Mylimas šeimininke, nepalik manęs kaip daikto…

šuo ne daiktas

„Ak, koks sambrūzdis, net loti pavargau! Visi bėgioja, nešioja daiktus, šeimininkai, nepažįstami žmonės, vis kitos mašinos… Viską tik neša iš namo kaip per gaisrą… O štai šeimininkas, šeimininke, ei, ei, tu turbūt užsiėmęs, bet pažiūrėk į mane! Nežiūri… Sėda į mašiną. Visi. Pala, o kaip gi aš?“.

šuo ne daiktas
Neieškau namų konkrečiam gyvūnui šiuo straipsniu. Noriu, kad nereiktų jų ieškoti, nes jie nedingtų. Prieglaudos sulaukia daugybės skambučių ir laiškų iš tų, kurie patys ar jų tėvai išsikrausto iš kaimo, priemiesčio ir nori atiduoti savo šunis. Kodėl?..
Jis tarnavo ne vienerius metus, penkerius, dešimt, gal net penkiolika. Susidėvėjo. Jis visada ant grandinės arba voljere, arba aptvertoj teritorijoj, bet nelabai kas kada gyvenime vedžiojo. Bus vargo perauklėti. Jis juk tik šuo. Nebereikalingas.
O pameni, kaip vaikystėje pribėgdavai prie šunelio, atkišdavai sumuštą kelį ir jis palaižydavo? Tikėjai, kad greičiau užgis. Pameni, kaip jis visada pranešdavo apie atėjusią paštininkę, apskalydavo prie tvoros užstrigusius girtuoklius, o gal net nuo vagių yra apsaugojęs, lapę iš vištidės išlojęs.
Pameni, kaip jis džiaugdavosi, gavęs dubenėlį vandens karštą vasaros dieną, kaip šokinėdavo ir plakdavo uodega šonus? Jis tave dievino. Jei būdavai prastos nuotaikos, jis kantriai laukė, kol žvilgtelėsi į jį, ir tada nutaisydavo pačią ištikimiausią išraišką, – neliūdėk, šeimininke, aš su tavimi!
Kartais tu jį gal net nuskusdavai, kad vasarą nesikamuotų su savo gaurais, nes šukuoti nebuvo nei laiko, nei papročio. Kaip atjaunėdavo, pagražėdavo, kaimynė sakydavo – gal naują šuniuką įsigijot? O kaip bijojo perkūnijos… Net leisdavote į malkinę ar į namą, jei didelė audra užeidavo, kad neišprotėtų iš baimės. Koks dėkingas būdavo jis, kad šeimininkai tokie geri!
O gal buvo susirgęs, ir kai jau nutarėte, kad pats nepasveiks, ir nenorėjote klausytis patarimų nušauti arba pakarti, – vežėte į veterinariją. Jis inkštė iš skausmo ir retsykiais žiūrėjo į jus, ar dar nedingote, ar viskas tvarkoje. Supratote, kad net jei vežtumėte pakarti ar nušauti, žiūrėtų lygiai taip pat, ir tik labiau spaudėte greičio akceleratorių…
Jis atpažindavo prieš kelis mėnesius matytus jūsų giminaičius ar vaikus ir aplodavo juos tik draugiškai, iš principo, o už svečių parodytą dėmesį, gerą žodelį ar skanias lauktuves galėdavo rankas išbučiuoti.
Bet jis juk buvo tik šuo: skambutis, sargas, balsas… Sargauti mieste nebereikia, ir šuns nebereikia. Jūsų namas su telefonspyne, butas su šarvo durimis. Jūs mėgstate vakaroti mieste arba darbe, o šunį reikės vedžioti ryte ir vakare. Plaukai ant sofos. Skiepai, kvapai, vargai. Jūs nenorite aukoti savo komforto.
Jūs nenorite rodytis su juokingu kaimo šunimi gatvėse, kur daug mašinų ir žmonių, o jis – naivus kaimo vaikelis, nepratęs prie triukšmo, lakstantis paskui dviračius… Ir išduodate, stengdamiesi nežiūrėti į akis, sakydami – juk dar nemigdau, ne, tik kam nors atiduosiu arba priduosiu į prieglaudą. O jei nieks nepaims, ką gi, tada… Juk negaliu išmesti vidury laukų… Tada teks…
O nauji šeimininkai neatsiranda… Žmonėms juk atrodo, kad net ir penkių metų šuo jau per senas. O jei dar šertas bet kuo, niekad nešukuotas, negaudavęs vaistų nuo blusų ar kirminų, atrodys dar senesnis… Nebent tai jūsų kaimynas, kuris šunį seniai pažįsta ir kartais pakiša skanų kąsnelį, nebent jis susigundys ir sargiui nereiks niekur toli belstis.
Nes jums per sunku. Jūs atsivežėte seną skrynelę iš senojo namo, promočiutės austus apklotus, senelio portretą nuo sienos ir gal net susirinkote pelargonijas nuo palangių. Tad dar ir šuniui vietos jūsų gyvenime neliko…Nors jis juk gali pabandyti būti ne vien sargas, bet ir draugas.
Sunku, bet galima įprasti keltis jo vedžioti ir grįžti bent vienam iš šeimos narių vakare laiku. Galima įsigyti narvuką, kuriame šunelis galės snausti, kol jūsų nebus, kad negraužtų baldų ir neprikrėstų kitų išdaigų. Galima paprašyti kaimynų, kad būtų supratingi, nes šunelis iš pradžių gali bruzdėti dienomis ar loti, išgirdęs už durų ką einant. O gal jie netgi visai nebus prieš, kad šalia yra sargelis?..
O kaip bus ramu, draugams paklausus, kur persikraustę padėjote šunį, kurį jie pamena iš apsilankymų! Jums nereikės sukti akių ir kažką neaiškiai mykti. Pasiėmiau, apkirpau, išmaudžiau, nupirkau naują antkakliuką – galėsite pasakyti išdidžiai. Jis be mūsų nieko daugiau neturi, kaip galėjau tą kūtvėlą palikti? Iš tiesų, kaip?

Šaltinis: delfi.lt

Istorija. Kaip jaučiasi pasiklydęs šuo?

šuo su pavadėliu

šuo su pavadėliu

Jau praėjo nemažai laiko, kai Kauno prieigose, labai dideliame centro pastate įvyko įvykis, priverčiantis mane susimąstyti, kas per žmonės mes esame ir kodėl turėtume būti kitokie. Įvykis, sukrėtęs mane dar ilgai, paliks randą, kuris sakys, jog žmogus – jau ne žmogus, jis jau tampa neveiksniu, negalvojančiu, nejaučiančiu padaru.
Esu žmogus, kuris matė tarp žmonių pasiklydusį šunį dideliame pastate ir… Pasakoju istoriją, tai, ką matė šuo, tas nekaltas padaras, kuris ieškojo šeimininko, bet… Rado. Istorija šuns akimis (…).
Aš uostinėju duris, pro kurias, manau, jog įėjo mano šeimininkas. Man taip norisi patekti vidun, jog sulaukęs tarpo prasmunku paskui kažkieno kojas. Pasikeitė kvapai viduje. Aš juntu daug neplautų kojinių kvapo, prakaito ir baimės. Visi žiūri įbedę akis į mane, tarytum nesuprasdami, kas aš esu ir iš kur atsiradau, o aš tik ieškau…Jo… Pratipenu iš kairės, palikdamas gyvūnų skanėstų parduotuvę, iš dešinės uodega perbraukiu vyrui per ranką ir lekiu į priekį. Visi žiūri į mane, o aš uostau kiekvieną kampą ieškodamas savo šeimininko kvapo.
Žvilgsnių vis daugėja ir aš pajuntu, kaip kažkoks žmogėnas laksto paskui mano uodegą, atkišęs tokį aparatą, kur mano šeimininkas dedasi prie ausies ar kartais prikiša prie manęs bei sako – „šypsoki“s. Visi aplinkui stabteli, rodo pirštais, čiauškia kažkokius žodžius ir niekas nebando manęs paklausti: – „ko gi tu ieškai, drauguži?“.
Nei batų, nei drabužių parduotuvėje aš nerandu savojo šeimininko… Einu atgalios, užsukdamas į banką. Įeinu į patį patalpos, kur žmonės skaičiuoja kažkokius popierius, centrą. Visi trauko pečiais, šurmuliuoja, o tas dar žmogėnas laksto su daikčiuku paskui mano uodega ir manau, jog filmuoja. Pasijuntu tarsi persekiojama žvaigždė ir tipenu link ten, iš kur atėjau.
Priešais duris mane pasitinka policininkas ir kariškis. Juos aš atpažįstu, nes mano šeimininkas dažnai apipila juos frazėmis, kai sustabdo mus važiuojančius „lekiančia“ mašina. Mano žvilgsnis įsminga į juos tarsi sakydamas: „jūs esate tie, kurie privalo pagelbėti. Jūsų pareiga padėti tam, kuris yra nelaimėje. Aš ieškau. Padėkite“.
Bet… Man atidarė duris ir „išlydėjo“ laukan. Nieko. Visiškai nieko nepadarė tie, kurie privalėjo padėti. O juk mano pareiga ginti, tarnauti, aš ieškau savo šeimininko, jog galėčiau atlikti tą pareigą, o jūs matydami mane nelaimėje tik palydėjote per duris. Ech…
Nepasiduodamas aš suku ratais aplink tą didelį pastatą su švytinčiomis raidėmis, didele stovėjimo aikštele ir žmogėnų kojomis. Ieškau, kaip man vėl prasmukti į vidų, juk dar ne viską apieškojau ir neradau jo, savo šeimininko.
Nepasiduosiu. Aš randu dar vienas duris ir prasmunku pro jas į vidų. Va, čia ir pakliuvau. Vos tik įnėręs pro duris ir pradėjęs savo paiešką per kitas parduotuves, esu apsuptas keturių žmogėnų plačiais pečiais. Nesuprantu. Juk aš tik ieškau, neloju, nešnypščiu ir nesikandžioju. Mane tarsi kažkokį žvėrių valdovą bando vos ne dešimt rankų supančioti, surišti kojas ir dar ant snukio deda kažkokį skudurą…
Reaguoju ramiai. Aš nebijau tų rankų, kurios mane riša, nebijau akių, kurios žvelgia į mane ar tų burnų, kurios šneka apie mane. Aš bijau nesugebėti rasti šeimininko, nesugebėti rasti to, kurį aš taip saugojau, kurį myliu, gerbiu ir kuriam visada palaižau ranką, kad ir kokia skaudi ir sudrausminanti kartai ji būna.
Jie, tie keturi vyrai, mane supakavo tarsi kalėdinį žaisliuką, jau maniau viskas – mano kelias baigtas. Skelbs per eterį, jog bėgioju, jog ieškau, bet…Tarsi kažkoks padaras buvau išmestas per duris ir vėl… Vėl man niekas nesuteikė pagalbos ir niekas nesuprato to, ką aš iš tikrųjų sakiau savo žvilgsniu ar uodegos vizginimu. Suklykė moters balsas: „kokie jūs apsauginiai, jeigu gyvūną išmetate pro duris“.
Manau, tai buvo apie mane. Aš pasukau už kampo. Nuėjau giliau. Bijojau labiau negu bet kada. Likau nesuprastas. Neradęs ir nusivylęs. Matau kažkas artėja šalia manęs. Žmogėnas. Čia tas, kuriam dar pralindus pro pirmas duris buvau perbraukęs ranką sava uodega. Savas. Įsakmiu tonu išgirdau „sėdėt“ ir atsisėdau. Jis, atrodo, žino viską, ką ir mano šeimininkas man šneka. Antra komanda ištarė „gulėt“ ir aš atsiguliau. Guliu. Patenkintas, jog kažkas mane pastebėjo kitaip. Pradėjo šnekėtis.
Žmogėnas kelias minutes kalbėjo prie ausies prikištu daiktu, vis kartodamas man gulėti. Aš patenkintas klausiau. Ramiai. Juk aš toks ramus, paklusnus, ieškantis. Laukiantis.
Netrukus privažiavo mašina, tokia didesnė negu man tenka sėdėti. Išlipo simpatiškos mergaitės, davė kąsnelį. Tie trise – jis ir jos dvi kažką šnekėjosi apie mane. Aš atsipūčiau, jog pagaliau, pagaliau man pavyko atkreipti dėmesį. Gal jie man padės, gal vakare jau būsiu šalia šeimininko kojų, gausiu pagaliau šlakelį vandens ir kąsnelį skanėstų. Įšokau į mašiną tikėdamasis tik geriausio ir nurimau. Dar nosimi palydėjau tą, tą, kas jis buvo… Žmogus, sustojęs akimirkai, o man padaręs džiaugsmą širdyje. Apsidairiau. Jo jau nebuvo, bet buvo jos – mergaitės. Jos man padės. Ačiū, jog padėjai, jog iškvietei…
Moralas: sustabdyk akimirką, apsidairyk ir padėk tam, kuriam gali… Juk gali. Yra ir kitas kelias… Ką pasirinksi Tu? Pradedant kurti kažką naujo ar tiesiog kurti iškyla klausimas: kodėl, kam to reikia, kas iš to išeis…

Šaltinis: delfi.lt

Kvailas šuo – kalta veislė ar šeimininkas?

šuo su ginklu

„Na va matai, nusipirkau retriverį, o toks durnas!“, – tokių vertinimų esu girdėjusi iš nusivylusių šeimininkų lūpų.
Iš tiesų šunų veislių žinynuose, aprašuose visuomet yra prierašas, ar ši veislė lengvai pasiduoda dresūrai, ar visgi labiau brangina savo laisvę ir nepriklausomybę.
Dresuotojai sutaria, kad veislės faktorius lemia daug, tačiau jei su užaugusiu šunimi nepavyksta susitvarkyti – greičiausiai kaltas šeimininkas, o ne jo šuo.

šuo su ginklu
„70- 80 proc. lemia užsiėmimai, šuns socializacija“, – pabrėžia šunų dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas ir įkūrėjas Egidijus Brazys.
„Šunis dresuoti nesunku, daug sunkiau – jų šeimininkus!“, – juokauja šunų dresuotoja Daiva Gapsevičiūtė iš mokyklos „Dresuok šunį“.
Šiuos du dresuotojus kalbiname apie pagrindines šeimininkams kylančias problemas bei tai, kiek šuns elgesį nulemia jo veislė.

Svarbiausias – kelių mėnesių laikotarpis

Šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas Egidijus Brazys teigia, jog auksaspalviai retriveriai, labradorai, vokiečių aviganiai, belgų malinua, rotveileriai, bokseriai iš tiesų lengviau dresuojami.
„Sunkiau suvaldyti tokius, kaip samojedai, laikos, nes jie – sportiniai šunys. Dar sunkiau treniruoti šarpėjus, biglius. Su šiomis veislėmis tiesiog reikia daugiau kantrybės ir laiko. Samojedai iš savęs yra laisvi, gimę būt laisvi. Ir jie nieko nenori klausyt. Juk jų užduotis – tempti roges, o ne būti paklusniems. Žinoma, šie šunys nėra agresyvūs, viskas su jais gerai. Tiesiog jie niekuomet taip neklausys komandų „stovėt, sėdėt, gulėt“ taip, kaip vokiečių aviganiai ar belgų malinua. Su vokiečių aviganiais daug metų užsiima ir policija, jie dirba pasienyje“, – dėstė E. Brazys.

Pakėlęs skambantį telefoną „Rekso“ mokyklos vadovas dažniausiai išgirsta „mano šuo puola kitus šunis“.
„Arba – žmones, – priduria E. Brazys. – Tiesiog yra padarytos didelės klaidos, kai žmonės galvoja, jog šuo per jaunas, jo treniruoti dar nereikia. Svarbiausia iš pradžių net ne dresūra. Svarbiausias laikotarpis šuniui yra tarp 2-5 mėnesių. Tuomet juos reikia socializuoti – vesti ten, kur žmonės, kiti šunys, įvairūs garsai, triukšmas. Leisti pažaisti ir susipažinti su savo gentainiais. Kai šuniuką atveda 6 mėnesių, jis pamato kitus šunis, suveikia gynybinė reakcija. Jam – stresas, nes jis nežino, kaip su kitais šunimis reikia bendrauti.“

Kiekvienas – su savu charakteriu

„Sakyčiau, kad lemia ne veislė, o konkretaus šuniuko charakterio savybės, – svarsto Daiva Gapsevičiūtė, atstovaujanti mokyklai „Dresuok šunį“. – Kiekvienoje vadoje šuniukai yra skirtingi – ir tai labai matosi, kai tą vadą turi namie. Tie 5-6 ar 10 mazgių ir kiekvienas jų yra kitoks. Aišku, yra tam tikri dalykai, būdingi tam tikrai veislei. Bet tai nereiškia, kad visi tos veislės šunys elgsis vienodai.“
Daugiausia apie mažylių charakterį ir gali papasakoti veisėjas, nes jis juos daugiausia laiko mato ir pažįsta. Žinoma, tai galioja tuomet, kai jo tikslas nėra greičiau jums įgrūsti šunį ir dingti.
Paklausta apie lengvai dresuojamus šunis, jų veisles, D. Gapsevičiūtė primena, jog apibūdinimas „lengvai dresuojamas“ nereiškia, jog šuo gimė mokėdamas sėdėti, gulėti, tarnauti ir klausyti kitų šeimininko komandų.
„Šeimininkai nemoko savo šuns, niekuomet neveda šuns į jokius dresūros užsiėmimus, vėliau nesupranta, kodėl gi tas šuo durnas. Kalbant apie auksaspalvius retriverius, jie yra „minkšto“ charakterio, todėl prie jų reikia tokio specifinio priėjimo. Žinoma, juos paprastai ir įsigyja tam tikro tipo žmonės. Tiesa, turėjau atvejį, kai žiūrėjau, žiūrėjau į šeimininką ir nesupratau, kodėl žmogus turi labradoro retriverį. Galiausiai paklausiau. Pasirodo, tokio norėjo jo mergina. Tik tokio ir ne kitokio. O jis tiesiog norėjo šuns. Ir tai buvo šeimininkas, kurį reikėjo stabdyti, kad jis būtų švelnesnis su savo šunimi“, – prisiminė dresuotoja.

D. Gapsevičiūtė apibūdina šios veislės šunis kaip lengvai „pagaunančius“ komandas,
neužsispyrusius, tačiau pabrėžia, kad jie gali nei iš šio nei iš to susinervinti.

Didžiausia problema – agresija keturkojams ir dvikojams

Moteris teigia, jog į ją besikreipiančius šeimininkus galima suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni skambina, sako turį jauną šunį ir norintys jį dresuoti. Kiti papasakoja apie savo 3-5 metų amžiaus šuns keliamas problemas ir klausia – „Ar galima ką nors padaryti?“
Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria šunų augintojai? D. Gapsevičiūtė ilgai nesvarsto: „Dėl agresijos. Visas kitas problemas gal dar gali pakęsti, bei kai atsiranda „dantys“, vargiai gali tai iškęsti“.
Dresūros mokyklos „Reksas“ vadovas E. Brazys teigia, jog agresiją kitiems žmonėms ar gyvūnams dažniau reiškia grandine prie būdos prirakinti šunys ar tie, kurie didžiąją dalį gyvenimo praleidžia voljere. Svarbu užmegzti ryšį su šunimi, su juo žaisti, rodyti dėmesį vedžiojant.
„Jei tik ištraukei iš voljero – truputį patreniravai, ir vėl įkišai į voljerą – jis niekada tavęs neklausys, – pabrėžia dresuotojas. – Mažiuką šunį neretai pasiima į lovą. Juk jis vienas cypia – gaila šuniuko. O paskui pasitaiko, kad užaugęs šuo urzgia ant šeimininkų, kai jį bando iš lovos išstumti“.

„Šunį dresuoti reikia nuo to momento, kai jis atsiranda pas jus namuose, – treneriui pritaria ir D. Gapsevičiūtė. – Pavyzdžiui: „aš nenoriu, kad tu graužtum batus“, „aš nenoriu, kad tu ant manęs šokinėtum“ (ypač, jei esi vokiečių dogas), „tavo vardas yra toks, kai kviečiu, turi ateiti“. Blogiausia, kai iki pusės metų tai yra linksma ir smagu, o po to, pavyzdžiui, šokinėjimas ant žmonių, jau yra nebesmagu. Šuo galvoja – „bet… gi tuo dar vakar tuo džiaugeisi!“. Štai šis pokytis šuniui yra sunkiausias – kai keičiasi taisyklės. Todėl geriausia jas sudėlioti iš pat pradžių“.
Net jei mažas šuniukas yra neišpasakytai mielas ir pūkuotas, jam turi būti taikomos taisyklės, kurios galios visą ateinantį dešimtmetį, keturkojui gyvenant jūsų namuose.

Šeimininkai kenčia nuo problemų, kurias sukuria patys

E. Brazys tikina, jog šiandien šunų šeimininkai itin dažnai susiduria su problema, kai šuo savo gamtinius reikalus atlieka namie. Ką daryti tokiu atveju – vienas iš dažniausiai šunų dresuotojui užduodamų klausimų.

„Šuniui iš pradžių leidžiama daryti ant vadinamųjų palučių ar laikraščių. Ir taip jis įpranta daryti patalpoje, ne ant pievos, kaip priklausytų. Na, galima padėti palutes tais atvejais, kai šuo serga, yra labai šalta, šuo – labai jaunas. Bet kuo ilgiau jos bus padėtos, tuo daugiau bus problemų,“ – kalbėjo vyras.
Jis pabrėžė, jog jaunam šuniui reikia daugiau dėmesio, neužtenka jo išvesti lauk prieš ir po darbo. 
Jauni samojedai – ypač energingi. Įsigijus tokį šunį reikėtų taip pasidalinti jo vedžiojimo pareigas su kitais šeimos nariais, kad keturkojis bent 4 kartus per dieną pabuvotų lauke.

Palikti vieni šunys dažnai graužia ir kitaip gadina daiktus. Tokią bėdą, pasak dresuotojo, galima spręsti pripratinant šunį būti narve namuose, tačiau toks šeimininko elgesys neturi būti kaip bausmė, šuo turi būti po truputį pratinamas prie narvo.
„Dar dažnai stebiu, kaip šunys išveda šeimininkus pasivaikščioti, o ne šeimininkai šunis. Žmonės skuba, lekia į darbus, o šuo išmoksta eiti bet kaip. Užaugęs jau jis tempia šeimininkus. Visuomet reikia kontroliuoti šunį – jis turi eiti greta, ant trumpo pavadėlio, neleisti jam pirmam veržtis pro duris. Mažą vaiką paimame už rankos ir vedamės šalia – neleidžiame jam kažkur klaidžioti. Toks turėtų būti ir šuns auklėjimas. Jei tempia – stoviu, niekur neinu ir ignoruoju“, – kalbėjo E. Brazys.
Jis teigė, jog dar viena svarbi komanda – „Paleisk!” arba „Palik!” . Po jos šuo turi atsitraukti nuo maisto ar padaro, kuris jį sudomino.

Problemos – iš beprotiškos meilės

Viena pagrindinių bėdų, iš kurios gimsta šunų elgesio problemos, dresuotoja Daiva Gapsevičiūtė įvardina „meilę be proto“.
„Kai man šeimininkai prisipažįsta šunį be proto mylintys, sakau, kad teks išmokti mylėti su protu, – juokiasi ji. – Lepinimas sukuria problemas. Šuo tai supranta kaip žeminimąsi prieš jį. Automatiškai jis nebeklauso, išlenda ir kitoks nepageidaujamas elgesys. Kur yra tos meilės ribos? Konkrečių pavyzdžių sunku atrasti, nes viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Tačiau dažniausiai lepinami šunys miega lovose, visuomet turi pilną bliūdą maisto (o jei suvalgo nors kąsniu mažiau – šeimininkai panikuoja), į bet kokį šuns cyptelėjimą šeimininkas iš karto reaguoja, bėga, glosto, jį ramina“.

Paklausta, ar tam tikrų veislių šunis lengviau perauklėti, išdėstyti jiems naujas taisykles, dresuotoja nustebina: „Yra šeimininkai, lengviau pasiduodantys dresūrai, ir yra sunkiau pasiduodantys“.

Prieglaudinukai – bijo visko, nuo šluotos iki pakelto tono

„Šunys linkę tempti savo šeimininkus. Tempdami pavadėlį augintiniai pradeda dūsti, tankiai kvėpuoti. Ką tada daro šeimininkai? Jie nuperka petnešas, kad šuo nedustų. Ir jam būtų lengviau tampyti savo šeimininką!“, – teigia D. Gapsevičiūtė pridurdama, jog iš prieglaudos paimtus keturkojus pavyksta per savaitę išmokyti nesitampyti, ramiai eiti greta, elgtis taip, kad nekiltų didelių problemų.

Ar pavyksta šeimininkams įrodyti, jog jų meilė – tiesiog per didelė? Mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja teigia, jog šeimininkai į ją kreipiasi tada, kai patys suvokia, jog toliau su tokiu šuns elgesiu taikstytis negalima. Jie būna pasiruošę keisti ir savo elges.
Ar tai priklauso nuo šuns veislės? Moteris teigia, jog žinodama šuns veislę ji žino, ko maždaug tikėtis, tačiau tai ne visuomet pasitvirtina. Lygiai taip pat nedaug skiriasi veislinių ir iš prieglaudos paimtų šunų dresūra.
„Yra vienintelis skirtumas – jeigu šuo į prieglaudą pakliuvo jau suaugęs, tuomet kokiais 95 proc. atvejų tai yra muštas ir bailus šuo. Jis turi nepasitikėjimą žmonėmis. Gali būti šluotos baimė, stiprus nepasitikėjimas svetimais žmonėmis, pakelto balso, staigių judesių baimė. Ar tiesiog baikštumas – tik kas nors, jis iškart pritupia ir žiūri – „Oi, o kas čia dabar bus?“. Iškart matyti, kad šuo kažko išsigando. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra blogas šuo“, – dėstė šunų dresuotoja.
Pati D. Gapsevičiūtė dirbo su itin baikščiu šunimi, kuris nė vieno žmogaus neprisileido artyn. Vėl „įtikinti“ keturkojį, kad ne visi žmonės muša, jai užtruko keturis mėnesius.

Ar mušate vaikus, už darymą į sauskelnes?

E. Brazys nerimauja, jog dažnas pilietis, išgirdęs apie šuns keliamą problemą, vis dar pasiūlo ją spręsti smurtiniu būdu.
„Klaidinga manyti, jog šunį reikia auklėti bausmėmis, lupti. Taip pat – patrinti šuns nosį (į išmatas, – red. past.), jei kur nors pridarė. Ar mes mušame, baudžiame vaikus, kai jie daro į palas ar sauskelnes? Ne. Čia lygiai tas pats. Reikia keisti savo elgesį – dažniau išvesti tą šunį į lauką. Baudimais nieko nepasieksi. Dabar niekas taip su šunimis nebedirba – taikoma pozityvios motyvacijos metodika. Dar vienas kvailas patarimas – jei šuo šoka, užminti jam ant galinių letenų. Tas pats, jei vaikas atbėgtų pas tave džiaugdamasis, o tu jam – še per veidą. Su vaikais taip nesielgiame, negalima ir su gyvūnu. Yra metodika, kaip šunį mokyti nešokinėti. Bet tam jau reikės ateiti į mūsų mokyklą“, – visų auklėjimo detalių neatskleidė E. Brazys.
Dresuotojo teigimu, sunkiai išprendžiamas problemas, nestabilią šuns psichiką gali lemti genetika. Dresuotojas kritikuoja lietuvių pomėgį pigiai pirkti veislinius šunis turguje, iš rankų ir automobilių bagažinių.
„Jei paskambinsite geram veisėjui prašydami šuns, jis pakvies jus atvykti pasikalbėti. Tuomet jus apžiūrės, paklaus, kur tu ketini tą šunį laikyti, kaip prižiūrėti, kam bus atiduotas šuo. Ir pats nuspręs, ar tau apskritai verta parduoti šunį. Va čia yra tikras veisėjas“,- kalbėjo vyras.

Iš asmenų, siekiančių šunį kuo greičiau parduoti Jums šunį galite įsigyti „pusiau Jorkšyrą, pusiau krokodilą“ – pajuokauja dresuotojas, paminėdamas vieną paklausiausių šunų veislių.
„Čia tas pats, kaip įsigyti vokišką Kinijoje rinktą „BMW“. Geriau jau pataupyti pinigų ir įsigyti normalų veislinį šunį, su normalia psichika. Na, o jei nėra lėšų, gal geriau iš globos namų paimti tą šuniuką – turėsi normalų gyvūną, nereikės daug pinigų išleisti gydymui. Mišrūnai taip pat puikiai klauso, su jais nėra problemų, tikrai nesakyčiau, kad juos dresuoti sunkiau“, – patarė E. Brazys.
Jo nuomone, normalaus veislinio šuns kaina prasideda nuo 2000 litų.

Seneliai dar kartą nori šunų

E. Brazys teigia pats dalyvavęs edukaciniuose užsiėmimuose su šunimis, kurie vyko senelių namuose, aklų ir silpnaregių vaikų centre. Jų metu galima pastebėti, kaip šunys žmones veikia emociškai.
„Jų gydomoji savybė – emocija. Nors to nepavadinčiau gydymu – klaidinga taip teigti. Tai – terapija. Aš taip pat priklausau tai pačiai organizacijai (Kinologų draugijos mokymo centrui, – red. past.). Mūsų klubo nariai važiuoja į senelių namus ir kitas panašias organizacijas. Tiems seneliams kažkuri įmonė buvo nuvežusi torto. Na, suvalgė, pasidžiaugė. Kai atvažiavome mes – nenorėjo išleisti ir kitąkart paprašė „dar tų šunų“. Matosi, kaip žmonės per tuos užsiėmimus atsigauna. Aklųjų centre itin matėsi tas poveikis: vaikai iš pradžių bijojo tų šunų, vėliau pradėjo draugauti, krykštauti, rėkauti. Jie nemato, bet turi labai gerai išvystytus kitus pojūčius. Malonu matyti, kaip žmonės kardinaliai pasikeičia. Jie būna kiek nuliūdę, kai atvykstam, nežino, ko tikėtis. Vaikams duodame su šunimis pažaisti, paglostyti juos, kartais – ir pavedžioti. Tai iškart sukuria emocijas. Šunys yra terapeutai, jie daro teigiamą poveikį, tačiau to pavadinti gydymu negalima“, – kalbėjo vyras.

„Šuo ne gydo, bet jis yra stimulas, dėl kurio kažkas vyksta. Jį galima panaudoti į kaip aktyvinantį, ir kaip raminantį elementą. Vienas iš momentų yra geros emocijos, likusios po susitikimo su šunimi. Tačiau ir jos yra svarbu, norint pasveikti“, – svarstė D. Gapsevičiūtė.

Šaltinis: delfi.lt

Kaip supažindinti šunį su naujagimiu?

Šuo ir vaikas

Net labiausiai pasiruošę kūdikio gimimui tėvai dažnai neįvertina kiek laiko ir jėgų jiems prireiks prižiūrint savo atžalą. Iki tol buvusiam šeimos numylėtiniui – šuniui bus skiriama mažiau laiko, jam teks užleisti vietą mažyliui. Kaip padaryti, kad šuo kuo greičiau priprastų prie vaiko? Jūs galite padėti savo augintiniui priprasti prie naujojo vaidmens šeimoje vadovaudamiesi žemiau pateiktais patarimais.

Šuo ir vaikas

Prieš parsivežant kūdikį iš gimdymo namų

Jūs turėtumėte iš anksto pripratinti šunį prie besikeičiančios dienotvarkės. Geriausiai pakeitimus daryti pamažu, pradedant likus mėnesiui iki vaiko gimimo. Pavyzdžiui, jeigu jūs ruošiatės neleisti šuniui eiti į būsimą kūdikio kambarį, dar iki vaiko gimimo uždarinėkite duris į tą kambarį.
Leiskite šuniui apuostyti vaiko rūbelius. Kai vaikas gims, tačiau dar bus ligoninėj, parvežkite keletą rūbelių su vaiko kvapu namo. Nekiškite kūdikio kvapų turinčių daiktų šuniui po nosimi – tegul jis su naujojo šeimos nario kvapu susipažįsta pamažu, šunys puikiai užuodžia kvapą net būdami kitame kambario gale.
Taip pat yra naudinga padaryti vaiko balso įrašą ir duoti jį paklausyti šuniui, kad šuo iš anksto priprastų prie vaiko skleidžiamo garso. Šunys susidomi naujais kvapais bei garsais, tačiau gali šiek tiek jaudintis. Jeigu pastebėsite, kad jūsų šuo pernelyg neigiamai reaguoja į kūdikio kvapus ir garsus, verta pasikonsultuoti su veterinaru.

Pirmoji pažintis namuose

Kai vaiką pirmą kartą atvešite į namus, iš anksto paruoškite pavadėlį ir antkaklį, kad šunį būtų galima kontroliuoti. Supažindinkite šunį su kūdikiu namuose, bet ne lauke. Pirma leiskite pro duris įeiti motinai su naujagimiu, tik paskui šuniui. Šuo turi pajausti, kad su kūdikiu reikia elgtis pagarbiai, jis yra naujas šeimos narys. Svarbu elgtis ramiai ir užtikrintai. Norėdamas pasisveikinti su šeimininke, šuo gali pradėti šokinėti. 
Būtų gerai, jei kuris nors šeimos narys palaikytų kūdikį ar nusineštų į kitą kambarį, kol šeimininkė pasisveikins su savo augintiniu. Grįžus iš ligoninės pakankamai dėmesio skirti šuniu yra svarbu, kad šis nepavydėtų vaikui, o kūdikio atsiradimas sietųsi su teigiamomis emocijomis.
Pirmas šuns supažindinimas su vaiku turi būti trumpas ir kontroliuojamas. Kai šuo aprimsta, laikant už pavadėlio galima jam leisti apuostyti kūdikio rankytes ir kojytes. Besipažindinantį su vaiku šunį paglostykite. Apdovanokite skanėstu šunį, kai jis apuostys mažylį. Dauguma šunų nesunkiai adaptuojasi. Kai šuns smalsumas patenkinamas, jis dažniausiai pradeda ignoruoti kūdikį.
Šuniui galima leisti pasėdėti šalia jūsų ir vaiko, atidžiai stebint šuns elgesį. Tačiau niekada neverskite artintis prie vaiko, jei šuo to nenori. Priešingai, nustatykite tam tikrą saugų atstumą iki kūdikio, kurio šuo be leidimo neturėtų peržengti. Toks jūsų elgesys jūsų augintiniui bus suprantamas, kadangi šunų ar vilkų gaujoje gimus mažyliams, motina jų nerodo kitiems gaujos nariams, nors jie užuodžia ir žino apie gaujos pagausėjimą. Apdovanokite šunį už tinkamą elgesį.

Kūdikio saugumas – prioritetas Nr. 1

Po kiek laiko, kai šuo jau bus pripratęs prie kūdikio kvapo, leiskite šuniui be pavadėlio apuostyti vaiką. Atidžiai stebėkite šuns reakcijas ir būkite pasiruošę įsiterpti, nes kūdikio verksmą ar judesius šuo gali suprasti kaip kvietimą pažaisti arba kaip grėsmę. Nepamirškite, kad šuo turi stiprų grobio persekiojimo instinktą, kurį gali pažadinti kūdikio dydis ir silpnumas.
Skirkite daug dėmesio savo augintiniui, kai šalia yra kūdikis, kad šuo nemanytų, kad visi geri dalykai nutinka tuomet, kai kūdikio nėra šalia.
Nebauskite šuns už tai, kad jis žaidžia su vaiko žaislais. Kitaip vaiko kvapas jam asocijuosis su neigiamais dalykais. Tiesiog paimkite vaiko žaislą ir jį pakeiskite žaislu, skirtu šunims.
Svarbiausia yra įsidėmėti, kad net ir paties mieliausio bei protingiausio šuns negalima palikti su kūdikiu be priežiūros.
Vis dėl to, jei jūsų šuo kada nors yra rodęs agresiją nepažįstamiems žmonėms, vaikams, ar mažesniems gyvūnams, jei šuo dominuoja šeimoje, yra linkęs ginti savo teritoriją ir pripratęs prie nuolatinio dėmesio, svarbu rimtai apsvarstyti, ar galėsite jį suvaldyti. Jei abejojate – geriausiai jūsų augintiniui būtų surasti kitus namus. Nepamirškite, kad kūdikio saugumas yra svarbiausias.

Šaltinis: www.mypets.lt

Taipogi skaitytojui gali būti aktualus ir straipsnis Vaikas ir šuo.

Aš žinau- gyvūnai turi jausmus

suo-zmogus-ranka

Kai kurie žmonės sako, kad gyvūnai neturi jausmų, vienintelis dalykas, ką aš galiu pasakyti, kad šie žmonės tiesiog niekada nebuvo susidūrę artimiau su gyvūnais.

Čia galite pamatyti, šuns reakciją, po to, kai sunkvežimis nutrenkė šio benamio šuns geriausią draugą.

Nuotraukos kalba pačios už save:

Liudna-suns-istorija

Vis dar manote, kad šunys neturi jausmų ?

Pažiūrėkite dar ir šiuos video:

Los Andželo šunys kaltinami rasizmu

Policijos šuo

Policijos šuo

Los Andželo policijos pareigūnai nuolat sulaukia kaltinimų rasizmu. Panašu, jog diskriminuojančiai elgiasi ir jų šunys, skelbia „The Independent“.
Naujausioje ataskaitoje apie Los Andželo šerifo departamento (LASD) veiklą skelbiama, jog nuo 2004 metų sparčiai daugėja atvejų, kai policijos šunys apkandžioja tautinėms mažumoms priklausančius asmenis.
Pirmąjį 2013 metų pusmetį Los Andželo policijos tarnybinių šunų aukomis tapo vien afroamerikiečiai ir amerikiečiai, kilę iš Centrinės ar Pietų Amerikos. Tokie duomenys pateikiami Policijos darbo vertinimo išteklių centro (PARC) – Los Andžele veikiančios pelno nesiekiančios organizacijos, skirtos „kovai už veiksmingą ir atsakingą policiją“ – parengtoje ataskaitoje.
Kaip teigia PARC sukaupti duomenys, skaičius lotynų amerikiečių, nukentėjusių nuo miesto policijos šunų, nuo 2004 iki 2012 metų išaugo 30 proc. – nuo 30 iki 39 įkandimų. Skaičius nuo policijos tarnybinių šunų nukentėjusių afroamerikiečių per tą patį laikotarpį šoktelėjo 33 proc.
Taip pat pažymima, kad tarnybiniai policijos šunys ir jų įkandimai – sparčiausiai populiarėjanti prasižengėlių tramdymo priemonė, lenkianti kitus metodus: gumines lazdas, ašarines dujas ir netgi šaunamuosius ginklus.
„Los Andželo policijos prižiūrimose turtingesnėse teritorijose, kur gyvena mažiau tautinių mažumų, tarnybiniai šunys pasitelkiami rečiau, užfiksuota ir mažiau įkandimų“, – konstatuoja PARC ataskaita.

Šaltinis: delfi.lt

Trytimai patvirtinta, jog šuns jausmai tokie pat, kaip ir žmogaus

Suns kojos zmogus kojos

Meilė, liūdesys, neapykanta, džiaugsmas, pavydas… Tai tik dalis jausmų, kuriuos jaučia tiek žmonės, tiek šunys. Emory universiteto, esančio Atlantoje, neurologijos, psichiatrijos ir psichologijos profesorius Gregory Bernsas moksliniais tyrimais patvirtino: šunų jausmai, tokie patys kaip ir žmonių. Magnetinio rezonanso tomografu atlikti bandymai leidžia daryti išvadas, kad šunys naudoja tą pačią smegenų dalį jausmams išreikšti, kaip ir žmogus. Iki šiol apie šunų jausmus buvo tik spėliojama.

Suns kojos zmogus kojos

Ignoruojant šunų elgesio požymius, o remiantis tik magnetinio rezonanso duomenimis, galima pažvelgti, kokius signalus siunčia šunų smegenys, kai šuo reaguoja į dirgiklius.

Paprastai magnetinio rezonanso procedūra žmonėms nėra maloni – klaustrofobiją skatinančioje aplinkoje draudžiama judėti, o skleidžiamas garsas gali išvaryti iš proto. Tačiau žmogus vis tik gali išbūti nejudėjęs, priešingai negu šuo. Taigi tam, kad šuo nejudėtų, dažniausiai keturkojui suleidžiama nuskausminamųjų ir raminamųjų.

„Deja, bet medikamentais apsvaigintas šuo niekaip negalėtų išreikšti emocijų ar jausmų, kas ir buvo pagrindinis tyrimo tikslas“, – sakė prof. G.Bernsas.

Kad galėtų patikrinti šuns smegenų veiklą, jis ėmėsi mokyti ir pratinti savo terjerų mišrūną, vardu Callie, prie magnetinio rezonanso tomografo muliažo, kurį profesorius pasidarė savo namuose.

Kartu su profesionaliu šunų dresuotoju ir bičiuliu Marku Spivaku jiedu išmokė šunį laikyti galvą padėtą ant specialaus padėklo ir nejudėti 30 sekundžių.

Po mėnesius trukusių dresūros pamokų ir nesėkmingų bandymų atlikti magnetinio rezonanso tomografiją, mokslininkui pavyko pamatyti, kaip veikia šuns smegenys, kai šuo užuodžia pažįstamų ir svetimų šunų bei žmonių kvapus.

Tyrimai atskleidė, kad reaguojant į dirgiklius, tiek žmonėms, tiek šunims pokyčiai vyksta toje pačioje – uodeguotojo branduolio (lot. caudate nucleus) – smegenų dalyje.

Uodeguotajame branduolyje yra galybė dopamino receptorių. Žmogaus smegenyse uodeguotasis branduolys atsakingas už pasitenkinimo pojūčius, tokius, kaip meilė, pinigai, maistas ir pan.

Kaip atskleidė tyrimas, ta pati šunų smegenų dalis reaguoja į signalą „maistas“. Be to, uodeguotajame branduolyje pokyčiai pastebėti šuniui užuodus pažįstamo žmogaus kvapą. Ta pati smegenų dalis reagavo, kai šeimininkas nutoldavo nuo šuns ir tuoj pat grįždavo.

„Ar šis tyrimas įrodo, kad šunys iš tiesų mus myli taip, kaip myli žmonės? Ne visai. Tačiau galima tvirtinti, kad šunų jausmai yra tokio pat pobūdžio, kaip ir žmogaus. O tai įrodo tos pačios smegenų dalies reakcija į dirgiklius“, – sakė mokslininkas.

Pasak G.Bernso, šuns jausmai – meilė ir prisirišimas šeimininkui, pagal atliktus tyrimus, – atitinka vaiko jausmams.

Profesoriaus nuomone, šis tyrimas ir jo rezultatai – tai galimybė pradėti keisti visuomenės požiūrį į šunis bei gyvūniją ir daugiau kalbėti apie jų teises, kurių patys apginti negali.

1966 metais JAV įsigaliojęs gyvūnų apsaugos įstatymas kilstelėjo gyvūnų teisių kartelę aukštyn. Nuo to laiko dauguma šiltakraujų gyvūnų (išskyrus laboratorines žiurkes, peles ir kai kuriuos paukščius) išgelbėti nuo skausmingos ir kankinančios mirties laboratorijoje. Kitų gyvūnų kančios laboratorijose stengtasi sumažinti iki minimumo.

Mokslininkas tikisi, kad ateityje gyvūnų teisių normos bus nustatomos atsižvelgiant į tai, ką rodo smegenų tyrimai.

Šaltinis: lrytas.lt

Dabar tai jau prisidirbo…

Dabar tai jau prisidirbo

 

Dabar tai jau prisidirbo

Tikriausiai visi, namuose auginantys šunis, puikiai žino, ką reiškia grįžti namo ir rasti didžiausią betvarkę ir sunaikintus brangiausius daiktus. Ir kaip gali ant jų pykti…

Dogs_33_

Dogs_34_

Dogs_32_

Dogs_30_
 
Dogs_31_
 
Dogs_26_
 
Dogs_24_
 
Dogs_25_
 
Dogs_23_
 
Dogs_06_
 
Dogs_07_
 
Dogs_05_
 
Dogs_02_
 
Dogs_04_
Šaltinis: Interneto platybės, pasmama.lt

Šunų bijo neišsilavinę žmonės

Šunytis

Lietuvoje vis dar giliai įsišaknijęs stereotipavimas tų visuomenės sluoksnių, kurie iš tiesų nėra labai pavojingi, bet kuriems nuo neatmenamų laikų klijuojama stigmos etiketė: psichikos sutrikimų turintys žmonės ir naminiai gyvūnai(be abejo, pagrindinis veikėjas – šuo). Apie pastaruosius ir yra pamąstymai.
Ar naminis gyvūnas (ypač šuo) iš tiesų toks pavojingas žmonėms, kad jo reikėtų bijoti? Lietuvoje įsišaknijęs stereotipas, kad šuo yra pavojingas. Tai – stigma, su kuria kiekvienam šuns savininkui tenka susidurti. Apie katinus niekas tiek ažiotažo nesukelia. Šuo gi – tarsi visų problemų šaltinis lietuviams (kadangi tiek dėmesio kartais skiriama šiems gyvūnėliams). Apie lietuvių baimes daug pasako vien plakatai, prieš keletą metų, kuriais buvo apklijuoti visi stendai Vilniaus mieste.
Gerti, rūkyti viešoje vietoje irgi negalima, bet mažai kas prieina prie girtos "kompanijos" rimtų jaunuolių ir praneša jiems apie tai. Mažai kas viešąjame transporte prieina prie vemiančio smirdančio girtuoklio ir praneša jam, kad reikia išlipti. Visi sėdi nusukę savo galvas į lango pusę. Iš tikrųjų – juk tai nėra lietuvių visų problemų šaltinis. Nepamirškime, kad visos mūsų problemos… dėl šuns. 
Tai yra perdėtas dėmesys kažkokiam naminiam gyvūnėliui. Naminių gyvūnų nekenčiantys žmonės visuomet labai racionaliai remiasi įstatymais. Tai tiesa, bet sąžiningumo dėlei norėčiau, kad ir žmonės visuomet laikytųsi taisyklių. Dažnai tenka pastebėti, kad žmonės taisyklių nesilaiko ne ką mažiau nei šunų šeimininkai,o dėmesys visas nukreipiamas būtent pastariesiems. Labai jau tie naminiai gyvūnai visiems trukdo, kad tiek dėmesio jiems skirta.
Bendruomenėje, kuri iš tiesų mato savo problemas, o ne stigmatizuoja labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius (juk nei šuo, nei psichikos sutrikimus turintis žmogus dažnai negali savęs apginti – vieni nemoka kalbėti, kiti laikomi "psichais"). Kiti, matyt, orgazmą gauna, kaip jiems patinka "varyti" ant šunų – tuomet "ant dūšios" palengvėja ir lyg visų problemų atsikrato toks žmogpalaikėlis.
Savo problemas matančioje ir pilietinėje visuomenėje dėmesį reikėtų skirti kitiems bendruomenės nariams : girtuokliams (Lietuvoje kasmet nuo alkoholio žūva ~1000 žmonių), nedrausmingiems vairuotojams (kasmet apie 300 žmonių miršta keliuose), potencialiems savižudžiams (~ 1000 žmonių kasmet nusižudo Lietuvoje). O šunys tikrai nėra lietuvių visų problemų šaltinis ir tikrai neverta visame mieste klijuoti besituštinančių šunų plakatų, nes galų gale, tai juokinga. Šuo nėra visų lietuvių problemų šaltinis ir neturėtų būti "baimės" simboliu.
Pirma, "baimė", kuri dažnai asocijuojasi su šunimi, tai infekcijos. Iš tiesų man labai graudu, kad Lietuvoje baigę 12 klasių žmonės nežino elementarių dalykų – žmogus ir šuo turi labai mažai bendrų ligų. Nei šuo žmogų sifiliu užkrės, nei žmogus šunį gripu užkės. Beveik nėra ligų, kurias šuo perduotų žmogui. Įvairios moteriškės, neturėdamos išsilavinimo tas "baimes" užsikrėsti perduoda ir savo vaikams. Tie stereotipai įsitvirtina ir perduodami kitoms kartoms. Taigi vien tik iš "mamos" reakcijos į naminį šunį galima sužinoti apie "mamos" išsilavinimo lygį. Ar ji tikrai baigusi vidurinę mokyklą, ar tik gavusi diplomą.
Žmogus žmogui yra daug kartų pavojingesnis. Kažkodėl važiuodami viešuoju transportu nebijome, kad greta stovintis asmuo serga tuberkulioze, kuri perduodama oro-lašeliniu būdu. Jis kosti, o greta stovinti ta pati "mama" lyg niekur nieko, net nepasisuka, ir nereaguoja, nors jau seniai yra "apspjauta" milijonu lašelių su infekcijos sukėlėju Mycobacterium tuberculosis. Benamis, valkata, kuris laikosi už turėklų viešąjame transporte – per odą plintančių infekcijų šaltinis. Paplūdimyje – odos grybelio užsikrėtimo rizika, venerinių ligų užsikrėtimo rizika. Taigi supraskim, kad žmogus žmogui yra daug kartų pavojingesnis už naminį gyvūną, vien dėl to, kad mes turime panašų rūšinį imunitetą ir galime perduoti vieni kitiems labai daug infekcijų, kurios sukels ligas. Vieni net to nežinodami, nes yra tik infekcijos šaltinis. Net nežinodami tokie žmonės perneša kai kurias infekcijas.
Be abejo, yra rizika. Bet ta rizika nėra didesnė, nei važiavimas automobiliu, ar viešuoju transportu. Rizika sau pakenkti visuomet yra, kodėl lietuviai vis dar stigmatizuoja tiek nedaug pavojaus keliančius gyvūnėlius.
Kalbant apie šuns kailį ir išmatas, ar per kailį plintančias infekcijas, reikėtų paminėti, kad visi naminiai šunys yra skiepijami kiekvienais metais prieš pasiutligę ir kai kuriuos labiausiai paplitusius ligų sukėlėjus. Prieš skiepą šuo gauna antihelmintinius vaistus – prieš kaspinuočius, kitas labiausiai paplitusias kirmėles. Tam, kad naminis šuo, didelę laiko dalį praleisdamas namie (nuolat plaunamas/valomas) taptų šaltiniu, reikia tikrai pasistengti ir visiškai savo augintiniu nesirūpinti, neduoti antihelmintinių preparatų, vaikščioti po laukus, kur daug laukinių gyvūnų, pavyzdžiui vilkų, ganosi karvės ir pan… Ar daug tokių vietų mieste? Patikėkit – beglobį, benamį šunį nesunku atskirti nuo mieste gyvenančio šuns, kuriuo rūpinasi šeimininkai.
Naminio šuns visiškai nėra jokio pagrindo stigmatizuoti. Laikas atskirti benamį šunį, nuo namie gyvenančio. Taip pat kaip mes atskiriame valkatą nuo savimi besirūpinančio žmogaus. Nėra ko bijoti tvarkingo, prižiūrėto šuns. Jeigu bijote glostyti namie laikomą šunį, tuomet bijokit bučiuotis, nes ant veido odos, kuri yra atidengta, visuomet yra kažkokių ligų sukėlėjų, ypač po buvimo žmonių sanbūrio vietose. Bijokit bučiuotis ir prisiglausti vieni prie kitų – bemat gausite papilomos virusą, ar herpes virusą…
Tas pats galioja ir baimei, kad šuo įkas. "Mama" turėtų suprasti, kad šuo yra gyvūnas, kiekvienas gyvūnas reikalauja tam tikro adekvataus elgesio savo atžvilgiu. Vaikas yra dirgiklis net labai stabilios psichikos gyvūnui, nes vaikai linkę su gyvūnais elgtis kaip su žaisliukais, ar animacinių filmukų herojais. Tėvai turėtų išmokyti vaiką elgtis su šuniu atsargiai ir nekrėsti kvailysčių, nes gyvūnas gali įkasti, ypač jeigu jo nervų sistema yra perdirginta, pavyzdžiui jeigu lauke labai karšta. Geriausiai, kad vaikas, kurio elgesys neadekvatus, išvis nelįstų prie gyvūnų, nesvarbu kokių, nes tai dažnai gali baigtis blogai. Neadekvatus elgesys – gyvūno trankymas pagaliu (nors ir nestipriai, bet tai yra dirgiklis – patikėkit, teko stebėti), rėkavimas, tampymas už odos, už ūsų, klykavimas ir panašūs dalykai. Gyvūnui tai yra dirgiklis, kuris sukelia erzlumą, pasipiktinimą ir norą atkeršyti.
Teko stebėti "mamą", kurios sūnus būtent taip elgėsi priėjęs prie naminio gyvūno, bet "mama" net nepagalvojo sudrausminti savo vaiko, paaiškinti, kad taip elgtis nevalia. Taigi pirmiausiai pradėkime kurti pilietinę visuomenę nuo savęs. Drausminkime savo vaikus, šuo – nėra visų lietuvių problemų šaltinis. Juk joks normalus tėvas nesileis mušamas savo vaiko, taigi kodėl mes toleruojame tokį elgesį su gyvūnais, o po to vėl įsijungia stigmos mechanizmas ir visi žurnalistai rašo :"Dieve, dieve, kaip baisu toje Lietuvėlėje gyventi – visi šunys kandžiojasi ir apskritai yra visų lietuvių problemų sukėlėjai…"
Būkime adekvatūs – naminis šuo niekada šiaip sau nevalgys jūsų vaiko – jis nėra skanus daug rėkia ir šuniui jis per didelis. Problema ne gyvūne ir psichikos sutrikimus turinčio žmogaus, o tai yra mūsų visuomenėje vykstančio stigmatizavimo problema. Kita baimė – pasiutligė. Nuo naminio šuns pasiutlige neužsikrėsi, nes kasmet šuo skiepyjamas, kaip minėjau anksčiau.
Sąžiningumo dėlei, reikia pastebėti, kad kai kurie žmonės yra daug kartų pavojingesni. Pasižiūrėkit statistiką – keliuose kasmet žūsta 300 žmonių. Lietuva pirmauja – virš 1000 žmonių nusižudo kasmet. Jau nekalbant apie kitas mirčių priežastis.
Išgėręs pareigūnas mirtinai suvažinėja keletą vaikų – reakcija nėra labai stipri. Šuo apkandžioja neaiškiomis aplinkybėmis vieną vaiką – reakcija itin stipri. Visuomenė siūbuoja ir sako "Dieve, dieve – kaip baisu toje Lietuvėlėje gyventi…"
Visa tai rodo visuomenės žemą išsilavinimo lygį, nors visi baigiame 12 klasių, bet baigę turime labai skirtingą išsimokslinimą. Vieni suvokia, kad gyvenimas yra kupinas pavojų, o naminiai gyvūnai teikia daug džiaugsmo ir nėra pavojingi šeimai, bendruomenei ir visuomenei, kiti visko bijo. Ko nesupranti to ir bijai.
Supranta, kad kai kurie "sveikieji" prisipampę alaus gali nužudyti už 10 litų, arba atsisėdę už vairo sutrėkšti mirtinai kokius 5 žmones, o po to išsiblaivę sakyti, kad jie nieko neprisimena. Kiti, menkiau išsilavinę – stereotipų aukos, stigmatizuoja tas visuomenės dalis, kurios nėra taip jau labai pavojingos, bet visiškai nebijo tos visuomenės dalies, kuri iš tikrųjų yra labai pavojinga (psichikos sutrikimų turintys žmonės ir šunys yra vos ne visos Lietuvos baisiausi nusikaltėliai). Stereotipavimas atkeliauja iš žmogaus aplinkos, iš menko išsilavinimo ir protinių sugebėjimų stokos, žmogus tiesiog nesugeba pats mąstyti, negali racionaliai įvertinti aplinką, pasitelkia baime, bet ne savo patirtimi.  Lietuvoje kasmet nuo alkoholio vartojimo žūsta 1000 žmonių, tiek pat nusižudo. Kodėl mūsų visuomenė į tai žiūri itin ramiai, bet jai vis neduoda ramybės šunys?

Šaltinis: delfi.lt