Nesąžiningiems veisėjams bus sunkiau

suo-zmogus-ranka

suo zmogus ranka

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. įsigaliojo nauji ,,Veterinarijos reikalavimai gyvūnų augintinių veisėjams”, kurie buvo paruošti siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas.

,,Registracija įvesta siekiant užtikrinti, kad gyvūnai būtų veisiami atsakingai, laikantis jų sveikatos ir gerovės reikalavimų, o įsigyti šuniukai, kačiukai ir kiti naminiai augintiniai būtų sveiki ir džiugintų savo šeimininkus. Sugriežtinti gyvūnų augintinių veisimo tvarką ir šios veiklos kontrolę, paskatino kai kurie išaiškinti nelegalaus veisimo atvejai, kai gyvūnai buvo laikomi labai blogomis sąlygomis. Pavyzdžiui, šiais metais aprašytas atvejis, kai iš Garliavos (Kauno raj.) gyventojo buvo konfiskuota 11 šunų, kuriuos jis veisė per ankštuose narvuose, nešildomose nuosavo namo patalpose ”, – komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus viršininko pavaduotoja Kristina Stakytė.

Registravimo reikalavimai taikomi fiziniams ir juridiniams asmenims bei organizacijoms, užsiimantiems komerciniu gyvūnų augintinių veisimu. Gyvūnų veisėjai, kurie nėra įtraukti į ,,Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąrašą“, arba kurių verslinio veisimo vietos nėra patvirtintos, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo minėto teisės akto įsigaliojimo turi pateikti prašymus teritorinėms valstybinėms maisto ir veterinarijos tarnyboms dėl ūkio subjekto įregistravimo ir veterinarinio patvirtinimo. Laiku veiklos neužregistravusiems gyvūnų augintinių veisėjams gresia administracinė atsakomybė.

Gyvūnų veisimo vietos turi atitikti nustatytus reikalavimus ir būti patvirtintos, išskyrus atvejus, kai veisėjas augintinius laiko ir veisia gyvenamosiose patalpose. Patalpose, kurios neatitinka ,,Veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams“, gyvūnus augintinius laikyti leidžiama, jei jų sveikatai ir gerovei nėra pavojaus, tačiau veisti juos draudžiama.

Papildomai prie prašymų reikia pateikti veiklos aprašymą, gyvūnų augintinių laikymo įrangos išdėstymo schemą (nurodant veisimo vietos plotus, apšvietimą ir kt.), informaciją apie šalutinių gyvūninių produktų tvarkymą bei veisimo vietos valymo, plovimo ir dezinfekavimo tvarkos aprašą. Tais atvejais, kai planuojama veisti pavojingus šunis, privaloma turėti Savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą leidimą laikyti ir veisti tokius šunis.

Perkaitimas ir šilumos smūgis. Kiek jie pavojingi gyvūnui?

suo ir ventiliatorius

Vasara – puikus metų laikas. Bet tuo pačiu joje slypi ir nemažai pavojų. Ilgiau pabuvęs aukštos temperatūros aplinkoje gyvūnas gali patirti šilumos smūgį, išsekimą dėl šilumos poveikio ar karščio sukeltus raumenų spazmus. Katės lengviau ištveria aukštą aplinkos temperatūrą, nes yra šilumos mėgėjos. Jei reikia, jos pačios sugeba susirasti pavėsį po baldais, vonios kamputyje, koridoriaus spintoje. Šunims dideli karščiai daug pavojingesni. Metų metais veterinarijos klinikose vis nemažėja augintinių, gaištančių nuo šilumos smūgio. Ir tai yra jausmas, kurio pajausti turbūt nenorėtų niekas.

suo ir ventiliatorius

Didžiausią pavojų vasarą gyvūnams kelia šilumos smūgis. Jis pasireiškia kai kūno temperatūra pakyla per aukštai (virš 40 °C): dėl to „sustreikuoja“ nervų sistema, gyvūno organizmas pradeda išskirti medžiagas, aktyvinančias uždegiminius procesus (tai įprasta kūno reakcija į tokį dirgiklį) ir perkaitęs šuo ar katinas tampa vangus, mieguistas, lėtas, jo liežuvis ir dantenos stipriai parausta, akių vyzdžiai išsiplečia, gyvūnas smarkiai lekuoja, gali pradėti seilėtis, vemti, netekti sąmonės, pradėti traukuliuotis ar nugrimzti į komą.

Kūno temperatūra stipriai užkyla intensyviau padirbėjus raumenims, jei tuo pat metu nėra galimybės „atiduoti“ karštį dėl aukštos aplinkos temperatūros ir didelės drėgmės arba jei yra sutrikęs kvėpavimas. Paprasčiau pasakius: jei pasportavęs ar susijaudinęs gyvūnas negali atvėsinti savo organizmo pakankamai greitai.

Žmonės atsivėsina prakaituodami – karštą vasaros dieną tai akivaizdžiai matosi. Vieni prakaituoja daugiau, kiti mažiau, bet prakaituojame visi. Kodėl taip darosi? Prakaito išskyrimas – tai automatinis žmogaus kūno atsivėsinimo mechanizmas: liaukos išskiria šiltą drėgną prakaitą į odos paviršių, jis garuoja ir taip vėsina visą organizmą.

O kaip tai vyksta sukaitusių gyvūnų organizme? Šuns odos sandara kitokia nei žmogaus: joje beveik nėra prakaito liaukų (ar matėte kada šunį šlapiomis pažastimis?), taigi prakaituoti ir atsivėsinti visu odos paviršiumi jie negali. Pagrindinis būdas atsivėsinti – lekuoti burna ir kuo tankiau kvėpuoti: drėgna plaučių gleivinė pasitarnauja kaip drėgmę garinantis ir vėsinantis paviršius (panašiai, kaip žmogaus oda). Kai kurie žmonės mano, kad prakaito liaukų yra šuns liežuvyje. Jie klysta – taip nėra, didžioji dauguma prakaito liaukų išsidėstę kojų pagalvėlėse. Kūno karštį atiduoti į aplinką taip pat padeda išsiplėtusios liežuvio, snukio ir ausų kraujagyslės, kuriomis įkaitęs kraujas teka arti kūno paviršiaus (taigi, neišsigąskite, jei užkilus temperatūrai, gyvūno ausys taps raudonesnės, nei įprasta).

Kai visų atsivėsinimo būdų nebepakanka, gyvūno organizmas perkaista – atsiranda hipertermija (pernelyg aukšta kūno temperatūra) ir pasireiškia šilumos smūgis. O karštu oru taip atsitikti gali labai greitai – užtenka tik smarkiau pajudėti, intensyviau pažaisti ar pasėdėti įkaitusioje mašinoje. Gyvūno palikimas uždarame automobilyje kaitinant saulutei (netgi jei langai per kelis centimetrus praverti) – vasarą turbūt dažniausia šilumos smūgio priežastis.

Keli svarbūs patarimai, kaip apsaugoti šunį pakilus aplinkos temperatūrai:

1. Esant karščiams, reikia stengtis gyvūnus laikyti namuose, kuo vėsesnėje gerai vėdinamoje patalpoje. Svarbu riboti buvimą saulėje, ypač pietų metu. Neleiskite vaikams ilgai žaisti kieme su šunimi (užsižaidę su draugais, jie augintinį gali paprasčiausiai pamiršti).

2. Karštu oru šuo turi gauti kuo mažiau fizinio krūvio. Fiziniais pratimais siūlytina užsiimti tik anksti ryte ar vėlai vakare (vėsiausiu paros metu). Jeigu šuo pradeda stipriai lekuoti – nustokite daryti tai, kai darėte ir leiskite jam atsikvėpti bei atsivėsinti. Tegu pirmiau jis nustoja lekuoti, o jau tuomet galite tęsti žaidimus ar fizinius pratimus.

3. Negalima šuns palikti mašinoje – niekada ir jokiomis aplinkybėmis! Spiginant vasarinei saulutei stogas greitai stipriai įkaista, o parkavimo aikštelėse kaip taisyklė, medžių ir pavėsio būna retai. Per kelis centimetrus praverti langai tikrai nepadės. Važiuojate apsipirkti – palikite augintinį namuose.

4. Karštu oru būtina daug gerti. Svarbu sekti, ar šunys bei katės išgeria pakankamai vandens. Kad gyvūnai gertų daugiau, jiems duodamas vanduo visuomet turi būti šviežias, švarus ir vėsus, dubenėlį su vandeniu reikia statyti pavėsyje.

5. Dažniau maudykite šunis vėsiame vandenyje. Jei nėra galimybių nuvykti prie vandens telkinio, leiskite augintiniui pabraidyti šaltame vandenyje vonioje, ištrinkite drėgnu rankšluosčiu, suvilgykite galvą, sušlapinkite kailį. Labai šaltas vanduo, pavyzdžiui, miško šaltinio, taip pat pavojingas, juo galima tik apšlakstyti augintinį, bet maudytis šaltinyje rizikinga.

6. Jeigu oro temperatūra pasikeičia staiga, reikia leisti augintiniui aklimatizuotis. Dažniausiai karščio sukeliami sutrikimai pasitaiko pavasarį, kuomet gyvūno organizmas yra dar nepratęs prie aukštesnės temperatūros. Vykstant į karštesnio klimato šalis, laiko aklimatizuotis reikia tiek žmogui, tiek šuniui. Daug judėti reikia pradėti palaipsniui, po truputį ilginant fizinių pratimų trukmę. Tai ypač aktualu trumpasnukių veislių, vyresniems, turintiems antsvorio ar sergantiems širdies ar plaučių ligomis gyvūnams.

Jei Jūsų gyvūnas perkaito – tai tikrai rimta: nesuteikus pagalbos, jis nugaiš. Perkaitusį šunį būtina skubiai nunešti į pavėsį ar vėsią patalpą, guldyti ant vėsios žemės ar plytelių. Norint jį greičiau atvėsinti, galima įjungti ventiliatorių ar paguldyti prie praviro lango, apšlakstyti drungnu vandeniu, užkloti šlapiu rankšluosčiu, kad vėsa kuo greičiau pasiektų odą. Negalima duoti lakti iškart daug vandens, girdoma po truputį. Negalima ant kūno dėti ledo, nes jis sudirgins ir per daug atšaldys odą, gyvūnas gali peršalti. Ištikus šilumos smūgiui, gali sutrikti augintinio elgesys. Būkite atsargūs, kantrūs, atidūs, raminkite jį. Stebėkite augintinio savijautą, nepalikite vieno. Jei būklė negerėja ar jei pamatavus gyvūno kūno temperatūrą, ji yra aukštesnė, nei 40 °C būtina skubi veterinaro pagalba.

Niekada nesitiki, kad gali nutikti kas nors blogo. Tačiau pamiršti to negalima. Pasistenkite būti budrūs ir apsaugoti savo augintinius. Perkaitimas gali turėti skaudžias pasekmes.

Šaltinis: vetvila.lt

Panevėžio rajono keturkojai lengviau atsikvėps. Naujos taisyklės

Suo ir zmogus

Panevėžio rajono savivaldybė patvirtino naujas gyvūnų laikymo taisykles. Jos įsigalios nuo rugpjūčio 25 dienos ir pakeis jau dešimtmetį galiojančias senąsias.

Suo ir zmogus

Pokyčiai

Taisyklėse numatytos keturios didesnės naujovės. Numatyti pakitimai keturkojų augintojams kelia diskusijų.

Rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Violeta Naulickienė sako, kad nebelieka šunų registracijos.

Taip pat nebereikės kaimynų sutikimo norint bute ar individualiame name, kuriame gyvena ne viena šeima, – auginti šunį ar katę. Iki šiol reikėjo raštiško sutikimo.

Taisyklėse nebeliko ir draudimo vedžioti šunį su antsnukiu – užtenka tik pavadėlio.

Dar viena nemenkų diskusijų kelianti naujovė yra minimalaus ploto gyvūnams nustatymas.
Pavyzdžiui, norint laikyti katę minimalus plotas turės būti ne mažesnis nei keturi kvadratiniai metrai.
„Dėl plotų gali kilti problemų. Jau daug kas kritikuoja tą lentelę“, –  teigė V. Naulickienė.
Pasak jos, tvarkos aprašas buvo parengtas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir juo vadovaujantis kuriamos gyvūnų laikymo taisyklės.
Kitos savivaldybės tuo aprašu irgi vadovavosi. Tikimasi, kad apie naujoves bus dar kalbama, nes yra neaiškumų.
Taisykles privalo pakeisti visos šalies savivaldybės. Agresyvių šunų, kaip ir beglobių gyvūnų, laikymo tvarka rajone kol kas neparengta. Tai turėtų būti padaryta artimiausiu metu.

Mieste netrukus taip pat bus keičiamos gyvūnų globos taisyklės. Jos turi būti vienodos visoje Lietuvoje.

Šiek tiek palengvina

Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė sako, kad taisyklės – tiek dar rengiamos miesto, tiek jau patvirtintos rajono – nėra blogos.
„Norėtųsi, kad būtų daugiau palengvinimų, bet ir dabar nėra blogai“, – kalbėjo R. Liberienė.
Pavyzdžiui, šunis rajone bus galima vedžioti tik su pavadėliu, bet be antsnukio. Mieste tik socializuoti šunys galės būti be antsnukio. Tiesa, pavadėlio reikės.
Gyvūnų globos draugijos vadovės manymu, rajone galėtų būti kitaip sprendžiamas vienkiemiuose  auginamų keturkojų laikymas.
R. Liberienės teigimu, vienkiemiai paprastai užima didelius plotus ir ne kiekvienas gyventojas gali užtverti tvorą. Rišti šunį prie būdos – ne išeitis. Pagal Europos Sąjungos taisykles tai laikoma gyvūno kankinimu.
Nustatytą minimalų plotą gyvūnams ji vadina visiška nesąmone.
„Norint dviejų kambarių bute laikyti du šunis, reikėtų patiems išeiti gyventi į laiptinę“, – stebėjosi R. Liberienė.
Pasak gyvūnų globos draugijos vadovės, šunų ir kačių nebereikės registruoti. Jos žiniomis, nei miesto, nei rajono taisyklėse tai nėra įtraukta, kalbama, kad ši funkcija gali būti perduota Žemės ūkio ministerijai.

Daiva SAVICKIENĖ
Šaltinis: sekundė.lt

Įsigaliojo draudimas daugiabučiuose laikyti pavojingus šunis: kas laukia šių keturkojų

agresyvus šuo ir šeimininkas

pavojingas suo

Praėjusiais metais buvo priimtas pataisytas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuriame daugiausia diskusijų sukėlė punktas, draudžiantis laikyti daugiabučiuose pavojingus šunis ir jų mišrūnus. Kartu patvirtintas ir pavojingų šunų veislių sąrašas, kuriam iki šiol priešinasi įvairių gyvūnų globos organizacijų aktyvistai, kinologai.
Nuo liepos 1-osios įsigaliojo draudimas daugiabučiuose laikyti pavojingų veislių šunis, tai yra:

  • Amerikiečių Stafordšyro terjerą
  • Stafordšyro bulterjerą
  • Amerikiečių buldogą
  • Argentinos dogą
  • Fila Brasileiro (Brazilų mastifą)
  • Kangalą (Turkų aviganį)
  • Kaukazo aviganį
  • Pietų Rusijos aviganį

Kas gresia šio punkto nesilaikantiems šunų šeimininkams bei kaip savivaldybių pareigūnai nustatys konkrečią šuns veislę arba – dar sudėtingiau – atskirs tam tikrų veislių mišrūną?

Visi neužregistruoti koviniai ir pavojingi šunys – nelegalai

Paskelbus apie naująjį draudimą kovinių bei pavojingų šunų šeimininkams primygtinai rekomenduota užsiregistruoti savo savivaldybėse iki šių metų sausio – kol pradės galioti visas įstatymas. Dauguma jų suskubo tą padaryti, tačiau akivaizdu, jog dalis nesiruošia niekur registruotis.
Neaišku, ką daryti tiems, kurie tik įtaria, jog augintinis galbūt turėjo pavojingoms veislėms priskiriamus tėvus. Jei tokie žmonės gyvena daugiabutyje, pamėginę išsiaiškinti augintinio kilmę jie gali netekti teisės jį laikyti, o nesiaiškindami – būti įskųsti pikto kaimyno ir sulaukti pareigūnų vizito. Šie arba skirs baudą, arba nuspręs šunį konfiskuoti.
„Turiu didelį, pavojingų šunų veislių požymių turintį šunį. Paėmiau jį iš prieglaudos, kai dar nebuvo aišku, koks jis išaugs. Gyvenu daugiabutyje. Tai ką dabar daryti?“, – sako stambaus keturkojo šeimininkė Vaida Venckutė.
Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento organizavimo poskyrio specialistė Eglė Daugėlaitė teigė, jog pavojingiems ir agresyviems šunims galioja skirtingos taisyklės.
„Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą galima išskirti dvi šunų grupes, kurioms taikomas skirtingas reglamentavimas – pirma grupė tai pavojingi šunys, antra grupė tai koviniai šunys, kovinių šunų mišrūnai ir pavojingų šunų mišrūnai. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą antrai grupei priskirtini šunys (koviniai, – red. past.) draudžiami tiek daugiabučiuose, tiek privačiuose namuose, tiek visoje Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. sausio 1 d., nebent gyventojai iki to laiko spėjo susitvarkyti Savivaldybės leidimą tokiems šunims“, – kalbėjo savivaldybės atstovė.

Turi pavojingą šunį? Įsigyk ir namą

Vien Vilniaus mieste registruoti 278 šunys, priskirti pavojingoms ar kovinėms veislėms.
E. Daugėlaitės teigimu, asmenims, kurie laiko tokius šunis be Savivaldybės leidimo, gresia atsakomybė už neteisėtą laikymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą – bauda nuo 400 iki 600 Lt su gyvūnų konfiskavimu. Jei tokie šunys laikomi turint Savivaldybės leidimą, jie gali būti toliau laikomi bet turi būti kastruoti ir negali būti veisiami ar parduodami.
Antrąjai grupei priskirtus pavojingus šunis, specialistės teigimu, šiuo metu daugiabučiuose namuose gali laikyti tik tie Vilniaus gyventojai, kuriems Savivaldybė buvo išdavusi tokį leidimą.
„Nuo 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė leidimų pavojingų šunų laikytojams, laikantiems pavojingus šunis daugiabučiuose namuose, nebeišduoda. Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė apskritai išduoda tik leidimus laikyti pavojingos veislės grynaveislius šunis, kurie laikomi ne daugiabučiuose namuose.
Jei bus nustatyta, kad pavojingas šuo laikomas be leidimo, gyvūno savininkui grės atsakomybė – bauda nuo 200 iki 400 Lt su gyvūno konfiskavimu ar be konfiskavimo. Vilniaus gyventojai, laikantys pavojingus grynaveislius šunis ne daugiabučiame name, turėtų pasirūpinti gauti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriuje leidimą“, – patarė E. Daugėlaitė.

Savivaldybės atstovė: „Pasekmės gali būti įvairios“

Specialistė perspėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai, nustatę pavojingų, kovinių šunų, pavojingų šunų mišrūnų ir kovinių šunų mišrūnų laikymo pažeidimus, surašys administracinių teisės pažeidimų protokolus atsakingiems asmenims, bus taikoma administracinė atsakomybė.
Moteris patvirtino, kad bus reaguojama į kaimynų, kitų gyventojų skundus dėl tokių šunų, bus organizuojami patikrinimai.

Paklausta, ar tokie neseniai įsigaliojusio įstatymo punktai nesukurs situacijos, kai pavojingi šunys bus tiesiog išmetami į gatvę, Vilniaus savivaldybės atstovė atsakė lakoniškai: „Priimtų teisės aktų pasekmės gali būti įvairios.“
Tiesa, liudininkų teigimu, ant pavojingiems šunims laikyti išduotų leidimų nėra nurodytas konkretus šuo, taigi, galima teigti, jog paskubėję savo augintinius užregistruoti šeimininkai gavo teisę daugiabutyje nors ir visą gyvenimą laikyti šios veislės šunis. 

Kaip nustatyti mišrūno veislę? Palikta spręsti Seimui

Savivaldybės atstovės pasiteiravus, kaip bus atskiriama, ar tikrai mišrūnas šuo turėjo pavojingos veislės tėvus, savivaldybės atstovė teigė, jog kai kurios įstatymo nuostatos dėl to dar gali būti keičiamos:
„Atsižvelgiant į sąvokas, kad gyvūnas galėtų būti priskirtas konkrečiai iš šių gyvūnų kategorijų (pavojingų veislių sąraše surašytų veislių, – red. past.), turi būti žinoma jo kilmė. Kilmės nustatymas nebus sudėtingas tuo atveju, jei gyvūno savininkas turės ir pateiks gyvūno kilmę patvirtinančius dokumentus.
Dėl gyvūno priskyrimo pavojingiems, koviniams šunims, pavojingų šunų mišrūnams ar kovinių šunų mišrūnams problemų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra pateikusi siūlymus keisti tam tikras Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Lietuvos savivaldybių asociacijai.“

Ar visuomet kaltas tik įkandęs šuo?

Minėta mišrūno šeimininkė Vaida, neslepia nusivylimo prieš beveik metus patvirtintu draudimu daugiabučiuose laikyti tam tikrų veislių šunis.
„Juk, jei neklystu, Jungtinėse amerikos valstijose diskusijoje buvo padaryta išvada, kad net toiterjeras (itin mažo dydžio šuo, – red. past.) gali būti agresyvus ir pavojingas. Italijoje tokių veislių sąrašas plėtėsi iki gal 17 veislių ir galiausiai jo buvo atsisakyta. Latvijoje taip pat nėra jokio pavojingų šunų sąrašo… Jie gyvūno pavojingumą nustato pagal elgesį – tai atlieka speciali komisija“, – kalbėjo daugeliui gyvūnų globos organizacijų talkinanti ir rėmėjų ieškanti moteris.
Pati V. Venckutė specialiai veda augintinį pas dresuotoją, nes pripažįsta, kad iki šiol savo šunis per daug lepino. Moteris pastebi, jog jau po kelių dresūros užsiėmimų šuns elgesys stipriai pasikeičia. Jis liaujasi krėtęs eibes namuose, ramiau reaguoja į aplinkinius (nors šeimininkė jį visuomet vedžioja su antsnukiu).
„Taip, turime problemų, prisipažįstu, kad juos (du auginamus šunis, – red. past.) per daug lepinau. Negalima leisti šuniui „užlipti ant galvos“. Šuniui net negalima leisti pirmam įeiti per duris! 95 proc. šuns elgesio lemia šuns auklėjimas. Todėl tai yra kiekvieno šeimininko pareiga“, – naujai išmoktomis žiniomis dalinasi moteris. Ji teigia, jog jos šuo gatvėje agresyviai reaguoja į išgėrusius žmones.
Taip pat moteris yra girdėjusi, jog pavojingų šunų uždraudimo daugiabučiuose idėja kilo gavus daug nusiskundimų iš mamyčių.
„Bet vaikai irgi ne švelniausiai elgiasi su gyvūnais. Tad šunį išprovokuoja į jį paleistas akmuo ar pagalys. Tuomet irgi kaltas šuo? Visgi svarbiausia – dirbti su gyvūnu. O šis įstatymas – jis neturi tvirto pagrindo, nes dauguma šalių elgiasi humaniškai ir nediskriminuoja gyvūnų. Tas sąrašas (pavojingų šunų veislių, – red. past.), turėjo būti labai kruopščiai suderintas su kinologais. Nes kitose šalyse, jei tokie sąrašai ir egzistuoja, tai labai skiriasi nuo mūsiškio“, – svarstė V. Venckutė.

Dresuotoja: pavojingų veislių šunys kartais psichologiškai stipresni už šeimininką

Ji pastebėjo, jog ir „mažyliai“ šunys kartais daug aršiau kimba į kelnes, kad ir kokiai aristokratiškai veislei priklausytų. Tad naujieji pakeitimai, Vaidos nuomone, tik skatina visuomenės priešiškumą, susiskaldymą. Žmonės dažnai piktinasi ir gyvūnų išmatomis žaliosiose miesto erdvėse. 
V. Venckutė teigia pritarianti naujiesiems įstatymo pakeitimams, kad šuns ekskrementų nesurinkę šeimininkai yra baudžiami daugiau nei 700 litų bauda. Tačiau pavojingų veislių sąrašą moteris siūlytų tik naikinti.
 Pavojingų veislių požymių turintys iš prieglaudos paimti šunys / Tarnybos 
Pavojingų veislių požymių turintys iš prieglaudos paimti šunys / Tarnybos "Kovinis piktukas" (fb.com/piktukai) nuotr.
Visuomenėje galioja stereotipas, kad patys pavojingiausi – dideli ir vadinamųjų pavojingų šunų požymių turintys šunys.
Šunų dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja Daiva Gapsevičiūtė purto galvą: „Pavojingų veislių šunys tiesiog turi labai stiprų charakterį. Todėl šeimininkas taip pat turi būti stipraus charakterio. O problemos atsiranda, kai šuo yra stipresnis už šeimininką. Psichologiškai stipresnis“.

agresyvus šuo ir šeimininkas

Šunų dresuotoja nepritaria pačiai sąvokai „pavojingų šunų veislės“.
„Dažniausiai tai yra šeimininko nesusitvarkymas, nežinojimas, ką daryti konkrečioje situacijoje. Tiesiog leidimas ardytis, draskytis. Kol šeimininkas nepaaiškina šuniui, kad taip elgtis negalima – šuo galvoja, kad viskas čia gerai. Ir, pabrėžiu, meiliu balseliu išlementas: „Negalima, negalima, gi nedaryk taip“ – nėra šuns sudrausminimas. Tai tik dar labiau skatina! Taigi toks šuns elgesys – šeimininko problema“, – įsitikinusi D. Gapsevičiūtė.

Šeima bijo savo pinčerio

Tačiau ji nuramina, jog net ir suaugusį šunį vis dar galima „išauklėti“. Šunys yra hierarchijos, bandos gyvūnui, tad šeimininkui pakeitus savo elgesį – pasikeičia ir šuns elgesys. 
Svarbu suvokti, kad šunys labiausiai reaguoja į emocijas, ne į žodžius. Todėl šunis veikia šeimininko pyktis. Kita vertus – džiaugiantis už keturkojo laimėjimus, giriant jį, džiaugsmas taip pat turi būti tikras.
Kalbant apie pavojingų veislių šunis dresuotoja prisimena, jog į ją kreipėsi šeima, bijanti gyventi viename bute su savo mažučiu pinčeriu. Tai tik įrodo, jog šuo, kuriam daug kas leidžiama, o eibės pernelyg dažnai atleidžiamos auga į agresyvų, nesvarbu, kokios veislės ar dydžio jis bebūtų.
„Pagalvokime – Jorkšyro terjeras. Juk jis toks mielas mažas šuniukas! O jei Parsono terjeras – jis dar ir baltas! Vau! Štai čia jėgų persvara ir nusvyra į šuns pusę. Iš to gimsta problemos. Atsiprašau, ką reiškia: „Mano šuo man kanda!“. Su koviniais šunimis dažniausiai tai būna jėgos persvara – šeimininkas tiesiog turi labai aiškiai sudėlioti ribas ir parodyti, kas galima, o kas ne“, – kalba dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja.

Dresuoti šunis rūpinasi tik „pusveršių“ savininkai

Tiesa, ji pabrėžia, jog žmonės kartais neteisingai įsivaizduoja, ką reiškia „dresuotas šuo“.
„Sako – „jis pas mane dresuotas, visko klauso, tik turi vieną tokią nedidelę problemą – šokinėja ant šunų, o šiaip viskas tvarkoj.“ Susitinkam, šuo šoka ant šunų, o aš paprašau duoti jam komandą sėdėti. „Jūs ką – gi jis neklausys!“. Bet palaukite – mes kalbėjome, kad jūsų šuo yra dresuotas? Ką reiškia – neklausys? Taigi žmonių suvokimas apie dresūrą labai skiriasi nuo mano suvokimo. Klausėte, ar gali žmogus pats išsidresuoti agresyvų šunį? Na, šeimininkai atsakytų, kad gali, bet… Mano supratimu dresuotas šuo yra tas, kuris pasakius komandą ją vykdo tiksliai, greitai ir vykdo iki tol, kol duodu kitą komandą. Po komandos „Gulėt!“, turi gulėti nors ir pusvalandį. O ne pritūpti ir vėl šokinėti. Sako: „Na, jis pas mane ilgai neguli…“, – kalba D. Gapsevičiūtė.
Moteris pastebi keistą dresūros suvokimą – į dresuotojus kreipiasi praktiškai tik didelių šunų savininkai. Mažą šunį juk sutvakysi. Tačiau gatvėje agresyvumą rodo kaip tik mažesnių veislių šunys – dičkiai elgiasi kartais stebėtinai ramiai.
„Prisiminkime, kam buvo skirti tie pavojingi šunys? Taip, kovoms. Bet tai yra šunų kovos. Tai nėra žmonių valgymas. Na, gal kažkur jais buvo užpjudyti vergai. Reiktų paskaityti istoriją. Bet kokiu atveju, dažniausiai jie turi agresiją kitiems šunims, ne žmonėms. Merfio stafordšyro terjerai gali jus užlaižyti, kaip labradorai. Taip, jei šalia yra kitas šuo, reikia žiūrėti – gali kilti kažkokių problemų. Žmonės jų bijo todėl, kad „čia tas kovinis, jo reikia šalintis“. Man labai patinka tvarka Latvijoje. Jie irgi turi šunų sąrašą. Tačiau konkrečių šunų, kurie jau yra patekę į kokį nors incidentą ir atlikus šuns psichikos tyrimą pripažinta, kad taip, tai buvo šuns problema. Specialistų komanda tiesiog ištestuoja, ar tas šuo iš tiesų agresyviai elgiasi“, – dėstė šunų dresuotoja.

Ar tikrai esate savo šuns šeimininkas?

Moteris pabrėžia, kad šeimininkas turėtų spręsti savo augintinio agresijos kitiems šunims problemas. Ir juokaudama priduria – kai ištiesta ranka įsikibę į pavadėlį strimgalviais bėgate paskui šunį ir tik žiūrite, kaip nepargriūti – vargu ar atplėšite jį nuo kito keturkojo susipjovimo atveju.
„Šunys gali būti valdomi. Žinau du šunis, kurie pamatę kitą patiną, negali praleisti progos jį užpulti. Tačiau šeimininkai su tuo susitvarko. Stebi aplinką ir galiausiai – tiesiog komandomis sutvarko savo šunį“, – teigia dresuotoja.
Ji abejoja teiginiu, kad pavojingus šunis įsigyja vien kriminalinio pasaulio atstovai arba tie, kas nori jaustis viršesniais savo rajone ir pagąsdinti aplinkinius. Tačiau ji svarsto, kad toks žmogus ir agresyvus šuo kartu – didžiulė problema. 
„Jų tikslas yra iš šuns pasidaryti žvėrį. Tačiau aš turiu mėgstamą posakį: „Pasižiūrim, kas yra kieno šuniukas?“ Čia Jums atrodo, kad jūs vedžiojate šunį. O šuniui atrodo kitaip. Kad čia jis šeimininkas, išvedęs savo „šunelį“ pasivaikščioti. Tik dar kartą pabrėžiu – tai ne veislės, o konkretaus šuns problema“, – konstatuoja dresuotoja.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, kasmet registruojama vidutiniškai 2000 gyvūnų įkandimų vien Vilniaus apskrityje. Iš jų apie 20 proc yra apkandžiojami vaikai iki 15 metų amžiaus.
Per šių metų pusmetį užregistruoti 510 įkandimų gyvūnų, iš kurių 106 vaikai iki 15 metų amžiaus. Net 85 proc iš įkandimų yra padaromi šunų ir dauguma jų yra savi arba žinomi šunys. Per pastąrąjį pusmetį iš 510 įkandimų 344 įkandimus padarė žinomi gyvūnai ir tik 166 nežinomi.
Taip pat visuomenės sveikatos specialistai pastebi, kad pranešimų apie įkandimus padaugėja po ilgųjų savaitgalių ar švenčių. Tuomet žmonės svečiuojasi vieni pas kitus, išvyksta į gamtą ir kartais neįvertina, jog augintinis gali priešiškai reaguoti į svečius, šeimininkų draugus.

Šaltinis: grynas.delfi.lt

Mokslininkų išvada– šunys vis dėlto skiria spalvas

Šuo ir vaivorykštė

Šuo ir vaivorykštė

Iki šiol daugelyje knygų ir straipsnių rašyta, kad šunys gyvena nespalvotame pasaulyje ir mato tik juodai-baltą vaizdą. Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog toks supratimas – ne visiškai teisingas, praneša tinklalapis smithsonianmag.com

Šunys turi du spalvą skiriančius receptorius (žmogus turi tris), vadinamus kūgeliais.

Šuo geba matyti geltonus ir mėlynus atspalvius.

Kiekvienas iš šių kūgelių yra jautrus tam tikram šviesos bangos ilgiui (t. y. raudonai, žaliai ir mėlynai spalvai). Užfiksuodami skirtingus bangos ilgius kūgeliai šia informacija tarsi „dalinasi“ tarpusavyje, siunčia į smegenis, todėl galime skirti visą spalvų spektrą.
Lygiai taip maišydami tris pagrindines spalvas skirtingais santykiais, galime gauti visas kitas, esančias spalvų spektre.
Kadangi šunys turi vos du minėtus receptorius, jų spalvų skyrimo galimybės tampa ribotos (grubiai juos galima palyginti su žmonėmis daltonikais, nes šie taip pat turi tik du receptorius, nemato raudonų atspalvių).

Taigi šunys gali matyti šviesiai ir tamsiai geltoną spalvas, pilkai geltoną ir rudai geltoną spalvas, taip pat skiria šviesiai ir tamsiai mėlyną. Šunys negali matyti žalios ir ryškiai raudonos spalvos, kaip ir violetinės.
Iki šiol tikėta, jog šunys daiktus atskiria pagal spalvos šviesumą ar tamsumą, o ne pagal pačią spalvą. 
Tačiau Rusijos mokslininkų atliktas tyrimas paneigė tokį šunų regimo vaizdo supratimą.

Kuri spalva reiškia sočią vakarienę?

Mokslininkai atliko eksperimentus su 8 šunimis ir pastebėjo, jog šie popieriaus skiautę atskiria pagal spalvą, o ne pagal šviesumą.  Tai įrodė, jog jūsų šuo visgi skiria kai kurias spalvas.
Mokslininkai prispausdino spalvotų popieriaus skiaučių – jose dominavo geltonos ir mėlynos atspalviai. Iš pradžių mokslininkai pateikė šunims šviesiai mėlyną ir tamsiai geltoną popieriaus skiautes.


Tokiomis spalvomis manto šunys

Tokiomis spalvomis vaizdą mato šunys. © Wikimedia Commons nuotr.

Skiautės buvo prilipintos prie dėžučių su mėsa viduje, iš kurių tik viena buvo neužrakinta. Tai buvo tarsi pasiruošimo eksperimentui stadija – šuniui buvo leidžiama pabandyti atidaryti tik vieną iš dėžučių.
Galiausiai, po 9 dienų bandymų, eksperimente dalyvavę šunys išmoko taisyklę: „tamsiai geltonas popierėlis – atrakinta dėžutė su mėsa“.
O šioje vietoje mokslininkai nusprendė viską sujaukti: toliau šunims buvo pateikiamos dėžutės su šviesiai geltonu ir tamsiai mėlynu popierėliais.

Atradimas pakeis dresūros metodus

Mokslininkai nusprendė, jog jei šuo bandys atidaryti tamsiai mėlyna spalva pažymėtą dėžutę – vadinasi jis prisimins spalvos tamsumą, tačiau jei šviesiai geltoną – vadinasi, jis geba skirti ir atsimena būtent spalvą.
Šunims buvo duota 10 bandymų ir 70 proc. atvejų jie skubėjo prie geltonu lapeliu pažymėtos dėžutės. 
6 iš 8 šunų pirmiausia pribėgo prie geltonu popierėliu pažymėtos dėžutės 9 arba netgi 10 kartų iš 10 bandymų. Tai leido mokslininkams įsitikinti, jog šunys tikrai skiria spalvas.

Eksperimentui buvo naudoti įvairių veislių šunys, tad mokslininkai svarsto, jog šunų reakcija į spalvas gali skirtis, priklausomai nuo jų veislės ir elgesio. 
Tačiau toks atradimas gali stipriai pakeisti dresūros metodus – kol kas dresuotojai, stengdamiesi šunį išmokyti, vengia spalvų, moko jį pasitelkdami tik daikto šviesumą ar tamsumą.

Na, o eiliniam šunų mylėtojui ar šeimininkui toks atradimas suteikia daugiau žinių apie tai, kaip šuo regi pasaulį. Pasirodo, jis yra labiau spalvotas, nei manėme iki šiol.

Šaltinis: Grynas.lt

Vaikas ir šuo

Šuo ir vaikas

Pirmo įspūdžio jėga

Kaip vaikas reaguos į šunis ir kaip šuo reaguos į vaikus, dažnai lemia pirmasis jų susitikimas. Neverta stebėtis, kad šunų bijo žmogus, kurį vakystėje pirmas matytas šuo gerai paraičiojo ant žemės (tegu ir iš draugiškumo!) ir kuriam pasąmonėje žodis „šuo“ siejasi su kažkuo dideliu, juodu, baisiu, milžiniškais dantimis. Lygiai taip ir šuo, kurį pirmas sutiktas vaikas tampė už uodegos ar svilino ūsus, gali visą likusį gyvenimą vaikų bijoti arba elgtis su jais agresyviai. Labai svarbu padaryti pirmą gerą įspūdį – tiek kiekvienam laikomam šuniui (net jei niekada neplanuojate turėti vaikų), tiek ir kiekvienam vaikui ( net jei ir neketinate įsigyti šuns). Tai yra paprasčiausias socializacijos procesas. Rūpestingas šuns šeimininkas išsiaiškina, koks laikotarpis augančiam šuniukui yra „kritiškas“ socializacijos atžvilgiu, tai yra iki kada šuo turėtų susipažinti su kuo daugiau daiktų, gyvūnų, žmonių ir situacijų. Tai reikalinga tam, kad vėliau suaugęs šuo nebijotų sutikti vaiko, jaustųsi saugus automobilyje, mokėtų elgtis su karve ar arkliu. Gaila, kad tokios socializacijos savo vaikus moko retas tėvas. Mat visi turime tendenciją bijoti to, ko nepažįstame, su kuo nesame susidūrę, o tokią baimę lengviausia eliminuoti vaikystėje.
 
Geriausiai šunys ir vaikai susipažįsta ir susidraugauja tada, kai auga vienoje šeimoje. Tačiau vėlgi labai svarbu, kaip šuo ir vaikas susitiks pirmą kartą. Prieš atsirandant šeimoje naujam nariui visada verta būsimą situaciją „parepetuoti“. Jeigu jūs auginate šunį ir planuojate vaikutį, pirmiausia pamėginkite trumpam „pasiskolinti“ draugų ar giminių atžalą ir pažiūrėti, kaip į jo buvimą namuose reaguos šuo. O, jei vaiką jau turite, parsiveskite į svečius pažįstamą šuniuką – tegul vaikas su juo pažaidžia, apsipranta. Matydami jų bendravimą, galėsite nuspręsti, kas vyksta nelabai sklandžiai, kur naujiesiems draugams reikės pagalbos.
 
Jeigu „repeticija“ sėkminga, suplanuokite ir būsimą susistikmą. Jeigu perkate šuniuką, pasistenkite, kad jį parvežus į namus vaikas jau ten būtų. Taip šuo supras, jau ten gyveno anksčiau už jį (o namų senbuvius šunys visada labiau gerbia) ir nėra šiaip koks pašalaitis. Jei parsivežate tik ką gimusį vaikelį, pristatytikite jį šuniui, supažindinkite juos.
 
Kai kurios šunų veislės geriau sutaria su vaikais nei kitos. Pagalvokite kokio temperamento šuns norite, būtinai atsižvelkite į vaiko amžių ir charakterį.

Kodėl šunys būna agresyvūs?

Šiais laikais šunims keliami kur kas didesni reikalavimai nei prieš penkiasdešimt metų. Anksčiau kaime visi žinojo, kurio šuo piktas ir kurio reikia iš tolo vengti. Dabar iš visų šunų tikimasi, kad jie leis glostomi. Agresyvūs šunys neturėtų būti veisiami, bet kai kurie neatsakingi daugintojai, siekdami pelno ar turėdami kokių kitų paskatų, kergia nestabilios psichikos šunis, rodančius agresiją žmogui. Specialios paskirties šunų veislės – koviniai, sarginiai, kai kurie medžiokliniai šunys – taip pat neturėtų būti laikomi namie kaip žaisliukas vaikui. Su šunimis reikia tinkamai elgtis, tinkamai juos auklėti, tačiau vieni šeimininkai iš nežinojimo, kiti iš tingėjimo apie tai negalvoja tol, kol atsitinka nelaimė.
 
Šunų agresijos priežaščių yra įvairiausių. Viena, jau minėta, – socializacijos trūkumas. Kai kurie šeimininkai tyčia niekada neleidžia svetimiems žmonėms glostyti savo šuns ar netgi uždaro jį atskirame kambaryje, kad jis nematytų žmonių, kol visiškai suaugs. Toks elgesys pažeidžia šuns psichiką, ir vėliau jis gali pulti visus žmones iš eilės, nekreipdamas dėmesio į tai, ką jie daro ar kokio jie amžiaus. Panašiai elgiasi ir kai kurie tėvai. Jie tempia vaiką kuo toliau nuo bet kokio šuns, atėję į svečius, šeimininkams liepia šunį uždaryti, kad neišgąsdintų vaiko, ir pan. Rezultatas būna priešingas: vaikas, kuris užaugo visai nebendraudamas su šunimis, gali visą gyvenimą paniškai jų bijoti, nors niekas niekada jo neišgąsdino.
 
Yra ir inkstintyvių priežaščių turinčios šuns agresijos rūšių. Pavyzdžiui, motinų agresija: kiekviena kalytė turi inkstintą saugoti ir ginti savo šuniukus, todėl vaikui dera paaiškinti, kad į svetimų šuniukų guolį geriau nelįsti. Patelės taip pat gali rodyti agresiją svetimiems palikuonims. Šunų gaujose yra taip, kad kuo mažiau šuniukų, tuo didesnis šansas jiems išgyventi, todėl keikviena kalytė turi inkstintą numarinti svetimus palikuonis. Jei moters statusas šeimoje žemesnis už šuns, gali būti taip, kad jai pagimdžius vaiką, kalytė tą vaiką kėsinsis nužudyti.
 
Dar viena agresijos forma – agresija sukelta baimės. Tai – kritinė agresija, kai šuo yra skriaudžiamas, kankinamas ir neturi galimybės pabėgti. Jei šuo rodo agresiją tada, kai yra užspeičiamas į kampą, vaikų apmėtomas plytgaliais ir pagaliais, badomas metaliniais strypais ir pan., tada jau reikia auklėti nebe šunį, o vaikus.
 
Dažnai šeimose pasitaiko pati paprasčiausia, hierarchinė agresija. Jos galima išvengti, jeigu tik žmonės suprastų, kas vyksta šuns galvoje, kaip jis supranta aplinkinius įvykius. Šuo negali prisitaikyti prie žmogaus mąstymo būdo, nes jo nesupranta, taigi prisitaikyti tenka žmogui – suprasti, kaip mąsto šuo, ir šuniui viską paaiškinti taip, kad šis suprastų, ko iš jo norima.
 

Hierarchinė agresija

Šuniui šeima, kurioje jis gyvena, atstoja gaują. Santykius šeimoje šuo supranta kitaip nei žmonės, nes jis vadovaujasi gaujos taisyklėmis. Šunų gaujoje tvarka būna grindžiama griežtai hierarchija. Vaikui (ir suaugusiam) šeimoje saugu tada, kai šuo stovi ant paties žemiausio hierarchijos laiptelio. Tai nereiškia, kad šuo turi būti skriaudžiamas, terorizuojamas, kad būti žemiausiam gaujoje jam yra blogai, – jokiu būdu! Atvirkščiai, šuo, puikiai suprasdamas savo žemą padėtį, jausis saugus, nes pasitikės šeimininku, žinos, kad jam nereikia niekuo rūpintis, niekas jam negresia. Tačiau šuniui yra įgimta siekti aukščiausio hierarchijos laiptelio, ir šeimininkas privalo pasirūpinti, kad šuo niekada jo nepasiektų. Geriausia, kad jam net nekiltų mintis konkuruoti, pavyzdžiui, su vaiku dėl padėties gaujoje.

Kas šeimos hierarchijoje stovi aukščiau – vaikas ar šuo? Kad laiku tai nustatytumėte, atkreipkite dėmesį į tokius dalykus:

  • Kuris iš jų miega ten, kur nori, ir gali išvaryti kitą iš savo poilsio vietos? Kuris gali žadinti miegantį, sutrukdyti kitam poilsį?
  • Kuris maitinasi pirmas? Kuris gali atimti iš kito skanesnį kąsnelį?
  • Kuris pirmas eina pro duris, pirmas lipa laiptais, eina ankštais koridoriais?
  • Kuris sprendžia, ar dabar nori žaisti?
  • Kuris nugali jėgos reikalaujančiuose žaidimuose?

Kontroliuodami šiuos veiksmus, galite reguliuoti hierarchinę „gaujos“ sistemą.
 
Dažnai tėvai visai netyčia elgiasi taip, kad šuo greitai supranta: šioje gaujoje jis yra aukščiau už vaiką. Štai kaip tai gali atsitikti:

  • Šuo užima vaiko lovą ir urzgia, kai vaikas nori atsigulti. Tėvai liepia vaikui šunį nuraminti ir paglostyti arba bando nuvilioti skaniu kąsneliu – paskatina šunį už netinkamą elgesį. Gaujoje, kai šuo ilsisi, jo negali trukdyti joks žemesnio statuso gaujos narys, bet gali stumdyti ar žadinti bet kuris aukštesnio rango narys. Todėl jei šuo urzgia, kai jį miegantį vaikas tąso už ausų – barkite ne vaiką, o šunį.
  • Dažnai šuo šeriamas pirmas, tik paskui valgyti paduodama vaikui – kad šuo nesmaksotų prie stalo, varvindamas seilę, arba piktai nelotų, reikalaudamas maisto. Atsiminkite – net poros metų pypliui šuo turi be menkiausio nepasitenkinimo atiduoti savo skaniausią kaulą!
  • Šuniui leidžiama lipti laiptais pirmam, eiti pro duris pirmam, išeiti iš buto pirma vaiko, nes šunį sunku išlaikyti, kai jis veržiasi į priekį. Tačiau šuo turėtų eiti pats paskutinis. Lygiai taip ir per pasivaikščiojimus – ne šuo turi vedžioti vaiką, o vaikas šunį, net jei tam prireiktų ir griežto antkaklio.
  • Kai šuo įkyriai reikalauja dėmesio, tėvai dažnai liepia vaikui juo užsiimti (kad jiems galvos nekvaršintų) – taip šuniui parodoma, kad vaikas yra žemiausio statuso ir iš jo kada tik užsinorėjęs šuo gali reikalauti dėmesio, nes lyderis sprendžia, kada nori žaisti, kada nori kitų gaujos narių dėmesio ir pan. Vaikas neturi nuolaidžiauti įkyriam šuns kvietimui žaisti, kamuolio kišimui į delną ir pan.
  • Tėvai nedrausmina šuns, kai žaisdamas su vaiku, jis ima elgtis agresyviai (piktai urzgia, bando kąsti), o atvirkščiai, liepia vaikui atstoti nuo šuns, palikti jį ramybėje. Taip šuo jaučiasi nugalėjęs, o turėjo būti nubaustas.

Jei netinkamai elgiamasi, šuo su vaiku kartais ima elgtis agresyviai – pavyzdžiui, vaikas kelia nuo žemės nukritusį sausainį, o šuo kanda jam į ranką. Šuniui viskas atrodo kitaip: štai grobis (sausainis), aš, kaip turintis aukštesnį statusą, galiu pirmas jį pasiimti. O šitas mažas pirmas jį griebia – baisi netvarka! Šuo nenori vaiko sužeisti – jis vieninteliu sau žinomu būdu primena vaikui jo statusą.
 
Kaip elgtis šeimininkui-gaujos vadui? Nepamiršti minėtų taisyklių ir jų laikytis. Vaiką reikia skatinti atiminėti šuns maistą, žadinti šunį, kai šis miega, eiti pirmam pro duris, žiūrėti šuniui į akis, kai prie jo artinasi, ir pan. Atitinkamai turi elgtis ir tėvai: šunį šerti po to, kai pavalgo žmonės, neduoti šuniui maisto nuo stalo, bausti, jei jis piktai reikalauja skanesnio kąsnelio; dažniau glostyti vaiką, o ne šunį, neleisti, kad atėjęs šuo nustumtų vaiką nuo kelių, pats reikalaudamas dėmesio. Ir svarbiausia taisyklė: jei šuo parodo bent menkiausią agresijos ženklą – piktai urzgia, grasina grybštelėti dantimis – toks elgesys turi būti kuo griežčiausiai baudžiamas (geriausia, kad baustų pats vaikas, jei tik jau yra pakankamai stiprus). Kol šuo mažas, tai paprastai būna nesunku ir šuniui užtenka kelių „pamokėlių“, bet jei kyla problemų, visada geriau kreiptis į profesionalą, kuris patars, kaip elgtis, ir padės išvengti galimos nelaimės.
 

Kodėl reikia gydyti visą šeimą, o ne auklėti šunį?

Pastebėję netinkamą šuns elgesį, namažai šeimininkų nusprendžia jį kuriam laikui atiduoti dresuotojui, kad „paauklėtų“. Poveikis būna trumpalaikis, ir šeimininkai nusprendžia, kad šuo kažkoks blogas, iš prigimties netikęs ir belieka juo atsikratyti. Pasaulyje jau kuris laikas populiarėja sisteminė šeimos terapija, kurios metu dirbama su visa šeima. Sprendžiamos šeimos narių tarpusavio santykių problemos, taisomos bendravimo klaidos. Kadangi šuo laikomas šeimos nariu, kartu sprendžiamos ir bendravimo su juo problemos. Ši terapija turbūt vienintelė, kuri atrodo teisinga net šuns požiūriu. Juk yra labai mažai šunų, nesugebančių sugyventi su aplinkiniais. Jei šuo elgiasi netinkamai, tai rodo, kad blogos yra pačios „gaujos“ taisyklės, išsideinusi šeimos sistema. Pavyzdžiui, jei šuns šeimininkas savo šunį myli labiau už žmoną, vargu ar pavyks šunį įtikinti, kad žmonos statusas yra aukštesnis už šuns. Ir šiuo atveju šuns dresavimas nieko iš esmės nepakeis – reikia išspręsti giliau slypinčias šeimos problemas.

„Žmogiška klysti, bet dar žmogiškiau dėl to apkaltinti šunį“, – sako liaudies išmintis. Uodeguotasis šeimos narys, besielgiantis bailiai ir piktai – tik indikatorius, skelbiantis: „Atkreipkite dėmesį, kažkas šeimoje vyksta ne taip, kaip turėtų būti“. Ir ne tą indikatorių reikia kaltinti ar mėginti jo atsikratyti, o šalinti pačios problemos priežastis

Šuo ir vaikas

Parengta pagal žurnalo PSICHOLOGIJA TAU (2004 metai Nr. 6)Lauros Venckūnaitės straipsnį
Šaltinis: auau.lt

Šunų šeimininkams gresia šimtus litų siekiančios baudos

Šikantis suo

Ankstyvas rytas sostinės Karoliniškių rajone. Daugiabučius juosiančiame Pasakų parke senyvo amžiaus vyriškis vedžioja augintinę Niką. Šuo, kaip ir kiekvieną rytą, pritupia atlikti gamtinių reikalų. Tačiau netikėtai gauna spyrį į užpakalį. Link Nikos šeimininko skubiai eina aplinkosaugos pareigūnas ir būrys žurnalistų.

Senyvas vyras neturi maišelio šuns ekskrementams surinkti. 

Vilniaus miesto agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius Jonas Bacevičius šeimininko teiraujasi, ar šis žinąs apie padidintas baudas už šuns „atliekų“ padarytą žalą gamtai.
Kadangi šuns dovanėlės nuo šiol įkainotos 500 litų padaryta žala aplinkai, o vidutinė administracinė bauda už tokį pažeidimą – 225 litai, pensininko rytas galėjo prasidėti su daugiau nei 700 litų įkainotu pažeidimo protokolu. Šįkart atsipirkta tik maudžiančiu Nikos pasturgaliu.

Vyras intensyviai dėkojo inspektoriui už informaciją ir žadėjo daugiau ir kojos iš namų nekelti be maišelio.
„Labai labai ačiū, daugiau taip nedarysiu, – tikino vilnietis ir nusprendė pagelbėti pareigūnams: „Čia už 10 – 15 minučių bus šunų, bus labai daug.“

Jau pasukus prie pareigūno automobilių, Karoliniškių rajone šunį vedžiojusi Romualda tarsi nepastebėjo, jog jos augintinis pritūpė kiemo pievelėje.

Tačiau moteris tikrai pastebėjo ryškią aplinkosaugininko liemenę bei žurnalistų objektyvus. Ji paskubomis grįžo prie išmatų ir jas surinko į kišenėje rastą maišelį.

Vėliau aplinkosaugos pareigūnui ji tikino žinanti, jog už nesurinktus ekskrementus baudžiama 500 litų bauda.
„Ir dar 225 litų administracine bauda“, – pridūrė J. Bacevičius.

„Visuomet surenku. Tik prašymas – kad būtų kur tuos maišiukus išmesti, kad būtų daugiau specialių šiukšliadėžių, – teigė Romualda. – Čia, aplink daugiabučius, viską surenku. O jei važiuojam į mišką – tada ne. Na jau žinot, miške ir briedžiai – visi ten viską daro. Svarbu surinkti, kur žmonių aplinka, kur vaikai. Žinom, kad tai yra nemalonu – juk matom, kas pavasarį darosi. Norisi gyventi švariai. Juk pažiūrėkite, kas prie ežerų darosi. Bet žinote, žmonės labiau šiukšlina, negu šunys, galiu pasakyti. Kiek šiukšlių… nors ir visokios akcijos „Darom“ vyksta. Tai kažkaip tokių žmonių nebaudžia, baudžia tuos, kas turi šunis. Kur iš tikrųjų, net jei ir nesurinkus, per savaitę toje vietoje jau nieko nebesimatytų…“

Šuns šeimininkė svarstė, jog išaugusios baudos už žalą aplinkai – gerai, tačiau vis vien nėra kur dėti surinktų šuns ekskrementų.

„Kur dabar man jį dėti? Nešiotis, ar namo neštis?“, – moteris kilstelėjo maišelį, išgelbėjusį nuo didelės baudos.
Kita senyva ponia, vedžiojanti miniatiūrinį šunelį, iškart išsitraukė maišelį ir sulaukė aplinkosaugininkų pagyrimo.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkosaugininkas J. Bacevičius teigia, jog toks reidas – kol kas pirmasis. 

Baudą ne už šuns ekskrementus, tačiau už per automobilio langą švysteltas greitojo maisto restorano atliekas turi tik vienas vilnietis. Jam tai kainavo apie 700 litų. 

Nuo šiol aplinkosaugininkai kartu su policijos pareigūnais žada reidus dėl šiukšlinimo ir šunų ekskrementų nesurinkimo vykdyti mažiausiai du kartus per mėnesį.

„Yra prasmės drausminti tokius neatsakingus gyventojus, kurie neatsakingai elgiasi su aplinka, ir siekti, kad sostinė būtų švaresnė. O šiandien sutikom keletą naminių gyvūnų mylėtojų, juos įspėjome apie naująją tvarką, apie gresiančią atsakomybę. Deja, šį rytą nepavyko nustatyti jokių pažeidimų. Gal žmonės, liaudiškai tariant, „ateis į protą“, – teigė Vilniaus miesto agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius J. Bacevičius.

Į kritiką dėl šunų ekskrementams skirtų dėžučių trūkumo J. Bacevičius atsakė, jog nei savivaldybė, nei aplinkos apsaugos departamentas neužtikrins tokios dėžutės kiekvienam piliečiui, įrengtos kas dešimt metrų. O nunešti maišelį su surinktomis atliekomis 100 ar 200 metrų, nėra toks jau didelis nepatogumas.

Šikantis suo

Šaltinis: grynas.lt

Voljeras.EU primena, kur yra Dėžių, skirtų šunų ekskrementų surinkimui, vietos Vilniaus mieste .

Penkios priežastys atiduoti gyvūną į prieglaudą

Nereikalingas suo

Ironiški pastebėjimai apie šeimininkų pasiteisinimus, kodėl jie atiduoda savo augintinį į prieglaudą.

Nereikalingas suo

Jūsų dėmesiui – penkios pagrindinės priežastys, dėl kurių savo šunį, katę ar kitą auginamą gyvūną privalu atiduoti į prieglaudą.

1. Išsikraustom iš namo į butą.

Jūs pasielgsite visiškai logiškai, jei pardavę namą atiduosite į prieglaudą šunį, kuris ilgus metus gyveno voljere ar prie būdos, ar laisvai lakstantis teritorijoje. Šuniui juk nereikia nei šeimininko, nei kitų šeimos narių, jis prie jų neprisirišęs, neliūdės ir neprisimins.
Kiemo šuo, mažas ar didelis, netinka prie buto interjero, – juk nesigabename statinės vandeniui, šakių mėšlui ar kiemo vartų, jei išsikraustome į miestą! Šunį reiktų pratinti išeiti į lauką, dukart ar daugiau per dieną vedžioti, tai yra didelis vargas. Dar ir pavadį pirkti. Be to, jis gali savo nagais subraižyti parketą. Kaimynai kraipys galvą, kodėl šunį laikote bute, juk tai gyvūno kankinimas, – verčiau atiduokite į prieglaudą, pamirškite ir galvos neskaudės. Ten jam bus gerai!

2. Bendradarbė pasakė, kad jūsų šeimos nariui alerginė sloga nuo katės/šuns.

Kuo gi dar pasitikėti, jei ne bendradarbiais. Dar galima pasitarti su vaistininku, kaip kad siūlo reklama, kuris nei gyvūno, nei žmogaus matęs, vis tiek gali pasakyti svarią nuomonę. Juk būkim atviri: ir daktarai, jei žmogų užpuola alergija, dažnai nesivargina daryti testų, tiesiog paklausia, ar turite naminį gyvūną ir brūkšt – diagnozė. Šmaukšt – prieglauda. Sudie, Bobikai.

3. Kalė/katė atsivedė tuntą jauniklių.

Čia net kalbėti nėra ko, kas jai leido tą daryti? Čia ne tai kad į prieglaudą, čia jau ir į sanitarinę karantino tarnybą galima būtų priduoti su visu kraičiu. Ką, negali numatyti pasekmių, jei per rują prasideda su visokiais patinais, dar neaišku, kokios veislės? O jei negalvoja apie tai, žinoma, auginti nelaukiamus 3, 5, 8 mažylius labai kvaila būtų. Nebent galima pasilikti gražiausią patinėlį iš tos vados, kuris neatneš kraitelio, o kitus visus atiduoti. Juk prieglaudos tam ir reikalingos, kad paimtų nereikalingą prieauglį iš namų, joms už tai pinigus moka.

4. Gimė vaikas.

Katė ar šuo – tik tiems, kas neturi vaikų arba saviškius jau užaugino. Nelabai yra net dėl ko ginčytis, pažaidėme „tėčius“, kol nebuvo savo nuosavo lėliuko, o kas dabar šukuos tą katę, kas vedžios šunį? O dar teta sakė, kad katė gali vaiką uždusinti iš pavydo. Tegu ieško naujų namų, o mes gal pasiimsime naują šuniuką, kai vaikas paaugs, kad jam būtų draugas.

5. Gyvūnas susirgo.

Jei parduotuvėje įsigyji daiktą ir jis sugenda nepraėjus garantiniam laikotarpiui, jį pataiso, o jei tas laikotarpis praėjo, tiesiog išmeti ir perki naują. Taip ir su gyvūnais. Jei augintinis paseno arba paaiškėjo, kad jam reikia specialaus maisto, arba reikia lašinti į akis vaistus, arba jam atsivėrė žaizdos nuo per ankšto antkaklio, arba dar kas nors, negi gaiši laiką, leisi tam savo pinigus? Ar šuo ir katė tuos pinigus uždirba? Ne. Vadinasi, ir nėra jokios prasmės juos gydyti, žmonėms ir tai pinigų trūksta. Ir mašina jau paseno, reiktų naujos.

Na, bet kažkas ją turės saugoti. Galima būtų atiduoti saviškį į prieglaudą, tegu ten kvaileliai jį gydo, o pasiimti iš ten naują, jauną ir stiprų. Taip būtų teisinga – juk pasirūpinsiu juo, kol nepasens. Arba nesusirgs. Arba neatsives jauniklių. Arba nepersikraustysiu į kitą miestą arba valstybę. Gyvūnas turi tarnauti žmogaus patogumui, o ne atvirkščiai.

Turint laiko, galima parašyti dar daug punktų: kad katė šeriasi. Kad šuo per daug energingas. Kad šeškas lipa ant sekcijos ir varto vazeles. Kad augintinis vargina, kai reikia vykti atostogų. Kad jį reikia šerti kokybišku maistu, nes nuo prasto, matote, jam viduriai pagenda. Kad katė drasko tapetus, o jei užeis kas nors ir pirštu pabaksnos?.. Kad šunelis pateko po mašina ir dabar šokčioja ant trijų kojų – taigi kaip su tokiu žmonėms pasirodysi?

Turint laiko, galima būtų rašyti straipsnį po straipsnio su šių visų mitų paneiginėjimais: ne, katės iš pavydo nedusina vaikų (jei jos lipa į lovelę miegoti, tai todėl, kad ten šilta, ir reikia spręsti šitą problemą apsaugant lovelę). Ne, prieglaudos negauna kažkokių mistinių milijonų, nei iš Europos Sąjungos, nei iš valstybės. Ne, ne visos alergijos nuo naminių augintinių, ir tam galima atlikti testą, o net ir nesmarkios alergijos šuniui ar katei atveju normalūs žmonės ieško būdų kaip neatsisakyti mylimo gyvūno (pašalina kilimus, dažnai vėdina, plauna, siurbia ir pan.)…Ir taip toliau.

Bet iš tiesų norisi visais atvejais paprašyti žmonių tik vieno: norėkite spręsti problemas civilizuotai. Tik panorėkite, nutarkite, ir tie sprendimai atsiras. Argi šuns negalima išvedžioti, na ir kas, kad jūs buvot pripratę niekur neleisti iš kiemo ir jis ten visus reikalus darydavo, rūpintis nereikėjo? Argi negalima jam paskirti vietos (didelio narvo) bute, jei bijote, kad jis krės išdaigas paliktas, o čia bus jo naujoviška „būdelė“ (pardavus namą gal atliko kažkiek pinigų)? Argi negalima pasiklausti, jei nesugalvojate patys, ką daryti, paieškoti informacijos internete, pažiūrėti laidas apie šunų auklėjimą? Perskambinti pažįstamus, gimines, gal jie paimtų jūsų kieminuką, jei jau visai nepajėgiate su juo susitvarkyti, galų gale, pažadėti pirkti jam maistą iki gyvos galvos? Skelbti internete ar laikraščiuose skelbimus su geromis nuotraukomis, dovanoti jį iš namų?

Žinoma, lengviau atvažiuoti neperspėjus ir pamesti prieglaudos kieme. Pasimetusį, piktą, nesuprantantį, kur namai, kas aplink tie visi žmonės, kodėl čia tiek ant jo lojančių šunų, nepažįstamų kvapų, nepalikti nei skudurėlio, primenančio namus, nei likusio maišiuko priprasto maisto. Nei lito skiepams. Daugeliui – lengviau.

Ačiū dievui, ne visiems. Būna žmonių, kurie, negalėdami paimti rasto ne savo gyvūno, ir paprašę priimti į prieglaudą, padeda daugiau už tuos atiduodančius iš namų – ir pinigais, ir išvedžioti, pašerti, išmaudyti, nuvežti pas veterinarus, nes jiems rūpi. Jų mažai, bet jų yra. Labai norisi, kad ateity tokių žmonių daugėtų. Tik kažin, ar vaikai, augantys šeimose, kurios, net ir turėdami galimybes išlaikyti augintinį, lengva ranka jo atsisako, ateis kada nors į prieglaudą – bet kokią – ir paklaus: kuo jums padėti?

Šaltinis: delfi.lt

Šuns nutukimas

storas nutukes suo

Nutukusiems šunims gresia metabolinis sindromas

Vakarų Europoje apie 45 procentai šunų turi viršsvorį, o 30 procentų yra nutukę. Nutukimas – rimta sveikatos problema, lemianti trumpesnę gyvūno gyvenimo trukmę ir padidėjusią tam tikrų ligų riziką.
Mokslininkai iš Liverpulio Universiteto nustatė, kad nutukę šunys, kaip ir žmonės, gali kentėti nuo daug sveikatos problemų aprėpiančio metabolinio sindromo. Ši bėda atsiranda drauge vystantis keletui sveikatos problemų (tai gali būti pvz. padidėjęs kraujo gliukozės ir cholesterolio kiekis), galinčių sukelti širdies ir kraujagyslių ligas ar padidinti diabeto riziką.
Šuns svoris yra normalus, jei lengvai užčiuopiate jo šonkaulius, pilvas nenukaręs ir, žiūrint iš viršaus, matosi liemens linija. Nutukusiam šuniui sunku per riebalus apčiuopti šonkaulius, jo pilvas kaba, jis turi plačią nugarą ir nematyti liemens linijos.

 

sunu svorio palyginimo lentele

Nors ir žinoma, kad šunų nutukimas sukelia atsparumą insulinui, lengvą hipertenziją bei aukštą cholesterolio kiekį kraujyje, iki šiol nebuvo stebėtas metabolinio sindromo, gan dažo tarp nutukusių žmonių, pasireiškimas.
Tyrime dalyvavo 35 nutukę šunys. Iš jų 20-čiai procentų nustatytas metabolinis sindromas. Nutukusiems šunims padidėjo kraujo insulino lygis, dėl šios priežasties kasa, kontroliuodama gliukozės kiekį kraujyje, dirbo sunkiau nei įprastai. Cukraus ir riebalų kiekį kontroliuoti padedančio baltymo adiponektino aptikta mažiau negu įprasta.
Metabolinis sindromas šunims sukelia tokias pat problemas kaip ir žmonėms. Taip pat mokslininkai įrodė, jog medžiagų apykaitos sutrikimai, nustatyti nutukusiems šunims, praeina, kai jie numeta svorio – tada pagerėja jų gyvenimo kokybė, gyvūnai tampa gyvybingesni, ne taip kenčia emociškai.
Šis tyrimas, įrodydamas, kad nutukusiems šunims išsivysto panašus į žmonių metabolinis sindromas, sukėlė nemažai naujų diskusijų. Reikia dar daugiau tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti nutukimo sukeliamas problemas.
Problema sėkmingai išsprendžiama numetus svorio, ir tai turi būti nutukusių naminių gyvūnėlių augintojų prioritetas. 

storas nutukes suo

Paruošta remiantis Asta Tvarijonaviciute, Jose J Ceron, Shelley L Holden, Daniel J Cuthbertson, Vincent Biourge, Penelope J Morris, Alexander J German. Obesity-related metabolic dysfunction in dogs: a comparison with human metabolic syndrome . BMC Veterinary Research , 2012; 8 (1): 147 DOI: 10.1186/1746-6148-8-147
Šaltinis: Vetvila.lt