Tag: šunų priežiūra

Paskelbta

Naujagimis šuniukas – reikiama priežiūra pirmas savaites

Mažas šuniukas ant rankų

Pirmas kelias gyvenimo savaites šuniuko pagrindiniai užsiėmimai yra maitinimasis, šilumos palaikymas ir socialinių įgūdžių vystymasis. Dažniausiai tuo laiku šeimininkai tiesiog stebi, kaip šuniukų mama suteikia visą reikiamą rūpestį mažyliais. Tačiau, jei atsitiko taip, kad šuniukas buvo atskirtas nuo mamos, arba mama atsisakė savo jauniklių, o galbūt neteko pieno, visą reikiamą priežiūrą tenka prisiimti šeimininkui.

Kaip maitinti naujagimį šuniuką?

Kalės pienas suteikia šuniukams viską, ko reikia pirmas 4 gyvenimo savaites. Jeigu rūpinatės pamestinuku arba mama negali pasirūpinti mažyliu, pasikonsultuokite su veterinaru kaip tinkamai buteliuku maitinti naujagimius, nes juos galima lengvai sužeisti tai darant neteisingai. Naujagimius teks maitinti parduodamu šuns pieno pakaitalu. Rekomenduojama naudoti tik specialų mišinį, nes karvės ar kito gyvūno pienas gali sukelti viduriavimą. Mažylius reikės maitinti buteliuku arba švirkštu kelias savaites kasdien kas kelias valandas.

Kaip dažnai šuniukas turėtų valgyti?

Pirmą gyvenimo savaitę šuniukai paprastai žinda mažiausias kas dvi valandas. Jiems vystantis ir augant, laiko tarpai tarp maitinimųsi didėja. Maždaug keturių savaičių amžiaus, šuniukai jau gali pereiti nuo žindymo į įprastą maitinimąsi. Pareinant prie įprasto ėdalo, aukštos kokybės jauniems šuniukams skirto sauso ėdalo granulės gali būti sudrėkinamos šiltu vandeniu ir pieno pakaitalu iki košės konsistencijos. Tokį maistą reikėtų patiekti keletą kartų per dieną. Pieno pakaitalo kiekis turi būti laipsniškai mažinamas maiste, kol šuniukai galiausiai pradės ėsti sausas granules (7-8 savaičių amžiaus). Susikurkite maitinimo tvarkaraštį, atitinkantį šuniukų vystymosi poreikius.

Kiek turėtų sverti naujagimis?

Vidutinis ką tik gimusio šuniuko svoris priklauso nuo veislės. Per pirmas gyvenimo savaites, šuniuko svoris gali padvigubėti arba išaugti net trigubai. Laikoma normalu priaugti nuo 10% iki 15% ką tik gimusio šuniuko svorio kasdien. Šuniukai, kurie nepriauga svorio šiose ribose pačioje gyvenimo pradžioje, gali neišgyventi.

Ar galiu laikyti tokį mažą šuniuką rankose?

Pirmas dvi gyvenimo savaites šuniukus reikėtų laikyti ant rankų kuo mažiau. Šuniukais reikėtų rūpintis, laikymu rankose stengiantis nesukelti nerimo jų motinai. Jei auginate šuniukus be motinos, laikykite juos rankose pirmas dvi savaites tik tiek, kiek būtina, juos šildant, palaikant švarą ir maitinant.

Pasirūpinkite šuniukų šiluma šiuo trapiu metu. Tam galite naudoti reguliuojamą šildomą pagalvėlę/ guolį arba į rankšluostį susuktą butelį su karštu vandeniu, taip pat tinka specialios pūslės. Sulaukus trečios gyvenimo savaitės, bandykite neilgą laiką švelniai laikyti rankose šuniukus kelis kartus per dieną. Šiuo metu pradeda reikštis šuniukų matymo ir girdėjimo įgūdžiai, pradeda vystytis dantys, be to tai svarbus socializacijai laikotarpis. Neleiskite vaikams liesti šuniukų be suaugusiųjų priežiūros mažiausiai iki tol, kol jiems sueis trys savaitės.

Kaip mokyti šuniukus atlikti gamtinius reikalus?

Per pirmas kelias gyvenimo savaites šuniukai nesugeba šlapintis ir tuštintis savarankiškai. Šuniukų motina instinktyviai stimuliuoja naujagimius tuštintis laižant. Jei auginate šuniukus be motinos, jums reikės simuliuoti šį laižymą, tačiau liežuvį galite pakeisti ir kitomis priemonėmis 🙂

Sudrėkinkite gabaliuką minkštos medžiagos ar marlės šiltu vandeniu ir švelniai masažuokite analinės angos ir šlapinimosi sritis po maitinimų. Šiluma, tekstūra ir judesiai simuliuoja kalės liežuvį. Tai daryti gyvybiškai būtina. Šuniukai pradeda patys tuštintis maždaug trijų-keturių savaičių amžiaus.

Kada šuniukus reikėtų pirmą kartą parodyti veterinarui?

Jei šuniukai sveiki, dauguma veterinarų rekomenduoja pirma standartinių skiepų vakcina pasirūpinti šešių savaičių amžiaus. Apsauga nuo kirminų ir sveikatos patikrinimas gali būti atliekami nuo mažens. Tačiau skubiai kreiptis į veterinarą būtina, jei pastebite bet kurį iš šių simptomų:

  • Apetito praradimas.
  • Svorio nepriaugimas.
  • Vėmimas.
  • Viduriavimas.
  • Sunkus kvėpavimas.
  • Kosėjimas, šnopavimas, šniokštimas.
  • Nesiliaujantis cypimas.
  • Pabalę dantenos.
  • Ašarojimas.
  • Tekėjimas iš nosies.
  • Neusgebėjimas tuštintis.

 

Šaltinis:
bone.lt
Paskelbta

Šuns pirkimas, auginimas ir maitinimas

 

valgantys suniukai

Šuns pirkimas

Perkant šunį derėtų žinoti:
  • kad patinai yra stambesni, stipresni ir piktesni nei kalės;
  • jei norėsite, kad jūsų šuo dalyvautų parodose, reikia būtinai pirkti veislinį šunį;
  • geriausia įsigyti mažą šuniuką ir patiems jį užsiauginti.
 

Šuns auginimas.

Šunis reikia tinkamai prižiūrėti, maitinti ir auginti. Šunį reikia vedžioti su trumpu pavadėliu arba antsnukiu specialiose aikštelėse dažniausiai nuo 7 iki 23h. Jei šuo suaugęs, jis turi būti vedžiojamas bent 2 kartus per dieną, o jei mažiukas – ne rečiau kaip 4 kartus. Pasivaikščiojimai su mažu šunimi turėtų būti ne trumpesni kaip po 1h.  Bute šuo turi turėti nuolatinę ramią   vietą, kad jis niekam nekliūtų ir nebūtų nuolat trikdomas. Nereikėtų šuniui skirti vietos skersvėjyje, prie šildymo prietaisų, tamsioje patalpoje. Šuniui paklojamas kilimėlis, kuris kasdien purtomas, valomas šepečiu, vėdinamas ir kartkarčiais plaunamas. Nykštukiniams, šilumą mėgstantiems šunims, reikalingas minkštas šiltas paklotas.Jei šunio savininkas turi sodybinį sklypą, šunį gali laikyti:
  • palaidą gerai aptvertoje aikštelėje;
  • pririštą prie slankiojančios grandinės;
  • pririštą prie stabiliai pritvirtintos grandinės;
  • voljere.
Geriausiai šunį laikyti voljere su būda. Durys turi atsidaryti į vidų. Būda turi būti satoma taip, kad šuo nuo jos negalėtų peršokti per tvorą. Žiemą į būdą dedamas šienas arba drožlės, kad šuniui nebūtų šalta miegoti ant žemės.  Dulkės, nešvarumai, pleiskanos iš kailio iššukuojamos šepečiu; ilgaplaukiai šunys, be to, dar šukuojami ir retomis šukomis. Pavasarį ir rudenį, kai šunys šeriasi, kasdien iššukuojami iškritę plaukai. Plovikliais šuo plaunamas ne dažniau kaip kartą per pusmetį. Geriausiai plauti vaikų muilo putomis arba vaikų šampūnu.
 

Šuns brendimas.

Šunys lytiškai subręsta 8-10 mėnesių. Tada kalės pradeda rujoti. Jos rujoja 2 kartus per metus po 20-30 dienų. Fiziškai subrendusios(maždaug 2 metų amžiaus) kalės sudergiamos 10-15 dieną nuo rujos pradžios. Nėštumas trunka vidutiniškai 58-65 dienas. Stambiųjų veislių šunys paprastai atsiveda 5-8(kartais iki 12), nykštukinių veislių- 2-4 aklus, kurčius, bedančius šuniukus. Jie pradeda girdėti 5-8, praregi 10-14, dantys jiems prasikala 20-30 dieną.Iš pradžių šuniukai maitinasi tik motinos pienu.
 

Šunų maitinimas.

Šunys maitinami 1-2 kartus per dieną, sergantys ir sulysę – 3 kartus. Geriausias maistas- poskystės įvairių kruopų košės, virtos kaulų sultinyje ir ataušintos iki 30-40 laipsnių. Mėsą ir jūrų žuvis geriau duoti žalias, dideliais gabalais, upių žuvis reikia apvirti. Daržovės, šakniavaisiai, žalumynai, kaip priedas prie kito maisto,duodami žali arba virti. Šunims naudingi ir įvairūs pieno produktai, kiaušiniai(1-2 kartus per savaitę), džiūvėsiai iš rupių miltų duonos. Kaulai papildo pagrindinį maistą; juose yra šunims reikalingų mineralinių medžiagų. Kaulų duodama paėdus, nedaug ir tik žalių. Šuniui galima duoti ir švarių maisto atliekų. Šuniui skirtoje vietoje visada turi būti indas su švariu vandeniu.
 
 
Šaltinis: 
nrrr.blogas.lt

 

Paskelbta

Šunų priežiūra

 

Grazus suo

 

  • Jeigu šuo peršlapo nuo lietaus ar sniego, sausai nušluostykime jį rankšluosčiu.
    Šiltą vietą prie krosnies ar židinio šuo susiras pats. Toks nušluostymas apsaugo nuo peršalimo geriau negu drabužis.
  • Tarp šuns pirštų ir pado prilipusius žemių gurvuolius, akmenukus ir panašius daiktus privalome tuojau pašalinti, kaip ir ledo gabalėlius.
    Šie svetimkūniai sukelia šuniui daug skausmo. Ilgaplaukiams šunims reikia iškirpti plaukus iš tarpupirščių, tada rečiau susidarys gurvuoliai. Šią procedūrą, žinoma, reikia nuolat kartoti, kad smailūs, greit augantys plaukai nepratrintų pirštų vidinėse dalyse žaizdų.
  • Šuns užaugusius ilgus nagus reikia trumpinti.
    Dažniausiai nagus trumpinti reikia per mažai judantiems šunims, nes jų nagai per mažai nusidėvi. Trumpinti galima tik labai atsargiai dilde, nes ir naguose yra kraujo indų. Geriau būtų, kad šitą darbą atliktų specialistas. Retai pasitaiko šunų, kurių nagai būna trapūs. Tokius nagus reikia tepti aliejumi.
  • Jeigu tarp šuns dantų įstrigo kaulo nuolauža ar kitas svetimkūnis, reikia jį kuo greičiau pašalinti.
    Jeigu taip atsitiko, matome – šuo neramus, jis pražiojęs nasrus, snukį trina priekinėmis letenomis, arba palenktą į šoną galvą trina į žemę. Šunį reikia pražiodinti, viena ranka suėmus už viršutinio, antrąja – už apatinio žandikaulio ir, pakėlus lūpas, užčiuopti, kur kaulo nuolauža. Jeigu tai nepavyktų, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją. Jokiu būdu svetimkūnių negalima plėšti per jėgą replėmis ar kitais daiktais.
  • Šuns dantims jokios priežiūros nereikia.
    Deramai šeriamo šuns dantys savaime išsivalo. Jeigu susidaro gelsvas apnašas, jį reikėtų nuvalyti minkštu dantų šepetėliu ir trinta kreida arba valgomąja druska. Dantims žalingi saldumynai. Dantis nesunku pažeisti, jeigu šuns mokymui pasitelkiami akmenys arba jis žaidžia su akmenimis. Be išlygų turime pripratinti savo šunį, kad šeimininkui jis leistų nuolat apžiūrėti jo dantis.
  • Iš šuns akių ištekantį sekretą nuvalome minkšta šluoste ir drungnu vandeniu.
    Šuniui valyti akis jo paties ausimis yra klaidinga ir nehigieniška. Jeigu šuns akys ašaroja, įlašinkime akių lašų, gavę jų iš veterinarijos gydytojo ar vaistinės. Dabar teigiama, kad boro rūgšties tirpalas netinka, dažnai vartojant jį galima tik žalos pridaryti. Skersvėjis, ypač pomėgis iškišti galvą pro važiuojančio automobilio langą, sukelia šuniui akių uždegimus.
  • Iš šunų ausų kriauklelių turime išrinkti parazitus.
    Ausų raukšlėse ir kriauklelėse gali būti parazitų, utėlių. Tuomet ausis iššluostome spiritu sumirkytu vatos tamponu, o paskui sausu vatos tamponu įtriname specialius miltelius, naikinančius parazitus.
  • Jeigu šuo turi barzdą, ji turėtų būti plaunama šiltu vandeniu po kiekvieno šėrimo.
    Ant barzdos plaukų prikibę išdžiūvusio maisto likučiai ne tik negražiai atrodo – jie gali pasidaryti ir odos infekcijos židiniais.
  • Šuo sausai apšvarinamas specialia pudra.
    Specialiose parduotuvėse būna kailio pudros. Ja galima nuvalyti šunį. Po kelių minučių pudrą išvalome šepečiu. Toks sausas valymas pašalina didžiausius nešvarumus bei kailio kvapą, ir šuns nereikia maudyti. Reikia žiūrėti, kad pudros nepakliūtų į akis bei ausis.
  • Jaunas šuniukas jautrus drėgmei ir šalčiui, todėl geriau jo nemaudyti pirmuosius metus.
    Jeigu jis kartais itin išsipurvina, prausiame jį po dušu arba nušluostome minkšta kempine drungnomis šampūno putomis, labai kruopščiai jį perplauname bei gerai nudžioviname.
  • Jeigu šuo „išsikvėpino”, tai privalome jį išmaudyti.
    Daugelis šunų, ypač taksai, turi nelemtą polinkį voliotis išmatose. Tikriausiai tai pirmykštis instinktas, kad medžiojant grobį būtų „permuštas” savo kūno kvapas. Jeigu taip atsitinka, privalu šunį gerai išmaudyti ir, reikalui esant, taip pat ir jo galvą nuvalyti drėgnu rankšluostuku, tik neliesti akių ir ausų.
  • Išmaudytas šuo bent dvi valandas turi būti šiltame kambaryje.
    Per tą laiką šuo visiškai išdžiūva. Be to, tada jo neperpučia skersvėjis. Jeigu lauke blogas oras, šuns galite ir ilgiau neleisti į lauką.
  • Išmaudyto šuns kailį reikia gerai nušluostyti frotiniu rankšluosčiu. Šluostyti, kol jis pasidarys sausas.
    Lygiai taip pat gerai, o gal net ir geriau džiovinti plaukų džiovintuvu, jeigu šuo pakenčia jo ūžimą ir aparato nesibaido.
  • Maudant šunį, vanduo turi būti maždaug 35 laipsnių šilumos ir vos siekti šuns papilvę.
    Galvą paliekame sausą, ausis užkemšame vatos gabalėliais, ir saugome, kad muiluotas vanduo nepakliūtų į akis. Kūną prausiame geru muilu arba švelniu šampūnu. Ant kūno iš viršaus pilame iš indo švarų vandenį ir tuo pačiu metu ranka triname kailį.
  • Reikia žiūrėti, kad šuo negulėtų per šiltai ir per minkštai.
    Minkšta pagalvė lepina odą, daro šunį jautrų šalčiui, lėtina kailio šėrimąsi, dėl to gali atsirasti net praplikimų. Panašių pasekmių būna ir tada, kai šuo laikomas per šiltoje patalpoje arba kai jis didesnę laiko dalį praleidžia prie krosnies, šildytuvo, židinio.
  • Šuns kirpimas – specialisto darbas.
    Kai kurių veislių šunis, visų pirma pudelius, reikia nuolat apkirpti. Stilius ir būdas priklauso nuo mados. Žinoma, galima ir pačiam to išmokti, bet šunų kirpėjai turi ne tik patyrimo, bet ir reikalingų priemonių, tad geriau kreiptis į juos.
  • Kai kurių veislių šunys, ypač terjerai ir šnauceriai, turi būti apkerpami.
    Nereikalingi plaukai pašalinami specialiomis šukomis. Kirpimo galima ir pačiam išmokti, bet geriau susirasti specialistą.
  • Šuns ausų priežiūra -svarbi higienos dalis.
    Ausis geriausiai valyti vata apvyniotu pagaliuku, bet venkime per giliai įsiskverbti į ausies angą, kad jos nesužeistume. Vata suvilgoma vaikišku aliejumi. Jeigu ausies angoje vis būna sieros ir šias apnašas nelengva pašalinti arba po valymo jų vėl greitai atsiranda, patarimo prašykime pas veterinarijos gydytoją.
  • Ilgaplaukiai šunys nešukuojami tik valomi šepečiu.
    Jei vienoje ar kitoje vietoje plaukai susivėlė sruogomis ar į veltinį, tas vietas reikia atsargiai pirštais išnarplioti. Išimtis -seteriai ir spanieliai: jų tankiai sugulusių plaukų šukuoti nereikia. Ausų, uodegos galo, užpakalinės kūno dalies plaukus reikia rūpestingai, švelniai sušukuoti.
  • Šuns kailio priežiūros procedūras reikėtų atlikti kasdien.
    Tvarkyti kailį reikia jau ir jauniems šuniukams. Pradėti reikia labai atsargiai, vengtina per didelė prievarta. Jeigu šuo leidžiasi prižiūrimas, jį pagiriame ir apdovanojame. Tada jis greit įpras prie šios būtinos procedūros. Mažus ar vidutinio dydžio šunis užkeliame ant stato ir tada atliekame jų kailio priežiūrą.

 

Šaltinis:
esunys.lt