Šuns gyvenamoji vieta – būda ir voljeras

 

Rodos paprasta – pasistatei voljerą (aptvarą), jame būdą, įsigijai šunį ir tegu jis jame gyvena ir atlieka savo pareigą – tarnauja žmogui. Tačiau toli gražu taip nėra. O tai rodo šunų augintojų užduodami klausimai, kurie parodo, kad ir čia reikalingos žinios bendraujant, mokant savo pagalbininką. Todėl atsakysiu į daugiausia užduodamus klausimus šia tema.
 
Šuns vieta

 

Kokie turi būti voljeras ir šuns būda?

Visų pirma, patogus mūsų gyventojui šuniui. Voljero (aptvaro) paskirtis pagulėti saulėje, jausti gamtos kvėpavimą erdvėje, o ne iš uždaros aplinkos. ,,Prispaudus”- atlikti gamtos reikalus. Savidrausmei, izoliuoti nuo pašalinių žmonių atvykus pas jus. Apsaugai, kad nesusikergtų rujojanti kalė . Šėrimui ir poilsiui. Voljero dydis, jei jame laikomas vienas šuo, didelės įtakos neturi, bet ne mažesnis aštuoni kvadratiniai metrai. Jei grindys betonuotos būtinas medinis skydas. Būda, geriau apšiltinta, ypač nuo žemės (grindys) ir pagal augintinio dydį, kad galėtų nevaržomas laisvai gulėti, stovėti, apsisukti joje. Įėjimo į būdą anga arčiau vienos sienos, nevaržanti įėjimo į ją. Tai jo pagrindinė poilsio vieta.
Klaidinga nuomonėė, kada išgirstu sakant, kad pas mane voljeras labai didelis ir augintiniui užteks vietos išsilakstyti. Tai netiesa. Taip, jis gali jame pažaisti su žaislu, patampyti pakabintą  audinį, bet tai tik trumpalaikis išsikrovimas, nors ir jis būtinas, tačiau savo poreikius patenkins bėgiodamas dideliame plote ir bendraudamas su žmogumi ir gentainiais – tas šuniui būtina.
Nepamirškime, kad tvarkingas voljeras ir graži būda, taip pat kiemo puošmena.
 

Kur turi buti voljeras?

Aišku ten, kur šuo geriausiai mato ateinančius lankytojus, įvažiavimą, įėjimą į pastatą, patogioje jums vietoje, kuo platesnė teritorija matoma šuniui. 
 

Nuo kada galima šuniuką laikyti voljere ?

Tai priklausys nuo to, kaip jis buvo laikomas prieš įsigyjant. Aš savo augintinius į lauko voljerą išnešu  3 savaičių (nuo tada, kai jie pradeda patys išeiti iš būdos), nepriklausomai nuo metų laiko. Todėl įsigyjant  reikia žinoti kaip jis buvo laikomas. Įsigyjant turguje ar kitomis sąlygomis, galite  to nežinoti. Žinoma, šuniukui reikalingas bendravimas su šeimos nariais, tačiau nuo įsigijimo pirmos dienos jis pratinimas prie tų sąlygų, kuriomis jis turės gyventi. Reikia vertinti, kad jis buvo lizde su mama ir savo broliukais ir sesutėmis, o ten gyvenimo salygos buvo kitokios. Taip pat turi įtakos ir šuniuko amžius, metų laikas. Reikia laikytis taisyklės, kad staigus sąlygų pasikeitimas nepaveiktų jauno, dar neužgrūdinto staigaus oro salygų pasikeitimui, organizmo.Todėl vidurį žiemos staigiai išnešti iš pastato ir laikyti lauke būtų pavojinga. Turi reikšmės ir šuniuko veislė.
 

Kokios oro sąlygos augintinį neigiamai veikia būnant voljere?

Skersvėjis ir drėgmė. Šaltis.
 

Koks paklotas geriausias būdoje?

Šiaudai. Netinka – medžiaga, pjuvenos ir kita.
 

Ar gali būdoje nebūti jokio pakloto?

Taip. Svarbu, kad būdos grindys būtų sausos ir su šilumos izoliacija nuo žemės.
 

Ar būtinas voljero stogas?

Tai sprendžia pats šeimininkas, bet patogiau, kada yra.
 

Ar būtinas voljeras, jei augintinis laikomas patalpose?

Pasakysiu, kad taip. Juo pasinaudosite, kada augintinį reikia izoliuoti nuo svečių, kada jie bendrauja su jumis patalpoje, augintiniui pabėgiojus lauke ir išsitepus, kol apdžius prieš įvedant į patalpas, leisti pabūti lauke saulėje, jei kiemas neaptvertas ir dėl kitų priežasčių.
 

Kaip pratinti šuniuką įeiti savarankiškai į voljerą?

Visų pirma – jis šeriamas voljere. Antra – įviliojamas į jį žaidimo būdu: įmetant jo mėgstamą žaislą ir paskatinant. Trečia- įėjus pačiam, pasikviečiant ir paskatinant (žaislu, maistu, pažaidžiant abiems voljere). Išimtinais atvejais, kada nepavyksta ,, geruoju”(mineti būdai), galima įvesti ir pavadėliu ir paskatinti.
Ketvirta – visada turi lydėti žodinė komanda (,,Būda” ar ,,Voljeras”). Taip augintinis pratinamas iki tol kol davus komandą savarankiškai įeina į jį.
 

Kaip teisingai šuo išleidžiamas iš voljero?

Būtina duoti vieną iš paklusnumo komandų, pavyzdžiui ,,Tūpk”(,,Sėsk”). Po komandos įvykdymo ir jam nurimus išleidžiamas ,,Bėk”(,,Laisvai”, ,,Žaisk”). Taip jis liks jūsų pavaldume. Neįvykdžius duotos komandos šuo iš voljero neišleidžiamas.
 

Ar gali viename voljere būti keli augintiniai?

Taip, gali. Tai lems tarpusavio santykiai, voljero ir būdos dydžiai. Kai kada net gerai, ypač augantiems panašaus amžiaus šuniukams. Kartais tokia draugystė išlieka visam gyvenimui be pažeidimų tarpusavio santykiuose. Sunkumas – šeriant. Bet ir tai pripratinus nuo mažens teisingai elgtis šėrimo metu, nepatogumų išvengsite.
 

Ar galima augintinį bausti voljere?

Geriau to vengti. Tačiau laikinai izoliuoti jį nebendravimu – taip. (Apie tai rašėme).
 

Kas turi būti voljere?

Aišku, stovas (vandeniui ir šėrimui), pakabinu stiprios medžiagos audinį, kaip žaidimo priemonę (grobio instiktui lavinti). 5-7 centimetrų storio, 15-20 centimetrų ilgio lapuočio (liepos, beržo, uosio, ąžuolo ir kitų) pagaliukus  pagraužinėti, užėjus norui stiprinti savo dantis ir žandikaulio raumenis, žaislą. Juos keičiu. Bet tankiai, kad ir suaugę šunys sau žaislą įsineša iš kiemo įeidami į voljerą. Davęs kaulą jį voljere laikau ribotai iki vienos valandos ir tik po šėrimo.
 

Kaip turi darinėtis šunų voljero vartukai?

Saugiau, kad į voljero vidų. Patogiau ir mums.
 

Ar būtina prisilaikyti šuns veiklos paros rėžimo, jei jis laikomas voljere?

Taip, visuomet, nepriklausomai, kur laikomas mūsų bendražygis.
 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt

Šuns gyvenamoji vieta – būda ir voljeras

 

Moderni būda
 
Rodos paprasta – pasistatei voljerą (aptvarą), jame būdą, įsigijai šunį ir tegu jis jame gyvena ir atlieka savo pareigą – tarnauja žmogui. Tačiau toli gražu taip nėra. O tai rodo šunų augintojų užduodami klausimai, kurie parodo, kad ir čia reikalingos žinios bendraujant, mokant savo pagalbininką. Todėl atsakysiu į daugiausia užduodamus klausimus šia tema.
 

Kokie turi būti voljeras ir šuns būda?

Visų pirma, patogus mūsų gyventojui šuniui. Voljero (aptvaro) paskirtis pagulėti saulėje, jausti gamtos kvėpavimą erdvėje, o ne iš uždaros aplinkos. ,,Prispaudus”- atlikti gamtos reikalus. Savidrausmei, izoliuoti nuo pašalinių žmonių atvykus pas jus. Apsaugai, kad nesusikergtų rujojanti kalė . Šėrimui ir poilsiui. Voljero dydis, jei jame laikomas vienas šuo, didelės įtakos neturi, bet ne mažesnis aštuoni kvadratiniai metrai. Jei grindys betonuotos būtinas medinis skydas. Būda, geriau apšiltinta, ypač nuo žemės (grindys) ir pagal augintinio dydį, kad galėtų nevaržomas laisvai gulėti, stovėti, apsisukti joje. Įėjimo į būdą anga arčiau vienos sienos, nevaržanti įėjimo į ją. Tai jo pagrindinė poilsio vieta.
Klaidinga nuomonėė, kada išgirstu sakant, kad pas mane voljeras labai didelis ir augintiniui užteks vietos išsilakstyti. Tai netiesa. Taip, jis gali jame pažaisti su žaislu, patampyti pakabintą  audinį, bet tai tik trumpalaikis išsikrovimas, nors ir jis būtinas, tačiau savo poreikius patenkins bėgiodamas dideliame plote ir bendraudamas su žmogumi ir gentainiais – tas šuniui būtina.
Nepamirškime, kad tvarkingas voljeras ir graži būda, taip pat kiemo puošmena.
 

Kur turi buti voljeras?

Aišku ten, kur šuo geriausiai mato ateinančius lankytojus, įvažiavimą, įėjimą į pastatą, patogioje jums vietoje, kuo platesnė teritorija matoma šuniui. 
 

Nuo kada galima šuniuką laikyti voljere ?

Tai priklausys nuo to, kaip jis buvo laikomas prieš įsigyjant. Aš savo augintinius į lauko voljerą išnešu  3 savaičių (nuo tada, kai jie pradeda patys išeiti iš būdos), nepriklausomai nuo metų laiko. Todėl įsigyjant  reikia žinoti kaip jis buvo laikomas. Įsigyjant turguje ar kitomis sąlygomis, galite  to nežinoti. Žinoma, šuniukui reikalingas bendravimas su šeimos nariais, tačiau nuo įsigijimo pirmos dienos jis pratinimas prie tų sąlygų, kuriomis jis turės gyventi. Reikia vertinti, kad jis buvo lizde su mama ir savo broliukais ir sesutėmis, o ten gyvenimo salygos buvo kitokios. Taip pat turi įtakos ir šuniuko amžius, metų laikas. Reikia laikytis taisyklės, kad staigus sąlygų pasikeitimas nepaveiktų jauno, dar neužgrūdinto staigaus oro salygų pasikeitimui, organizmo.Todėl vidurį žiemos staigiai išnešti iš pastato ir laikyti lauke būtų pavojinga. Turi reikšmės ir šuniuko veislė.
 

Kokios oro sąlygos augintinį neigiamai veikia būnant voljere?

Skersvėjis ir drėgmė. Šaltis.
 

Koks paklotas geriausias būdoje?

Šiaudai. Netinka – medžiaga, pjuvenos ir kita.
 

Ar gali būdoje nebūti jokio pakloto?

Taip. Svarbu, kad būdos grindys būtų sausos ir su šilumos izoliacija nuo žemės.
 

Ar būtinas voljero stogas?

Tai sprendžia pats šeimininkas, bet patogiau, kada yra.
 

Ar būtinas voljeras, jei augintinis laikomas patalpose?

Pasakysiu, kad taip. Juo pasinaudosite, kada augintinį reikia izoliuoti nuo svečių, kada jie bendrauja su jumis patalpoje, augintiniui pabėgiojus lauke ir išsitepus, kol apdžius prieš įvedant į patalpas, leisti pabūti lauke saulėje, jei kiemas neaptvertas ir dėl kitų priežasčių.
 

Kaip pratinti šuniuką įeiti savarankiškai į voljerą?

Visų pirma – jis šeriamas voljere. Antra – įviliojamas į jį žaidimo būdu: įmetant jo mėgstamą žaislą ir paskatinant. Trečia- įėjus pačiam, pasikviečiant ir paskatinant (žaislu, maistu, pažaidžiant abiems voljere). Išimtinais atvejais, kada nepavyksta ,, geruoju”(mineti būdai), galima įvesti ir pavadėliu ir paskatinti.
Ketvirta – visada turi lydėti žodinė komanda (,,Būda” ar ,,Voljeras”). Taip augintinis pratinamas iki tol kol davus komandą savarankiškai įeina į jį.
 

Kaip teisingai šuo išleidžiamas iš voljero?

Būtina duoti vieną iš paklusnumo komandų, pavyzdžiui ,,Tūpk”(,,Sėsk”). Po komandos įvykdymo ir jam nurimus išleidžiamas ,,Bėk”(,,Laisvai”, ,,Žaisk”). Taip jis liks jūsų pavaldume. Neįvykdžius duotos komandos šuo iš voljero neišleidžiamas.
 

Ar gali viename voljere būti keli augintiniai?

Taip, gali. Tai lems tarpusavio santykiai, voljero ir būdos dydžiai. Kai kada net gerai, ypač augantiems panašaus amžiaus šuniukams. Kartais tokia draugystė išlieka visam gyvenimui be pažeidimų tarpusavio santykiuose. Sunkumas – šeriant. Bet ir tai pripratinus nuo mažens teisingai elgtis šėrimo metu, nepatogumų išvengsite.
 

Ar galima augintinį bausti voljere?

Geriau to vengti. Tačiau laikinai izoliuoti jį nebendravimu – taip. (Apie tai rašėme).
 

Kas turi būti voljere?

Aišku, stovas (vandeniui ir šėrimui), pakabinu stiprios medžiagos audinį, kaip žaidimo priemonę (grobio instiktui lavinti). 5-7 centimetrų storio, 15-20 centimetrų ilgio lapuočio (liepos, beržo, uosio, ąžuolo ir kitų) pagaliukus  pagraužinėti, užėjus norui stiprinti savo dantis ir žandikaulio raumenis, žaislą. Juos keičiu. Bet tankiai, kad ir suaugę šunys sau žaislą įsineša iš kiemo įeidami į voljerą. Davęs kaulą jį voljere laikau ribotai iki vienos valandos ir tik po šėrimo.
 

Kaip turi darinėtis šunų voljero vartukai?

Saugiau, kad į voljero vidų. Patogiau ir mums.
 

Ar būtina prisilaikyti šuns veiklos paros rėžimo, jei jis laikomas voljere?

Taip, visuomet, nepriklausomai, kur laikomas mūsų bendražygis.
 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt

Šuns gyvenamosios vietos parinkimas bei priežiūra

Rytą atsikėlėte pilna burna plaukų. O dar išbėrė pačioj netinkamiausioj vietoj… Purendamas pagalvę nusičiaudėjote? Du kartus?!
Na, tuomet leiskite spėti. Hercas ir vėl buvo įsiropštęs į lovą? O gal buvo gaila ant žemės guldyti mažąjį lepūnėlį Baksiuką? Ką gi, vadinasi, nesate pats pavyzdingiausias šeimininkas pasaulyje, nesvarbu, kad su savo šuneliu valgote iš vienos lėkštės ir atnešate jam pagalį. Juk kiekvienam, kaip pasakytų išminčiai, savo, vadinasi, ir šuo privalo turėti SAVO namą.

 

„ Jeigu šuns gyvenamoji vieta įrengiama lauke…“

Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Būda gali būti už voljero ribų, kad nebūtų prarasta kvadratinio metro vietos.
 Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. Lentos turi būti impregnuotos, nes kai voljeras valomas, skydai pakeliami ir viskas išplaunama vandeniu.

– Ar valant turėtų būti naudojamos dezinfekcijos priemonės?

– Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). Dezinfekcinių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

– O buityje naudojamos priemonės netinka?

– Manyčiau, kad vis dėlto reikėtų derintis ir prie gyvūno: kad priemonės nebūtų per stiprios, kad gyvūnas jų neprisilaižytų, kad būtų nekenksmingos.

– Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos statant voljerą?

– Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. Voljero aukštis turėtų būti 1,80 m, kad būtų patogu įeiti ir gardą išvalyti.
 Jeigu auginama kalė atsiveda šuniukų, reikia turėti omenyje, kad gaminant voljerą strypai neturi būti labai reti – tarp jų turėtų būti maždaug 5 cm tarpai.

– Kokios dalys, be strypų, dar sudaro voljerą?

– Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus. Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų – J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Pvz., jei į kiemą ateina neprašyti, nelaukti svečiai, o namuose yra tik vaikai ar, sakykime, šeimininkė, tuomet vartelius galima atidaryti iš vidaus elektromagnetu.
 Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis (juokiasi – J. Š.).

Kad būda būtų jauki ir praktiška

– Kas yra svarbiausia įrengiant būdą?

– Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai. O jei dar kalė atsives šuniukų, šeimininkui bus sunku įlįsti juos paimti arba suteikti kalei pirmąją pagalbą.
 Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys. Tai natūralu.
 Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra. Net pats komisaras yra sakęs: ,,Auginkite šunis, nes tai yra pagrindinė priemonė, sauganti nuo vagių“.

– Tačiau žmonės bijo, kad įsilaužėliai gali ko nors ,,papurkšti“ jų augintiniams?

– Nelygu koks šuo. Vieną šunį tas papurškimas veikia, kito ne. Jeigu šuo yra stiprios psichikos, galite purkšti kiek tik norisi.

– Kokie reikalavimai keliami šuns būdai?

– Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui – J. Š.). Landa – 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Jeigu grindyse nebus padaryta plyšių, šuo visą laiką gulės ant žemių krūvos.

– O ką reikėtų patiesti ant būdos grindų?

– Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Vatinių patiesalų kloti negalima, nes jie tik permirksta ir šuo greičiau suserga.

– Ar tinka tik šiaudai?

– Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Tokiu būdu turime dvigubas grindis – šuo nešąla ir patogu valyti.
 Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Štai prekybos centruose ir yra siūlomos būdos su neatidengiamais stogais – grindys suleistos, be jokių plyšelių ir dar su prieangiais.

– Kurioje būdos vietoje turėtų būti daroma landa?

– Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta – visuomet padės galvą ant landos krašto. Todėl landoje turi būti slenkstukas: jis neleidžia išnešti iš būdos šiaudų ir šuniui yra kur pasidėti galvą.
 Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį – čia jau dizaino reikalas. Būdą galima šildyti polistirolu, vata, kitomis medžiagomis, daryti kokią norite apdailą, bet vidinės dėžutės išmatavimai, kalbant apie standartinį vokiečių aviganį, yra 90x70x60.

Nešuniškas gyvenimas bute

– Kur gi vis dėlto turėtų būti šuns vieta namuose?

– Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Taigi reikia įvertinti tai, kad gali pasisukti saulė ir net žiemą gyvūnui bus karšta.
 Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono. Ten kaupiasi drėgmė, o tai šuns sąnariams tikrai ne į naudą.
 Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas–kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu atneštumėte mažą šuniuką, jis pats pasirinktų vietą kur nors koridoriuje.

– O ar reikėtų leisti šuniui pačiam pasirinkti vietą?

– Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje. Tai priklauso nuo būsto išplanavimo.

– Tačiau ar vonia yra ta vieta, kurioje galima apgyvendinti savo augintinį?

– Ne, nes čia nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Na, o virtuvėje šunį gali erzinti kvapai.

Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria – visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą – žiurkėną, katę ir t. t.
 Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Pvz., namuose laikyti dogą ar senbernarą tikrai nepatariama, nes jis užims labai daug vietos, be to, seilės, plaukai…

– Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui?

– O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Gyventi šalia žmogaus – geriau bet kokiu atveju.

– Taigi kas geriausia šuniui: voljeras, būda ar žmogaus namai?

– Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus. Pvz., kaime šunys laikomi pririšti prie grandinės ir žmonės nesupranta, kad šuo yra žmogaus kompanionas ir jį galima alikyti net namuose.

 

Konsultavo Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas, kinologas Vytautas Gustaitis

Parengė Julija ŠMITAITĖ

Šaltinis:
www.animal.lt

Šuo ir grandinė

 

Šį kartą – apie grandinėmis prie būdų pririštus šunis. Tai toks dažnas ir įprastas vaizdas, kad neretai to paprasčiausiai net nepastebime. O pastebėti ir apsvarstyti tikrai yra ką.

Šunys – žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Todėl negalima pamiršti, kad be maisto, vandens ir pastogės keturkojui būtini ir kiti dalykai, fizinis bei protinis krūvis.

Judėjimo džiaugsmas ir svarba

Mūsų šalies kaimuose šuns, būdos ir grandinės trio yra kone tradicija, sustabarėjusi nuostata, kurios neretai visiškai nenorima atsisakyti. Geriausi ir ištikimiausi žmogaus draugai, gyvendami kaime – natūralios gamtos, neaprėpiamų erdvių, nuotykių ir gryno oro apsuptyje – dažnai net nenutuokia, ką reiškia bėgti, šokinėti, nevaržomai vartytis žolėje, plaukioti upėje ar mėginti pavyti šeimininko numestą pagalį…

Nenutuokia ir to, kad žemės paviršius gali būti padengtas žole, smėliu, vandeniu, asfaltu ar kuo kitu ir kad jis nėra vienodas, kaip gali pasirodyti metų metus tupint vienoje ir toje pačioje vietoje. Nenutuokia dar daugelio žemiškų ir džiuginančių dalykų. Taip nutinka tuomet, kai vos kelių mėnesių šunyčiui grandinė tampa tarsi dar viena kūno dalims: vienas jos galas pritvirtinamas prie antkaklio, o kitas – kone prikalamas prie būdos, prie kurios naujasis ūkio gyventojas ir įkurdinamas daugiau nei dešimtmečiui.

Dėl keleto labai svarbių priežasčių šuniui būtina turėti erdvės, kurioje jis galėtų laisvai judėti ir mankštintis savarankiškai, jei šeimininkas neužsiima reguliariu jo treniravimu. Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis – niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika – apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė. O kartais, stengdamiesi kaip nors išeikvoti energiją, šunys ima perdėtai rūpintis savimi, pavyzdžiui, be paliovos, neretai iki žaizdų laižo kailį, letenas ir ilgainiui tai tampa įpročiu, sukeliančiu rimtų sveikatos problemų.

Ar kada nors teko atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi didžioji dalis prie būdų pririštų šunų?

Pirmiausia, pastebima tai, kad paprastai aplink jų būdas būna išminti takeliai, kuriais keturkojai augintiniai diena iš dienos žingsniuoja ar mėgina bėgioti, norėdami bent kiek pasimankštinti. Jų dubenėliai maistui ir vandeniui dažnai būna išvartyti ir išstumdyti, nes tai vieninteliai pasiekiami daiktai, su kuriais įmanoma pažaisti… Tačiau ir čia žaidimai baigiasi, kai į pramogas įsijautęs gyvūnas netyčia nustumia dubenėlį per toli ir nebegali jo pasiekti, nes grandinės ilgis neleidžia to padaryti.

Kita dažna pririšto šuns elgesio ypatybė – perdėtai audringa reakcija į viską, kas vyksta aplink. Ji pasireiškia į kiemą atėjus žmogui arba tuomet, kai greta atsitinka kas nors neįprasto, pavyzdžiui, nutūpia paukštis ar prabėga koks nors gyvūnas. Prirakinto šuns džiaugsmą, pamačius šeimininką, lydi lojimas, inkštimas ar stūgavimas, grandinės tąsymas į visas puses ir bergždžios pastangos bent kiek priartėti prie savojo gaujos vado. Tuo tarpu teritorijoje pasirodžius svetimam asmeniui ar kokiam nors nematytam sutvėrimui, šuo ima draskytis, tampa, atrodytų, nevaldomas ir agresyvus. Tačiau svarbu prisiminti vieną esminį šunų elgsenos principą – agresija gimsta tada, kai gyvūnas pasijunta nesaugus, o būtent taip ir nutinka, kai netoliese vyksta ar pasirodo kažkas, ko jis nepažįsta ir nesupranta.

Šuo nežino, ar, pavyzdžiui, atėjūnas yra pavojingas, tačiau per ilgus metus puikiai įsisąmonina, kad visuomet yra pririštas ir, kilus pavojui, neturės galimybės pabėgti. Todėl ypač stiprus savisaugos instinktas pakužda, kad vienintelis būdas išvengti galimo pavojaus – puolimas. Iš to ir kyla šuns, negalinčio laisvai judėti, agresija. Tokiose situacijose neretai gelbsti voljerai – juose saugesni ir labiau savimi pasitikintys jaučiasi ir keturkojai, ir tie, kurie yra priversti pro juos praeiti.

Be to, šunys yra tie gyvūnai, kurie itin atidžiai renkasi, kur miegoti ir ėsti, o kur tuštintis. Pirmuosius du veiksmus jie atlieka toje vietoje, kurioje jaučiasi saugūs, kuri yra jų „namai“, guolis. Ir, jei galėtų, tikrai neterštų ten pat. Tačiau, gyvendami pririšti prie būdų ir niekuomet nevedžiojami, jie neturi kitos išeities ir elgiasi taip, kaip natūraliomis sąlygomis nesielgtų: ėda, miega ir tuštinasi plotelyje, kurio dydis priklauso nuo virvės ilgio…

Skirtingos kartos – skirtingi požiūriai

Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, kurie prie būdų laiko jau ne pirmuosius savo šunis, dažniausiai apie jų gyvenimo sąlygas nesusimąsto. „Šuo turi būti prie būdos“, „Visi mano šunys prie būdos buvo laikomi“, „Šuniui ir taip gerai: gauna paėsti, turi, kur įlįsti, ko jam daugiau reikia?..“ – tokius pagyvenusių kaimo žmonių atsakymus pavyksta išgirsti paklausus, ar, jų nuomone, šuniui yra gerai visą laiką būti pririštam. O šešiasdešimties metų sulaukusi kaimo gyventoja Julija, į klausimą, ar bent retkarčiais šunį paleidžia, atsakė, kad savo augintinio nepaleidžia niekada ir pasiguodė, kad kartais jis pats nusitraukia nuo virvės ir kuriam laikui dingsta… Priežastį, dėl kurios ji neveda šuns pasivaikščioti, moteris įvardijo trumpai: „Neturiu tam laiko“. Ir tik vienas septyniasdešimt ketverių metų amžiaus kaimo gyventojas Augustas patikino, kad jo šuo yra ištikimiausias jo draugas ir palydovas, kuris visada palaidas bėginėja greta.

Visiškai kitokios nuomonės laikosi jaunesni žmonės, gyvenantys ar planuojantys įskurti kaime. Pastariesiems šuns, visą laiką pririšto prie būdos, laikymas yra nepriimtinas. Trisdešimt ketverių metų ūkininkė Dovilė teigė, kad jos šeima dviems savo augintiniams statys voljerą: „Dar nesuplanavome, kur tiksliai įkurdinsime šunis, nes pirma norime susitvarkyti aplinką, o tada ir voljeras bus. Jį, beje, žadame susimeistrauti patys, nes liko įvairių statybinių medžiagų, kurias bus galima panaudoti ir suręsti šunims būstą, ne ką prastesnį už pirktinį. Be abejo, šunis kasdien ir vedžiosime, nes, mano nuomone, nėra humaniška šunį visą diena laikyti vienoje vietoje ir neleisti jam palakstyti“.

Tuo tarpu keturiasdešimtmetė Regina, su vyru neseniai atsikrausčiusi į kaimą, savo kiemą ketina apjuosti tvora, kad šuo galėtų palaidas lakstyti po teritoriją ir nekeltų aplinkinių pasipiktinimo. Taigi akivaizdu, kad skirtingų kartų atstovų požiūriai į šunų laikymą ir priežiūrą išties nėra vienodi.

Išeitis visuomet yra

Kaimas ir šuo – neatsiejami dalykai. Juk ne vien pirmykščių medžiotojų, bet ilgainiui ir kaimo žmonių poreikiai išpuoselėjo šią žmogaus ir gyvūno draugystę, tebesitęsiančią iki šių dienų. Tad ką daryti, kad šunys šalia mūsų būtų laimingi ir teiktų džiaugsmą, vienokią ar kitokią naudą mums bei mūsų šeimoms? Išeičių ir problemų sprendimo būdų visuomet yra.

Šiuo atveju galima išskirti vieną esminį ir paprastą dalyką, kuris pagerintų šuns gyvenimo kokybę ir jo bei šeimininko tarpusavio ryšį – tai vedžiojimas ir kasdienis dėmesys. Nesvarbu, kur auginamas ir laikomas gyvūnas – bute, voljere ar pririštas prie būdos, nesvarbu, didelis tai šuo ar mažas, jaunas ar jau suaugęs, kiekvienas šeimininkas, net ir po visų dienos darbų, turėtų atrasti valandėlę laiko jo pavedžiojimui, pamankštinimui, supažindinimui su aplinka. Jei neįmanoma spėti su augintiniu nueiti į gamtą, laukus ar pamiškes, tuomet pravartu bent jau apsukti keletą ratų aplink savo ūkį, sodybą.

Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti. O galbūt darže turite nenaudojamos žemės lopinėlį, kurį šuo galėtų rausti ir taip pasimankštinti?

Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę. Tik gyvendamas pilnavertį gyvenimą, šuo geriau supranta savo šeimininką, noriai vykdo įvairias jo komandas, užduotis, o juk paprasčiausias bendravimas su gyvūnu gali atnešti tiek daug džiugių akimirkų!

 

Šaltinis:
www.grynas.lt

 

Voljero statymas sklype

Pagal LR Statybos Techninį Reglamentą, voljerai yra priskiriami prie nesudėtingų statinių (STR 1.01.07:2010)

Pagal šį įstatymą reikalavimai voljerams yra sekantys:

  • Atstumas nuo naminių gyvūnų aptvarų ir voljerų iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 1 m.
  • Maksimalus leidžiamas didžiausias aukštis gali būti ne didesnis, nei 5 m.
  • Didžiausias užimamas plotas gali būti ne didesnis, nei 100 m².

Mažesniu atstumu voljerai gali būti statomi, tik turint rašytinį gretimo žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimą.

 

Pagal senesnį jau nebegaliojantį įstatymą (STR 1.01.07:2002), kuris galiojo iki 2010-10-01 atstumas nuo voljerų ir gyvūnų aptvarų iki sklypo ribos buvo ne mažesnis kaip 3 m.

 

Taipogi reiktu atkreipti dėmesį ir gyvūnų laikymo įstatymus pagal gyvenamąją vietą. Ten irgi dažnai yra reglamentuojamos voljero statymo normos.

Gyvūnų laikymo taisykles rasite prie rekomendacijų.

Rekomendacijos renkantis voljerą ar būdą

Turite augintinį ir norite jam pastatyti patogius namus ?

Galbūt jau turite voljerą, bet nežinote ar Jūsų šuniui jame patogu ? Ar jam ne per mažai vietos nuosavame voljere ar gyvenant su Jumis bute? Ar nepasidarė per ankšta atsivedus šuniukų ?

Nežinote kokio dydžio ar formos būdos reikia Jūsų draugui ?

Nežinote kaip arti kaimyno Jūsų sklype leidžiama statyti voljerą ?

Nežinote kokios gyvūnų laikymo taisyklės yra Jūsų gevenamoje vietoje ?

Mes pagelbėsime Jums, patarsime į ką reiktu atkreipti dėmesį, ką būtina žinoti. Paskaitykite mūsų rekomendacijas čia.

Voljeras Jūsų mylimam augintiniui

Mes Jums galime pasiūlyti:

  • Voljerą pagamintą norimo dydžio, pagal Jūsų ir Jūsų mylimo augintinio pageidavimus, bei kinologų rekomendacijas;
  • Ilgaamžiškumą ir patikimumą ( turime didelę patirtį voljerų gamyboje, visos metalo konstrukcijos cinkuotos karštu būdu, mediena impregnuota );
  • Patogiai ir saugiai tvirtinamą šėryklą, kad būtų užtikrintas saugus šėrimas, net palikus šunį svetimų priežiūrai;
  • Voljerą pritaikytą ne tik Jūsų augintinio, bet ir jį prižiųrinčiojo patogumui ( Tik kelios smulkmenos, kurios palengvina priežiūrą ir suteikia patogumo: nuo žemės pakeltos voljero grindys, tarpas tarp grindų ir sienelių, durys atsidarančios į vidų, ir t.t. ir pan.);
  • Stogas reguliuojamu aukščiu ir nuolydžiu;
  • Palikite visus rūpesčius mums. Mes ne tik gamintojai, mes galime pasiūlyti tiek gamybą, tiek surinkimą bei įrengimą pas Jus, galime savo transportu pristatyti į vietą visoje Lietuvoje. Užsakymą galite sutvarkyti nepakilę nuo savo darbo stalo ( telefonu arba el. laiškais suderinam detales, atfaksuojate arba nuskanuojate pageidaujamą brėžinį, pavedimu sumokatę avansą, o mes sumontuojame Jūsų voljerą sutartu adresu. )

 

 

Voljerų kainos       Rekomendacijos renkantis ar statant voljerą