Būna, kad šeimininkams daug džiaugsmo teikiantis šuo kartais tampa kaimynų galvos skausmu. Jie skundžiasi, kad namuose ar kieme vienas paliktas augintinis visą dieną ar net naktį loja. Dėl to nemalonumų gali turėti šunų augintojai. Įvairiose internetinėse diskusijų erdvėse žmonės bando išsiaiškinti, kaip išspręsti tokias problemas. „Priešais mus name gyvenantys kaimynai turi nestabilios psichikos šunį, kuris loja 2/3 paros. Žiemos sezono metu visų langai uždaryti, todėl nieko nesigirdi. Tik prasideda šiltesnės dienos, jų langai atlapoti nuolatos, nes rūko namie, ir mes neišvengiamai turim klausytis nuolatinio šuns lojimo. Aš jau nebežinau, ką daryti, nes tas šuo loja nuo bet kokio garso. Ir nesvarbu, ar vidurnaktis, ar ankstyvas rytas, ar vakaras. Kitaip tariant, poilsio ir ramybės nėra“.
Kalta nepriežiūra. Pavargęs šuo yra laimingas šuo, todėl reikėtų jį nuvarginti. Jeigu šeimininkas ryte šunį pavedžioja penkias minutes ir palieka jį namuose, jis gali kaukti ilgai. Reikia iškrauti šunį, žaisti su juo ir kuo daugiau su juo užsiimti, tuomet, tikėtina, kad šuo vienas namuose tikrai mažiau los ir kauks. Taip pat šuniui reikia duoti pastovios veiklos, nes noras kaukti ir loti kyla tuomet, kai prasideda nerimas, šuo pamato, kad šeimininkas išėjo. Tada jis gali kaukti labai ilgai. Reikėtų duoti jam užsiėmimą namuose. Dažnai būna veiksmingas toks būdas: yra tokie žaislai šunims, kur į vidų galima pridėti šuns maisto. Tuomet šuo negauna pusryčių dubenėlyje, o tuos pusryčius šeimininkas sukiša į žaislą. Šuo negauna maisto šiaip nemokamai ir jeigu jį graužia kelias valandas, pavargsta, išsimiega, prabunda, jeigu dar vis liko kaulo, vėl turi užsiėmimą.
Tačiau yra daug šunų su negalia. Ne visi gyvūnai vienodai stabilūs. Daug šunų yra nestabilios nervų sistemos. Kai kurie šunys negali būti vieni, paniškai to bijo, be to, šuo yra socialus gyvūnas, todėl natūralu, kad jis bijo.
Kai kurie šeimininkai, norėdami išvengti nepageidaujamo šuns lojimo, naudoja specialius antkaklius, kurie šuniui sulojus, skleidžia nemalonias vibracijas. Tačiau specialistai tokius dalykus vertina skeptiškai. Tai šuniui gali kelti skausmą, geriau naudoti motyvaciją ir skatinimą. Šuo kaukia ne iš malonumo, tai yra nerimo požymis, tai jau yra stresas šuniui. Todėl veržti elektrinį antkaklį yra blogai, yra draugiškesni vibruojantys antkakliai, kurie skleidžia nemalonius jausmus gyvūnui, tačiau jie veikia bausmės principu. Kaukimas nėra problema, tai yra pasekmė, problema yra stresas. Tie antkakliai nepanaikina problemos, o dar ją suaktyvina, nes šuo patiria dar didesnį stresą. Būna, kad šuo tuomet tyli, jis gali nekaukti, bet problema neišnyksta ir kai žmogus po kurio laiko nuima antkaklį, šuo lygiai taip pat kaukia ir netgi gali problemų atsirasti kitur, šuo gali tapti jautresnis aplinkai, bijoti, būti agresyvus. Tačiau yra vienas draugiškesnis būdas, kuris veikia paskatinimo principu: Šuniui dedamas antkaklis, kuris reaguoja į lojimą ir kabinamas indelis su maistu. Jeigu šuo suloja, antkaklis sureaguoja, bet niekas nevyksta, kai šuo nutyla, po kelių sekundžių išmetamas skanėstas, šuo gauna paskatinimą už tylą, o ne bausmę už lojimą. Jeigu šuo tyli, jam yra išmetami skanėstai, jis reaguoja, yra užsiėmęs ir jų laukia. Tokiu būdu jis ir neloja, ir patiria geras emocijas.
A. de Sent Egziuperi rašė, kad esame atsakingi už tuos, ką prisijaukinome. Jeigu mes imame šunį, turime suteikti jam galimybes. Turime turėti laiko, kada jį pavedžioti. Jeigu mes jį nuvarginsime, suteiksime jam galimybę palakstyti, jis namuose miegos.
Šaltinis:delfi.lt