Šungaudžiai. Susimąstykime…

Taigi kam gi reikalingi šungaudžiai ir apskritai ar jie reikalingi? Šis klausimas jau virsta retoriniu. Iš tiesų šungaudžiai reikalingi tam, kad gaudytų benamius gyvūnus, dažniausiai jiems pasitaiko katės bei šunys. Tačiau kartais jie atlieka ne tik šungaudžio, bet ir žmogaus, paimančio iš namų tapusius nebereikalingais, o dar dažniau nevaldomais, gyvūnus, dažniausiai šunis.

Pakalbėkime apie opią problemą, kodėl Lietuvoje tai vis dažniau jau net nepasitaiko, o vyksta. Pirmiausia, benamiai gyvūnai retai tokiais gimsta, jie tokiais tampa, kai žmogui gyvūnas, pavyzdžiui šuo, tampa nebereikalinga našta ar tiesiog dėl šeimininko neišprusimo pavirsta nevaldomu padaru.
Pirmuoju atveju: nebereikalingu jis tampa dažniausiai dėl daugelio priežasčių, tačiau pagrindinė ir didžiausia klaida, kai šuo perkamas dovanų nepasitarus su dovaną priimančiu asmeniu. Aišku, dažnai tokias gyvas dovanas jie priima, tačiau po to jie, kurį laiką paauginę gyvūną, nepasivargina jo atiduoti į prieglaudą, o nuveža kur nors toliau ir palieka kelyje ar miške, kitaip sakant, pasmerkia gyvūną amžinoms kančioms bei klajonėms, ieškant namų ar naujo šeimininko.
Tai pat dažnai tėvų daroma klaida, kai šuo nuperkamas vaikui. Aišku kol šuniukas mažiukas, būna smagu jį paniurkyti, pažaisti su juo, o po to gyvūnas atsibosta – juk jį reikia šerti, vedžioti ir apskritai prižiūrėti. Va tada vėlgi gyvūnas, tampa bejėge žmogaus auka. O juk patys žmonės ir sugalvojo „šuo geriausias žmogaus draugas, jis niekada neišduos…?“
Antruoju atveju: našta gyvūnas tampa tada, kai žmonės nori kur išvažiuoti (na, kad ir paatostogauti) ir… kurgi palikti šunį? Ir kai ši taip vadinama našta pasidaro nepakeliama, kelia per daug rūpesčių, nes dažnai norima keliauti tai… Likimas šuns nuspręstas. Geriausia išeitis prieglauda, ,,o gal geriau palikim kur nuvežę, juk mažiau mums bėdos bei ne taip gėdinga…“ O kaip gi jaučiasi gyvūnėlis, ilgus metus jums tarnavęs ir atidavęs savo širdį ar net sielą? Apie jį net nesusimastoma.
Deja, žmonės mažai svarsto, ar tikrai jiems tas gyvas padaras reikalingas, bet gyvenimas nestovi vietoje ir ritasi toliau, juk daug kas dar gali keistis, o šuo gyvena ne vienerius metus. Jis kaip ir žmogus turi jausmus ir tai pat jaučia skausmą, turi nuotaikas, ir yra be galo ištikimas savo šeimininkui iki paskutiniųjų, kad ir kas nutiktų. O mes… Susimąstykime! Ir netik susimąstykime, bet tuo pačiu darykime išvadas.
Trečiuoju atveju: kai šuo tampa nesuvaldomas, kaltinti reiktų jokiu būdu ne šunį ar šuns veislę, o šeimininką už neatsakingą veislės pasirinkimą. Nepasidomima kas tai per šuo, koks jo charakteris, būdas, ypatumai. Ypač, jei tai tarnybinė ar agresyviems šunims priskiriama veislė. Juk tokie šunys reikalauja ypač didelės atsakomybės. Būtent dėl šios priežasties vis daugėja atvejų, kai sukandžiojami žmonės. Tokio tipo šunims reikalinga griežta disciplina dresūra (bendras paklusnumas). Jei patys nežinot, kaip tą discipliną įdiegti, yra tam skirtos mokyklos, jei patys neturite laiko ar noro mokinti savo šunį, tai gali padaryti dresuotojas (dažnai jie moko ne tik šunis, bet ir patį šeimininką, kaip valdyti jų apmokytą šunį). Jai tam neturite laiko, nebėda. Bent nueikite pasikonsultuoti su dresuotoju, jis jums patars ką daryti, kaip auginti, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
Tačiau čia aprašyta bėda mažesnė už tą, kai žmogus nusiperka šunį… Ir taria žodžius „Aš noriu kilerio (žudiko)“, neapgalvojęs pasekmių. Tada nors bėk ir rėk. Nusiperka žmogelis ta būsimąjį „killer“, o dar kitaip tariant, sau ir, svarbiausia ,kitiems ant sprando užkaria bėdą, nes dažniausiai tai būna pitbulterjerai, Stafordšyro terjeras, rotveileriai, vokiečių aviganiai, bulterjerai, dobermanai ir kitų panašių veislių šunys, iš kurių daromos kovos mašinos. Jiems dirbtinai skatinama agresija, kad jie pultu viską, kas juda. Tada savininkai būna labai patenkinti, kol… nenutinka kokia nelaimė. Jie tokius šunis drįsta vedžiot ne tik be pavadėlio, bet ir be antsnukio, bei dažnai pjudo ant svetimų šunų. Tai baisu ir nežmoniška, pirmiausia paties gyvūno atžvilgiu. Tuomet nelaimė anksčiau ar vėliau įvyksta ir… kas kaltas, na aišku šuo, kas gi daugiau….dažnai tokius žodžius ištaria pats šuns savininkas. Va taip ir būna, labai gaila, bet tokia realybė. Neretai tokie šunys ir patį savo šeimininką sukandžioja, nes dėl netinkamo auklėjimo būna pažeista jų psichika. Tuomet vėlgi, likimas aiškus, jei „nusikaltusio“ šuns nenušauna ar kur nors nepalieka, tai į prieglauda atiduoda.
Jei viso šito iki absurdiškumo besiritančio „dalyko“ nebūtų, šungaudžiai netektų darbo. O kol kas tai nors ir menkai klestintis verslas, bet vis dar klestintis…

Panevėžio rajono gyventojai, girdėdami miestiečius besiskundžiant, kad jiems į koją dantis suleido pro šalį pralėkęs šuo ar iš namų neleidžia išeiti prie vartų budinti šunų gauja, tik linguoja galvomis. Jų teigimu, tai dar menkniekiai, palyginti su jų vargais. Kaimuose esą valkataujantys gyvūnai jau ima valdžią prieš žmogų, o šungaudžių – neprisikviesi.
Panevėžiečiai gali išsikviesti benamius gyvūnus gaudančios bendrovės „Panevėžio specialus autotransportas“ darbuotojus, kaip jiems sekasi gaudyti – kita kalba, o rajono gyventojai praktiškai neturi galimybės prisišaukti pagalbos.
Mat jiems jau kelerius metus šungaudžius tenka kviestis net iš Alytaus. Panevėžio rajono savivaldybė yra sudariusi sutartį dėl beglobių gyvūnų gaudymo su Kaune esančios bendrovės „Nuaras“ Alytaus filialu.
Šiais metais bendrovė panoro pakelti paslaugų kainas. Su jomis susipažinusiems rajono Savivaldybės vadovams pasišiaušė plaukai.
„Viską suskaičiavus, vieno šuns pagavimas pabrangtų apie dešimt kartų, nuo 100 iki 1000 litų. Tai fantastiška suma, Savivaldybė tokių pinigų negali mokėti, todėl naujos sutarties su „Nuaru“ nepasirašėm“, – sakė rajono Savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys.
Kadangi liko galioti senos kainos, alytiškiai šungaudžiai dėl vieno kito šuns į Panevėžio rajoną nebevažiuoja. Sunkmečiu valkataujančių gyvūnų kaimuose dar padaugėjo. Prie to aktyviai prisideda ir miestiečiai, į kaimus atvežantys ir paliekantys likimo valiai savo augintinius.
Rajono gyventojai nebežino, kaip apsiginti nuo būriais zujančių šunų ir visur lendančių išalkusių kačių. Jie liepia seniūnams ką nors daryti, tačiau šie tik bejėgiškai skėsčioja rankomis.
Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius sako, kad jį pamatę žmonės reikalauja susirinkti šunis ir dėti kur tik nori. Seniūnas ginasi negalįs gi jų susikrauti į lengvojo automobilio bagažinę ir išvežti į mišką, bet žmonės nieko nenori girdėti.
Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys prisipažino dėl valkataujančių keturkojų net bijąs užsukti į kai kurias sodybas.
Rajono Savivaldybė ketina ieškoti arčiau esančių šungaudžių, ką jau yra ne kartą dariusi, bet vis nesėkmingai.

A.Bakšio iniciatyva trečiadienį į Panevėžio rajoną laukiama atvykstant bendrovės „Nuaras“ šungaudžių iš Alytaus. Rajonui tai didelis įvykis.
Šiais metais beglobių gyvūnų gaudytojai buvo pasirodę tik vieną kartą sausio mėnesį. Tada jie pagavo iš išsivežė 9 keturkojus. Rajono Savivaldybei tai kainavo apie 900 litus.
Tada „Nuaras“ apsiskaičiavo, kad nuo 2005 metų, kai buvo sudaryta sutartis su rajono savivaldybe, galiojantys paslaugų įkainiai nebeatitinka realių kaštų. Kitaip sakant, bendrovei nuostolinga važinėti taip toli važinėti.
Savivaldybei nesutikus su bendrovės pasiūlytais didesniais įkainiais, alytiškiai šungaudžiai apskritai prarado norą važiuoti į Panevėžio rajoną. Žinodami situaciją, seniūnai jų irgi nedrįso spausti pasirodyti.
Tačiau A.Bakšiui, nuolat ujamam gyventojų dėl valkataujančių šunų, trūko kantrybė ir jis ėmėsi organizuoti šungaudžių vizitą. Kad šiems kelionė neatneštų daug nuostolių, reikia pagauti kuo daugiau gyvūnų.
A.Bakšys paskambino kitų seniūnijų seniūnams ir paprašė pasirūpinti tinkamai sutikti svečius. Tinkamai – vadinasi, pasirūpinti, kad valkataujantys gyvūnai kur nesusislėptų, kaip dažnai būna gaudynių dieną. Taigi kaimo žmonės trečiadienį ruošiasi pabūti savotiškais beglobių gyvūnų varovais – išguiti juos iš pakampių.
Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius, kad nekiltų nesusipratimų, seniūnus įspėjo savo ruožtu informuoti bendrovę „Nuaras“, kad bus atsiskaitoma senomis kainomis.

V.Žiurlys sakė, kad bendrovė „Nuaras“ pageidavo už vienkartinį atvykimą į Panevėžio rajoną bei kelių valandų darbą gauti per 700 litų, dar norėjo, kad jiems būtų primokėta už dezinfekciją, kitas paslaugas.
Tiesa, šiek tiek atpigino vieno gyvūno sugavimo kainą, tačiau viską suskaičiavęs direktorius vis tiek gavo labai didelę sumą. Pasak V.Žiurlio, jeigu atvykusiems alytiškiams pavyktų pagauti tik vieną šunį, tai rajonui kainuotų apie tūkstantį litų.
Jo nuomone, net jeigu pagautų ir daugiau gyvūnų, kaina vis tiek būtų per didelė, nes labai brangus pats šungaudžių atvykimas.
Todėl Savivaldybė atsisakė pasirašyti naują sutartį. Administracijos vadovas supranta, kad bendrovei „Nuaras“ dabar neapsimoka dėl poros ar trijų šunų trenktis du šimtus kilometrų į Panevėžio rajoną ir tiek pat atgal.
Rajono Savivaldybės vadovams akivaizdu, kad beglobių gyvūnų gaudymo problemos bendradarbiaujant su „Nuaru“ neišspręs. Būtina ieškoti arčiau esančių šungaudžių.
Pasak V.Žiurlio, tokių buvo ieškoma ne kartą, tačiau neatsirado. Savivaldybė anksčiau mėgino prašyti bendrovės „Panevėžio specialus autotransportas“ pagalbos, bet pastaroji nesutiko. Administracijos direktorius viliasi, kad sunkmetis bendrovę padarė sukalbamesnę. Jis sakė mėginsiąs dar kartą derėtis.
Savivaldybė dėjo daug vilčių į Panevėžio rajone planuotus įkurti visos apskrities gyvūnų globos namus, tačiau jų iki šiol nėra. Panevėžio gyvūnų globos draugijos pirmininkė Rūta Liberienė sakė, kad dėl krizės, apskrities valdžios kaitos ir kitų priežasčių projektas kol kas tik „popieriuje“.

Šaltiniai:
sunys.xz.lt
grynas.delfi.lt

Piktas_suo

Leave a Reply

You have to agree to the comment policy.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.