kodėl reikia gydyti visą šeimą, o ne auklėti šunį?

Pastebėję netinkamą šuns elgesį, namažai šeimininkų nusprendžia jį kuriam laikui atiduoti dresuotojui, kad „paauklėtų“. Poveikis būna trumpalaikis, ir šeimininkai nusprendžia, kad šuo kažkoks blogas, iš prigimties netikęs ir belieka juo atsikratyti. Pasaulyje jau kuris laikas populiarėja sisteminė šeimos terapija, kurios metu dirbama su visa šeima. Sprendžiamos šeimos narių tarpusavio santykių problemos, taisomos bendravimo klaidos. Kadangi šuo laikomas šeimos nariu, kartu sprendžiamos ir bendravimo su juo problemos. Ši terapija turbūt vienintelė, kuri atrodo teisinga net šuns požiūriu. Juk yra labai mažai šunų, nesugebančių sugyventi su aplinkiniais. Jei šuo elgiasi netinkamai, tai rodo, kad blogos yra pačios „gaujos“ taisyklės, išsideinusi šeimos sistema. Pavyzdžiui, jei šuns šeimininkas savo šunį myli labiau už žmoną, vargu ar pavyks šunį įtikinti, kad žmonos statusas yra aukštesnis už šuns. Ir šiuo atveju šuns dresavimas nieko iš esmės nepakeis – reikia išspręsti giliau slypinčias šeimos problemas.

„Žmogiška klysti, bet dar žmogiškiau dėl to apkaltinti šunį“, – sako liaudies išmintis. Uodeguotasis šeimos narys, besielgiantis bailiai ir piktai – tik indikatorius, skelbiantis: „Atkreipkite dėmesį, kažkas šeimoje vyksta ne taip, kaip turėtų būti“. Ir ne tą indikatorių reikia kaltinti ar mėginti jo atsikratyti, o šalinti pačios problemos priežastis

Šuo ir vaikas

Parengta pagal žurnalo PSICHOLOGIJA TAU (2004 metai Nr. 6)Lauros Venckūnaitės straipsnį
Šaltinis: auau.lt

Paskelbta

Šuns nutukimas

storas nutukes suo

Nutukusiems šunims gresia metabolinis sindromas

Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas – rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.
Mokslininkai iš Liverpulio Universiteto nustatė, kad nutukę šunys, kaip ir žmonės, gali kentėti nuo daug sveikatos problemų aprėpiančio metabolinio sindromo. Ši bėda atsiranda drauge vystantis keletui sveikatos problemų (tai gali būti pvz. padidėjęs kraujo gliukozės ir cholesterolio kiekis), galinčių sukelti širdies ir kraujagyslių ligas ar padidinti diabeto riziką.
Šuns svoris yra normalus, jei lengvai užčiuopiate jo šonkaulius, pilvas nenukaręs ir, žiūrint iš viršaus, matosi liemens linija. Nutukusiam šuniui sunku per riebalus apčiuopti šonkaulius, jo pilvas kaba, jis turi plačią nugarą ir nematyti liemens linijos.

 

sunu svorio palyginimo lentele

Nors ir žinoma, kad šunų nutukimas sukelia atsparumą insulinui, lengvą hipertenziją bei aukštą cholesterolio kiekį kraujyje, iki šiol nebuvo stebėtas metabolinio sindromo, gan dažo tarp nutukusių žmonių, pasireiškimas.
Tyrime dalyvavo 35 nutukę šunys. Iš jų 20-čiai procentų nustatytas metabolinis sindromas. Nutukusiems šunims padidėjo kraujo insulino lygis, dėl šios priežasties kasa, kontroliuodama gliukozės kiekį kraujyje, dirbo sunkiau nei įprastai. Cukraus ir riebalų kiekį kontroliuoti padedančio baltymo adiponektino aptikta mažiau negu įprasta.
Metabolinis sindromas šunims sukelia tokias pat problemas kaip ir žmonėms. Taip pat mokslininkai įrodė, jog medžiagų apykaitos sutrikimai, nustatyti nutukusiems šunims, praeina, kai jie numeta svorio – tada pagerėja jų gyvenimo kokybė, gyvūnai tampa gyvybingesni, ne taip kenčia emociškai.
Šis tyrimas, įrodydamas, kad nutukusiems šunims išsivysto panašus į žmonių metabolinis sindromas, sukėlė nemažai naujų diskusijų. Reikia dar daugiau tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti nutukimo sukeliamas problemas.
Problema sėkmingai išsprendžiama numetus svorio, ir tai turi būti nutukusių naminių gyvūnėlių augintojų prioritetas. 

storas nutukes suo

Paruošta remiantis Asta Tvarijonaviciute, Jose J Ceron, Shelley L Holden, Daniel J Cuthbertson, Vincent Biourge, Penelope J Morris, Alexander J German. Obesity-related metabolic dysfunction in dogs: a comparison with human metabolic syndrome . BMC Veterinary Research , 2012; 8 (1): 147 DOI: 10.1186/1746-6148-8-147
Šaltinis: Vetvila.lt

Paskelbta

Kaip elgtis su nepažįstamu šunimi ?

Kaip elgtis su nepazistamu sunimi

Klausimas, kaip elgtis su nepažįstamu šunimi, gali pasirodyti lengvas, tačiau tokių žinių, įsitikinę kinologai, visuomenei labai trūksta.
Pirmiausia būtinas klausimas – ar šuo draugiškas, socializuotas, ar gyvūno netrikdys jūsų dėmesys. Gavus šeimininko leidimą paglostyti, būtina šuniui duoti pauostyti rankas ir tuomet atsargiai glostyti kaklą, šonus, nugarą, jokiu būdu ne galvą.  
„Jeigu, pavyzdžiui, sugalvočiau kelti šuniui virš galvos rankas – pirminė šuns reakcija yra atsitraukimas, jam baisu. Rankos virš galvos šuniui yra grėsmė. Kitas dalykas, kurio negalima daryti, – staigiai prieiti ir pasilenkti taip, kad galva atsidurtų prie šuniuko snukio, – tai irgi pavojinga“, – pasakoja Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovė Jovaistė Jusionytė.
Anot pašnekovės, labai pavojinga situacija, kai svetimi žmonės prišoka prie šuns ir jį apkabina: „Šuniui tai yra nemalonu, jis gali pasisukti ir kąsti. Lygiai taip pat nemaloni situacija, kai šuo nusisukęs, o vaikas ar suaugęs žmogus jį paliečia. Kai palieti šunį iš galo, jis linkęs suktis ir kąsti. Čia suveikia instinktai, net ir labai dresuotas šuo pavojingoje situacijoje remsis instinktais“.
Anot pašnekovės, nepatariama spoksoti šuniui į akis, gyvūnas tai gali suprasti kaip grėsmę. Jei žmogus jaudinasi ar baiminasi, keturkojis jaučia jo adrenaliną, tačiau normalios psichikos ir neprovokuojamas šuo pulti neturėtų.
„Kai mes kalbame su vaikais, sakome, jog kai įeini į naują teritoriją, pamatai joje šunį, neturėtum staigiai judėti, staigiai bėgti. Tuomet bus saugu, bet jeigu nesilaikysi saugumo reikalavimų, gali ištikti nelaimė“, – aiškina J. Jusionytė.
Nutinka situacijų, kai prie žmonių pribėga nepažįstamas šuo be šeimininko. Pašnekovė pataria nesutrikti, o pasitelkti paprastas elgesio gudrybes.
„Yra toks pasakymas, kad turėtum sustingti ir būti kaip medis. Jei esi atsiklaupęs ir tavo galvos lygmenyje yra šuns galva, tai mažiausiai ką reikia daryti, tai sustingti. Visų pirma reikėtų atsistoti stabiliai ant dviejų kojų, kad jei šuo vis dėlto šoks, žmogus liktų stovėti ir šuo jo nenuverstų. Jeigu žmogus vis dėlto stovi ir pribėga šuo, dažniausiai šuniui objektas yra įdomus apie 60 sekundžių.
Kas įdomiausia – jei turite daiktų prie savęs, galite jam parodyti ir numesti – tai gali būti akmenukas ar mobilus telefonas. Kai šuo auklėtas, jis yra socializuotas, draugiškas, tad neturėtų kąsti nei iš šio, nei iš to“, – sako Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovė J. Jusionytė.

Kaip elgtis su nepazistamu sunimi

Šaltinis:
LRT TELEVIZIJOS LAIDA
„LABAS RYTAS, LIETUVA“
Lrt.lt

 

Paskelbta

Kaip dažnai maitinti šunį

Suo ir maistas

Kiekvienas šuns savininkas žino, kad dauguma šių gyvūnų linkę ryti bet kuriuo paros metu ir tiek, kiek jiems lenda. Jei šuo nuolat kramsnoja "savo malonumui", tai veda į antsvorį, nutukimą bei su tuo susijusias ligas, tokias kaip diabetas, ortopedinės problemos, širdies ir kvėpavimo sutrikimai bei sumažėjusi tolerancija šilumai. Siekiant užkirsti kelią šioms bėdoms, svarbu šunį maitinti kokybišku ėdalu, parinkti tinkamo dydžio porcijas bei optimalų šėrimo dažnumą.

Šunų šėrimo dažnumas daugiausia priklauso nuo jų amžiaus ir turėtų palaipsniui mažėti nuo gimimo iki pilnametystės (išimtis – kalės vaikingumo ir žindymo laikotarpis, reikalaujantis didelio maisto kiekio ir dažnumo).

Suo ir maistas

Šuniukas

Augimo laikotarpis – kritinis šuniuko gyvenimo epizodas, šiuo metu šėrimo klaidos gali sulėtinti ar suprastinti jo augimą, sukelti kitas raidos problemas. Pirmomis 4 gyvenimo savaitėmis šuniukai turi būtinai gauti savo mamos pieno (jei šio pritrūksta – globojančios kalės pieno ar jo pakaitalo). Dirbtinis pienas duodamas švirkštu (aišku, be adatos) arba specialiu buteliuku. Dirbtinio pieno paros dozė palaipsniui didinama 4 savaičių laikotarpiu nuo 15 ml iki maždaug 20 ml kiekvienam 100 g šuniuko kūno masės ir padalinama į 5 – 6 lygias reguliarių tarpų atskirtas dalis dienai.
Perėjimas iš pieno pagrindu sudarytos dietos į maitinimąsi kietu maistu yra laipsniškas procesas, vadinamas nujunkymu. Jis paprastai prasideda šuniukui esant 3 – 4 savaičių amžiaus, priklausomai nuo veislės, ir turėtų būti užbaigtas iki kol šuniukui sueis 7 – 8 savaitės. Pereinamuoju laikotarpiu šuniukai iš pradžių šeriami šuniukų ėdalu atskiestu dirbtiniu pienu ar vandeniu. To pridedamo pieno ar vandens kiekis palaipsniui mažinamas ir iš mitybos pašalinimas per 4 savaites, kol šuniukas visiškai galės ėsti kietą maistą ir atskirai gerti vandenį. Šiuo periodu kiekvienos porcijos kiekis palaipsniui didinamas, o šėrimo dažnis mažinamas nuo 5 – 6 iki 3 – 4 kartų per parą.

Suaugęs šuo

Kai atjunkymas baigtas, šuniukas šeriamas 3 – 4 kartus dienoje naudojant labai gerai virškinamą ir kupiną maistinių medžiagų ėdalą, sukurtą specialiai augantiems šunims. Šis maitinimo tvarkaraštis tęsiamas kol šuo sulaukia 4 – 6 mėn. (didelių veislių – 9 mėn.) amžiaus.

Nuo šio periodo šuo šeriamas suaugusiųjų ritmu – paprastai 1 – 2 kartus dienoje, ryte ir vakare (itin nedidelių veislių atstovai kartais šeriami dažniau). Šunis šeriantys RAW ar BARF dažniausiai juos šeria 1 – 2 kartus dienoje, kai kurie – kas antrą dieną. Ėsti patartina duoti arba valanda iki krūvio, arba pusvalandis po jo (aktyviai sportuojančiam šuniui – praėjus pusvalandžiui po to, kai šis nustoja lekuoti).

Šuninga ir laktuojanti kalė

Atskirai paminėti verta šuningas ir laktuojančias kales, kadangi jos turi didelį energijos ir maistinių medžiagų poreikį. Pirmas 6 vaikingumo savaites energijos poreikis labai nepakinta, tad kalė maitinama pagal tvarkaraštį naudojant įprastą suaugusių šunų ėdalą, atitinkantį jos poreikius. Paskutiniais vaikingumo etapais dėl spartaus vaisių augimo kalėms reikia didesnio energijos kiekio. Daugiau energijos reikia ir laktacijos periodu, o pikas pasiekiamas 3 savaites po šuniavimosi, kai maisto norma gali būti 3 – 4 kartus didesnė negu įprasta. Kasdienis ėdalas kalei turi būti padalintas į kelis mažesnius patiekalus ir sušeriamas bent per 3 kartus, kad nebūtų perkrauta virškinimo sistema. Kaip alternatyva, taip pat galima laisvo maisto pasirinkimo galimybė, tačiau reikia atidžiai stebėti, kad kalė nepradėtų tukti. Šiuo atžvilgiu naudinga prisiminti, jog kalės svoris nėštumo laikotarpio pabaigoje neturi viršyti 125 proc. įprastinio svorio.

Ligotas šuo

Iki šiol į klausimą „kaip dažnai maitinti šunį“ atsakėme sutelkdami dėmesį į sveikus augintinius. Kitas dalykas – sveikatos problemų turintys šunys. Paprastai ligotiems šunims aktualiau speciali dieta, o ne šėrimo dažnumas, tad šėrimas du kartus per dieną – geras variantas. Išimtis – virškinimo trakto sutrikimai, diabetas bei šunys, besilaikantys mažo kaloringumo dietos, skirtos gydyti ar kontroliuoti nutukimą ar antsvorį. Šiais atvejais paros maisto davinys dalinamas į keletą mažų porcijų (ne mažiau kaip 3). Dažnas šėrimas mažomis patiekalų porcijomis padeda išvengti korozinio skrandžio rūgšties tuščiame skrandyje ar žarnyne poveikio, tinka sergantiems gastritu, mažina žarnyno perkrovas kenčiant nuo viduriavimo ir malabsorbcijos (blogas virškinimas žarnyne) sutrikimų, veiksmingai užkerta kelią gliukozės svyravimams cukriniu diabetu sergantiems šunims, padeda efektyviai kontroliuoti alkį nutukusiems gyvūnams.
Universalaus atsakymo į klausimą "kiek kartų šerti šunį" nėra – tai priklauso nuo kiekvieno atskiro individo amžiaus, fiziologinės ir sveikatos būklės.

Šaltinis:
vetvila.lt

Paskelbta

Šunims kenksmingi produktai

Alkoholiniai gėrimai

Skirtingi šunys, kaip ir žmonės, alkoholiui turi skirtingus tolerancijos lygius. Paprastai apsinuodijimas alkoholiu atsiranda, kai šuo išlaka 5 – 8 ml gryno alkoholio vienam kg kūno svorio. Mažiems šunims alkoholiu mėgautis pavojingiau. Mažiau paplitęs panašios kilmės apsinuodijimas – duonos tešla. Šuniui suėdus šiuo gardėsio, virškinimo trakte fermentacijos pagalba mielės prigamina alkoholio. 0,5 kg šviežios duonos tešlos gali apkvaitinti 40 kg masės Labradoro retriverį.

Apsinuodijimo alkoholiu simptomai gan neapibrėžti, tačiau dažnai jaučiamas būdingas kvapas. Paprastai poveikis pasireiškia valandos bėgyje, šuo gali strapinėti, lėtai reaguoti ar būti itin susijaudinęs. Jei šuo apsvaigęs stipriai, apsinuodijimas vystosi į lėta kvėpavimą, komą ar širdies priepuolį.

Apyniai

Prisiėdęs apynių šuo pradeda greitai kvėpuoti, padažnėja jo širdies ritmas, pakyla temperatūra, galimi traukuliai ir mirtis.
Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai
Gali sukelti virškinimo trakto obstrukciją užsikimšimą ar kitus pažeidimus. Dėl to, ar duoti, ar neduoti kaulų, diskutuojama iki šiol. Šiuo metu manoma, kad šunims nerekomeduojama duoti virtų kaulų, jie tinkamiausi žali BARF ar RAW metodais šeriamiems gyvūnams, be to, kaulus patartina duoti “mėsoje”, o ne virtus ar plikus.

Kačių maistas

Turi per daug baltymų ir riebalų. Nuo kačių maisto šunys dažnai suviduriuoja ar pasireiškia alergijos. 

Šokoladas

Jame yra teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti. 
Kuo šokoladas kartesnis, tuo teobromino jame daugiau. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.

Kava, arbata

Kakavos pupelėse, kakavos pupelių lukštuose yra teobromino. Kavoje yra kofeino, arbatoje kofeino ir teofilino, kuris atpalaiduoja kvėpavimo takus, nuo jo šuniui gali padažnėti širdies rimtas, prasidėti vėmimas, viduriavimas, traukuliai.
Kofeinas ir teobrominas didina kvėpavimo ir širdies susitraukimų ritmą, kartais sukelia nereguliarų širdies plakimą. Be to, jie sukelia kalcio ir energijos šaltinių pokyčius ląstelėse. 18 mg teobromino ar kofeino, tenkančio 1 kg šuns kūno svorio, sukelia lengvus simptomus. Sunkius požymius sukelia apie 40 mg/1 kg. Mirtis galima, jei 1 kg šuns kūno svorio tenka apie 54 mg kofeino ar teobromino (kai kuriais duomenimis – 150 mg).
Paplitę apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, šnopavimas, troškulys, pilvo pūtimas, nereguliarus, padidėjęs ar sumažėjęs širdies ritmas, padidėjusi kūno temperatūra, hiperaktyvumas, neramumas, ataksija, raumenų drebulys. Galima koma ir mirtis. Retesni simptomai – pilvo skaumas, kraujas šlapime. Pamačius apsinuodijimo požymius, būtina šuniui sukelti vėmimą ir nedelsiant gabenti pas veterinarijos gydytoją. 

Citrusinių vaisių aliejų ekstraktai

Jie aptinkami insekticidiniuose purškaluose, šampūnuose, repelentuose, maisto prieduose. Katės jautresnės negu šunys, šuniui toksinė dozė – 308 g/1 kg kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – stiprus citrusinių vaisių kvapas, sklindantis nuo odos, seilėtekis, hipotermija, silpnumas, drebulys, ataksija, mažas kraujo spaudimas, dermatitas (ypač sunkus kapšelio ir tarpvietės srityse). Galimas gaišimas. Apsinuodijus šunį reikia maudyti šitame vandenyje tol, kol pašalinamas citrusinių vaisių kvapas, po to jį nusausinti, neleisti atšalti. 

Riebalai

Pankretatitu (kasos uždegimu) dažniau serga šunys, gaunantys daug riebaus prieskoningo maisto, šeriami atliekomis. Be to, riebiai šeriamiems šunims gresia nutukimas.

Vynuogės, razinos

Manoma, kad šunims kenkia vynuogių „mėsoje“ esantis dar neidentifikuotas toksinas, pažeidžiantis inkstus. Šunims vynuogių ir razinų reikėtų duoti labai mažais kiekiais. Tiksli toksinė dozė nežinoma, ji įvertinta kaip apie 20 g razinų 1 kg kūno masės arba 2,8 g razinų/1 kg šuns kūno masės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, mieguistumas, pilvo skausmas, dažnas šlapinimasis. Jei šuo prisirijo daug vynuogių ir matote, jog jis negaluoja, staiga sukelkite vėmimą ir gabenkite jį pas veterinarą.    
Persimonai (churmos)
Sėklos gali sukelti žarnų obstrukciją užsikimšimą arba uždegimą (enteritą).

Žmonių vitaminai, sudėtyje turintys geležies

Geležis veikia skrandžio ir žarnyno gleivinę, sukelia jos erozijas. Tai gali svyruoti nuo nestipraus kraujavimo iki perforacijos. Taip pat geležis absorbuojama organizmo ląstelėse, kur gali sukelti jų funkcijų sutrikimus bei pažeidimus. Su geležies injekcijomis gali būti susijusi anafilaksinio šoko reakcija. Toksinės dozės skiraiasi priklausomai nuo šaltinio ir poveikio trukmės. Apsinuodijimo požymiai – vėmimas, viduriavimas, mieguistumas, rečiau – kepenų ir inkstų nepakankamumas, tamsus šlapimas. Simptomai gali pasireikšti praėjus 6 – 12 val. po vaistų išgėrimo (surijimo).

Dideli kepenų kiekiai

Kepenys turi daug vitamino A, tad dideli jų kiekiai sukelia hipervitaminozę. Jei jūsų augintinis gauna vitamino A papildų, kepenų jam duoti nereikia. Ilgalaikis toksiškas vitamino A poveikis pasireiškia apetito stoka, kaulų deformacijomis, svorio kritimu, tačiau paprastai staiga „užšėrus“ per daug kepenų šuo suviduriuoja. Kepenys  laikomos vidurius laisvinančiu produktu, jų šuniui užtenka nedidelio kiekio (20 – 30 g/10 kg šuns svorio) per savaitę, negalima jų duoti daugiau kaip 2 – 3 kartus per savaitę.

Marihuana

Hašišą, marihuaną ir kanapes gyvūnai dažniausiai praryja. Daugelis žino apie THC, dėl kurio žmonės kartas nuo karto vartoja šias medžiagas. Tai greitai absorbuojamas toksinas, kurį sunku pašalinti sukeliant vėmimą. Dauguma gyvūnų atsigauna, bet tai užtrunka 1 – 3 dienas. Toksiška dozė priklauso nuo THC koncentracijos ir suvartoto kiekio. Požymiai – ataksija, išsiplėtę vyzdžiai, sumažėjusi kūno temperatūra, padidėjęs ar sumažėjęs širdies susitraukimų dažnis, keistas elgesys, dezorientacija, hiperstezija, mieguistumas, depresija (gali trukti 18 – 36 val.), koma, seilėtekis, drebulys, kvėpavimo slopinimas, mirtis. Pasireiškus požymiams, reikia sukelti vėmimą, gabenti pas veterinarą, plauti skrandį, duoti aktyvintos anglies.

Tabakas

Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Toksinė nikotino dozė – 1 – 2 mg/1 kg šuns kūno masės. Nikotinas stimuliuoja vėmimo centrą smegenyse. Apsinuodijimo požymiai – drebulys, haliucinacijos, vėmimas, viduriavimas, aukštas kraujo spaudimas. Jei prisirijęs cigarečių šuo išgyvena pirmąsias 4 val. prognozė gera.

Pienas

Dalis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui. Šuniui, kuris netoleruoja laktozės, išgėrus pieno pasireiškia viduriavimas, pilvo skausmas, vidurių pūtimas, vėmimas, gali pasireikšti alergijos.

Svogūnai bei česnakas

Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g /1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti 0,5 kg svogūnų, jam baigsis prastokai). Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose – tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Jais apsinuodijęs šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu, galimas kepenų pažeidimas,  hemolizinės mažakraujystės atsiradimas (naikinamos raudonosios kraujo ląstelės). Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo. 
Česnakas gali būti ir naudingas – jis naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais. Kad česnakas pradėtų kenkti, 30 kg svorio šuo turėtų suryti kelias jo skilteles. Be to, kad būtų pakenkta rimtai ir ilgam laikui, tokios didelės dozės turėtų būti pakartotinės. Aišku, česnako geriau neduoti šunims, kurie linkę į anemiją ar greit bus operuojami. Rekomenduojamos česnako dozės (1 – 2 d. per savaitę):
4,5 – 7 kg sveriančiam šuniui: pusė skiltelės česnako,.
9 – 18 kg: 1 skiltelė,
20 – 32 kg: 2 skiltelės,.
34 – 41 kg: 2,5 skiltelės,
45 kg ir daugiau: 3 skiltelės.
Daug kas 5 – 10 kg svorio rekomenduoja duoti vieną skiltelę česnako.

Persikų, slyvų, vyšnių kauliukai, obuolių, kriaušių sėklos

Užkemša virškinimo traktą, turi cianido. Apsinuodijus vemiama, sunkiai kvėpuojama, padidėja seilėtekis,  pasireiškia tachikardija, širdies aritmija, koma, odos sudirgimas.

Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai, rūgštynės; bulvių ir pomidorų stiebai; špinatai

Turi oksalatų, kurie, jei vartojami dideliais kiekiais, kiekiais gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija. Be to, oksalatai trukdo geležies ir kalcio pasisavinimui. Tiesa, šiaip virtos bulvės (jei ne pažaliavusios, kurios turi solanino, ardančio eritrocitus ir slopinančio CNS) gali būti neblogas angliavandenių šaltinis, jos (ir saldžiosios bulvės) naudojamos begrūdžių pašarų gamyboje. Pomidoruose yra tomatino (artimas solaninui) ir atropino. Gerai prinokę pomidorai šių medžiagų turi nedaug.

Žali kiaušiniai

Sudėtyje (baltyme) yra fermentoas, vadinamoas avidinu. Jis blogina biotino (vitamino B7) absorbciją žarnyne – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Virtame kiaušinyje avidinas neveiksnus. Tiesa, verta paminėti ir tai, kad tas avidino poveikis pasireikštų, šuo kasdien turėtų suėsti kelių žalių kiaušinių baltymus – realiai tai pasiekti gana sudėtinga. Dideliam šuniui kas savaitę sušeriant 1 – 2 žalius kiaušinius, jam neatsitiks nieko blogo.

Žuvis

Šėrimas reguliariai dideliais kiekiais arba vien tik žuvimi (ypač stintomis, silke, šamais) gali sąlygoti tiamino (vitamino B) trūkumą, tačiau duoti žuvies 1 – 2 kartus savaitėje nieko blogo. Tiesa, kai kas dar primena apie žuvyse esančius toksinus – jose kaupiasi gyvsidabris, sunkieji metalai. Skaitydami forumus užsienio kalba, galite rasti užuominų apie šunims pavojingus lašišas užkrėtusius parazitus Neorickettsia helminthoeca, tačiau paprastai tai labiau gresia JAV Kaskadinių kalnų teritorijų gyventojų augintiniams, o jų poveikio galima išvengti žuvį savaitę laikant  -20 °C temperatūroje. Šunims nepatartina duoti žmonėms skirtų žuvų konservų – juose daug druskos. 

Druska

Vartojant dideliais kiekiais, druska išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas. Pagal rekomendacijas, sausame ėdale natrio turi būti apie 0,3 proc. Didelis natrio suvartojimas sukelia troškulį, papildomos druskos išsiskiria su šlapimu. Per didelis druskos kiekis gali pakenkti šunims, turintiems inkstų, kepenų ar širdies problemų. Druska, pvz., sūrus vanduo, gali traukti skysčius į žarnyną (dėl osmosinio efekto), tai gali sukelti viduriavimą ir dehidrataciją.

Saldumynai

Salūs patiekalai su laiku gali sukelti nutukimą, diabetą, hipoglikemiją, nervingumą, kataraktą, dantų ėduonį, artritą, alergiją.    
Brokoliai
Brokoliuose esanti medžiaga izotiocianatas dirgina skrandį. Jie saugūs, kai sudaro iki 10 proc. šuns dietos. Poveikis gali būti mirtinas, jei brokolių kiekis viršijo 25 proc. šuns raciono.

Avokadai

Lapuose, sėklose, vaisiuose ir žievėje yra persino, kuris gali sukelti vėmimą ir viduriavimą, jei vartojamas dideliais kiekiais. Nereikia avokadais šuns šerti kasdien.

Muskato riešutai

Dideli kiekiai gali sukelti tremorą, CNS sutrikimus ir mirtį.

Makadamijų riešutai

Toksinė dozė – 2 g /1 kg kūno masės. Apsinuodijimo simptomai pasireiškia praėjus 3 – 12 val. po riešutų nurijimo ir išnyksta po 24 val. Požymiai: mieguistumas, vėmimas, hipertermija, ataksija arba užpakalinių galūnių parezė, drebulys, pilvo skausmas, šlubumas, sąnarių sustingimas, blyškios gleivinės. Šuniui reikia duoti kuo mažiau bet kokių riešutų, nes jie gali lemti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent žemės riešutų sviestas.

Atliekos nuo stalo 

Tai nėra pilnavertis maistas., jame dažnai būna daug riebalų, termiškai apdorotų kaulų, prieskonių… Ššėrimas dideliais žmonių maisto atliekų kiekiais gali sukelti nutukimą, virškinimo sutrikimus, maisto netoleravimą ar alergijas, odos bei kailio problemas. Taip pat su atliekomis šuo gali gauti toksiškų maisto produktų. Be to, maitinant šunį atliekomis nuo stalo, galima išugdyti nepageidaujamą elgesį, tokį kaip maisto prašinėjimas pietų metu. 

Supelijęs, sugedęs maistas

Gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Botulino bakterijų toksinai gali sukelti paralyžių, sulėtėjusį širdies ritmą, vidurių užkietėjimą, šlapimo sulaikymą. Supuvusiuose vaisiuose yra etanolio, kurio poveikis – kaip alkoholinių gėrimų. Priplėkę maisto produktai turi toksinų, kurie gali sukelti raumenų drebulį, traukulius.

Komercinis ekonominės klasės šunų ėdalas

Jame mažai naudingų medžiagų, paprastai toks ėdalas gaminamas iš žmonių maisto pramonės atliekų. Vis dažniau komerciniai ėdalai traktuojami kaip ligų šaltinis ar veiksniai, skatinantys degeneracinių ligų vystymąsi. Plintant maisto alergijoms, dirgliosios žarnos sindromui, vis daugiau gyvūnų augintojų praranda pasitikėjimą ekonominės klasės ėdalais.

Ksilitolis

Dirbtinis saldiklis, dažniausiai aptinkamas becukrėje gumoje. Žmonėms didesnės ksilitolio dozės gali laisvinti vidurius, šunims ši medžiaga gali būti mirtina. Kadangi ksilitolis sukelia staigų insulino išsiskyrimą kraujyje, praėjus 30 – 60 min. nuo šios medžiagos surijimo, šunį ištinka hipoglikemija. Didelės dozės gali sukelti kepenų nepakankamumą (pasireiškia praėjus 9 – 72 val. po ksilitolio turinčio produkto suėdimo) 1 – 2 ksilitoliu saldintos gumos gabaliukai gali sukelti hipoglikemiją 9 kg svorio šuniui. 5 tokios gumos gabaliukai 4,5 kg svorio šuniui gali sukelti ūminį kepenų nepakankamumą.

Suo ir maistas

Šaltinis:
vetvila.lt

 

Paskelbta

Šuns žaizdų gydymas

Šuo pas veterinarą

Ką daryti, jei atsitiko nelaimė: šuo įsipjovė į leteną, susipjovė su kitu šunimi ar pan. Pirmiausia, bet kuriuo atveju, geriausia būtų šunį nuvežti pas veterinarą tam, kad apžiūrėtų žaizdą. Tačiau jei neturite galimybių, o žaizdelė neatrodo labai gili, galite padėti augintiniui ir namie.

Pirmiausia, išvalykite žaizdą tam, kad pašalintumėte negyvus, pažeistus ar infekuotus audinius. Žaizdą nuplaukite vandeniu. Gerai apžiūrėkite, ar į ją nepateko joks svetimkūnis. Jeigu jis yra, pamirkykite alkoholyje pincetą ir atsargiai ištraukite svetimkūnį iš žaizdos. Tuomet sužeistą vietą išvalykite su dezinfekuojančiu tirpalu. Jei šuo ilgesinio kailio, reikia apkirpti plaukus aplink tą vietą, kuri buvo pažeista, kad plaukai į ją nesiveltų bei nepriliptų.

Jei žaizda supūliavo – viena iš veiksmingų liaudiškų priemonių yra medus. Medus jau nuo seno buvo naudojamas žaizdoms, opoms, nudegimams ir nušalimams gydyti. Medus iš žaizdų ištraukia drėgmę, todėl žūva bakterijos, kurioms ji būtina. Svarbu ir tai, kad medus iš žaizdų šalina išorinius teršalus. Žaizda pradeda intensyviai gyti, nes medus stimuliuoja audinių regeneraciją. Geriausiai žaizdas gydo liepų medus.

Šaltinis:
reksas.lt
Paskelbta

Naujagimis šuniukas – reikiama priežiūra pirmas savaites

Mažas šuniukas ant rankų

Pirmas kelias gyvenimo savaites šuniuko pagrindiniai užsiėmimai yra maitinimasis, šilumos palaikymas ir socialinių įgūdžių vystymasis. Dažniausiai tuo laiku šeimininkai tiesiog stebi, kaip šuniukų mama suteikia visą reikiamą rūpestį mažyliais. Tačiau, jei atsitiko taip, kad šuniukas buvo atskirtas nuo mamos, arba mama atsisakė savo jauniklių, o galbūt neteko pieno, visą reikiamą priežiūrą tenka prisiimti šeimininkui.

Kaip maitinti naujagimį šuniuką?

Kalės pienas suteikia šuniukams viską, ko reikia pirmas 4 gyvenimo savaites. Jeigu rūpinatės pamestinuku arba mama negali pasirūpinti mažyliu, pasikonsultuokite su veterinaru kaip tinkamai buteliuku maitinti naujagimius, nes juos galima lengvai sužeisti tai darant neteisingai. Naujagimius teks maitinti parduodamu šuns pieno pakaitalu. Rekomenduojama naudoti tik specialų mišinį, nes karvės ar kito gyvūno pienas gali sukelti viduriavimą. Mažylius reikės maitinti buteliuku arba švirkštu kelias savaites kasdien kas kelias valandas.

Kaip dažnai šuniukas turėtų valgyti?

Pirmą gyvenimo savaitę šuniukai paprastai žinda mažiausias kas dvi valandas. Jiems vystantis ir augant, laiko tarpai tarp maitinimųsi didėja. Maždaug keturių savaičių amžiaus, šuniukai jau gali pereiti nuo žindymo į įprastą maitinimąsi. Pareinant prie įprasto ėdalo, aukštos kokybės jauniems šuniukams skirto sauso ėdalo granulės gali būti sudrėkinamos šiltu vandeniu ir pieno pakaitalu iki košės konsistencijos. Tokį maistą reikėtų patiekti keletą kartų per dieną. Pieno pakaitalo kiekis turi būti laipsniškai mažinamas maiste, kol šuniukai galiausiai pradės ėsti sausas granules (7-8 savaičių amžiaus). Susikurkite maitinimo tvarkaraštį, atitinkantį šuniukų vystymosi poreikius.

Kiek turėtų sverti naujagimis?

Vidutinis ką tik gimusio šuniuko svoris priklauso nuo veislės. Per pirmas gyvenimo savaites, šuniuko svoris gali padvigubėti arba išaugti net trigubai. Laikoma normalu priaugti nuo 10% iki 15% ką tik gimusio šuniuko svorio kasdien. Šuniukai, kurie nepriauga svorio šiose ribose pačioje gyvenimo pradžioje, gali neišgyventi.

Ar galiu laikyti tokį mažą šuniuką rankose?

Pirmas dvi gyvenimo savaites šuniukus reikėtų laikyti ant rankų kuo mažiau. Šuniukais reikėtų rūpintis, laikymu rankose stengiantis nesukelti nerimo jų motinai. Jei auginate šuniukus be motinos, laikykite juos rankose pirmas dvi savaites tik tiek, kiek būtina, juos šildant, palaikant švarą ir maitinant.

Pasirūpinkite šuniukų šiluma šiuo trapiu metu. Tam galite naudoti reguliuojamą šildomą pagalvėlę/ guolį arba į rankšluostį susuktą butelį su karštu vandeniu, taip pat tinka specialios pūslės. Sulaukus trečios gyvenimo savaitės, bandykite neilgą laiką švelniai laikyti rankose šuniukus kelis kartus per dieną. Šiuo metu pradeda reikštis šuniukų matymo ir girdėjimo įgūdžiai, pradeda vystytis dantys, be to tai svarbus socializacijai laikotarpis. Neleiskite vaikams liesti šuniukų be suaugusiųjų priežiūros mažiausiai iki tol, kol jiems sueis trys savaitės.

Kaip mokyti šuniukus atlikti gamtinius reikalus?

Per pirmas kelias gyvenimo savaites šuniukai nesugeba šlapintis ir tuštintis savarankiškai. Šuniukų motina instinktyviai stimuliuoja naujagimius tuštintis laižant. Jei auginate šuniukus be motinos, jums reikės simuliuoti šį laižymą, tačiau liežuvį galite pakeisti ir kitomis priemonėmis 🙂

Sudrėkinkite gabaliuką minkštos medžiagos ar marlės šiltu vandeniu ir švelniai masažuokite analinės angos ir šlapinimosi sritis po maitinimų. Šiluma, tekstūra ir judesiai simuliuoja kalės liežuvį. Tai daryti gyvybiškai būtina. Šuniukai pradeda patys tuštintis maždaug trijų-keturių savaičių amžiaus.

Kada šuniukus reikėtų pirmą kartą parodyti veterinarui?

Jei šuniukai sveiki, dauguma veterinarų rekomenduoja pirma standartinių skiepų vakcina pasirūpinti šešių savaičių amžiaus. Apsauga nuo kirminų ir sveikatos patikrinimas gali būti atliekami nuo mažens. Tačiau skubiai kreiptis į veterinarą būtina, jei pastebite bet kurį iš šių simptomų:

  • Apetito praradimas.
  • Svorio nepriaugimas.
  • Vėmimas.
  • Viduriavimas.
  • Sunkus kvėpavimas.
  • Kosėjimas, šnopavimas, šniokštimas.
  • Nesiliaujantis cypimas.
  • Pabalę dantenos.
  • Ašarojimas.
  • Tekėjimas iš nosies.
  • Neusgebėjimas tuštintis.

 

Šaltinis:
bone.lt
Paskelbta

Šuns gyvenamoji vieta – būda ir voljeras

 

Rodos paprasta – pasistatei voljerą (aptvarą), jame būdą, įsigijai šunį ir tegu jis jame gyvena ir atlieka savo pareigą – tarnauja žmogui. Tačiau toli gražu taip nėra. O tai rodo šunų augintojų užduodami klausimai, kurie parodo, kad ir čia reikalingos žinios bendraujant, mokant savo pagalbininką. Todėl atsakysiu į daugiausia užduodamus klausimus šia tema.
 
Šuns vieta

 

Kokie turi būti voljeras ir šuns būda?

Visų pirma, patogus mūsų gyventojui šuniui. Voljero (aptvaro) paskirtis pagulėti saulėje, jausti gamtos kvėpavimą erdvėje, o ne iš uždaros aplinkos. ,,Prispaudus”- atlikti gamtos reikalus. Savidrausmei, izoliuoti nuo pašalinių žmonių atvykus pas jus. Apsaugai, kad nesusikergtų rujojanti kalė . Šėrimui ir poilsiui. Voljero dydis, jei jame laikomas vienas šuo, didelės įtakos neturi, bet ne mažesnis aštuoni kvadratiniai metrai. Jei grindys betonuotos būtinas medinis skydas. Būda, geriau apšiltinta, ypač nuo žemės (grindys) ir pagal augintinio dydį, kad galėtų nevaržomas laisvai gulėti, stovėti, apsisukti joje. Įėjimo į būdą anga arčiau vienos sienos, nevaržanti įėjimo į ją. Tai jo pagrindinė poilsio vieta.
Klaidinga nuomonėė, kada išgirstu sakant, kad pas mane voljeras labai didelis ir augintiniui užteks vietos išsilakstyti. Tai netiesa. Taip, jis gali jame pažaisti su žaislu, patampyti pakabintą  audinį, bet tai tik trumpalaikis išsikrovimas, nors ir jis būtinas, tačiau savo poreikius patenkins bėgiodamas dideliame plote ir bendraudamas su žmogumi ir gentainiais – tas šuniui būtina.
Nepamirškime, kad tvarkingas voljeras ir graži būda, taip pat kiemo puošmena.
 

Kur turi buti voljeras?

Aišku ten, kur šuo geriausiai mato ateinančius lankytojus, įvažiavimą, įėjimą į pastatą, patogioje jums vietoje, kuo platesnė teritorija matoma šuniui. 
 

Nuo kada galima šuniuką laikyti voljere ?

Tai priklausys nuo to, kaip jis buvo laikomas prieš įsigyjant. Aš savo augintinius į lauko voljerą išnešu  3 savaičių (nuo tada, kai jie pradeda patys išeiti iš būdos), nepriklausomai nuo metų laiko. Todėl įsigyjant  reikia žinoti kaip jis buvo laikomas. Įsigyjant turguje ar kitomis sąlygomis, galite  to nežinoti. Žinoma, šuniukui reikalingas bendravimas su šeimos nariais, tačiau nuo įsigijimo pirmos dienos jis pratinimas prie tų sąlygų, kuriomis jis turės gyventi. Reikia vertinti, kad jis buvo lizde su mama ir savo broliukais ir sesutėmis, o ten gyvenimo salygos buvo kitokios. Taip pat turi įtakos ir šuniuko amžius, metų laikas. Reikia laikytis taisyklės, kad staigus sąlygų pasikeitimas nepaveiktų jauno, dar neužgrūdinto staigaus oro salygų pasikeitimui, organizmo.Todėl vidurį žiemos staigiai išnešti iš pastato ir laikyti lauke būtų pavojinga. Turi reikšmės ir šuniuko veislė.
 

Kokios oro sąlygos augintinį neigiamai veikia būnant voljere?

Skersvėjis ir drėgmė. Šaltis.
 

Koks paklotas geriausias būdoje?

Šiaudai. Netinka – medžiaga, pjuvenos ir kita.
 

Ar gali būdoje nebūti jokio pakloto?

Taip. Svarbu, kad būdos grindys būtų sausos ir su šilumos izoliacija nuo žemės.
 

Ar būtinas voljero stogas?

Tai sprendžia pats šeimininkas, bet patogiau, kada yra.
 

Ar būtinas voljeras, jei augintinis laikomas patalpose?

Pasakysiu, kad taip. Juo pasinaudosite, kada augintinį reikia izoliuoti nuo svečių, kada jie bendrauja su jumis patalpoje, augintiniui pabėgiojus lauke ir išsitepus, kol apdžius prieš įvedant į patalpas, leisti pabūti lauke saulėje, jei kiemas neaptvertas ir dėl kitų priežasčių.
 

Kaip pratinti šuniuką įeiti savarankiškai į voljerą?

Visų pirma – jis šeriamas voljere. Antra – įviliojamas į jį žaidimo būdu: įmetant jo mėgstamą žaislą ir paskatinant. Trečia- įėjus pačiam, pasikviečiant ir paskatinant (žaislu, maistu, pažaidžiant abiems voljere). Išimtinais atvejais, kada nepavyksta ,, geruoju”(mineti būdai), galima įvesti ir pavadėliu ir paskatinti.
Ketvirta – visada turi lydėti žodinė komanda (,,Būda” ar ,,Voljeras”). Taip augintinis pratinamas iki tol kol davus komandą savarankiškai įeina į jį.
 

Kaip teisingai šuo išleidžiamas iš voljero?

Būtina duoti vieną iš paklusnumo komandų, pavyzdžiui ,,Tūpk”(,,Sėsk”). Po komandos įvykdymo ir jam nurimus išleidžiamas ,,Bėk”(,,Laisvai”, ,,Žaisk”). Taip jis liks jūsų pavaldume. Neįvykdžius duotos komandos šuo iš voljero neišleidžiamas.
 

Ar gali viename voljere būti keli augintiniai?

Taip, gali. Tai lems tarpusavio santykiai, voljero ir būdos dydžiai. Kai kada net gerai, ypač augantiems panašaus amžiaus šuniukams. Kartais tokia draugystė išlieka visam gyvenimui be pažeidimų tarpusavio santykiuose. Sunkumas – šeriant. Bet ir tai pripratinus nuo mažens teisingai elgtis šėrimo metu, nepatogumų išvengsite.
 

Ar galima augintinį bausti voljere?

Geriau to vengti. Tačiau laikinai izoliuoti jį nebendravimu – taip. (Apie tai rašėme).
 

Kas turi būti voljere?

Aišku, stovas (vandeniui ir šėrimui), pakabinu stiprios medžiagos audinį, kaip žaidimo priemonę (grobio instiktui lavinti). 5-7 centimetrų storio, 15-20 centimetrų ilgio lapuočio (liepos, beržo, uosio, ąžuolo ir kitų) pagaliukus  pagraužinėti, užėjus norui stiprinti savo dantis ir žandikaulio raumenis, žaislą. Juos keičiu. Bet tankiai, kad ir suaugę šunys sau žaislą įsineša iš kiemo įeidami į voljerą. Davęs kaulą jį voljere laikau ribotai iki vienos valandos ir tik po šėrimo.
 

Kaip turi darinėtis šunų voljero vartukai?

Saugiau, kad į voljero vidų. Patogiau ir mums.
 

Ar būtina prisilaikyti šuns veiklos paros rėžimo, jei jis laikomas voljere?

Taip, visuomet, nepriklausomai, kur laikomas mūsų bendražygis.
 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt
Paskelbta

Šuniui didelė būdos erdvė – priešas

 

Liūdnas šuo
 
Geriausiu žmogaus draugu vadinamam keturkojui būsto kriterijai kitokie nei šeimininkui. Šuns buveinė turi būti jauki, šilta, sausa. Tai užtikrina ne įmantrus dizainas, bet žinios, ko reikia augintiniui.
 

Dydis – pagal šuns gabaritus

Kaip kiekvienas žmogus trokšta turėti savo būstą, taip kiekvienas augintinis turi turėti savo kampą. Vieni šeimininkai dalijasi su šuniu savo paties gyvenamąja erdve, kiti nusprendžia suręsti augintiniui atskirą namelį lauke.
 
Prekyboje gausu jau pagamintų šunų būdų, tačiau jas įsigyjant reikia būti apdairiems. Kaunietis kinologas ekspertas Karolis Masilionis pastebi, kad gamintojų siūlomi nameliai šunims labai gražūs, bet ne visada atitinka jų poreikius.
 
"Daug gamintojų pagamina būdą ne šuniui, bet karvei su prieaugliu. Būda turi būti tokia, kad šuo, įlindęs į vidų, galėtų apsisukti ir susirietęs gulėti. Kai būda ne per didelė, šuo pajėgus ją prisišildyti. Tik tada keturkojo būstas efektyviai atliks paskirtį", – dėstė K.Masilionis. Jei būda per didelė, joje keturkojui bus per šalta.
 
Vidutinio dydžio šunimi laikomas vokiečių aviganis, suaugęs patinas sveria 30–35 kg. Tokiam keturkojui, pasak kinologo, reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda. Anga turėtų būti ovali, 0,5 m aukščio, 0,3 m pločio.
 
Landa turėtų būti 20–25 cm aukščiau grindų lygio, kad šuo lįsdamas neištrauktų būdoje paklotų šiaudų ar drožlių. Jei landa sieks grindis, bus per žemai, šuo brauks nugarą, žalos ant nugaros augantį kailį ir odą.
 
Rudenį ir pavasarį į būdą geriausia įkloti šiaudų, jei jų neturite, tada šieno arba medžio drožlių, tik jokiu būdu ne pjuvenų. Taip pat negalima kloti medžiaginio ar kitokio tekstilinio kilimėlio – šaltuoju metu jis sudrėksta, keturkojis nenorės lįsti į tokią gūžtą.
 

Dugne reikalingos skylės

Labai svarbu, kad būdos dugne būtų išgręžtos bent penkios maždaug 1 cm skersmens skylės. Užuot gręžus skyles, tarp sukaltų dugno lentų galima palikti nedidelius plyšelius, tuomet būdoje bus sausa. Taip pat reikia, kad pagrindas būtų šiek tiek pasviręs į kurį nors kampą, esantį priešais landą.
 
Būdas K.Masilionis pataria kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu, bet ne statybine vata.
 
Būdos stogą priekyje ekspertas pataria pailginti apie 0,6 m – tuomet lyjant ar sningant krituliai nepateks į vidų. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, virš landos galima prikalti gumines juostas, kurios sulaiko šaltį ir vėją, bet kartu palieka galimybę šuniui įlįsti. Jei neturite tinkamos gumos, galima prikalti skiautę brezentinio audeklo.
 
K.Masilionis siūlo būdą iš išorės apkalti cinkuota skarda. Tada šuo savo namo nedraskys, jis ilgai tarnaus. Priešingu atveju, pastebėjo kinologas, šunys pradeda graužti medinius kampus.
 
Jei būdos sienos neapkalamos skarda, ja ar kita drėgmei atsparia medžiaga būtinai reikia uždengti bent stogą. Kitaip, perspėjo šunų auginimo specialistas, keturkojo būste karaliaus drėgmė.
 
Priekyje, prie landos į būdą, augintiniui reikėtų įrengti medinį pagrindą – savotišką terasą, ant kurios jis galėtų gulėti sausas ir švarus.
 

Spalva ir dizainas – žmonėms

Būdą reikia pastatyti taip, kad vasarą, esant dideliems karščiams, šuo galėtų pasislėpti pavėsyje. Žiemą šuo turi turėti galimybę bėgioti aplink būdą ir tokiu būdu sušilti – negalima įsprausti būdos į kampą. "Neįsivaizduoju, kaip galima leisti šuniui gyventi karceryje", – pridūrė pašnekovas, matęs ne vieną tokį vaizdą žmonių sodybose.
 
Kokios spalvos būda, pasak K.Masilionio, nėra svarbu, nes šunys neskiria spalvų, tad būdą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva.
 
Būdos funkcijai didelės įtakos neturi ir forma. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą. Galima netgi įstatyti nedidelį langą su stiklu – augintiniui bus šviesiau.
 
Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. K.Masilionio teigimu, pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį.
 
"Per tą laiką jis suspės pasiruošti žiemai, užsiauginti riebalinį sluoksnį. Lauke apgyvendinti keturkojį rugsėjo pabaigoje ar spalio mėnesį – per vėlu. Tokiu atveju, jei nenorite augintinio įsileisti į savo gyvenamąsias patalpas, galima jį laikyti pagalbinėje patalpoje, pavyzdžiui, garaže", – patarė pašnekovas.
 

Kaitalioti gyvenamąją aplinką – nevalia

Jei patalpoje gyvenusį šunį norite perkelti į lauką, tai reikia daryti vasarą. Žiemą, per didelius šalčius, patalpoje laikomą šunį lauke galima vedžioti ne ilgiau kaip dvi valandas ir tik šiam nuolat judant. Jei šuo laikomas lauke, o šaltukas spaudžia iki minus 20 laipsnių ir dar daugiau, jokiu būdu negalima keturkojo pagailėti ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileisti į vidų. Po to vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos. Lauke laikomą šunį K.Masilionis pataria visai nevesti į patalpą, nebent labai trumpam, kelioms minutėms. Trumpaplaukio šuns negalima auginti lauke, būdoje – tai jo kankinimas.
 
Šaltinis:
kauno.diena.lt
BDAR Sistema: WordPress