Category: Rekomendacijos

Paskelbta

Šuns šėrimas ir tinkamas maistas

Labai ne profesionalo labai ne kinologo ir labai ne veterinaro pasakojimas apie šunų maistą, parengtas remiantis ne tiek asmenine nuomone, kiek įvairaus plauko šaltiniais, kurie vis dėlto labai dažnai sutapo su ta nelemta asmenine nuomone. Šiaip ar taip, šunų šėrimas, kaip ir diskusijos apie jų kilmę ar dauginimą, visais laikais buvo aktyvių peštynių ir mūšių tema. Paprastumo dėlei pasakojimas išskaidytas į kelias smulkesnes dalis – istorija apie komercinį ėdalą, alternatyvūs šėrimo būda, RAW ir BARF bei pasaka apie tai, kas gali nužudyti šunį.
Suo su kaulu
 Šunų maistu vadinamos augalinės bei gyvulinės kilmės medžiagos, naudojamos jų šėrimui. Tai gali būti sausas ėdalas ar konservai, namie gaminamas maistas, žalia mėsa, daržovės ir pan. Apie patį maitinimą yra daugybė nuomonių – vieni augintojai perka brangų sausų ėdalą, kiti teigia, kad šunys tūkstančius metų gyvavo ėsdami žmonių maisto likučius ir įvairias atliekas. Daugelio nuomone, tik labai turtingi ar trenkti savininkai šunis maitina geru, tai yra komerciniu profesionaliu ar natūraliu ėdalu. Reikia įsidėmėti ir tai, kad teoriškai šuniui kasdien reikia tam tikro kiekio įvairių naudingų medžiagų (pvz., 23 proc. dienos normos turi sudaryti baltymai, 5 proc. – riebalai, 65 proc. – angliavandeniai10) kiekio, bet tas kiekis kinta priklausomai nuo šuns veislės, kondicijos ir įvairių kitų svarbių dalykėlių.

 Komercinis šunų ėdalas

Vis dažniau pasigirsta teiginių, kad sausas šunų maistas nėra pati geriausia išeitis. Daugumą šių ėdalų sudaro grūdų šalutiniai produktai, netinkami vartoti žmonėms, mėsa ir kaulamilčiai, kartais – arkliena. Paprastai žiauri realybė yra tokia, kad kuo šuns ėdalas pigesnis, tuo jame daugiau grūdinių atliekų ir mėsos šalutinių produktų. JAV tuo šalutiniu produktu gali būti bet kokio gyvūno, net nugaišusio nuo ligos, mėsa (žinoma, jos panaudojimas turi atitikti įstatymus ir pavojingomis ligomis sergančių gyvūnų į ėdalą niekas nekiša). Nemažai kam nerimą kelia tai, kad ėdalų gamyboje kartais (bent Europoje) naudojamos karvių galvos bei stuburo smegenys – tai palieka galimą kempinligės riziką (galvijų kempinligė kaip tik todėl ir išplito, kad karvutėms duodavo kaulamilčių)2.
Sausas ėdalas savyje turi 6 – 10 proc. drėgmės, konservai – apie 78 proc. Būna ir pusiau drėgno maisto, drėgmės jame 25 – 35 proc. Dauguma žmonių pirmenybę teikia sausam ėdalui – daugiausia dėl kainos ir patogumo. Sausas maistas ilgai negenda (kitaip, negu pradaryti kokie konservai)2.
Ginčijamasi, ar sausiaką prieš pateikiant šuniui reikia drėkinti, ar ne. Esantys už drėkinimą teigia, kad skrandyje sausi gabalėliai išsiplečia ir pridaro bėdų. Drėkinimo priešininkai teigia, kad ėdalo gaminimo proceso paskutiniuose etapuose jis užteršiamas bakterijomis, tad drėkinimas gal paskatinti jas daugintis ir susargdinti augintinius5.
Net nepatyręs žmogus, skaitydamas didžiosiose supermarketuose parduodamo šunų maisto etiketę, supras, kad tame ėdale mėsos tik pėdsakai (jei iš viso yra), o priedai tokie įdomūs, kad žmonės savo produktuose stengiasi jų išvengti. O šiaip etiketėse rodoma informacija reikia mokėti skaityti. Pvz., baltymų kiekis priklauso nuo produkto drėgnumo, gali būti taip, kad drėgnas maistas su 10 proc. baltymų iš tiesų yra baltymingesnis už sausą ėdalą, kuriame baltymų teoriškai yra 30 proc5. Kalbant apie vitaminų normas, irgi reikia būti atidiems – pvz., koliui reikia 270 IU/kg vitamino D, o kitos veislės to paties dydžio šuniui – tik 8 IU/kg. Procter & Gamble prisipažino, kad Iams ir Eukanuba pašarų rekomenduojama dienos norma šuniui buvo per didelė – dabar šias normas jie sumažino9.
Gaminant sausą maistą, jo komponentų maišymą prižiūri kompiuterizuotos programos. Šiame procese dominuoja sausos sudedamosios dalys, pvz., kaulamilčiai, paukščių mėsos atliekos, grūdai ir miltai. Tešla veikiama garų ir aukšto slėgio, formuojama ir pjaustoma. Patekusi į orą, ji išsiplečia. Tuomet gabalėliai džiovinami, apipurškiami vitaminais, mineralais riebalais ir pan.5 Tieji riebalai – įdomus dalykas, kadangi dažniausiai naudojami kokie žmonių mitybai nebetinkami aliejai iš restoranų. Jie reikalingi – beskonį ar net nepriimtino skonio produktą padaro pakankamai kvapniu ir maloniu – gyvūnams tai labai patinka. Kadangi aktyviai ir gausiai dažniausiai nupurškiami niekam tikę ėdalai, šunys noriai su pasimėgavimu ryja marketinius maistus ir nė žiūrėti nenori į brangų super premium ėdalą. Taip pat riebalai (ne augaliniai aliejai) skaitosi kaip gyvūninės kilmės medžiagos ėdale5,12.
Nupurškimas mineralais ar vitaminais taip pat labai būtinas – gamybos proceso metu naudingų medžiagų kiekis labai kinta, dažnai jos visai sunaikinamos. Ypač pažeidžiami, denatūruojami baltymai, būtent tokie labai prisideda prie maisto alergijų ir kitų problemų.
Be riebalų, vitaminų ar mineralų, komerciniai ėdalai papildomi ir įvairiais chemikalais, kurie apsaugo produktą nuo gedimo, išlaiko pastovias jo savybes, suteikia geresnį skonį ar malonią išvaizdą, kuri labai aktuali šeimininkui. Pavyzdžiui, emulsikliai neleidžia atsiskirti vandeniui ir riebalams, antioksidantai neleidžia riebalams apkarsti, dirbtiniai dažikliai suteikią kokią nors mielą spalvą (ji svarbi tik šeimininko estetikai, šuniui ėdalo spalva neturi jokios reikšmės), skonio stiprikliai užkariauja šunelio skonio receptorius. Priedai neturi jokios maistinės vertės ir gali būti netgi kenksmingi. Labai mylimi ir konservantai – jie praligina produkto galiojimo laiką. Į jų tarpą įeina BHA (butylated hadroxyanisole), BHT (Butylated hydroxytoluene), pastarieji du gali sukelti vėžį, alergijas, kepenų ptoblemas ir dar kitokių sveikatos sutrikimų, propyl gallate, propileno glikolis (kačių maiste uždrausta jį naudoti), ethoxyquin (gali sukelti vėžį, odos ligas, nevaisingumą) ir pan. Atidžiai paanalizuokite šunų ėdalų etiketes – po kai kuriomis E raidėmis gali slėptis šie mieli užrašai, tokių pvz. kiek žiūrėjau yra ėdale „Vivo“. Kai kurie gamintojai stengiasi naudoti natūralesnes priemones (vitaminus C ar E, rozmarinų, gvazdikėlių aliejų), bet tokių ėdalų galiojimo laikas būna perpus trumpesnis.
Prieš „sausiako“ gaminimą mėsos produktai apdirbami – kelias valandas verdami aukštoje temperatūroje. Taip sunaikinami virusai, bakterijos, tuo pačiu – ir natūralūs fermentai bei baltymai. Taip verdant mėsą, riebalai atsiskiria, jiems sustingus, jie nugriebiami ir dažniausiai panaudojami vėliau (pvz., kokiam apipurškimui)9.
Skaidulinių medžiagų šaltinis pigiame šunų maiste būna grūdai, kukurūzų burbuolių šerdys, plunksnos, soja, citrusinių vaisių minkštimas, žemės riešutų ankštys, piktžolės, šiaudai, grūdų šalutiniai produktai3…. Šiaip skaidulinių medžiagų labai aktyviai vengti nereikėtų – jos padeda lengviau tuštintis, mažina cukraus kiekį kraujyje, ypač naudingos nutukusiems šunims8, tačiau, pasak kritikų, komerciniuose ėdaluose esantys skaidulinių medžiagų šaltiniai dedami tik tam, kad sumažintų gaminio savikainą. Be to, tokios nekokybiškos medžiagos, naudojamos ekonominės klasės ėdaluose, tik kenkia ir visiškai nepalengvina gyvūno tuštinimosi, be to, sukelia vidurių pūtimą5,8. Geros skaidulos būna burokų minkštimuose, ryžių sėlenose, trintoje obuolių ar pomidorų masėje, avižose, kviečiuose ir pan8.
Ekonominės klasės ėdaluose būna daug augalinės kilmės produktų – juose daug angliavandenių, tad jie padeda pigiai pasiekti reikiamą kalorijų kiekį. Tai nėra visai gerai – pvz., sojos labai praturtina baltymais ėdalą, bet po kurio laiko šunims pradeda trūkti jiems būtinų aminorūgščių. Tai sąlygoja dujų kaupimąsi virškinamajame trakte ir vidurių išpūtimą6. Glitimo (tai, kas lieka pašalinus visas kokybiškesnes grūdo dalis) turintys produktai padeda padidinti baltymų kiekį. Kviečių glitimas naudojamas formuoti visokioms žmogaus akiai estetiškoms formoms, padažams. Konservuose esantys „mėsos gabaliukai“ nebūna visai tikri – jų formavimui naudojamas grūdų glitimas, įvairios baltyminės medžiagos,  maisto priedai ir dažikliai2,5. Daugeliu atvejų ėdalai, turintys daug augalinės kilmės medžiagų, yra labai nekokybiški.
Šunų ėdalo pramonė – tai tiesiog žmogaus maisto bei žemės ūkio pramonių tęsinys. Šunų maisto gamyboje naudojami šie gyvūninės kilmės produktai5,9,20:
  • Žarnos
  • skrandžiai
  • tešmenys
  • galvos
  • kanopos
  • ligotos, vėžio apimtos gyvūnų kūno dalys
  • kraujas
  • kaulai
  • plaučiai
  • snapai
  • blužnis
  • kepenys
  • sausgyslės
  • riebaliniai audiniai
  • embrionai
  • nugaišę, ligoti gyvūnai
  • mėsa su pasibaigusiu galiojimo terminu (tiek žalia, tiek termiškai apdorota)
  • mėsos ir kaulų miltai (įeina kaulai, plaukai, kanopos, ragai, skrandžiai…)
Dauguma šunų ėdalo gamintojų priklauso gigantiškoms tarptautinėms bendrovėms. Jos puikai draugauja su žmonių maisto gamintojais – šie už atliekas uždirba pinigėlių, ėdalo gamintojai turi pastovų ir patikimą produktų šaltinį.
Kokybiškesni ėdalai, vadinami super premium, savo produkcijoje nenaudoja tiek daug išvardintų šalutinių produktų. Šiuose produktuose galima aptikti ne žuvų, kiaulienos ar arklienos, kaip neretai būna marketiniuose ėdaluose, o jautienos, paukštienos, ėrienos, kalakutienos. Pvz., kalbant apie paukštieną, jie deda ne kokius snapus, o paukščių nugarėles, stuburus, šonkaulius, kaulus ir pan5…
Kalbant apie visokius kokybiškesnius ėdalus, taip pat visiškai negalima atsipalaiduoti, pavyzdžiui, mažai kam žinoma, kad Iams/Eukanuba konservus gamina visai ne Iams kompanija. Dažnai būna taip, kad viena kompanija ėdalą gamina, o etiketė uždedama visai kitos firmos. Tokių atvejų pasitaiko ir Hills, Purina ar Nutro tarpe. Tai kelia klausimą, ar iš tiesų yra labai didelis skirtumas tarp brangiausių ėdalų ir pigesnių pašarų. Jei kam įdomu, tai šunų ėdalais užsiima Nestlé (Friskies), Ralston Purina (ProPlan, Purina One), Heinz, Colgate-Palmolive (Hill’s), Procter & Gamble (Eukanuba ir Iams), Nutro6,9…

Pavojingi objektai, kurių kartais aptinkama šunų maiste5,20:

  • Bakterijos – nugaišusių gyvūnų kūnai dažnai užteršti salmonelių ar E. coli (šios ir šiaip užteršia daugiau kaip 50 proc. maisto). Produkto gaminimo procesas bakterijas užmuša, bet nesunaikina jų išskirtų endotoksinų. Taip pat šunų ėdale galima aptikti vaistų likučių bei antibiotikų, kuriais gydomi sergantys gyvūnai.
  • Mikotoksinai – atsiranda dėl netinkamų gamtinių sąlygų, netinkamo javų džiovinimo ir pan.
  • Pesticidų ar trąšų liekanos.
  • GMO – JAV 89 proc. sojų ir 61 proc. kukurūzų yra genetiškai modifikuoti, visi jie naudojami kaip pašarai.
  • Akrilamidas. Tai kancerogeninis junginys, susiformuojantis aukštoje temperatūroje apdirbant angliavandeningus produktus.

Problemos, kurias gal sukelti sausas (ir ypač nekokybiškas, pigiausias) šunų maistas5:

  • Šlapimo takų infekcijos. Ypač populiaru tarp sausiaką ėdančių kačių.
  • Inkstų ligos.
  • Dantų ligos. Nors neretai gamintojai aiškina, kad sausas šunų maistas valo dantis, iš tiesų 85 procentai 4 metų amžiaus sulaukusių šunų, maitinamų vien komerciniu maistu, turės periodontitą15.
  • Nutukimas. Kartais nesąžiningi maisto gamintojai rekomenduoja augintinius šerti pernelyg didelėmis maisto porcijomis.
  • Virškinimo problemos. Vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas – via tai gali būti susiję su netinkamu pašaru.
  • Hipertiroidizmas – teigiama, kad per didelis jodo kiekis komerciniuose ėdaluose neigiamai veikia skydliaukės veiklą.
Kalbant apie komercinius gyvūnų ėdalus, nemalonus dar vienas dalykas – bandymai su gyvūnais. Pirmiausia naujos receptūros ėdalus paragauja laboratoriniai gyvūnai, oficialiai tai vadinama „skonio testais“. Kartais tie laboratoriniai gyvūnai suserga ar nugaišta. 2006 Iams paskelbė, kad 70 proc. sumažino laboratorinių kačių ir šunų skaičių (nors tai traktuojama kaip „moralinė“ pergalė, greičiausiai sprendimą lėmė finansinės priežastys)5,20.
Dar vienas dalykas, kurio negalima nepaminėti kalbant apie komercinius ėdalus – rinkos magija. Ant šunų ėdalo pakuočių galite rasti įvairių pavadinimų, orientuotų į paprastąjį mirtingąjį – ėdalai skirti kambaryje gyvenančioms katėms, nuo artrito kenčiantiems šunims, įvairioms veislėms (pvz., pudeliams)… Žmonės mėgsta jaustis ypatingi ir produktas su specifine paskirtimi perkamas mieliau, negu tiesiog ėdalas su užrašu „šunų maistas“. Realybėje egzistuoja du pagrindiniai standartai: suaugusių šunų maistas ir ėdalas, skirtas nėščioms kalėms bei tam tikram vystymosi laikotarpiui. Užrašas natūralus ant ėdalo pakuotės nesako nieko – vis viena produktai dažniausiai bus apdirbti taip, kad tikrai nepasirodys ypatingai natūralūs. Kai kurios kompanijos registruoja tokius pavadinimus, kaip Nature ar Organic, nors nieko bendro neturi nei su natūraliu, nei su organiniu maistu. Aktyvus klykimas, kad produkto sudėtyje yra mėsos, kiek juokingas – užtenka permesti akimis produkto sudėties etiketę, kad suprastum, jog tos tikros mėsos ten nedaug, o visa kita – tai subproduktai ir įvairios augalinės kilmės medžiagos. Kartais visa maisto pakuotė klykia, kad jame yra kokių nors ypatingų medžiagų – pavyzdžiui, vaisių. Šito dalyko pašare, žinoma, bus, bet stebėtinai mažas kiekis4,5.
1995 metais teko iš parduotuvių pašalinti tūkstančiu tonų šunų maisto, nes paaiškėjo, kad jis užterštas mikotoksinais. 1999 metais šunų augintojams taip pat grasino grybų toksinai, o 2005 – aflatoksinas (Diamond ėdalas). 2007 metais nuskambėjo nemažas su šunų ėdalu nuskambėjęs skandalas. Daugybė gyvūnų, šertų įvairiais ėdalais, kuriems priklauso tokie kaip Purina ar Eukanuba, patyrė inkstų sutrikimų, 20 proc. gyvūnų nugaišo. Ištyrus paaiškėjo, kad produktų gamyboje naudojamame kviečių glitime buvo melamino – chemikalo, naudojamo plastiko ar trąšų gaybai2,5. 2009 metų sausį pradėjo girdėtis žmonių, nepatenkintų ėdalo, žinomu Canidae vardu, balsai. Sausio 26 dieną šunų augintojai ėdalo gamintojus padavė į teismą – jų teigimu, augintiniams kraujavo tiesiosios žarnos, jų išmatos buvo kruvinos, kai kurie gyvūnai netgi nugaišo1. Pakankamai neseniai Orijen ėdale buvo rasta kaulų dalių1.
1990 metais JAV Maisto ir vaistų administracijos veterinarinės medicinos centras gavo pranešimų iš veterinarų, nustebusių, kodėl pentobarbitalis, nuskausminimo medžiaga, tapo neefektyvi daugeliui šunų. Buvo iškelta hipotezė, kad šių medžiagų šunys kažkokiu būdu gauna per maistą. Įvairiose vietose nupirkus ėdalo pakuočių ir jas ištyrus, paaiškėjo, kad kai kuriose yra šios medžiagos.
Be anestezijos, pentobarbitalis naudojamas eutanazijai. Kadangi jis nesuyra, su visu užmigdytu gyvūnu galėjo patekti į ėdalą. Tačiau iškilo kita problema – dažniausiai taip eutanazuojami prieglaudų gyvūnai (šunys ir katės). Pradėta manyti, kad šie buvę žmonių numylėtiniai kažkaip atsiduria šunų maiste. Mokslininkai tyrė ėdalų, kuriuose rasta pentobarbitalio, baltymus, norėdami sužinoti, ar juose yra kačių bei šunų DNR. Jų buvimo žymių neaptikta – vadinasi, anestetikai į ėdalą greičiausiai pateko su užmigdytais arkliais ar galvijais (nors neoficialiai kai kurie asmenys, dirbę su gyvūnų ėdalu, teigia, kad bent anksčiau eutanazuoti katinėliai bei šuneliai būdavo naudojami ėdalo gamyboje).
Galų gale ištyrus, kaip įvairūs minėtojo anestetiko kiekiai veikia šuns organizmą, nuspręsta, kad esami jo kiekiai ėdale gyvūnų sveikatai nekenkia4.

Ką gi daryti paprastam mirtingajam?

Juk nuėjus į parduotuvę, aplink išdėlioti ėdalai taip ir klykia: „Omega3 riebiosios rūgštys“, „daug antioksidantų“, „aukščiausios kokybės formulė“… Deja, užrašai taip ir lieka užrašais, o šunų maistas šunų maistui nelygu. Reikia ieškoti tokio, kurio sudėtyje būtų kuo daugiau mėsos ir mažiau augalų bei visokių įtartinų priedų. Prekybos centruose tokio maisto nerasite – teks lankytis gyvūnų parduotuvėse, pas veterinarą ar bendrauti su platintojais. Klausyti teks ne tik pašalinių komentarų – ėdalas, kuris tiko kaimynės šuniui, gali visiškai netikti jūsų augintiniui.
Svarbu įsidėmėti, kad šunų maistas skirstomas į kelias kategorijas. Pirmajai priklauso ekonominis ėdalas, jam gali priskirti bene visas čionai aprašytas baisybes. Šis ėdalas aktyviai reklamuojamas, jo rasite beveik kiekvienoje parduotuvėje. Jis palyginti nebrangus, turi patrauklią pakuotę ir labai populiarus. Tokio ėdalo etiketėje užrašas „Su jautiena“ reiškia, kad tos jautienos jame yra kokie 3 – 4 procentai (šiandien specialiai apsilankiau Maximoje ir peržiūrėjau gyvūnų ėdalų skyrių. Darling, chappi, Pedigree tiek sausiakuose, tiek konservuose mėsos buvo 4 procentai. Kiek daugiau – Purinoje, tikslaus skaičiaus nepamenu, bet keliolika procentų). Ėdalai, pažymėti Premium ar Super Premium ženklu, mažiau žinomi. Jie kokybiškesni už supermarketinį šlamštą, turi daugiau mėsos, jų gamyboje nenaudojama dažiklių ir kitų chemikalų, jie lengviau virškinami ir iš jų geriau pasišalinamos naudingos medžiagos, tačiau kartais kainuoja beveik tiek pat – tik reikia mokėti paieškoti. Tokio ėdalo šuniui reikia žymiai mažiau – jei ekonominio reikės 6 puodelių, kokybiško ėdalo tokiam pačiam šuniui užteks vos 3 – ¼ puodelio per dieną. Vieno tyrimo duomenimis, šerdami šunį ant pakuotės nurodytais aukščiausios kokybės ėdalo kiekiais, netgi sutaupysite pinigų10. Beje, nemažai šunininkų nusiteikę prieš visus sausiakus, tačiau net jie pritaria, kad 100 kartų geriau pirkti kokybiškesnį ėdalą, negu ekonominės klasės kombikormą.
Ieškodamas šuniui tinkamo ėdalo, šeimininkas turi atidžiai išanalizuoti visas etiketes bei atsiliepimus, geriausia – iš kelių patikimų šaltinių. Būsimasis maisto pirkėjas neturėtų nustebti, kad skirtingi veterinarai gali peikti visus ar beveik visus aplinkinius maistus ir atkakliai siūlyti tik kurį nors vieną, paprastai tą, kurį platina. Tiesa, galima veterinarui ir nusileisti – jei tai kad ir apygeris veterinaras, jis neleis sau labai žemai pulti ir kokių darling pasimetusiam žmogui nebruks. Geriausia būna išsirinkti tada, kai keli platintojai siūlo skirtingus ėdalus – galima greičiau išsiaiškinti jų pliusus ar minusus. Svarbu įsitikinti, kad ėdale nėra  jokių dirbtinių dažiklių, skonio stipriklių ar konservantų, kad jame esantys grūdai iš tiesų yra grūdai, o ne jų gamybos atliekos, kad didelę ėdalo dalį sudaro mėsa (sveikam normaliam šuniui kuo daugiau, tuo geriau) ir kad ėdalas praturtintas mineralais, vitaminais ir panašiai.

Alternatyvūs šėrimo būdai

Šaldytas šunų maistas

Tai viena iš alternatyvių ėdalo rūšių. Produktai šaldomi ar džiovinami šaltyje. Jų galiojimo laikas trumpesnis, negu sausų ėdalų, bet jie natūralesni2.

Dehidruotas maistas

Būna žalias ir virtas, džiovinamas tol, kol pasiekiamas toks drėgnumo laipsnis, kada bakterijos nebesidaugina. Dehidracijos proceso metu iš produkto pašalinamas tik vanduo, paliekant vitaminus, mineralus ir kitas naudingas medžiagas. Atrodo kaip įprastinis sausas šunų ėdalas, šeriant šunį maišomas su vandeniu2,9.

Organinis maistas

Siūlo patiekalus be priedų, dažų ar sintetinių apsaugos priemonių9.

Specialus šunų maistas

Būna specialių šunų ėdalų, skirtų ligotiems ar alergiškiems šunims. Tokių ėdalų sudėtyje galima aptikti ėrienos, jautienos, antienos, elnienos ir kitų įdomesnių padarėlių. Kaip augalai naudojami ryžiai ar miežiai, kartais – net bulvės. Šiek tiek mažiau yra šunų ėdalo, skirto nuo šlapimo takų infekcijų kenčiantiems šunims ar vegetarų augintiniams2.
Apie vegetarišką šunų maistą rašiau šiek tiek anksčiau. Ši tema sukelia nemažai debatų, dažniau vegetariškumo propaguotojų nenaudai. Iš tiesų netgi dauguma vegetarų, bijodami pridaryti bėdų, savo šunis šeria mėsa. Tačiau nereikia pamiršti, kad yra daugybė kraštų (Indija, Marokas), kur gyvenantys šunys yra praktiškai vegetarai.
Daugiausia bėdų pridaro tie vegetarai, kurie, pamiršę, kad šuns maistinių medžiagų poreikiai skiriasi nuo žmogaus, maitina savo augintinį tuo pačiu maistu, kurį valgo ir patys. Pavyzdžiui, šuniui reikia dagiau baltymų ir kalcio, negu mums, ir jiems nereikalingas vitaminas C, kadangi jų organizmas tokį pasigamina. Vienžo, nusprendęs gyvūną maitinti vien augalais, šeimininkas turi atsižvelgti į jo poreikius. Nemažai šunų, šeriamu vegetarišku maistu, turi problemų su šlapimo takų ar ausų infekcijomis. Yra ir kitokių tyrimų – jų duomenimis, teisingai vegetariškai šeriami šunys būna sveiki (na, jei lyginsim kokiu marketiniu ėdalu šeriamą šunį ir šunį – vegetarą, pastarasis tikrai bus sveikesnis).  Jei šuo alergiškas baltymams ar yra nepakantus kokioms nors komercinio ėdalo sudedamosioms dalims, vegetariška mityba jam gali būti išeitimi11.

Namuose gaminamas maistas11

Daugelis žmonių nepasitiki jokiomis komercinėmis firmomis ir maistą augintiniams gamina patys. Tokiu atveju maistas būna šviežias, jo sudėtis aiški, išvengiama dirbtinių maisto priedų, galima naudoti kokybiškas medžiagas, daugelį džiugina ir įvairumas. Tačiau toks maitinimas turi ir minusų – daugelis žmonių visiškai nesuvokia, kokių medžiagų kokiais kiekiais reikia šuniui, toks gaminimas užima daugiau laiko, be to, neretai būna pakankamai brangu. Didžiausia klaida – šuns šėrimas stalo atliekomis.
Daugelis mėgsta šunims virti košes. Negalima pamiršti, kad tai – menkavertis ėdalas, nuo kurio šuniui pučia vidurius ir kuris tik užkemša skrandį, neduodamas jokios naudos. Grūdų šunų organizmas nevirškina, iš jų negaunama jokios energijos. Jei bandysite lyginti šunį su žmogumi, kas šiais laikais labai populiaru – įsidėmėkite, kad kaip žmogaus racione pernelyg dideli kasdieniai mėsos kiekiai kenkia sveikatai, taip šuniui netinka ir kasdien ryti visokius grūdus. Jei šeriate kokiu nors „grūdingu“ (prastesniu sausiaku ar koše) patiekalu vėžiu sergantį šunį, turėkite omenyje, kad gali labai pablogėti jo būklė – jie virsta gliukoze, kuria noriai maitinasi vėžinės ląstelės. Daug kas šuns maitinimą košėmis prilygina maitinimui pjuvenomis. Be to, šiais laikais dauguma žmonių ir taip neturi laiko, o terliojimasis su koše jo tikrai neprideda.
Dabar JAV kai kurios firmos sugalvojo tiekti tokius paruoštus ėdalus ir pardavinėti juos specialiose parduotuvėse bei internete – juose būna virtos bei žalios mėsos, kaulų, trintų daržovių, vitaminų. Kai kurie augintojai papildomai šunims duoda žmonėms skirtų vitaminų, kiti sugeba nupirkti specialių šunų vitaminų2.

RAW ir BARF

Žalias ar virtas?

Panaršę internete, galite rasti įvairių patarimų – jau atmetus peštynes dėl sausų ėdalų, žmonės riejasi, kas geriau – virtas (termiškai apdorotas) ar žalias maistas? tarkim, daug kas mėgsta šuniuką palepinti virtais kaulais, tačiau tokie kaulai būna trapesni už žalius.
Terminis mėsos apdorojimas sunaikina daugelį šuniui reikalingų medžiagų Aminorūgščių, fermentų), esančių joje. Jei virta mėsa – nuolatinis šuns maistas, ateityje jam gali išsivystyti kardiomiopatija11. Žalio maisto priešininkai sako, kad virtą mėsą šuo lengviau virškina – deja, tai labiau būdinga žmogui, kadangi jo virškinimo traktas kaip ir neprisitaikęs susidoroti su žaliu kumpiu. Didžiausias žalios mėsos keliamas pavojus – galimos infekcijos.
Duoti „čielas“ daržoves irgi nėra gera mintis – šuns dantys pritaikyti draskyti mėsai, o ne kramsnoti obuoliukus. Vaisiai ir daržovės turi būti pateikiami susmulkinti – kitu atveju šie produktai greit „praskries“ augintinio virškinimo sistemą ir jis nespės pasisavinti visų reikiamų medžiagų.
Grūdai šuniui netinka, nebent jie gerai išverdami. Termiškai neapdorotų grūdų šuns organizmas nepasisavins11.

 RAW

Daugelis šunų augintojų mano, kad natūraliausia šunį maitinti taip, kaip ėda jo laukiniai giminaičiai. Komercinius ėdalus jie laiko ne tokiais tinkamai šunims. Šių natūralistų priešininkai teigia, kad šuns šėrimas žalia mėsa sukelia daug pavojų ir kad nėra jokio mokslinio įrodymo, teigiančio, jog taip šunis maitinti tikrai sveikiau.
Žalia mėsa šuns skrandžio terpę padaro labiau rūgštinę negu košės ar komerciniai ėdalai. Ką tai reiškia? tai reiškia, kad tokioje terpėje geriau apvirškinami tokie dalykai kaip kaulai. Pvz., laukiniai gyvūnai ėda grobį su visu kailiu ar plunksnomis, tačiau nekas nepastebėjo kad ir liūto, Serengečio parke bandančio iškosėti sąvėlų rutulius. Vienintelis plėšrūnas, nudiriantis aukai kailį, yra leopardas17. Jei sausu ėdalu šeriamam šuniui kaulas gali pridaryti rimtų problemų, RAW šeriamo šuns virškinimo sistema su juo susidoros daug geriau.
Mėsa turi būti laikoma šaldiklyje ar šaldytuve. Jokiu būdu jos negalima palikti normalioje temperatūroje, ypač vasaros metu – ji greit pradės gesti. Šaldytuve mėsa gali išbūti iki 4 – 5 dienų.
Kokius produktuos duoda RAW šeriantieji savo šunims? Didžiąją dalį (80 proc.) jų sudaro bet kokia mėsa, mažesniąją (po 10 proc.) – mėsingi kaulai ir subproduktai (kepenys, blužnis, inkstai, smegenys, skrandžiai, plaučiai… (pastarieji tinkami šunims, turintiems antsvorio, kadangi juose daug nevirškinamo kolageno). Geriausia – karvių, ožkų, avių, elnių mėsa. Tinka ir paukštiena, kažkiek reikia duoti kiaulienos. Žuvis duodama bent kartą per savaitę, ją galima šerti neišdarinėtą, geriausia – upėtakis, skumbrė, lašiša. Nepatariama vieno ėdimo metu maišyti skirtingų mėsos tipų (pvz., jautienos su elniena17). Pradedant šunį maitinti RAW didelė raciono įvairovė nepatartina, vėliau, įsivažiavus,  mėsa turi būti įvairi. Normavimas – 2 – 3 proc. suaugusio šuns kūno masės.
Savininkai, augintinius maitinantys RAW, teigia pastebėję tokius teigiamus pokyčius:
  • Sumažėja šuns kailio šėrimasis
  • Pagerėja šuns dantų būklė
  • Pagerėja epilepsija sergančių šunų savijauta
  • Šuniui nereikia pirkti papildų
  • Jei šuo anksčiau šertas sausu ėdalu, dažniausiai sumažėja išmatų kiekis
  • Užauga raumenų masė, pats šuo priauga svorio
  • Stiprėja šuns imunitetas
  • Šuo nustoja rankioti atliekas lauke, neryja savo išmatų (nebeieško alternatyvių maisto šaltinių)
  • Šuo mažiau šlapinasi
Jokiu būdu negalima maišyti skirtingų mitybos tipų, pavyzdžiui, sauso maisto su mėsa. Taip maitinant, šuns organizmas pirmiausia pasisavins sauso ėdalo angliavandenius, o nesuvirškinti mėsos baltymai ar riebalai iššauks alergijas. Be to, toks skirtingų ėdalų maišymas gali iššaukti skrandžio ligas.
Keičiant komercinius ėdalus į natūralią mėsą, reikia turėti omenyje, kad kurį laiką (nuo savaitės iki mėnesio ar net ilgiau) šuns organizme gali vykti detoksikacija (liaudiškai tai vadinama visokio brudo iš organizmo šalinimu) – vėmimas, viduriavimas, blogas snukio kvapas, odos niežulys. Paprastai šuo detoksikuosis per tą kūno dalį, kuri silpniausia. Pvz., jei šuo turi probleminę odą, toksinai aktyviausiai veršis per ją ir kuriam laikus jos būklė gali pablogėti. Šlapimas gali tapti tamsios spalvos, išmatos – gleivėtos arba kruvinos. Kai kuriems gyvūnams gali išsiskirti daugiau ausų sieros, kiti kurį laiką gali aktyviau bezdėti. Kartais galimi intelektiniai ar emociniai šuns pasikeitimai17.

 BARF

Kaulai ir žalias maistas – taip lengviausia apibūdinti BARF mitybą. Prisimenama laukinė šuns prigimtis ir šeriamas jis natūraliai. Pagrindas – žali, mėsingi kaulai, smulkintos daržovės. Neduodama grūdų, kadangi šuo šiaip ar taip nėra prisitaikęs jų virškinti9,11. Mėsa dažnai malama.
Naudojama vištų (geriau raudona, o ne balta mėsa17), kalakutų mėsa, jautiena, ėriena, žuvis. Rečiau – elniena, briediena, triušiena, ožkiena, bebriena…  Alergiški gyvūnai neretai ėda strutieną ir soras ar antieną ir bulves. Kartą per savaitę duodama kepenų, inkstų, širdžių. Kaulai, esantys viščiukų kakleliuose bei nugarėlėse, padeda aprūpinti šunį reikiamu kalcio ir fosforo kiekiu. Šuniui kartais duodama kiaušinių ar smulkintų jų lukštų. Maistas turi sudaryti 2 – 3 proc. šuns kūno masės, o kalbant apie mėsos ir augalų pasiskirstymą, autorių nuomonės išsiskiria – arba 50 proc. raciono turi sudaryti mėsa, 50 proc. – daržovės9, arba 2 dalys mėsos ir 1 dalis daržovių (šuniukams – 3:1)17.
Dažniausia BARF šeriami šunys gauna tokių augalų: šparagai, burokai, brokoliai, Briuselio kopūstai, kopūstai, morkos, žiediniai kopūstai, salierai, kiaulpienių lapai, dilgėlės, kaliaropės, petražolės, pastarnokai, žirniai su ankštimis, moliūgai, batatai, ropės, cukinijos… Petražolių reikia nedidelių kiekių, kadangi tai natūralius diuretikas. Su burokais pradėti atsargiai, kadangi jie natūraliai valo organizmą. Kalbant apie kiaulpienes – kuo jaunesnis lapukas, tuo mažiau jis kartus, tokie renkami pavasarį, rudenį galima iškasti jų šaknų17.
Kartais šuniui sumaitinamas česnakas yra natūralus parazitų atbaidytojas.
Daržovės smulkintos todėl, kad laukiniai gyvūnai, sumedžioję kokį žolėdį, suryja ir jo žarnas, o jose esantys augalai būna susmulkinti, vadinasi, plėšrūnai labiau prisitaikę virškinti smulkintus augalus. Svarbiausia nieko nevirti – karštis sunaikina šuniui reikalingas amino rūgštis, o virti kaulai labiau linkę skilti ir kenkti šuniui. Teigiama, kad BARF šeriami šunys rečiau serga, būna energingesni, turi sveiką, spindintį kailį, sveikus švarius dantis, jų išmatos mažiau dvokia (o ir patys skleidžia silpnesnį kvapą) 9…

Kaulai

Kaulai – atskira diskusijų tema. Vieni žmonės šunis jais aktyviai malonina, kiti piestu stojasi prieš tokius dalykus. Natūralioje aplinkoje plėšrūnai graužia kaulus, tačiau ne plikus – tuo pačiu jie priryja ir didelius kiekus grobio mėsos, vidurių bei plaukų – o šie puiki apsauga nuo skeveldrų. Vilkų tyrinėtojai teigia, kad šių gyvūnų išmatose esantys plaukai dažnai būna apsiviję kaulų atplaišas9,19.
Jei šuo linkęs labai aktyviai doroti ir ryti kaulus, jam jokiu būdu negalima duoti lengvai skylančių, virtų kaulų – šie gali sužaloti snukį, gerklę, skrandį ar žarnyną, įrijęs kaulą šuo gali uždusti. Daug kaulų gaunantis šuo gali ir suviduriuoti (nuo kaulų čiulpų). 11.
Saikingas kaulų graužimas lavina šuns žandikaulių raumenis ir skatina šiokią tokią protinę veiklą, taip pat padeda nuvalyti dantis, mažina jų akmenų susidarymo tikimybę11.
Per daug kaulų nėra gerai, nes didelis kalcio kiekis blogina virškinimą, o per daug fosforo sukelia inkstų ligas. Daugelis sutaria, kad jokiu būdu negalima duoti virtų ar keptų kaulų – jie būna trapesni, lengviau pažeidžia šuns virškinimo traktą.
Kaulus geriausia duoti šunį pastoviai šeriant ne sausu ėdalu (tokiu atveju kramtymo poreikiui yra išeitis – kremzlės ir sausgyslės), o mėsa – tuomet jo skrandžio terpė būna labiau prisitaikiusi prie tokių produktų. Kaulus reikia duoti ir atsižvelgiant į šuns būdą – vieni nugraužia tik kremzliukes, kiti bando sudoroti viską.
Pavojingiausi – kiaulių kaulai. Atsargiai reikia duoti ir vištų kaulus – jie linkę skilti. Mažų kauliukų reikia vengti – šie gali uždusinti šunį. Jokiu būdu negalima kaulų duoti alkanam šuniui – tai nėra maistas11. Negalima duoti ir plikų kaulų – kaulas turi būti su mėsa, arba, kaip daug kas išsireiškia, „kaulas mėsoje“. Taip pat reikia stebėti, kaip šuo elgiasi su kaulu – jei šuo iškart puola trupinti didelį kietą kaulą, tokių jam negalima, o jei gražiai nugraužia mėsą – galima (bet ne per dažnai, kadangi laikui bėgant nuo kietųjų kaulų nudyla arba kartais net išlūžta dantys).
Netaisyklingai malonindami šunį kaulais galite pridaryti didelių problemų – pavyzdžiui, kieti tuščiaviduriai (galūnių) kaulai, duodami reguliariai, sukelia rimtų virškinamojo trakto sutrikimų (erozijos, opos) bei sužalojimų.

Koks maistas gali būti pavojingas šuniui7,10,11,13,14,15,16,17,18?

Alkoholiniai gėrimai – Net maži kiekiai sukelia apsvaigimą, komą, mirtį.

Kūdikių maistas – Sudėtyje gali būti svogūnų miltelių, pavojingų šunims. Maitinant dažnai, šuniui gali pritrūkti jam reikalingų maistinių medžiagų.

Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai – Gali sužaloti virškinimo sistemą

Kačių maistas – Turi per daug baltymų ir riebalų

Šokoladas – Turi teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Ypač pavojingas juodasis šokoladas, kiek mažiau – pieniškas. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, gali daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti. Neretai šokolado priėdęs šuo atrodo sveikas ir laimingas – tačiau iš tiesų tik nepasireiškia simptomai. Šeimininkai kartais būna nemaloniai nustebinti, kitą dieną ar net po kelių valandų radę nugaišusį savo numylėtinį. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.

Kava, arbata – Turi kofeino, teofilino – gali pakenkti širdžiai bei nervų sistemai.

Citrusinių vaisių aliejai – Gali sukelti vėmimą

Riebalai – Per daug riebios mėsos gali sukelti pankreatitą

Vynuogės, razinos – Kenkia inkstams ir virškinimo sistemai. Šio „skanėsto“, galinčio sukelti problemų, kiekis skirtingiems šunims skiriasi. Dažniausi simptomai – šlapinimasis, vėmimas ir viduriavimas.

Žmonių vitaminai, turintys sudėtyje geležies – Trikdo virškinimą, kenkia kepenims bei inkstams

Dideli kepenų kiekiai – Kenkia kaulams, raumenims. Šuo gali viduriuoti.

Makadamijų riešutai – Kenkia nervų, virškinimo sistemoms, raumenims. Tikslus pavojingasis toksinas neatrastas. Priėdus šių riešutų, šuo pradeda virpėti, užpakalinė kūno dalis tampa silpna ar paralyžiuojama, jis dūsta, gali ištinti ir tapti skausmingos galūnės. Sukelti tokius simptomus užtenka vos 6 riešutukų (priklausomai nuo šuns, kitam gali prireikt visų 40 riešutų). Šuniui išvis reikia duoti kuo mažiau riešutų, nes jie gali sąlygoti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent arachių sviestas.

Marihuana – Kenkia nervų sistemai, širdies veiklai, sukelia vėmimą.

Pienas – Daugelis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui.

Supelijęs, sugedęs maistas, atliekos – gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Svogūnai bei česnakas – Gali sąlygoti hemolizinės mažakraujystės atsiradimą (išvertus į liaudies kalbą – naikina raudonąsias kraujo ląsteles). Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g 1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti pusę kg svogūnų, jam baigsis itin blogai). Tiosulfatas, esantis svogūnuose, nuodingas šunims. Prisiėdus daug svogūnų, šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu. Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo svogūnu. Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose  – tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Mažais česnako kiekis gali būti naudingas (naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais, daugelis augintinius maitinančių natūraliu maistu kartą per savaitę jo duoda).

Japoninės churmos – Sėklos užkemša žarnas, sukelia enteritą.

Persikų, slyvų kauliukai – Užkemša virškinimo traktą.

Sėklos – Šunims pavojingos obuolių, kriaušių sėklos.

Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai; bulvių ir pomidorų stiebai – Turi oksalatų, kurie gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija.

Žali kiaušiniai – Sudėtyje yra fermentas, vadinamas avidinu. Jis blogina biotino absorbciją – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Žali kiaušiniai taip pat gali būti užkrėsti salmonelėmis (tiesa, iš pastarojo teiginio daug kas juokais ir teigia, kad šuo norėdamas užsikrėsti per dieną turėtų suėsti 50 – 60 kiaušinių). Kiaušinius geriausia išvirti, kad šie būtų minkšti.

Žalia žuvis – Šeriant reguliariai, gali sąlygoti tiamino trūkumą. Iš pradžių pasireiškia apetito praradimu, baigtis gali mirtimi.

Druska – Vartojant dideliais kiekiais, išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas.

Saldumynai – Didina nutukimo, diabeto pavojų

Atliekos nuo stalo – Tai nėra pilnavertis maistas, gali sudaryti ne daugiau kaip 10 procentų šuns raciono. Jokių riebalų, jokių kaulų.

Tabakas – Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Gali sukelti netgi komą ar mirtį.

Mielinė tešla – Kadangi ji minkšta, šuo gali ją suryti nekramtydamas. Skrandyje ji plėsis, sukelti skausmus, be to, išskirs alkoholį, kuris nuodys šuns organizmą. Nuo mielinės tešlos galima net mirtis.

Kava, arbata, kavos tirščiai – Šuniui netinka nei kava, nei arbata – jis nedraugauja su kofeinu. Gali sukelti daugelį problemų, panašių į šokolado.

Brokoliai – Nuodingi dideliais kiekiais

Avokadai – Ypač nuodinga sėkla. Gali sukelti kvėpavimo problemų bei skysčių kaupimąsi krūtinės ląstoje ar pilve.

Muskato riešutai – Gali sukelti tremorą, priepuolius ir mirtį.

Špinatai – Dažnas vartojimas gali privesti prie kalcio trūkumo organizme ir inkstų akmenų.

Komercinis šunų ėdalas – Ypač tas populiarusis, ekonominės klasės. Pavojingesnis iš daugelį čia išvardintų produktų.

Informaciniai šaltiniai:

1. www.dogfoodproject.com
6. www.spanieljournal.com
8. www.purina.com/dogs/food
10. ezinearticles.com
11. www.dog-food-corner.com
12. www.distinctivedog.com
14. halife.com
20. iml.jou.ufl.edu/projects/Spring04/Perhach/PetFood
Šaltinis:
sunys.xz.lt
Paskelbta

Kaip bausti šunį

 

Šuns baudimas – kraštutinė priemonė, taikoma tik gerai žinant jos metodus. Geriausia išsiauklėti keturkojį draugą ir pagalbininką nesigriebiant jokių fizinių bausmių, tačiau ne visuomet tai įmanoma. Nesusivaldome, greit suirztame, o turėtumėme elgtis taip, kad išvengtumėme bausmių ir bereikalingo muštro.
1. Visais įmanomais būdais venkite fizinių bausmių. 
2. Vadovaukitės protu! Šuo – gyvas padaras, kuriam irgi skauda. Išsiugdykite draugą ir pagalbininką, o draugų juk niekas nemuša… 
3. Teisingai nuo mažens auklėtas, išdresuotas šuo puikiai orientuojasi, kokia mūsų nuotaika, ar mes patenkinti, ar ne. Iš žmogaus išraiškos ir balso tono jis jaučia ir stengiasi susiorientuoti. Žino, kada jam dėkojame, džiaugiamės, esame nepatenkinti. 
4. Kartais pats žmogus sukuria keblią situaciją ir, pasikarščiavęs, nubaudžia gyvūną. Todėl analizuokite ir savo poelgius. 
5. Baudžiamas šuo turi būti pririštas. Bausmė – griežtai ištartas “ne, negalima, fu” ir pavadėlio truktelėjimas. To pakanka. 
6. Baudžiamas nepageidaujamo veiksmo metu, nes jums pavėlavus, šuo nebesupras, už ką ir kodėl nubaustas.
PAGRINDINIS REIKALAVIMAS: gyvūnas turi suprasti, už ką baudžiamas.
7. Žmogaus rankos – gera linkinčios. Jos glosto, tapšnoja, duoda skanėstų, maitina, žaidžia, padeda įveikti kliūtis, duoda užduotį (gestai), mažą nešioja, seną ir susirgusį slaugo. 
8.”Neužsiciklinkite” drausdami. Atrodys, kad gyvūnui nebegalima nei pavadį įtempti, nei pauostinėti, nei pašėlti. Pernelyg dažnai draudžiant, jokios naudos. Jūs tik demonstruosite silpną pasirengimą. Elkitės priešingai: viliokite, glostykite, pažaiskite, duokite skanėstų.
9. Ar galima nubaudus, netrukus paskatinti? Taip, jeigu augintinis suprato barimą arba draudimą ir įvykdė nurodymą. Tuomet giriama, duodamas skanėstas – tai sustiprina abipusį ryšį, įtvirtina komandą, nes gyvūnas supranta: elgsiuos gerai – paskatins. 
10. Sudraudus augintinį, kai aplinkui sukiojasi daugiau šeimos narių, kiti turi elgtis santūriai, nesikišti, nes sulaukęs užuojautos šuo nuvertins jūsų reikalavimus, o teisinga aplinkinių reakcija – ją įtvirtins. 
11. Neperlenkite lazdos, kai už bausmę izoliuosite šunį ir nebendrausite. Šis poveikis gali psichologiškai traumuoti gyvūną. Geriausia, praėjus šiek tiek laiko, duoti kitą komandą ir stebėti, kaip ši vykdoma. Beje, šuo gali kerštauti, todėl geriau neskatinti blogų poelgių – užbėkite jiems už akių. 
12. Nuolat baudžiamo šuns elgesys pašlyja. Jis tampa nepatiklus, nesiorentuoja, nesugeba teisingai vertinti žmonių ir situacijų. Galiausiai tampa bailus, agresyvus. 
13. Nešaukite ant šuns, neleiskite taip elgtis ir kitiems, juolab, svetimiems. Komanduokite tinkamu tonu. Nors sprogtumėt iš pykčio ir įniršio, valdykitės. Ramiai ir įsakmiai pasikvieskite: “Pas mane”. 
14. Negalima mėtyti į šunį akmenimis, grandinėmis, pagaliais. Tai parodo menką dresuotojo išprusimą, šuns psichikos neišmanymą. Kaip reaguotumėte, jeigu į jūsų vaiką, žmoną kas nors supykęs mestų akmenį?
 

Vadovaukitės principu: gėris ugdo gėrį.

 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt

 

Paskelbta

Šuns gyvenamoji vieta – būda ir voljeras

 

Moderni būda
 
Rodos paprasta – pasistatei voljerą (aptvarą), jame būdą, įsigijai šunį ir tegu jis jame gyvena ir atlieka savo pareigą – tarnauja žmogui. Tačiau toli gražu taip nėra. O tai rodo šunų augintojų užduodami klausimai, kurie parodo, kad ir čia reikalingos žinios bendraujant, mokant savo pagalbininką. Todėl atsakysiu į daugiausia užduodamus klausimus šia tema.
 

Kokie turi būti voljeras ir šuns būda?

Visų pirma, patogus mūsų gyventojui šuniui. Voljero (aptvaro) paskirtis pagulėti saulėje, jausti gamtos kvėpavimą erdvėje, o ne iš uždaros aplinkos. ,,Prispaudus”- atlikti gamtos reikalus. Savidrausmei, izoliuoti nuo pašalinių žmonių atvykus pas jus. Apsaugai, kad nesusikergtų rujojanti kalė . Šėrimui ir poilsiui. Voljero dydis, jei jame laikomas vienas šuo, didelės įtakos neturi, bet ne mažesnis aštuoni kvadratiniai metrai. Jei grindys betonuotos būtinas medinis skydas. Būda, geriau apšiltinta, ypač nuo žemės (grindys) ir pagal augintinio dydį, kad galėtų nevaržomas laisvai gulėti, stovėti, apsisukti joje. Įėjimo į būdą anga arčiau vienos sienos, nevaržanti įėjimo į ją. Tai jo pagrindinė poilsio vieta.
Klaidinga nuomonėė, kada išgirstu sakant, kad pas mane voljeras labai didelis ir augintiniui užteks vietos išsilakstyti. Tai netiesa. Taip, jis gali jame pažaisti su žaislu, patampyti pakabintą  audinį, bet tai tik trumpalaikis išsikrovimas, nors ir jis būtinas, tačiau savo poreikius patenkins bėgiodamas dideliame plote ir bendraudamas su žmogumi ir gentainiais – tas šuniui būtina.
Nepamirškime, kad tvarkingas voljeras ir graži būda, taip pat kiemo puošmena.
 

Kur turi buti voljeras?

Aišku ten, kur šuo geriausiai mato ateinančius lankytojus, įvažiavimą, įėjimą į pastatą, patogioje jums vietoje, kuo platesnė teritorija matoma šuniui. 
 

Nuo kada galima šuniuką laikyti voljere ?

Tai priklausys nuo to, kaip jis buvo laikomas prieš įsigyjant. Aš savo augintinius į lauko voljerą išnešu  3 savaičių (nuo tada, kai jie pradeda patys išeiti iš būdos), nepriklausomai nuo metų laiko. Todėl įsigyjant  reikia žinoti kaip jis buvo laikomas. Įsigyjant turguje ar kitomis sąlygomis, galite  to nežinoti. Žinoma, šuniukui reikalingas bendravimas su šeimos nariais, tačiau nuo įsigijimo pirmos dienos jis pratinimas prie tų sąlygų, kuriomis jis turės gyventi. Reikia vertinti, kad jis buvo lizde su mama ir savo broliukais ir sesutėmis, o ten gyvenimo salygos buvo kitokios. Taip pat turi įtakos ir šuniuko amžius, metų laikas. Reikia laikytis taisyklės, kad staigus sąlygų pasikeitimas nepaveiktų jauno, dar neužgrūdinto staigaus oro salygų pasikeitimui, organizmo.Todėl vidurį žiemos staigiai išnešti iš pastato ir laikyti lauke būtų pavojinga. Turi reikšmės ir šuniuko veislė.
 

Kokios oro sąlygos augintinį neigiamai veikia būnant voljere?

Skersvėjis ir drėgmė. Šaltis.
 

Koks paklotas geriausias būdoje?

Šiaudai. Netinka – medžiaga, pjuvenos ir kita.
 

Ar gali būdoje nebūti jokio pakloto?

Taip. Svarbu, kad būdos grindys būtų sausos ir su šilumos izoliacija nuo žemės.
 

Ar būtinas voljero stogas?

Tai sprendžia pats šeimininkas, bet patogiau, kada yra.
 

Ar būtinas voljeras, jei augintinis laikomas patalpose?

Pasakysiu, kad taip. Juo pasinaudosite, kada augintinį reikia izoliuoti nuo svečių, kada jie bendrauja su jumis patalpoje, augintiniui pabėgiojus lauke ir išsitepus, kol apdžius prieš įvedant į patalpas, leisti pabūti lauke saulėje, jei kiemas neaptvertas ir dėl kitų priežasčių.
 

Kaip pratinti šuniuką įeiti savarankiškai į voljerą?

Visų pirma – jis šeriamas voljere. Antra – įviliojamas į jį žaidimo būdu: įmetant jo mėgstamą žaislą ir paskatinant. Trečia- įėjus pačiam, pasikviečiant ir paskatinant (žaislu, maistu, pažaidžiant abiems voljere). Išimtinais atvejais, kada nepavyksta ,, geruoju”(mineti būdai), galima įvesti ir pavadėliu ir paskatinti.
Ketvirta – visada turi lydėti žodinė komanda (,,Būda” ar ,,Voljeras”). Taip augintinis pratinamas iki tol kol davus komandą savarankiškai įeina į jį.
 

Kaip teisingai šuo išleidžiamas iš voljero?

Būtina duoti vieną iš paklusnumo komandų, pavyzdžiui ,,Tūpk”(,,Sėsk”). Po komandos įvykdymo ir jam nurimus išleidžiamas ,,Bėk”(,,Laisvai”, ,,Žaisk”). Taip jis liks jūsų pavaldume. Neįvykdžius duotos komandos šuo iš voljero neišleidžiamas.
 

Ar gali viename voljere būti keli augintiniai?

Taip, gali. Tai lems tarpusavio santykiai, voljero ir būdos dydžiai. Kai kada net gerai, ypač augantiems panašaus amžiaus šuniukams. Kartais tokia draugystė išlieka visam gyvenimui be pažeidimų tarpusavio santykiuose. Sunkumas – šeriant. Bet ir tai pripratinus nuo mažens teisingai elgtis šėrimo metu, nepatogumų išvengsite.
 

Ar galima augintinį bausti voljere?

Geriau to vengti. Tačiau laikinai izoliuoti jį nebendravimu – taip. (Apie tai rašėme).
 

Kas turi būti voljere?

Aišku, stovas (vandeniui ir šėrimui), pakabinu stiprios medžiagos audinį, kaip žaidimo priemonę (grobio instiktui lavinti). 5-7 centimetrų storio, 15-20 centimetrų ilgio lapuočio (liepos, beržo, uosio, ąžuolo ir kitų) pagaliukus  pagraužinėti, užėjus norui stiprinti savo dantis ir žandikaulio raumenis, žaislą. Juos keičiu. Bet tankiai, kad ir suaugę šunys sau žaislą įsineša iš kiemo įeidami į voljerą. Davęs kaulą jį voljere laikau ribotai iki vienos valandos ir tik po šėrimo.
 

Kaip turi darinėtis šunų voljero vartukai?

Saugiau, kad į voljero vidų. Patogiau ir mums.
 

Ar būtina prisilaikyti šuns veiklos paros rėžimo, jei jis laikomas voljere?

Taip, visuomet, nepriklausomai, kur laikomas mūsų bendražygis.
 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt
Paskelbta

Dėžių, skirtų šunų ekskrementų surinkimui, vietos Vilniaus mieste

Žiūrėti DĖŽIŲ ŠUNŲ EKSKREMENTAMS SURINKTI ĮRENGIMO VIETŲ VILNIAUS M. SĄRAŠAS didesniame žemėlapyje

 

Eil. nr.

Seniūnijos

Adresai

1.

 Žvėryno seniūnijoje: 1. Prie tilto į Vingio parką;
2. Birutės skvere prie pėsčiųjų tako link šaltinių;
3. Prie šunų vedžiojimo aikštelės, Vytauto gatvės pradžioje;
4. Kęstučio ir A. Mickevičiaus gatvių sankirtoje esančiame skvere.
5. Prie tvenkinių Latvių g. 
 2. Naujamiesčio seniūnijoje: 1. ant Tauro kalno (ties laiptais, prie buvusios šunų vedžiojimo/dresavimo aikštelės);
2. ties Žvėryno tiltu (Neries upės krantinėje, prie laiptų apačioje);
3. K. Žoromskio muziejaus skvere (K.Kalinausko g. 12);
4. Sporto aikštynas (prie aikštyno, esančio tarp Birželio 23-osios ir Vytenio g. 39, Birželio 23-osios g. 13 ir Vytenio g. 31).
5. Ant Tauro kalno (ties laiptais ant ketvirtos pakopos nuo V. Kudirkos pusės)
 3. Senamiesčio seniūnijoje: 1. Sirvydo skvere;
2. Kūdrų parkas;
3. Pėsčiųjų takas šalia Vilniaus Bastėjos ir Misionerių ligoninės;
4. Reformatų skvere.
5. Sereikiškių parke už teniso kortų prie tiltelio per Vilnelę
 4. Antakalnio seniūnijoje: 1. P.Vileišio g. tarp 17 ir 18 namų;
2. ties P.Vileišio g. 27 namu;
3. V.Grybo gatvėje ties Generolo Jono Žemaičio karo akademijos tvora, priešais Debesijos gatvę;
4. prie Šilo g. 64, ties įėjimu į Saulės slėnį.
 5. Šnipiškių seniūnijoje: 1. Žvejų g. (ties A. Juozapavičiaus g. 9 namu panduso viršuje);
2. Kalvarijų g. 188A (šalia ūkinio kiemo);
3. Kalvarijų g. 172 (iš vakarinio fasado pusės);
4. Kalvarijų g. 168 (prie Kalvarijų g. automobilių stovėjimo aikštelės).
5. Šalia Baltojo tilto Upės g. 5. Šalia Baltojo tilto Upės g. 
 6. Žirmūnų seniūnijoje: 1. Žirmūnų g. Tuskulėnų parkas, bei memorialo teritorijoje;
2. Žirmūnų g. pėščiųjų takas palei Neries upę;
3. Žirmūnų g. pėščiųjų takas po Šilo tiltu;
4. Žirmūnų g. 29 kiemas.
5. Šeimyniškių g. 30 (parkas prie prokuratūros).
 7. Rasų seniūnijoje: 1. Dailidžių g. 44;
2. Liepkalnio g. 28;
3. Peteliškių g. 6;
4. Peteliškių g.11.
 8. Verkių seniūnijoje: 1. Balsių ir Žinių g. sankirtoje (prie naujai įkurto Mitologinių skulptūrų parko);
2. Baltupio g. 81A;
3. Didlaukio g. 9;
4. Baltupio g. 37;
5. M. Marcinkevičiaus g. 3 (kitoje gatvės pusėje).
 9. Naujininkų seniūnijoje: 1. Kapsų g. 3 ( skvere );
2. Vaikų g. 13 ( prie tvenkinio);
3. Kaminkelio g. 34;
4. Garvežių g. 4.
 10. Šeškinės seniūnijoje: 1. Šeškinės g. 30;
2. Šeškinės g. 45A;
3. Gelvonų g. prie ežerėlio;
4. Dūkštų g. 22 prie sodelio.
5. Siesikų g. dviračių take link Žvėryno, netoli vaikų žaidimo aikštelės.
 11. Justiniškių seniūnijoje: 1. Taikos g. 46 ( prie krepšinio aikštelės);
2. Taikos g. 40 ( skveras);
3. už M. Biržiškos gimnazijos , už namo Taikos g. 95 (kieme);
4. take nuo Rygos g. iki Lūžių g.
5. take nuo Justiniškių turgaus iki Taikos g. 
 12. Viršuliškių seniūnijoje: 1. Šunų vedžiojimo aikštelėse – prie Laisvės pr. Viršuliškių skvere ir stotelė „Lūžiai" Justiniškių g. – 2 vnt.;
2. Ozo g. iš Justiniškių g. pusės tarp dviejų pėsčiųjų perėjų;
3. Laukymėje prie Viršuliškių g. 34.
4. Laukymėje už Č. Sugiharos g. 3 ir J. Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos (Viršuliškių g. 103)
 13. Karoliniškių seniūnijoje: 1. tarp V. Vaitkaus g. 5 ir 13;
2. Karoliniškių kraštovaizdžio pakraštyje ties I. Šimulionio ir A. J. Povilaičio gatvių sankirtos;
3. Karoliniškių kraštovaizdžio pakraštyje tarp TV bokšto ir vaikų darželio „Čiauškutis";
4. Sietyno gatvės pakraštyje netoli „Ryto" mokyklos stadiono.
5. Sietyno – Jankausko g. sankirta
 14. Lazdynų seniūnijoje: 1. Lazdynėlių g. prie šunų vedžiojimo aikštelės;
2. Architektų g. 176 prie šunų vedžiojimo aikštelės;
3. Architektų g. 168 prie tako link atodangos;
4. Architektų g. 20 prie Lakštingalų tako.
5. Bukčių g. prie Panerio stadiono ir garažų
 15. Pilaitės seniūnijoje: 1. Tolminkiemio g. 19A (kieme);
2. I.Kanto al. 24A (kieme);
3. I.Kanto al. 14 (kieme);
4. M.Mažvydo g. 15 (parke).
5. Smalinės g. pradžioje nuo Karoliniškių pusės -3 vnt.
 16. Pašilaičių seniūnijoje: 1. Medeinos g. 8 (Ugnijos aikštėje, prieš namo Žemynos g. 8);
2. Tarp Žemynos g. 31 – 51 namų;
3. Už namo Laisvės pr. 111;
4. Už namo Gabijos g. 81.
5. Pavilnionių g. 37 (už įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę, prie pėsčiųjų tako)
17. Fabijoniškių seniūnijoje: 1. S. Stanevičiaus g. 100 prie miškelio;
2. Fabijoniškių g. 3 prie šunų vedžiojimo aikštelės;
3. L. Giros g. 121 prie šunų vedžiojimo aikštelės transporto žiede;
4. L. Giros g. 70, 72, 74, 78 esančiuose žaliuose plotuose – 1 vnt. (visi namai viename kieme sudaro uždarą erdvę).
5. S. Neries g. tarp S. Neries g. 45 ir 47 namų.
6. S. Žadeikos 13
7. S. Neries g. 15
 18.  Vilkpėdės seniūnijoje: 1. Skroblų g. 3, 5 (ant skardžio);
2. Savanorių pr. 52, 54, Gerosios Vilties g. 16, 18 (parkelyje);
3. Geležinio Vilko g. 17, 19, 21, 25 (parkelyje);
4. Geležinio Vilko g. 5, 7 (skveras).
 19.  Naujosios Vilnios seniūnijoje: 1. Gerovės g. palei parką;
2. Kojelavičiaus g. prie 150 namo (veterinarijos tarnyba);
3. Pėsčiųjų takas palei psichiatrijos ligoninę;
4. Už Gerovės g. 51 – 57 namų nuo laukymės pusės.
 20.  Panerių seniūnijoje: 1. E. Andre g. 6 Prie įėjimo į parką, priešais vaikų darželį;
2. E. Andre ir J. Tiškevičiaus gatvių sankirtoje prie įėjimo į parką vartų;
3. J. Tiškevičiaus g. 2;
4. J. Tiškevičiaus g. 11.
 21.  Grigiškių seniūnijoje: 1. Šviesos g. ties 4 ir 6 namais – 2 vnt.;
2. Kunigiškių g. 18 – 1 vnt.;
3. Lentvario g. ties 2 namu (parke) – 1 vnt.

 

Viso: 102 vietos

 

kakojantis šuo

Šaltinis:
manogyvunai.lt

Paskelbta

Šuns gyvenamosios vietos parinkimas bei priežiūra

Rytą atsikėlėte pilna burna plaukų. O dar išbėrė pačioj netinkamiausioj vietoj… Purendamas pagalvę nusičiaudėjote? Du kartus?!
Na, tuomet leiskite spėti. Hercas ir vėl buvo įsiropštęs į lovą? O gal buvo gaila ant žemės guldyti mažąjį lepūnėlį Baksiuką? Ką gi, vadinasi, nesate pats pavyzdingiausias šeimininkas pasaulyje, nesvarbu, kad su savo šuneliu valgote iš vienos lėkštės ir atnešate jam pagalį. Juk kiekvienam, kaip pasakytų išminčiai, savo, vadinasi, ir šuo privalo turėti SAVO namą.
 

„ Jeigu šuns gyvenamoji vieta įrengiama lauke…“

Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Būda gali būti už voljero ribų, kad nebūtų prarasta kvadratinio metro vietos.
 Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. Lentos turi būti impregnuotos, nes kai voljeras valomas, skydai pakeliami ir viskas išplaunama vandeniu.

– Ar valant turėtų būti naudojamos dezinfekcijos priemonės?

– Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). Dezinfekcinių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

– O buityje naudojamos priemonės netinka?

– Manyčiau, kad vis dėlto reikėtų derintis ir prie gyvūno: kad priemonės nebūtų per stiprios, kad gyvūnas jų neprisilaižytų, kad būtų nekenksmingos.

– Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos statant voljerą?

– Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. Voljero aukštis turėtų būti 1,80 m, kad būtų patogu įeiti ir gardą išvalyti.
 Jeigu auginama kalė atsiveda šuniukų, reikia turėti omenyje, kad gaminant voljerą strypai neturi būti labai reti – tarp jų turėtų būti maždaug 5 cm tarpai.

– Kokios dalys, be strypų, dar sudaro voljerą?

– Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus. Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų – J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Pvz., jei į kiemą ateina neprašyti, nelaukti svečiai, o namuose yra tik vaikai ar, sakykime, šeimininkė, tuomet vartelius galima atidaryti iš vidaus elektromagnetu.
 Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis (juokiasi – J. Š.).

Kad būda būtų jauki ir praktiška

– Kas yra svarbiausia įrengiant būdą?

– Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai. O jei dar kalė atsives šuniukų, šeimininkui bus sunku įlįsti juos paimti arba suteikti kalei pirmąją pagalbą.
 Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys. Tai natūralu.
 Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra. Net pats komisaras yra sakęs: ,,Auginkite šunis, nes tai yra pagrindinė priemonė, sauganti nuo vagių“.

– Tačiau žmonės bijo, kad įsilaužėliai gali ko nors ,,papurkšti“ jų augintiniams?

– Nelygu koks šuo. Vieną šunį tas papurškimas veikia, kito ne. Jeigu šuo yra stiprios psichikos, galite purkšti kiek tik norisi.

– Kokie reikalavimai keliami šuns būdai?

– Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui – J. Š.). Landa – 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Jeigu grindyse nebus padaryta plyšių, šuo visą laiką gulės ant žemių krūvos.

– O ką reikėtų patiesti ant būdos grindų?

– Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Vatinių patiesalų kloti negalima, nes jie tik permirksta ir šuo greičiau suserga.

– Ar tinka tik šiaudai?

– Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Tokiu būdu turime dvigubas grindis – šuo nešąla ir patogu valyti.
 Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Štai prekybos centruose ir yra siūlomos būdos su neatidengiamais stogais – grindys suleistos, be jokių plyšelių ir dar su prieangiais.

– Kurioje būdos vietoje turėtų būti daroma landa?

– Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta – visuomet padės galvą ant landos krašto. Todėl landoje turi būti slenkstukas: jis neleidžia išnešti iš būdos šiaudų ir šuniui yra kur pasidėti galvą.
 Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį – čia jau dizaino reikalas. Būdą galima šildyti polistirolu, vata, kitomis medžiagomis, daryti kokią norite apdailą, bet vidinės dėžutės išmatavimai, kalbant apie standartinį vokiečių aviganį, yra 90x70x60.

Nešuniškas gyvenimas bute

– Kur gi vis dėlto turėtų būti šuns vieta namuose?

– Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Taigi reikia įvertinti tai, kad gali pasisukti saulė ir net žiemą gyvūnui bus karšta.
 Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono. Ten kaupiasi drėgmė, o tai šuns sąnariams tikrai ne į naudą.
 Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas–kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu atneštumėte mažą šuniuką, jis pats pasirinktų vietą kur nors koridoriuje.

– O ar reikėtų leisti šuniui pačiam pasirinkti vietą?

– Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje. Tai priklauso nuo būsto išplanavimo.

– Tačiau ar vonia yra ta vieta, kurioje galima apgyvendinti savo augintinį?

– Ne, nes čia nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Na, o virtuvėje šunį gali erzinti kvapai.

Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria – visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą – žiurkėną, katę ir t. t.
 Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Pvz., namuose laikyti dogą ar senbernarą tikrai nepatariama, nes jis užims labai daug vietos, be to, seilės, plaukai…

– Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui?

– O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Gyventi šalia žmogaus – geriau bet kokiu atveju.

– Taigi kas geriausia šuniui: voljeras, būda ar žmogaus namai?

– Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus. Pvz., kaime šunys laikomi pririšti prie grandinės ir žmonės nesupranta, kad šuo yra žmogaus kompanionas ir jį galima alikyti net namuose.

 

Konsultavo Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas, kinologas Vytautas Gustaitis

Parengė Julija ŠMITAITĖ

Šaltinis:
www.animal.lt

Paskelbta

Šuo ir grandinė

 

Šį kartą – apie grandinėmis prie būdų pririštus šunis. Tai toks dažnas ir įprastas vaizdas, kad neretai to paprasčiausiai net nepastebime. O pastebėti ir apsvarstyti tikrai yra ką.

Šunys – žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Todėl negalima pamiršti, kad be maisto, vandens ir pastogės keturkojui būtini ir kiti dalykai, fizinis bei protinis krūvis.

Judėjimo džiaugsmas ir svarba

Mūsų šalies kaimuose šuns, būdos ir grandinės trio yra kone tradicija, sustabarėjusi nuostata, kurios neretai visiškai nenorima atsisakyti. Geriausi ir ištikimiausi žmogaus draugai, gyvendami kaime – natūralios gamtos, neaprėpiamų erdvių, nuotykių ir gryno oro apsuptyje – dažnai net nenutuokia, ką reiškia bėgti, šokinėti, nevaržomai vartytis žolėje, plaukioti upėje ar mėginti pavyti šeimininko numestą pagalį…

Nenutuokia ir to, kad žemės paviršius gali būti padengtas žole, smėliu, vandeniu, asfaltu ar kuo kitu ir kad jis nėra vienodas, kaip gali pasirodyti metų metus tupint vienoje ir toje pačioje vietoje. Nenutuokia dar daugelio žemiškų ir džiuginančių dalykų. Taip nutinka tuomet, kai vos kelių mėnesių šunyčiui grandinė tampa tarsi dar viena kūno dalims: vienas jos galas pritvirtinamas prie antkaklio, o kitas – kone prikalamas prie būdos, prie kurios naujasis ūkio gyventojas ir įkurdinamas daugiau nei dešimtmečiui.

Dėl keleto labai svarbių priežasčių šuniui būtina turėti erdvės, kurioje jis galėtų laisvai judėti ir mankštintis savarankiškai, jei šeimininkas neužsiima reguliariu jo treniravimu. Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis – niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika – apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė. O kartais, stengdamiesi kaip nors išeikvoti energiją, šunys ima perdėtai rūpintis savimi, pavyzdžiui, be paliovos, neretai iki žaizdų laižo kailį, letenas ir ilgainiui tai tampa įpročiu, sukeliančiu rimtų sveikatos problemų.

Ar kada nors teko atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi didžioji dalis prie būdų pririštų šunų?

Pirmiausia, pastebima tai, kad paprastai aplink jų būdas būna išminti takeliai, kuriais keturkojai augintiniai diena iš dienos žingsniuoja ar mėgina bėgioti, norėdami bent kiek pasimankštinti. Jų dubenėliai maistui ir vandeniui dažnai būna išvartyti ir išstumdyti, nes tai vieninteliai pasiekiami daiktai, su kuriais įmanoma pažaisti… Tačiau ir čia žaidimai baigiasi, kai į pramogas įsijautęs gyvūnas netyčia nustumia dubenėlį per toli ir nebegali jo pasiekti, nes grandinės ilgis neleidžia to padaryti.

Kita dažna pririšto šuns elgesio ypatybė – perdėtai audringa reakcija į viską, kas vyksta aplink. Ji pasireiškia į kiemą atėjus žmogui arba tuomet, kai greta atsitinka kas nors neįprasto, pavyzdžiui, nutūpia paukštis ar prabėga koks nors gyvūnas. Prirakinto šuns džiaugsmą, pamačius šeimininką, lydi lojimas, inkštimas ar stūgavimas, grandinės tąsymas į visas puses ir bergždžios pastangos bent kiek priartėti prie savojo gaujos vado. Tuo tarpu teritorijoje pasirodžius svetimam asmeniui ar kokiam nors nematytam sutvėrimui, šuo ima draskytis, tampa, atrodytų, nevaldomas ir agresyvus. Tačiau svarbu prisiminti vieną esminį šunų elgsenos principą – agresija gimsta tada, kai gyvūnas pasijunta nesaugus, o būtent taip ir nutinka, kai netoliese vyksta ar pasirodo kažkas, ko jis nepažįsta ir nesupranta.

Šuo nežino, ar, pavyzdžiui, atėjūnas yra pavojingas, tačiau per ilgus metus puikiai įsisąmonina, kad visuomet yra pririštas ir, kilus pavojui, neturės galimybės pabėgti. Todėl ypač stiprus savisaugos instinktas pakužda, kad vienintelis būdas išvengti galimo pavojaus – puolimas. Iš to ir kyla šuns, negalinčio laisvai judėti, agresija. Tokiose situacijose neretai gelbsti voljerai – juose saugesni ir labiau savimi pasitikintys jaučiasi ir keturkojai, ir tie, kurie yra priversti pro juos praeiti.

Be to, šunys yra tie gyvūnai, kurie itin atidžiai renkasi, kur miegoti ir ėsti, o kur tuštintis. Pirmuosius du veiksmus jie atlieka toje vietoje, kurioje jaučiasi saugūs, kuri yra jų „namai“, guolis. Ir, jei galėtų, tikrai neterštų ten pat. Tačiau, gyvendami pririšti prie būdų ir niekuomet nevedžiojami, jie neturi kitos išeities ir elgiasi taip, kaip natūraliomis sąlygomis nesielgtų: ėda, miega ir tuštinasi plotelyje, kurio dydis priklauso nuo virvės ilgio…

Skirtingos kartos – skirtingi požiūriai

Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, kurie prie būdų laiko jau ne pirmuosius savo šunis, dažniausiai apie jų gyvenimo sąlygas nesusimąsto. „Šuo turi būti prie būdos“, „Visi mano šunys prie būdos buvo laikomi“, „Šuniui ir taip gerai: gauna paėsti, turi, kur įlįsti, ko jam daugiau reikia?..“ – tokius pagyvenusių kaimo žmonių atsakymus pavyksta išgirsti paklausus, ar, jų nuomone, šuniui yra gerai visą laiką būti pririštam. O šešiasdešimties metų sulaukusi kaimo gyventoja Julija, į klausimą, ar bent retkarčiais šunį paleidžia, atsakė, kad savo augintinio nepaleidžia niekada ir pasiguodė, kad kartais jis pats nusitraukia nuo virvės ir kuriam laikui dingsta… Priežastį, dėl kurios ji neveda šuns pasivaikščioti, moteris įvardijo trumpai: „Neturiu tam laiko“. Ir tik vienas septyniasdešimt ketverių metų amžiaus kaimo gyventojas Augustas patikino, kad jo šuo yra ištikimiausias jo draugas ir palydovas, kuris visada palaidas bėginėja greta.

Visiškai kitokios nuomonės laikosi jaunesni žmonės, gyvenantys ar planuojantys įskurti kaime. Pastariesiems šuns, visą laiką pririšto prie būdos, laikymas yra nepriimtinas. Trisdešimt ketverių metų ūkininkė Dovilė teigė, kad jos šeima dviems savo augintiniams statys voljerą: „Dar nesuplanavome, kur tiksliai įkurdinsime šunis, nes pirma norime susitvarkyti aplinką, o tada ir voljeras bus. Jį, beje, žadame susimeistrauti patys, nes liko įvairių statybinių medžiagų, kurias bus galima panaudoti ir suręsti šunims būstą, ne ką prastesnį už pirktinį. Be abejo, šunis kasdien ir vedžiosime, nes, mano nuomone, nėra humaniška šunį visą diena laikyti vienoje vietoje ir neleisti jam palakstyti“.

Tuo tarpu keturiasdešimtmetė Regina, su vyru neseniai atsikrausčiusi į kaimą, savo kiemą ketina apjuosti tvora, kad šuo galėtų palaidas lakstyti po teritoriją ir nekeltų aplinkinių pasipiktinimo. Taigi akivaizdu, kad skirtingų kartų atstovų požiūriai į šunų laikymą ir priežiūrą išties nėra vienodi.

Išeitis visuomet yra

Kaimas ir šuo – neatsiejami dalykai. Juk ne vien pirmykščių medžiotojų, bet ilgainiui ir kaimo žmonių poreikiai išpuoselėjo šią žmogaus ir gyvūno draugystę, tebesitęsiančią iki šių dienų. Tad ką daryti, kad šunys šalia mūsų būtų laimingi ir teiktų džiaugsmą, vienokią ar kitokią naudą mums bei mūsų šeimoms? Išeičių ir problemų sprendimo būdų visuomet yra.

Šiuo atveju galima išskirti vieną esminį ir paprastą dalyką, kuris pagerintų šuns gyvenimo kokybę ir jo bei šeimininko tarpusavio ryšį – tai vedžiojimas ir kasdienis dėmesys. Nesvarbu, kur auginamas ir laikomas gyvūnas – bute, voljere ar pririštas prie būdos, nesvarbu, didelis tai šuo ar mažas, jaunas ar jau suaugęs, kiekvienas šeimininkas, net ir po visų dienos darbų, turėtų atrasti valandėlę laiko jo pavedžiojimui, pamankštinimui, supažindinimui su aplinka. Jei neįmanoma spėti su augintiniu nueiti į gamtą, laukus ar pamiškes, tuomet pravartu bent jau apsukti keletą ratų aplink savo ūkį, sodybą.

Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti. O galbūt darže turite nenaudojamos žemės lopinėlį, kurį šuo galėtų rausti ir taip pasimankštinti?

Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę. Tik gyvendamas pilnavertį gyvenimą, šuo geriau supranta savo šeimininką, noriai vykdo įvairias jo komandas, užduotis, o juk paprasčiausias bendravimas su gyvūnu gali atnešti tiek daug džiugių akimirkų!

 

Šaltinis:
www.grynas.lt

 

Paskelbta

Būda – kaip įrengti šuniui jaukų namą?

Rekomendacijos šuns būdos įrengimui:

Svarbiausias dalykas perkant arba gaminant namus šuniui – užtikrinti, kad būdoje namų sargui būtų šilta, sausa ir jauku. Tai, kad būda išoriškai atrodo daili – dar ne rodiklis. Kur kas svarbiau, kad ji patiktų Jūsų keturkojui. Ką reikia žinoti prieš imantis įrengimo darbų?
 
– Būdos dydis turi būti pritaikytas pagal šuns dydį. Visų pirma – ne per ankšta – šuo turi laisvai apsisukti ir gulėti joje. Tačiau tai nereiškia, kad augintiniui reikia statyti namą – itin erdvioje būdoje gali būti šalta, nes šuo nesugebės jos prisišildyti. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiui reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda. Anga turėtų būti ovali, 0,5 m aukščio ir 0,3 m pločio.
Padarius per didelę landą, šuo lįsdamas ištrauks būdoje esančius paklotus. Landa turėtų būti 20–25 cm aukščiau grindų lygio. Jei landa sieks grindis, bus per žemai, šuo brauks nugarą ir ją žalos.
 
– Šiltuoju metu būdoje galima pakloti kilimėlį, tačiau šaltuoju to daryti nerekomenduojama, nes kilimėlis sušlaps, jis ilgai džius. Rudenį ir žiemą į būdą geriausia įkloti šiaudų, šieno arba medžio drožlių (pjuvenos netinka). Šiaudai tinkamiausi, nes juose nesiveisia parazitai.
 
– Specialistai teigia, kad būdos grindys privalo būti ventiliuojamos. Kaip tai pasiekti? Grindyse galima išgręžti maždaug 1 cm skersmens skyles. Ventiliaciją taip pat galima užtikrinti tarp sukaltų dugno lentų paliekant nedidelius plyšelius – tuomet būdoje bus sausa. Pagrindas turi būti šiek tiek pasviręs į kurį nors kampą, esantį priešais landą.
 
– Kinologai pataria būdas kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu. Statybinė vata tam netinka.
 
– Kad krituliai nepatektų į vidų, virš landos esantį stogą patartina pailginti apie 0,6 m. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, landos angą siūloma pridengti guminėmis ar brezentinėmis juostomis, jas prikalant virš landos. Juostos sulaiko šaltį ir vėją, bet kartu palieka galimybę šuniui įlįsti.
 
– Prie landos į būdą galite įrengti nedidelį medinį pagrindą – savotišką terasą, ant kurios geru oru šuo galėtų gulėti sausas ir švarus. Tiesa, kai kurie kinologai būdas su prieangiais kritikuoja, nes šuo per angą turi stebėti aplinką – toks instinktas.
 
– Kaip žmogaus, taip ir šuns būstas vasarą, esant dideliems karščiams, suteikia pavėsį. Apie būdą reikia palikti erdvės, kad žiemą šuo turėtų galimybę bėgioti tokiu būdu sušilti.
 
– Šunys neskiria spalvų, todėl būdos spalvą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva. Kiti būdos projektavimo elementai taip pat priklauso tik nuo šeimininko skonio. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą. Už plokščią stogą augintinis tik padėkos, nes šunys mėgsta ant jo užšokti, gulėti.
Galima netgi įstatyti nedidelį langą su stiklu – augintiniui bus šviesiau.
 
– Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. Pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį. Trumpaplaukio šuns negalima laikyti lauke, būdoje – tai jo kankinimas.
 
– Jei planuojate perkelti patalpoje gyvenusį šunį į lauką, tai reikia daryti vasarą. Lauke laikomas šuo pats prisitaiko prie metų laikų kaitos. Šaltukas iki -20 laipsnių šuniui nepavojingas. Dažnai šeimininkai daro klaidą ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileidžia į vidų. Po to, vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos. Lauke laikomą šunį patariama įsivesti į patalpą nebent kelioms minutėms. 
 
Šuns būda dėžė
Parengta bendrai su:
ALIO Skaitymai
Paskelbta

Voljero statymas sklype

Pagal LR Statybos Techninį Reglamentą, voljerai yra priskiriami prie nesudėtingų statinių (STR 1.01.03:2017)

Pagal šį įstatymą reikalavimai voljerams yra sekantys:

  • Atstumas nuo naminių gyvūnų aptvarų ir voljerų iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1 m.
  • Maksimalus leidžiamas didžiausias aukštis gali būti ne didesnis, nei 5 m.
  • Didžiausias užimamas plotas gali būti ne didesnis, nei 100 m².

Mažesniu atstumu voljerai gali būti statomi, tik turint rašytinį gretimo žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimą.

Pagal senesnį jau nebegaliojantį įstatymą (STR 1.01.07:2002), kuris galiojo iki 2010-10-01 atstumas nuo voljerų ir gyvūnų aptvarų iki sklypo ribos buvo ne mažesnis kaip 3 m.

Taipogi reiktu atkreipti dėmesį ir gyvūnų laikymo įstatymus pagal gyvenamąją vietą. Ten irgi dažnai yra reglamentuojamos voljero statymo normos.

Gyvūnų laikymo taisykles rasite prie rekomendacijų.

Paskelbta

Rekomendacijos renkantis voljerą ar būdą

Turite augintinį ir norite jam pastatyti patogius namus ?

Galbūt jau turite voljerą, bet nežinote ar Jūsų šuniui jame patogu ? Ar jam ne per mažai vietos nuosavame voljere ar gyvenant su Jumis bute? Ar nepasidarė per ankšta atsivedus šuniukų ?

Nežinote kokio dydžio ar formos būdos reikia Jūsų draugui ?

Nežinote kaip arti kaimyno Jūsų sklype leidžiama statyti voljerą ?

Nežinote kokios gyvūnų laikymo taisyklės yra Jūsų gevenamoje vietoje ?

Mes pagelbėsime Jums, patarsime į ką reiktu atkreipti dėmesį, ką būtina žinoti. Paskaitykite mūsų rekomendacijas čia.

Paskelbta

Voljeras Jūsų mylimam augintiniui

Mes Jums galime pasiūlyti:

  • Voljerą pagamintą norimo dydžio, pagal Jūsų ir Jūsų mylimo augintinio pageidavimus, bei kinologų rekomendacijas;
  • Ilgaamžiškumą ir patikimumą ( turime didelę patirtį voljerų gamyboje, visos metalo konstrukcijos cinkuotos karštu būdu, mediena impregnuota );
  • Patogiai ir saugiai tvirtinamą šėryklą, kad būtų užtikrintas saugus šėrimas, net palikus šunį svetimų priežiūrai;
  • Voljerą pritaikytą ne tik Jūsų augintinio, bet ir jį prižiųrinčiojo patogumui ( Tik kelios smulkmenos, kurios palengvina priežiūrą ir suteikia patogumo: nuo žemės pakeltos voljero grindys, tarpas tarp grindų ir sienelių, durys atsidarančios į vidų, ir t.t. ir pan.);
  • Stogas reguliuojamu aukščiu ir nuolydžiu;
  • Palikite visus rūpesčius mums. Mes ne tik gamintojai, mes galime pasiūlyti tiek gamybą, tiek surinkimą bei įrengimą pas Jus, galime savo transportu pristatyti į vietą visoje Lietuvoje. Užsakymą galite sutvarkyti nepakilę nuo savo darbo stalo ( telefonu arba el. laiškais suderinam detales, atfaksuojate arba nuskanuojate pageidaujamą brėžinį, pavedimu sumokatę avansą, o mes sumontuojame Jūsų voljerą sutartu adresu. )

 

 

Voljerų kainos       Rekomendacijos renkantis ar statant voljerą

 

 

BDAR Sistema: WordPress