Ką geriau rinktis – kalytę ar patiną

Kale - patinas

Animals_Dogs__001814_1Dilema: kas geriau, kalytė ar patinėlis? Net ir patyrę šunų augintojai nesutaria šiuo klausimu. Taigi, ką pasirinkti?
Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes . Bet tam tikrų bendrų bruožų tiek vienai, tiek kitai lyčiai galima surasti.  Patinai, ypač didžiųjų veislių, dažniau būna pasitikintys savimi, ryžtingesni, ištvermingesni. Jie dažniau negu kalės įsivelia į pjautynes ir susipjauna aršiau, skausmingiau, na, bet reikia pripažinti, kad jie stambesni, masyvesni, gražesni už kales. Neretai ilgaplaukių veislių patinų kailis būna tankesnis, ilgesnis ir efektyvesnis nei kalyčių. Patinai yra prieraišesni. Kartais, jie atrodo labai nesavarankiški,tokie, kurie neišgyventų likę vieni be šeimininkų. Kita vertus patinai dažniau mėgsta dominuoti ir kas kiek laiko pabando užimti aukščiausią hierarchijos laiptelį šeimoje – jeigu jiems nepavyksta, nes šeimininkas yra ne mažiau „kietas“, tenkinasi ir ta vieta šeimoje, kurią jiems numatė šeimininkai. 
Kalės. Yra paplitusi nuomonė, kad kalės yra švelnesnės už patinus, tačiau praktika rodo kitką. Kai šeri iš rankos savo šunis, patinas maistą paima švelniai, o kalė, jeigu jos nesudrausmintume, griebtų mėsos gabalą kartu su jūsų ranka. Dar vienas pastebėjimas: jeigu nusikalsta patinas (nuo stalo nukniaukia kokį nors kąsnį) jo nusikaltimą išduoda visa povyza: jis nuleidžia galvą, „susimažina“ ir tampa vienu dideliu kaltės kamuoliu. Tą patį iškrėtusi kalė tupi oriai, o paklausta ar kartais ne ji nušvilpė sumuštinį, primerkia akis ir vizgindama uodegą stengiasi kuo ilgiau išlaikyti žvilgsnį „akis į akį“. Todėl peršasi išvada: kalės yra gudresnės ir mažiau nuolankios. Dar galima daryti išvadą, kad jos emociškai intelektualesnės už priešingos lyties atstovus. Fiziškai kalės yra mažiau patrauklios už patinus. Jos šiek tiek smulkesnės, mažesnės, subtilesnės, žodžiu, mažiau gražios lyginant su patinais. Už ir prieš Dažniausiai pirmasis šeimos šuo būna patinas, nes niekada nelaikę gyvūnų žmonės bijo kalyčių rujos. Iš tiesų, jeigu neketinate dalyvauti parodose ir tapti šunų veisėju, kalytės rujos gali gąsdinti. Priklausomai nuo veislės ir individualių organizmo savybių, kalė gali rujoti maždaug kartą per metus, kas pusmetį ar kas keturis mėnesius, o pati ruja trunka apie tris savaites  Nors tik kelios dienos būna vaisingos, nuo rujos pradžios iki pabaigos kalė tampa mažiau paklusni, „apkursta“ ir nenoriai vykdo šeimininko paliepimus. Tai laikas, kurį reikia tiesiog išlaukti ir išvesti kalę tik su pavadėliu neilgiems pasivaikščiojimams. Patino privalumas tas, kad jis neatsives nepageidaujamų šuniukų, tačiau jis turi puikią uoslę ir užuos netoliese rujojančią kalę. Tuo metu gali prasčiau ėsti, sublogti, kaukti, bandyti pabėgti per pasivaikščiojimą. Kalė seksualiai aktyvi būna tik tuomet, kai rujoja, o patinas visuomet pasirengęs kergti. Tad neretai sudėtingiau laikyti patiną (ypač jeigu jo libido yra stipriai išreikštas), nei kalę, kurią kartą, du per metus reikia pasaugoti. Kalę laikyti patogiau, nes jeigu rytais labai trūksta laiko (visiems juk pasitaiko pramiegoti) kalę pakanka išvesti minutei kitai. Ji kartą pasišlapina, pasituština ir galima pėdinti namo. Na, o patinas žymi teritoriją ir šlapinasi po truputį. Jam reikia pakelti koją prie medžio, krūmo, stulpo ar automobilio rato (dar kaip tyčia kaimyno). Dažniausiai patinai šlapinasi bandydami nustatyti savo hierarchiją  arba kai užuodžia kaimynystėje rujojančią kalę. Perspektyvos Jeigu planuojate su savo augintiniu dalyvauti parodose, bet apie pasirinktą veislę dar neturite sukaupęs viso žinių bagažo, perspektyviau pirkti kalytę. Kalė gali ir nebūti labai gero eksterjero, bet jeigu ji bus pakankamai gera, kad parodoje gautų įvertinimus „puikiai“ ar „labai gerai“, bus galima ją veisti, o sukaupus pakankamai žinių ir parinkus tinkamą patiną galima sulaukti tikrai aukšto lygio šuniukų. Apie patiną to pasakyti negalima. Parodoms ir veisimui skirtą patiną apskritai išsirinkti labai sunku – reikia žinoti iš kur pirkti, išmanyti visus veislės niuansus ir subtilybes, žinoti, kokių linijų patinai gali būti įdomūs tos pačios veislės kalių šeimininkams. Kad patinas būtų veisiamas, jis turi ne tik gauti parodose aukštus įvertinimus, bet reikia žinoti visą jo kilmę – kokios problemos yra jo mamos ir tėvo linijose, koks charakteris būdingas šioms linijoms, kokių savybių teoriškai galima tikėtis iš būsimų patino palikuonių. Neretai kalyčių kaina yra aukštesnė negu patinų.
 Tai, ką rinktis? Atsakymo nėra. Jeigu manote, kad susitvarkysite su patino jėga ir noru dominuoti – rinkitės jį. Kalės tinka tiems, kurie mėgsta šiek tiek gudraujančius, labiau savarankiškus gyvūnus. 

Šaltinis: delfi.lt

Viskas apie šunis

 

Mielas suniukas

Šuo

 
Šuo (lot. Canis lupus familiaris) yra šuninių šeimos žinduolis, prijaukintas maždaug prieš 14 000–15 000 metų. Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, įvairių rudų ir pilkų atspalvių. Šunys lengvai treniruojami.
 
Daugelyje šalių šunys dažniausiai laikomi kaip naminiai gyvūnėliai, nors įvairios šunų sporto rūšys leidžia jiems parodyti savo įgimtus sugebėjimus, o kai kurios šunų veislės iki šiol atlieka savo tradicines funkcijas – saugo avių ir galvijų bandas, taip pat naudojami tokiuose darbuose kaip narkotikų ar sprogmenų paieška.
 
Pagal Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) klasifikaciją šunų veislės skirstomos į 10 grupių:
 
   1. Piemenų šunys (avišuniai, bandšuniai, galvijų sargšuniai)
   2. Pinčeriai, šnauceriai, molosai, mastifai ir šveicarų zenenhundai
   3. Terjerai (ilgakojai terjerai, trumpakojai, buldogiškieji, nykštukiniai terjerai, juodieji terjerai)
   4. Taksai
   5. Špicai (arktiniai ir kinkomieji šunys, Skandinavijos sarginiai špicai, Europos špicai, primityvieji špicai)
   6. Skalikai
   7. Pointeriai (Europos pointeriai, prancūzų brakai, seteriai ir pointeriai)
   8. Spanieliai ir retriveriai (retriveriai, spanieliai, vandenšuniai)
   9. Kambariniai šunys (bišonai, pudeliai, belgų grifonai, beplaukiai šunys, Tibeto šunys, čihuahua, nykštukiniai anglų spanieliai, japonų činas ir pekinas, Europos nykštukiniai spanieliai, nykštukiniai mastifai)
  10. Kurtai (ilgaplaukiai, šiurkščiaplaukiai, lygiaplaukiai kurtai)
 
 

Prijaukinimo istorija

 
Šunys kilo iš tikrųjų vilkų, kurie Europoje pasirodė maždaug prieš milijoną metų, Amerikos žemynuose – maždaug 700 000 metų vėliau. Seniausi rasti šuns palaikai – apie 14 000 metų senumo Vokietijoje, taip pat 13 500 metų senumo Izraelyje. Šunys tikriausiai buvo pirmieji prijaukinti gyvūnai, gali būti, kad jie nepriklausomai prijaukinti keliuose regionuose, tačiau genetiniai tyrimai rodo, kad visi šunys kilę iš euroazijietiškos veislės, taip pat ir gyvenę Amerikoje iki europiečių atvykimo. Manoma, kad anksčiausiai prijaukinti šunys – dabartinių laukinių Australijos dingo šunų protėviai.
 
Lietuvoje šunys kaip naminiai gyvūnai atrandami nuo pat ledynmečio pabaigos.
 
Šaltiniai:
wikipedia.org
dearpets.net