Naujagimis šuniukas – reikiama priežiūra pirmas savaites

Mažas šuniukas ant rankų

Pirmas kelias gyvenimo savaites šuniuko pagrindiniai užsiėmimai yra maitinimasis, šilumos palaikymas ir socialinių įgūdžių vystymasis. Dažniausiai tuo laiku šeimininkai tiesiog stebi, kaip šuniukų mama suteikia visą reikiamą rūpestį mažyliais. Tačiau, jei atsitiko taip, kad šuniukas buvo atskirtas nuo mamos, arba mama atsisakė savo jauniklių, o galbūt neteko pieno, visą reikiamą priežiūrą tenka prisiimti šeimininkui.

Kaip maitinti naujagimį šuniuką?

Kalės pienas suteikia šuniukams viską, ko reikia pirmas 4 gyvenimo savaites. Jeigu rūpinatės pamestinuku arba mama negali pasirūpinti mažyliu, pasikonsultuokite su veterinaru kaip tinkamai buteliuku maitinti naujagimius, nes juos galima lengvai sužeisti tai darant neteisingai. Naujagimius teks maitinti parduodamu šuns pieno pakaitalu. Rekomenduojama naudoti tik specialų mišinį, nes karvės ar kito gyvūno pienas gali sukelti viduriavimą. Mažylius reikės maitinti buteliuku arba švirkštu kelias savaites kasdien kas kelias valandas.

Kaip dažnai šuniukas turėtų valgyti?

Pirmą gyvenimo savaitę šuniukai paprastai žinda mažiausias kas dvi valandas. Jiems vystantis ir augant, laiko tarpai tarp maitinimųsi didėja. Maždaug keturių savaičių amžiaus, šuniukai jau gali pereiti nuo žindymo į įprastą maitinimąsi. Pareinant prie įprasto ėdalo, aukštos kokybės jauniems šuniukams skirto sauso ėdalo granulės gali būti sudrėkinamos šiltu vandeniu ir pieno pakaitalu iki košės konsistencijos. Tokį maistą reikėtų patiekti keletą kartų per dieną. Pieno pakaitalo kiekis turi būti laipsniškai mažinamas maiste, kol šuniukai galiausiai pradės ėsti sausas granules (7-8 savaičių amžiaus). Susikurkite maitinimo tvarkaraštį, atitinkantį šuniukų vystymosi poreikius.

Kiek turėtų sverti naujagimis?

Vidutinis ką tik gimusio šuniuko svoris priklauso nuo veislės. Per pirmas gyvenimo savaites, šuniuko svoris gali padvigubėti arba išaugti net trigubai. Laikoma normalu priaugti nuo 10% iki 15% ką tik gimusio šuniuko svorio kasdien. Šuniukai, kurie nepriauga svorio šiose ribose pačioje gyvenimo pradžioje, gali neišgyventi.

Ar galiu laikyti tokį mažą šuniuką rankose?

Pirmas dvi gyvenimo savaites šuniukus reikėtų laikyti ant rankų kuo mažiau. Šuniukais reikėtų rūpintis, laikymu rankose stengiantis nesukelti nerimo jų motinai. Jei auginate šuniukus be motinos, laikykite juos rankose pirmas dvi savaites tik tiek, kiek būtina, juos šildant, palaikant švarą ir maitinant.

Pasirūpinkite šuniukų šiluma šiuo trapiu metu. Tam galite naudoti reguliuojamą šildomą pagalvėlę/ guolį arba į rankšluostį susuktą butelį su karštu vandeniu, taip pat tinka specialios pūslės. Sulaukus trečios gyvenimo savaitės, bandykite neilgą laiką švelniai laikyti rankose šuniukus kelis kartus per dieną. Šiuo metu pradeda reikštis šuniukų matymo ir girdėjimo įgūdžiai, pradeda vystytis dantys, be to tai svarbus socializacijai laikotarpis. Neleiskite vaikams liesti šuniukų be suaugusiųjų priežiūros mažiausiai iki tol, kol jiems sueis trys savaitės.

Kaip mokyti šuniukus atlikti gamtinius reikalus?

Per pirmas kelias gyvenimo savaites šuniukai nesugeba šlapintis ir tuštintis savarankiškai. Šuniukų motina instinktyviai stimuliuoja naujagimius tuštintis laižant. Jei auginate šuniukus be motinos, jums reikės simuliuoti šį laižymą, tačiau liežuvį galite pakeisti ir kitomis priemonėmis 🙂

Sudrėkinkite gabaliuką minkštos medžiagos ar marlės šiltu vandeniu ir švelniai masažuokite analinės angos ir šlapinimosi sritis po maitinimų. Šiluma, tekstūra ir judesiai simuliuoja kalės liežuvį. Tai daryti gyvybiškai būtina. Šuniukai pradeda patys tuštintis maždaug trijų-keturių savaičių amžiaus.

Kada šuniukus reikėtų pirmą kartą parodyti veterinarui?

Jei šuniukai sveiki, dauguma veterinarų rekomenduoja pirma standartinių skiepų vakcina pasirūpinti šešių savaičių amžiaus. Apsauga nuo kirminų ir sveikatos patikrinimas gali būti atliekami nuo mažens. Tačiau skubiai kreiptis į veterinarą būtina, jei pastebite bet kurį iš šių simptomų:

  • Apetito praradimas.
  • Svorio nepriaugimas.
  • Vėmimas.
  • Viduriavimas.
  • Sunkus kvėpavimas.
  • Kosėjimas, šnopavimas, šniokštimas.
  • Nesiliaujantis cypimas.
  • Pabalę dantenos.
  • Ašarojimas.
  • Tekėjimas iš nosies.
  • Neusgebėjimas tuštintis.

 

Šaltinis:
bone.lt

Šunų priežiūra

 

Grazus suo

 

  • Jeigu šuo peršlapo nuo lietaus ar sniego, sausai nušluostykime jį rankšluosčiu.
    Šiltą vietą prie krosnies ar židinio šuo susiras pats. Toks nušluostymas apsaugo nuo peršalimo geriau negu drabužis.
  • Tarp šuns pirštų ir pado prilipusius žemių gurvuolius, akmenukus ir panašius daiktus privalome tuojau pašalinti, kaip ir ledo gabalėlius.
    Šie svetimkūniai sukelia šuniui daug skausmo. Ilgaplaukiams šunims reikia iškirpti plaukus iš tarpupirščių, tada rečiau susidarys gurvuoliai. Šią procedūrą, žinoma, reikia nuolat kartoti, kad smailūs, greit augantys plaukai nepratrintų pirštų vidinėse dalyse žaizdų.
  • Šuns užaugusius ilgus nagus reikia trumpinti.
    Dažniausiai nagus trumpinti reikia per mažai judantiems šunims, nes jų nagai per mažai nusidėvi. Trumpinti galima tik labai atsargiai dilde, nes ir naguose yra kraujo indų. Geriau būtų, kad šitą darbą atliktų specialistas. Retai pasitaiko šunų, kurių nagai būna trapūs. Tokius nagus reikia tepti aliejumi.
  • Jeigu tarp šuns dantų įstrigo kaulo nuolauža ar kitas svetimkūnis, reikia jį kuo greičiau pašalinti.
    Jeigu taip atsitiko, matome – šuo neramus, jis pražiojęs nasrus, snukį trina priekinėmis letenomis, arba palenktą į šoną galvą trina į žemę. Šunį reikia pražiodinti, viena ranka suėmus už viršutinio, antrąja – už apatinio žandikaulio ir, pakėlus lūpas, užčiuopti, kur kaulo nuolauža. Jeigu tai nepavyktų, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją. Jokiu būdu svetimkūnių negalima plėšti per jėgą replėmis ar kitais daiktais.
  • Šuns dantims jokios priežiūros nereikia.
    Deramai šeriamo šuns dantys savaime išsivalo. Jeigu susidaro gelsvas apnašas, jį reikėtų nuvalyti minkštu dantų šepetėliu ir trinta kreida arba valgomąja druska. Dantims žalingi saldumynai. Dantis nesunku pažeisti, jeigu šuns mokymui pasitelkiami akmenys arba jis žaidžia su akmenimis. Be išlygų turime pripratinti savo šunį, kad šeimininkui jis leistų nuolat apžiūrėti jo dantis.
  • Iš šuns akių ištekantį sekretą nuvalome minkšta šluoste ir drungnu vandeniu.
    Šuniui valyti akis jo paties ausimis yra klaidinga ir nehigieniška. Jeigu šuns akys ašaroja, įlašinkime akių lašų, gavę jų iš veterinarijos gydytojo ar vaistinės. Dabar teigiama, kad boro rūgšties tirpalas netinka, dažnai vartojant jį galima tik žalos pridaryti. Skersvėjis, ypač pomėgis iškišti galvą pro važiuojančio automobilio langą, sukelia šuniui akių uždegimus.
  • Iš šunų ausų kriauklelių turime išrinkti parazitus.
    Ausų raukšlėse ir kriauklelėse gali būti parazitų, utėlių. Tuomet ausis iššluostome spiritu sumirkytu vatos tamponu, o paskui sausu vatos tamponu įtriname specialius miltelius, naikinančius parazitus.
  • Jeigu šuo turi barzdą, ji turėtų būti plaunama šiltu vandeniu po kiekvieno šėrimo.
    Ant barzdos plaukų prikibę išdžiūvusio maisto likučiai ne tik negražiai atrodo – jie gali pasidaryti ir odos infekcijos židiniais.
  • Šuo sausai apšvarinamas specialia pudra.
    Specialiose parduotuvėse būna kailio pudros. Ja galima nuvalyti šunį. Po kelių minučių pudrą išvalome šepečiu. Toks sausas valymas pašalina didžiausius nešvarumus bei kailio kvapą, ir šuns nereikia maudyti. Reikia žiūrėti, kad pudros nepakliūtų į akis bei ausis.
  • Jaunas šuniukas jautrus drėgmei ir šalčiui, todėl geriau jo nemaudyti pirmuosius metus.
    Jeigu jis kartais itin išsipurvina, prausiame jį po dušu arba nušluostome minkšta kempine drungnomis šampūno putomis, labai kruopščiai jį perplauname bei gerai nudžioviname.
  • Jeigu šuo „išsikvėpino”, tai privalome jį išmaudyti.
    Daugelis šunų, ypač taksai, turi nelemtą polinkį voliotis išmatose. Tikriausiai tai pirmykštis instinktas, kad medžiojant grobį būtų „permuštas” savo kūno kvapas. Jeigu taip atsitinka, privalu šunį gerai išmaudyti ir, reikalui esant, taip pat ir jo galvą nuvalyti drėgnu rankšluostuku, tik neliesti akių ir ausų.
  • Išmaudytas šuo bent dvi valandas turi būti šiltame kambaryje.
    Per tą laiką šuo visiškai išdžiūva. Be to, tada jo neperpučia skersvėjis. Jeigu lauke blogas oras, šuns galite ir ilgiau neleisti į lauką.
  • Išmaudyto šuns kailį reikia gerai nušluostyti frotiniu rankšluosčiu. Šluostyti, kol jis pasidarys sausas.
    Lygiai taip pat gerai, o gal net ir geriau džiovinti plaukų džiovintuvu, jeigu šuo pakenčia jo ūžimą ir aparato nesibaido.
  • Maudant šunį, vanduo turi būti maždaug 35 laipsnių šilumos ir vos siekti šuns papilvę.
    Galvą paliekame sausą, ausis užkemšame vatos gabalėliais, ir saugome, kad muiluotas vanduo nepakliūtų į akis. Kūną prausiame geru muilu arba švelniu šampūnu. Ant kūno iš viršaus pilame iš indo švarų vandenį ir tuo pačiu metu ranka triname kailį.
  • Reikia žiūrėti, kad šuo negulėtų per šiltai ir per minkštai.
    Minkšta pagalvė lepina odą, daro šunį jautrų šalčiui, lėtina kailio šėrimąsi, dėl to gali atsirasti net praplikimų. Panašių pasekmių būna ir tada, kai šuo laikomas per šiltoje patalpoje arba kai jis didesnę laiko dalį praleidžia prie krosnies, šildytuvo, židinio.
  • Šuns kirpimas – specialisto darbas.
    Kai kurių veislių šunis, visų pirma pudelius, reikia nuolat apkirpti. Stilius ir būdas priklauso nuo mados. Žinoma, galima ir pačiam to išmokti, bet šunų kirpėjai turi ne tik patyrimo, bet ir reikalingų priemonių, tad geriau kreiptis į juos.
  • Kai kurių veislių šunys, ypač terjerai ir šnauceriai, turi būti apkerpami.
    Nereikalingi plaukai pašalinami specialiomis šukomis. Kirpimo galima ir pačiam išmokti, bet geriau susirasti specialistą.
  • Šuns ausų priežiūra -svarbi higienos dalis.
    Ausis geriausiai valyti vata apvyniotu pagaliuku, bet venkime per giliai įsiskverbti į ausies angą, kad jos nesužeistume. Vata suvilgoma vaikišku aliejumi. Jeigu ausies angoje vis būna sieros ir šias apnašas nelengva pašalinti arba po valymo jų vėl greitai atsiranda, patarimo prašykime pas veterinarijos gydytoją.
  • Ilgaplaukiai šunys nešukuojami tik valomi šepečiu.
    Jei vienoje ar kitoje vietoje plaukai susivėlė sruogomis ar į veltinį, tas vietas reikia atsargiai pirštais išnarplioti. Išimtis -seteriai ir spanieliai: jų tankiai sugulusių plaukų šukuoti nereikia. Ausų, uodegos galo, užpakalinės kūno dalies plaukus reikia rūpestingai, švelniai sušukuoti.
  • Šuns kailio priežiūros procedūras reikėtų atlikti kasdien.
    Tvarkyti kailį reikia jau ir jauniems šuniukams. Pradėti reikia labai atsargiai, vengtina per didelė prievarta. Jeigu šuo leidžiasi prižiūrimas, jį pagiriame ir apdovanojame. Tada jis greit įpras prie šios būtinos procedūros. Mažus ar vidutinio dydžio šunis užkeliame ant stato ir tada atliekame jų kailio priežiūrą.

 

Šaltinis:
esunys.lt

Šuns gyvenamosios vietos parinkimas bei priežiūra

Rytą atsikėlėte pilna burna plaukų. O dar išbėrė pačioj netinkamiausioj vietoj… Purendamas pagalvę nusičiaudėjote? Du kartus?!
Na, tuomet leiskite spėti. Hercas ir vėl buvo įsiropštęs į lovą? O gal buvo gaila ant žemės guldyti mažąjį lepūnėlį Baksiuką? Ką gi, vadinasi, nesate pats pavyzdingiausias šeimininkas pasaulyje, nesvarbu, kad su savo šuneliu valgote iš vienos lėkštės ir atnešate jam pagalį. Juk kiekvienam, kaip pasakytų išminčiai, savo, vadinasi, ir šuo privalo turėti SAVO namą.

 

„ Jeigu šuns gyvenamoji vieta įrengiama lauke…“

Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Būda gali būti už voljero ribų, kad nebūtų prarasta kvadratinio metro vietos.
 Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. Lentos turi būti impregnuotos, nes kai voljeras valomas, skydai pakeliami ir viskas išplaunama vandeniu.

– Ar valant turėtų būti naudojamos dezinfekcijos priemonės?

– Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). Dezinfekcinių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

– O buityje naudojamos priemonės netinka?

– Manyčiau, kad vis dėlto reikėtų derintis ir prie gyvūno: kad priemonės nebūtų per stiprios, kad gyvūnas jų neprisilaižytų, kad būtų nekenksmingos.

– Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos statant voljerą?

– Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. Voljero aukštis turėtų būti 1,80 m, kad būtų patogu įeiti ir gardą išvalyti.
 Jeigu auginama kalė atsiveda šuniukų, reikia turėti omenyje, kad gaminant voljerą strypai neturi būti labai reti – tarp jų turėtų būti maždaug 5 cm tarpai.

– Kokios dalys, be strypų, dar sudaro voljerą?

– Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus. Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų – J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Pvz., jei į kiemą ateina neprašyti, nelaukti svečiai, o namuose yra tik vaikai ar, sakykime, šeimininkė, tuomet vartelius galima atidaryti iš vidaus elektromagnetu.
 Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis (juokiasi – J. Š.).

Kad būda būtų jauki ir praktiška

– Kas yra svarbiausia įrengiant būdą?

– Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai. O jei dar kalė atsives šuniukų, šeimininkui bus sunku įlįsti juos paimti arba suteikti kalei pirmąją pagalbą.
 Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys. Tai natūralu.
 Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra. Net pats komisaras yra sakęs: ,,Auginkite šunis, nes tai yra pagrindinė priemonė, sauganti nuo vagių“.

– Tačiau žmonės bijo, kad įsilaužėliai gali ko nors ,,papurkšti“ jų augintiniams?

– Nelygu koks šuo. Vieną šunį tas papurškimas veikia, kito ne. Jeigu šuo yra stiprios psichikos, galite purkšti kiek tik norisi.

– Kokie reikalavimai keliami šuns būdai?

– Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui – J. Š.). Landa – 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Jeigu grindyse nebus padaryta plyšių, šuo visą laiką gulės ant žemių krūvos.

– O ką reikėtų patiesti ant būdos grindų?

– Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Vatinių patiesalų kloti negalima, nes jie tik permirksta ir šuo greičiau suserga.

– Ar tinka tik šiaudai?

– Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Tokiu būdu turime dvigubas grindis – šuo nešąla ir patogu valyti.
 Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Štai prekybos centruose ir yra siūlomos būdos su neatidengiamais stogais – grindys suleistos, be jokių plyšelių ir dar su prieangiais.

– Kurioje būdos vietoje turėtų būti daroma landa?

– Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta – visuomet padės galvą ant landos krašto. Todėl landoje turi būti slenkstukas: jis neleidžia išnešti iš būdos šiaudų ir šuniui yra kur pasidėti galvą.
 Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį – čia jau dizaino reikalas. Būdą galima šildyti polistirolu, vata, kitomis medžiagomis, daryti kokią norite apdailą, bet vidinės dėžutės išmatavimai, kalbant apie standartinį vokiečių aviganį, yra 90x70x60.

Nešuniškas gyvenimas bute

– Kur gi vis dėlto turėtų būti šuns vieta namuose?

– Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Taigi reikia įvertinti tai, kad gali pasisukti saulė ir net žiemą gyvūnui bus karšta.
 Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono. Ten kaupiasi drėgmė, o tai šuns sąnariams tikrai ne į naudą.
 Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas–kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu atneštumėte mažą šuniuką, jis pats pasirinktų vietą kur nors koridoriuje.

– O ar reikėtų leisti šuniui pačiam pasirinkti vietą?

– Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje. Tai priklauso nuo būsto išplanavimo.

– Tačiau ar vonia yra ta vieta, kurioje galima apgyvendinti savo augintinį?

– Ne, nes čia nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Na, o virtuvėje šunį gali erzinti kvapai.

Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria – visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą – žiurkėną, katę ir t. t.
 Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Pvz., namuose laikyti dogą ar senbernarą tikrai nepatariama, nes jis užims labai daug vietos, be to, seilės, plaukai…

– Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui?

– O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Gyventi šalia žmogaus – geriau bet kokiu atveju.

– Taigi kas geriausia šuniui: voljeras, būda ar žmogaus namai?

– Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus. Pvz., kaime šunys laikomi pririšti prie grandinės ir žmonės nesupranta, kad šuo yra žmogaus kompanionas ir jį galima alikyti net namuose.

 

Konsultavo Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas, kinologas Vytautas Gustaitis

Parengė Julija ŠMITAITĖ

Šaltinis:
www.animal.lt