Šuns šėrimas ir tinkamas maistas

 

Labai ne profesionalo labai ne kinologo ir labai ne veterinaro pasakojimas apie šunų maistą, parengtas remiantis ne tiek asmenine nuomone, kiek įvairaus plauko šaltiniais, kurie vis dėlto labai dažnai sutapo su ta nelemta asmenine nuomone. Šiaip ar taip, šunų šėrimas, kaip ir diskusijos apie jų kilmę ar dauginimą, visais laikais buvo aktyvių peštynių ir mūšių tema. Paprastumo dėlei pasakojimas išskaidytas į kelias smulkesnes dalis – istorija apie komercinį ėdalą, alternatyvūs šėrimo būda, RAW ir BARF bei pasaka apie tai, kas gali nužudyti šunį.
Suo su kaulu
 Šunų maistu vadinamos augalinės bei gyvulinės kilmės medžiagos, naudojamos jų šėrimui. Tai gali būti sausas ėdalas ar konservai, namie gaminamas maistas, žalia mėsa, daržovės ir pan. Apie patį maitinimą yra daugybė nuomonių – vieni augintojai perka brangų sausų ėdalą, kiti teigia, kad šunys tūkstančius metų gyvavo ėsdami žmonių maisto likučius ir įvairias atliekas. Daugelio nuomone, tik labai turtingi ar trenkti savininkai šunis maitina geru, tai yra komerciniu profesionaliu ar natūraliu ėdalu. Reikia įsidėmėti ir tai, kad teoriškai šuniui kasdien reikia tam tikro kiekio įvairių naudingų medžiagų (pvz., 23 proc. dienos normos turi sudaryti baltymai, 5 proc. – riebalai, 65 proc. – angliavandeniai10) kiekio, bet tas kiekis kinta priklausomai nuo šuns veislės, kondicijos ir įvairių kitų svarbių dalykėlių.
 

 Komercinis šunų ėdalas

Vis dažniau pasigirsta teiginių, kad sausas šunų maistas nėra pati geriausia išeitis. Daugumą šių ėdalų sudaro grūdų šalutiniai produktai, netinkami vartoti žmonėms, mėsa ir kaulamilčiai, kartais – arkliena. Paprastai žiauri realybė yra tokia, kad kuo šuns ėdalas pigesnis, tuo jame daugiau grūdinių atliekų ir mėsos šalutinių produktų. JAV tuo šalutiniu produktu gali būti bet kokio gyvūno, net nugaišusio nuo ligos, mėsa (žinoma, jos panaudojimas turi atitikti įstatymus ir pavojingomis ligomis sergančių gyvūnų į ėdalą niekas nekiša). Nemažai kam nerimą kelia tai, kad ėdalų gamyboje kartais (bent Europoje) naudojamos karvių galvos bei stuburo smegenys – tai palieka galimą kempinligės riziką (galvijų kempinligė kaip tik todėl ir išplito, kad karvutėms duodavo kaulamilčių)2.
 
Sausas ėdalas savyje turi 6 – 10 proc. drėgmės, konservai – apie 78 proc. Būna ir pusiau drėgno maisto, drėgmės jame 25 – 35 proc. Dauguma žmonių pirmenybę teikia sausam ėdalui – daugiausia dėl kainos ir patogumo. Sausas maistas ilgai negenda (kitaip, negu pradaryti kokie konservai)2.
 
Ginčijamasi, ar sausiaką prieš pateikiant šuniui reikia drėkinti, ar ne. Esantys už drėkinimą teigia, kad skrandyje sausi gabalėliai išsiplečia ir pridaro bėdų. Drėkinimo priešininkai teigia, kad ėdalo gaminimo proceso paskutiniuose etapuose jis užteršiamas bakterijomis, tad drėkinimas gal paskatinti jas daugintis ir susargdinti augintinius5.
 
Net nepatyręs žmogus, skaitydamas didžiosiose supermarketuose parduodamo šunų maisto etiketę, supras, kad tame ėdale mėsos tik pėdsakai (jei iš viso yra), o priedai tokie įdomūs, kad žmonės savo produktuose stengiasi jų išvengti. O šiaip etiketėse rodoma informacija reikia mokėti skaityti. Pvz., baltymų kiekis priklauso nuo produkto drėgnumo, gali būti taip, kad drėgnas maistas su 10 proc. baltymų iš tiesų yra baltymingesnis už sausą ėdalą, kuriame baltymų teoriškai yra 30 proc5. Kalbant apie vitaminų normas, irgi reikia būti atidiems – pvz., koliui reikia 270 IU/kg vitamino D, o kitos veislės to paties dydžio šuniui – tik 8 IU/kg. Procter & Gamble prisipažino, kad Iams ir Eukanuba pašarų rekomenduojama dienos norma šuniui buvo per didelė – dabar šias normas jie sumažino9.
 
Gaminant sausą maistą, jo komponentų maišymą prižiūri kompiuterizuotos programos. Šiame procese dominuoja sausos sudedamosios dalys, pvz., kaulamilčiai, paukščių mėsos atliekos, grūdai ir miltai. Tešla veikiama garų ir aukšto slėgio, formuojama ir pjaustoma. Patekusi į orą, ji išsiplečia. Tuomet gabalėliai džiovinami, apipurškiami vitaminais, mineralais riebalais ir pan.5 Tieji riebalai – įdomus dalykas, kadangi dažniausiai naudojami kokie žmonių mitybai nebetinkami aliejai iš restoranų. Jie reikalingi – beskonį ar net nepriimtino skonio produktą padaro pakankamai kvapniu ir maloniu – gyvūnams tai labai patinka. Kadangi aktyviai ir gausiai dažniausiai nupurškiami niekam tikę ėdalai, šunys noriai su pasimėgavimu ryja marketinius maistus ir nė žiūrėti nenori į brangų super premium ėdalą. Taip pat riebalai (ne augaliniai aliejai) skaitosi kaip gyvūninės kilmės medžiagos ėdale5,12.
 
Nupurškimas mineralais ar vitaminais taip pat labai būtinas – gamybos proceso metu naudingų medžiagų kiekis labai kinta, dažnai jos visai sunaikinamos. Ypač pažeidžiami, denatūruojami baltymai, būtent tokie labai prisideda prie maisto alergijų ir kitų problemų.
 
Be riebalų, vitaminų ar mineralų, komerciniai ėdalai papildomi ir įvairiais chemikalais, kurie apsaugo produktą nuo gedimo, išlaiko pastovias jo savybes, suteikia geresnį skonį ar malonią išvaizdą, kuri labai aktuali šeimininkui. Pavyzdžiui, emulsikliai neleidžia atsiskirti vandeniui ir riebalams, antioksidantai neleidžia riebalams apkarsti, dirbtiniai dažikliai suteikią kokią nors mielą spalvą (ji svarbi tik šeimininko estetikai, šuniui ėdalo spalva neturi jokios reikšmės), skonio stiprikliai užkariauja šunelio skonio receptorius. Priedai neturi jokios maistinės vertės ir gali būti netgi kenksmingi. Labai mylimi ir konservantai – jie praligina produkto galiojimo laiką. Į jų tarpą įeina BHA (butylated hadroxyanisole), BHT (Butylated hydroxytoluene), pastarieji du gali sukelti vėžį, alergijas, kepenų ptoblemas ir dar kitokių sveikatos sutrikimų, propyl gallate, propileno glikolis (kačių maiste uždrausta jį naudoti), ethoxyquin (gali sukelti vėžį, odos ligas, nevaisingumą) ir pan. Atidžiai paanalizuokite šunų ėdalų etiketes – po kai kuriomis E raidėmis gali slėptis šie mieli užrašai, tokių pvz. kiek žiūrėjau yra ėdale „Vivo“. Kai kurie gamintojai stengiasi naudoti natūralesnes priemones (vitaminus C ar E, rozmarinų, gvazdikėlių aliejų), bet tokių ėdalų galiojimo laikas būna perpus trumpesnis.  
 
Prieš „sausiako“ gaminimą mėsos produktai apdirbami – kelias valandas verdami aukštoje temperatūroje. Taip sunaikinami virusai, bakterijos, tuo pačiu – ir natūralūs fermentai bei baltymai. Taip verdant mėsą, riebalai atsiskiria, jiems sustingus, jie nugriebiami ir dažniausiai panaudojami vėliau (pvz., kokiam apipurškimui)9.
 
Skaidulinių medžiagų šaltinis pigiame šunų maiste būna grūdai, kukurūzų burbuolių šerdys, plunksnos, soja, citrusinių vaisių minkštimas, žemės riešutų ankštys, piktžolės, šiaudai, grūdų šalutiniai produktai3…. Šiaip skaidulinių medžiagų labai aktyviai vengti nereikėtų – jos padeda lengviau tuštintis, mažina cukraus kiekį kraujyje, ypač naudingos nutukusiems šunims8, tačiau, pasak kritikų, komerciniuose ėdaluose esantys skaidulinių medžiagų šaltiniai dedami tik tam, kad sumažintų gaminio savikainą. Be to, tokios nekokybiškos medžiagos, naudojamos ekonominės klasės ėdaluose, tik kenkia ir visiškai nepalengvina gyvūno tuštinimosi, be to, sukelia vidurių pūtimą5,8. Geros skaidulos būna burokų minkštimuose, ryžių sėlenose, trintoje obuolių ar pomidorų masėje, avižose, kviečiuose ir pan8.
 
Ekonominės klasės ėdaluose būna daug augalinės kilmės produktų – juose daug angliavandenių, tad jie padeda pigiai pasiekti reikiamą kalorijų kiekį. Tai nėra visai gerai – pvz., sojos labai praturtina baltymais ėdalą, bet po kurio laiko šunims pradeda trūkti jiems būtinų aminorūgščių. Tai sąlygoja dujų kaupimąsi virškinamajame trakte ir vidurių išpūtimą6. Glitimo (tai, kas lieka pašalinus visas kokybiškesnes grūdo dalis) turintys produktai padeda padidinti baltymų kiekį. Kviečių glitimas naudojamas formuoti visokioms žmogaus akiai estetiškoms formoms, padažams. Konservuose esantys „mėsos gabaliukai“ nebūna visai tikri – jų formavimui naudojamas grūdų glitimas, įvairios baltyminės medžiagos,  maisto priedai ir dažikliai2,5. Daugeliu atvejų ėdalai, turintys daug augalinės kilmės medžiagų, yra labai nekokybiški.
 
Šunų ėdalo pramonė – tai tiesiog žmogaus maisto bei žemės ūkio pramonių tęsinys. Šunų maisto gamyboje naudojami šie gyvūninės kilmės produktai5,9,20:
 
  • Žarnos
  • skrandžiai
  • tešmenys
  • galvos
  • kanopos
  • ligotos, vėžio apimtos gyvūnų kūno dalys
  • kraujas
  • kaulai
  • plaučiai
  • snapai
  • blužnis
  • kepenys
  • sausgyslės
  • riebaliniai audiniai
  • embrionai
  • nugaišę, ligoti gyvūnai
  • mėsa su pasibaigusiu galiojimo terminu (tiek žalia, tiek termiškai apdorota)
  • mėsos ir kaulų miltai (įeina kaulai, plaukai, kanopos, ragai, skrandžiai…)
 
Dauguma šunų ėdalo gamintojų priklauso gigantiškoms tarptautinėms bendrovėms. Jos puikai draugauja su žmonių maisto gamintojais – šie už atliekas uždirba pinigėlių, ėdalo gamintojai turi pastovų ir patikimą produktų šaltinį.
 
Kokybiškesni ėdalai, vadinami super premium, savo produkcijoje nenaudoja tiek daug išvardintų šalutinių produktų. Šiuose produktuose galima aptikti ne žuvų, kiaulienos ar arklienos, kaip neretai būna marketiniuose ėdaluose, o jautienos, paukštienos, ėrienos, kalakutienos. Pvz., kalbant apie paukštieną, jie deda ne kokius snapus, o paukščių nugarėles, stuburus, šonkaulius, kaulus ir pan5
 
Kalbant apie visokius kokybiškesnius ėdalus, taip pat visiškai negalima atsipalaiduoti, pavyzdžiui, mažai kam žinoma, kad Iams/Eukanuba konservus gamina visai ne Iams kompanija. Dažnai būna taip, kad viena kompanija ėdalą gamina, o etiketė uždedama visai kitos firmos. Tokių atvejų pasitaiko ir Hills, Purina ar Nutro tarpe. Tai kelia klausimą, ar iš tiesų yra labai didelis skirtumas tarp brangiausių ėdalų ir pigesnių pašarų. Jei kam įdomu, tai šunų ėdalais užsiima Nestlé (Friskies), Ralston Purina (ProPlan, Purina One), Heinz, Colgate-Palmolive (Hill’s), Procter & Gamble (Eukanuba ir Iams), Nutro6,9
 

Pavojingi objektai, kurių kartais aptinkama šunų maiste5,20:

  • Bakterijos – nugaišusių gyvūnų kūnai dažnai užteršti salmonelių ar E. coli (šios ir šiaip užteršia daugiau kaip 50 proc. maisto). Produkto gaminimo procesas bakterijas užmuša, bet nesunaikina jų išskirtų endotoksinų. Taip pat šunų ėdale galima aptikti vaistų likučių bei antibiotikų, kuriais gydomi sergantys gyvūnai.  
  • Mikotoksinai – atsiranda dėl netinkamų gamtinių sąlygų, netinkamo javų džiovinimo ir pan.
  • Pesticidų ar trąšų liekanos.
  • GMO – JAV 89 proc. sojų ir 61 proc. kukurūzų yra genetiškai modifikuoti, visi jie naudojami kaip pašarai.
  • Akrilamidas. Tai kancerogeninis junginys, susiformuojantis aukštoje temperatūroje apdirbant angliavandeningus produktus.
 

Problemos, kurias gal sukelti sausas (ir ypač nekokybiškas, pigiausias) šunų maistas5:

  • Šlapimo takų infekcijos. Ypač populiaru tarp sausiaką ėdančių kačių.
  • Inkstų ligos.
  • Dantų ligos. Nors neretai gamintojai aiškina, kad sausas šunų maistas valo dantis, iš tiesų 85 procentai 4 metų amžiaus sulaukusių šunų, maitinamų vien komerciniu maistu, turės periodontitą15.
  • Nutukimas. Kartais nesąžiningi maisto gamintojai rekomenduoja augintinius šerti pernelyg didelėmis maisto porcijomis. 
  • Virškinimo problemos. Vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas – via tai gali būti susiję su netinkamu pašaru.
  • Hipertiroidizmas – teigiama, kad per didelis jodo kiekis komerciniuose ėdaluose neigiamai veikia skydliaukės veiklą.
 
Kalbant apie komercinius gyvūnų ėdalus, nemalonus dar vienas dalykas – bandymai su gyvūnais. Pirmiausia naujos receptūros ėdalus paragauja laboratoriniai gyvūnai, oficialiai tai vadinama „skonio testais“. Kartais tie laboratoriniai gyvūnai suserga ar nugaišta. 2006 Iams paskelbė, kad 70 proc. sumažino laboratorinių kačių ir šunų skaičių (nors tai traktuojama kaip „moralinė“ pergalė, greičiausiai sprendimą lėmė finansinės priežastys)5,20.
 
Dar vienas dalykas, kurio negalima nepaminėti kalbant apie komercinius ėdalus – rinkos magija. Ant šunų ėdalo pakuočių galite rasti įvairių pavadinimų, orientuotų į paprastąjį mirtingąjį – ėdalai skirti kambaryje gyvenančioms katėms, nuo artrito kenčiantiems šunims, įvairioms veislėms (pvz., pudeliams)… Žmonės mėgsta jaustis ypatingi ir produktas su specifine paskirtimi perkamas mieliau, negu tiesiog ėdalas su užrašu „šunų maistas“. Realybėje egzistuoja du pagrindiniai standartai: suaugusių šunų maistas ir ėdalas, skirtas nėščioms kalėms bei tam tikram vystymosi laikotarpiui. Užrašas natūralus ant ėdalo pakuotės nesako nieko – vis viena produktai dažniausiai bus apdirbti taip, kad tikrai nepasirodys ypatingai natūralūs. Kai kurios kompanijos registruoja tokius pavadinimus, kaip Nature ar Organic, nors nieko bendro neturi nei su natūraliu, nei su organiniu maistu. Aktyvus klykimas, kad produkto sudėtyje yra mėsos, kiek juokingas – užtenka permesti akimis produkto sudėties etiketę, kad suprastum, jog tos tikros mėsos ten nedaug, o visa kita – tai subproduktai ir įvairios augalinės kilmės medžiagos. Kartais visa maisto pakuotė klykia, kad jame yra kokių nors ypatingų medžiagų – pavyzdžiui, vaisių. Šito dalyko pašare, žinoma, bus, bet stebėtinai mažas kiekis4,5.
 
1995 metais teko iš parduotuvių pašalinti tūkstančiu tonų šunų maisto, nes paaiškėjo, kad jis užterštas mikotoksinais. 1999 metais šunų augintojams taip pat grasino grybų toksinai, o 2005 – aflatoksinas (Diamond ėdalas). 2007 metais nuskambėjo nemažas su šunų ėdalu nuskambėjęs skandalas. Daugybė gyvūnų, šertų įvairiais ėdalais, kuriems priklauso tokie kaip Purina ar Eukanuba, patyrė inkstų sutrikimų, 20 proc. gyvūnų nugaišo. Ištyrus paaiškėjo, kad produktų gamyboje naudojamame kviečių glitime buvo melamino – chemikalo, naudojamo plastiko ar trąšų gaybai2,5. 2009 metų sausį pradėjo girdėtis žmonių, nepatenkintų ėdalo, žinomu Canidae vardu, balsai. Sausio 26 dieną šunų augintojai ėdalo gamintojus padavė į teismą – jų teigimu, augintiniams kraujavo tiesiosios žarnos, jų išmatos buvo kruvinos, kai kurie gyvūnai netgi nugaišo1. Pakankamai neseniai Orijen ėdale buvo rasta kaulų dalių1.
 
1990 metais JAV Maisto ir vaistų administracijos veterinarinės medicinos centras gavo pranešimų iš veterinarų, nustebusių, kodėl pentobarbitalis, nuskausminimo medžiaga, tapo neefektyvi daugeliui šunų. Buvo iškelta hipotezė, kad šių medžiagų šunys kažkokiu būdu gauna per maistą. Įvairiose vietose nupirkus ėdalo pakuočių ir jas ištyrus, paaiškėjo, kad kai kuriose yra šios medžiagos.
 
Be anestezijos, pentobarbitalis naudojamas eutanazijai. Kadangi jis nesuyra, su visu užmigdytu gyvūnu galėjo patekti į ėdalą. Tačiau iškilo kita problema – dažniausiai taip eutanazuojami prieglaudų gyvūnai (šunys ir katės). Pradėta manyti, kad šie buvę žmonių numylėtiniai kažkaip atsiduria šunų maiste. Mokslininkai tyrė ėdalų, kuriuose rasta pentobarbitalio, baltymus, norėdami sužinoti, ar juose yra kačių bei šunų DNR. Jų buvimo žymių neaptikta – vadinasi, anestetikai į ėdalą greičiausiai pateko su užmigdytais arkliais ar galvijais (nors neoficialiai kai kurie asmenys, dirbę su gyvūnų ėdalu, teigia, kad bent anksčiau eutanazuoti katinėliai bei šuneliai būdavo naudojami ėdalo gamyboje).
 
Galų gale ištyrus, kaip įvairūs minėtojo anestetiko kiekiai veikia šuns organizmą, nuspręsta, kad esami jo kiekiai ėdale gyvūnų sveikatai nekenkia4.
 

Ką gi daryti paprastam mirtingajam?

Juk nuėjus į parduotuvę, aplink išdėlioti ėdalai taip ir klykia: „Omega3 riebiosios rūgštys“, „daug antioksidantų“, „aukščiausios kokybės formulė“… Deja, užrašai taip ir lieka užrašais, o šunų maistas šunų maistui nelygu. Reikia ieškoti tokio, kurio sudėtyje būtų kuo daugiau mėsos ir mažiau augalų bei visokių įtartinų priedų. Prekybos centruose tokio maisto nerasite – teks lankytis gyvūnų parduotuvėse, pas veterinarą ar bendrauti su platintojais. Klausyti teks ne tik pašalinių komentarų – ėdalas, kuris tiko kaimynės šuniui, gali visiškai netikti jūsų augintiniui.
 
Svarbu įsidėmėti, kad šunų maistas skirstomas į kelias kategorijas. Pirmajai priklauso ekonominis ėdalas, jam gali priskirti bene visas čionai aprašytas baisybes. Šis ėdalas aktyviai reklamuojamas, jo rasite beveik kiekvienoje parduotuvėje. Jis palyginti nebrangus, turi patrauklią pakuotę ir labai populiarus. Tokio ėdalo etiketėje užrašas „Su jautiena“ reiškia, kad tos jautienos jame yra kokie 3 – 4 procentai (šiandien specialiai apsilankiau Maximoje ir peržiūrėjau gyvūnų ėdalų skyrių. Darling, chappi, Pedigree tiek sausiakuose, tiek konservuose mėsos buvo 4 procentai. Kiek daugiau – Purinoje, tikslaus skaičiaus nepamenu, bet keliolika procentų). Ėdalai, pažymėti Premium ar Super Premium ženklu, mažiau žinomi. Jie kokybiškesni už supermarketinį šlamštą, turi daugiau mėsos, jų gamyboje nenaudojama dažiklių ir kitų chemikalų, jie lengviau virškinami ir iš jų geriau pasišalinamos naudingos medžiagos, tačiau kartais kainuoja beveik tiek pat – tik reikia mokėti paieškoti. Tokio ėdalo šuniui reikia žymiai mažiau – jei ekonominio reikės 6 puodelių, kokybiško ėdalo tokiam pačiam šuniui užteks vos 3 – ¼ puodelio per dieną. Vieno tyrimo duomenimis, šerdami šunį ant pakuotės nurodytais aukščiausios kokybės ėdalo kiekiais, netgi sutaupysite pinigų10. Beje, nemažai šunininkų nusiteikę prieš visus sausiakus, tačiau net jie pritaria, kad 100 kartų geriau pirkti kokybiškesnį ėdalą, negu ekonominės klasės kombikormą.
 
Ieškodamas šuniui tinkamo ėdalo, šeimininkas turi atidžiai išanalizuoti visas etiketes bei atsiliepimus, geriausia – iš kelių patikimų šaltinių. Būsimasis maisto pirkėjas neturėtų nustebti, kad skirtingi veterinarai gali peikti visus ar beveik visus aplinkinius maistus ir atkakliai siūlyti tik kurį nors vieną, paprastai tą, kurį platina. Tiesa, galima veterinarui ir nusileisti – jei tai kad ir apygeris veterinaras, jis neleis sau labai žemai pulti ir kokių darling pasimetusiam žmogui nebruks. Geriausia būna išsirinkti tada, kai keli platintojai siūlo skirtingus ėdalus – galima greičiau išsiaiškinti jų pliusus ar minusus. Svarbu įsitikinti, kad ėdale nėra  jokių dirbtinių dažiklių, skonio stipriklių ar konservantų, kad jame esantys grūdai iš tiesų yra grūdai, o ne jų gamybos atliekos, kad didelę ėdalo dalį sudaro mėsa (sveikam normaliam šuniui kuo daugiau, tuo geriau) ir kad ėdalas praturtintas mineralais, vitaminais ir panašiai.
 
 

Alternatyvūs šėrimo būdai

Šaldytas šunų maistas

Tai viena iš alternatyvių ėdalo rūšių. Produktai šaldomi ar džiovinami šaltyje. Jų galiojimo laikas trumpesnis, negu sausų ėdalų, bet jie natūralesni2.
 

Dehidruotas maistas

Būna žalias ir virtas, džiovinamas tol, kol pasiekiamas toks drėgnumo laipsnis, kada bakterijos nebesidaugina. Dehidracijos proceso metu iš produkto pašalinamas tik vanduo, paliekant vitaminus, mineralus ir kitas naudingas medžiagas. Atrodo kaip įprastinis sausas šunų ėdalas, šeriant šunį maišomas su vandeniu2,9.
 

Organinis maistas

Siūlo patiekalus be priedų, dažų ar sintetinių apsaugos priemonių9.
 

Specialus šunų maistas

Būna specialių šunų ėdalų, skirtų ligotiems ar alergiškiems šunims. Tokių ėdalų sudėtyje galima aptikti ėrienos, jautienos, antienos, elnienos ir kitų įdomesnių padarėlių. Kaip augalai naudojami ryžiai ar miežiai, kartais – net bulvės. Šiek tiek mažiau yra šunų ėdalo, skirto nuo šlapimo takų infekcijų kenčiantiems šunims ar vegetarų augintiniams2.
 
Apie vegetarišką šunų maistą rašiau šiek tiek anksčiau. Ši tema sukelia nemažai debatų, dažniau vegetariškumo propaguotojų nenaudai. Iš tiesų netgi dauguma vegetarų, bijodami pridaryti bėdų, savo šunis šeria mėsa. Tačiau nereikia pamiršti, kad yra daugybė kraštų (Indija, Marokas), kur gyvenantys šunys yra praktiškai vegetarai.
 
Daugiausia bėdų pridaro tie vegetarai, kurie, pamiršę, kad šuns maistinių medžiagų poreikiai skiriasi nuo žmogaus, maitina savo augintinį tuo pačiu maistu, kurį valgo ir patys. Pavyzdžiui, šuniui reikia dagiau baltymų ir kalcio, negu mums, ir jiems nereikalingas vitaminas C, kadangi jų organizmas tokį pasigamina. Vienžo, nusprendęs gyvūną maitinti vien augalais, šeimininkas turi atsižvelgti į jo poreikius. Nemažai šunų, šeriamu vegetarišku maistu, turi problemų su šlapimo takų ar ausų infekcijomis. Yra ir kitokių tyrimų – jų duomenimis, teisingai vegetariškai šeriami šunys būna sveiki (na, jei lyginsim kokiu marketiniu ėdalu šeriamą šunį ir šunį – vegetarą, pastarasis tikrai bus sveikesnis).  Jei šuo alergiškas baltymams ar yra nepakantus kokioms nors komercinio ėdalo sudedamosioms dalims, vegetariška mityba jam gali būti išeitimi11.
 

Namuose gaminamas maistas11

Daugelis žmonių nepasitiki jokiomis komercinėmis firmomis ir maistą augintiniams gamina patys. Tokiu atveju maistas būna šviežias, jo sudėtis aiški, išvengiama dirbtinių maisto priedų, galima naudoti kokybiškas medžiagas, daugelį džiugina ir įvairumas. Tačiau toks maitinimas turi ir minusų – daugelis žmonių visiškai nesuvokia, kokių medžiagų kokiais kiekiais reikia šuniui, toks gaminimas užima daugiau laiko, be to, neretai būna pakankamai brangu. Didžiausia klaida – šuns šėrimas stalo atliekomis.
 
Daugelis mėgsta šunims virti košes. Negalima pamiršti, kad tai – menkavertis ėdalas, nuo kurio šuniui pučia vidurius ir kuris tik užkemša skrandį, neduodamas jokios naudos. Grūdų šunų organizmas nevirškina, iš jų negaunama jokios energijos. Jei bandysite lyginti šunį su žmogumi, kas šiais laikais labai populiaru – įsidėmėkite, kad kaip žmogaus racione pernelyg dideli kasdieniai mėsos kiekiai kenkia sveikatai, taip šuniui netinka ir kasdien ryti visokius grūdus. Jei šeriate kokiu nors „grūdingu“ (prastesniu sausiaku ar koše) patiekalu vėžiu sergantį šunį, turėkite omenyje, kad gali labai pablogėti jo būklė – jie virsta gliukoze, kuria noriai maitinasi vėžinės ląstelės. Daug kas šuns maitinimą košėmis prilygina maitinimui pjuvenomis. Be to, šiais laikais dauguma žmonių ir taip neturi laiko, o terliojimasis su koše jo tikrai neprideda.
 
Dabar JAV kai kurios firmos sugalvojo tiekti tokius paruoštus ėdalus ir pardavinėti juos specialiose parduotuvėse bei internete – juose būna virtos bei žalios mėsos, kaulų, trintų daržovių, vitaminų. Kai kurie augintojai papildomai šunims duoda žmonėms skirtų vitaminų, kiti sugeba nupirkti specialių šunų vitaminų2.
 
 

RAW ir BARF

Žalias ar virtas?

Panaršę internete, galite rasti įvairių patarimų – jau atmetus peštynes dėl sausų ėdalų, žmonės riejasi, kas geriau – virtas (termiškai apdorotas) ar žalias maistas? tarkim, daug kas mėgsta šuniuką palepinti virtais kaulais, tačiau tokie kaulai būna trapesni už žalius.
 
Terminis mėsos apdorojimas sunaikina daugelį šuniui reikalingų medžiagų Aminorūgščių, fermentų), esančių joje. Jei virta mėsa – nuolatinis šuns maistas, ateityje jam gali išsivystyti kardiomiopatija11. Žalio maisto priešininkai sako, kad virtą mėsą šuo lengviau virškina – deja, tai labiau būdinga žmogui, kadangi jo virškinimo traktas kaip ir neprisitaikęs susidoroti su žaliu kumpiu. Didžiausias žalios mėsos keliamas pavojus – galimos infekcijos.
 
Duoti „čielas“ daržoves irgi nėra gera mintis – šuns dantys pritaikyti draskyti mėsai, o ne kramsnoti obuoliukus. Vaisiai ir daržovės turi būti pateikiami susmulkinti – kitu atveju šie produktai greit „praskries“ augintinio virškinimo sistemą ir jis nespės pasisavinti visų reikiamų medžiagų.
 
Grūdai šuniui netinka, nebent jie gerai išverdami. Termiškai neapdorotų grūdų šuns organizmas nepasisavins11.
 

 RAW

Daugelis šunų augintojų mano, kad natūraliausia šunį maitinti taip, kaip ėda jo laukiniai giminaičiai. Komercinius ėdalus jie laiko ne tokiais tinkamai šunims. Šių natūralistų priešininkai teigia, kad šuns šėrimas žalia mėsa sukelia daug pavojų ir kad nėra jokio mokslinio įrodymo, teigiančio, jog taip šunis maitinti tikrai sveikiau.
 
Žalia mėsa šuns skrandžio terpę padaro labiau rūgštinę negu košės ar komerciniai ėdalai. Ką tai reiškia? tai reiškia, kad tokioje terpėje geriau apvirškinami tokie dalykai kaip kaulai. Pvz., laukiniai gyvūnai ėda grobį su visu kailiu ar plunksnomis, tačiau nekas nepastebėjo kad ir liūto, Serengečio parke bandančio iškosėti sąvėlų rutulius. Vienintelis plėšrūnas, nudiriantis aukai kailį, yra leopardas17. Jei sausu ėdalu šeriamam šuniui kaulas gali pridaryti rimtų problemų, RAW šeriamo šuns virškinimo sistema su juo susidoros daug geriau.
 
Mėsa turi būti laikoma šaldiklyje ar šaldytuve. Jokiu būdu jos negalima palikti normalioje temperatūroje, ypač vasaros metu – ji greit pradės gesti. Šaldytuve mėsa gali išbūti iki 4 – 5 dienų.
 
Kokius produktuos duoda RAW šeriantieji savo šunims? Didžiąją dalį (80 proc.) jų sudaro bet kokia mėsa, mažesniąją (po 10 proc.) – mėsingi kaulai ir subproduktai (kepenys, blužnis, inkstai, smegenys, skrandžiai, plaučiai… (pastarieji tinkami šunims, turintiems antsvorio, kadangi juose daug nevirškinamo kolageno). Geriausia – karvių, ožkų, avių, elnių mėsa. Tinka ir paukštiena, kažkiek reikia duoti kiaulienos. Žuvis duodama bent kartą per savaitę, ją galima šerti neišdarinėtą, geriausia – upėtakis, skumbrė, lašiša. Nepatariama vieno ėdimo metu maišyti skirtingų mėsos tipų (pvz., jautienos su elniena17). Pradedant šunį maitinti RAW didelė raciono įvairovė nepatartina, vėliau, įsivažiavus,  mėsa turi būti įvairi. Normavimas – 2 – 3 proc. suaugusio šuns kūno masės.
 
Savininkai, augintinius maitinantys RAW, teigia pastebėję tokius teigiamus pokyčius:
  • Sumažėja šuns kailio šėrimasis
  • Pagerėja šuns dantų būklė
  • Pagerėja epilepsija sergančių šunų savijauta
  • Šuniui nereikia pirkti papildų
  • Jei šuo anksčiau šertas sausu ėdalu, dažniausiai sumažėja išmatų kiekis
  • Užauga raumenų masė, pats šuo priauga svorio
  • Stiprėja šuns imunitetas
  • Šuo nustoja rankioti atliekas lauke, neryja savo išmatų (nebeieško alternatyvių maisto šaltinių)
  • Šuo mažiau šlapinasi
Jokiu būdu negalima maišyti skirtingų mitybos tipų, pavyzdžiui, sauso maisto su mėsa. Taip maitinant, šuns organizmas pirmiausia pasisavins sauso ėdalo angliavandenius, o nesuvirškinti mėsos baltymai ar riebalai iššauks alergijas. Be to, toks skirtingų ėdalų maišymas gali iššaukti skrandžio ligas.
 
Keičiant komercinius ėdalus į natūralią mėsą, reikia turėti omenyje, kad kurį laiką (nuo savaitės iki mėnesio ar net ilgiau) šuns organizme gali vykti detoksikacija (liaudiškai tai vadinama visokio brudo iš organizmo šalinimu) – vėmimas, viduriavimas, blogas snukio kvapas, odos niežulys. Paprastai šuo detoksikuosis per tą kūno dalį, kuri silpniausia. Pvz., jei šuo turi probleminę odą, toksinai aktyviausiai veršis per ją ir kuriam laikus jos būklė gali pablogėti. Šlapimas gali tapti tamsios spalvos, išmatos – gleivėtos arba kruvinos. Kai kuriems gyvūnams gali išsiskirti daugiau ausų sieros, kiti kurį laiką gali aktyviau bezdėti. Kartais galimi intelektiniai ar emociniai šuns pasikeitimai17.
 

 BARF

Kaulai ir žalias maistas – taip lengviausia apibūdinti BARF mitybą. Prisimenama laukinė šuns prigimtis ir šeriamas jis natūraliai. Pagrindas – žali, mėsingi kaulai, smulkintos daržovės. Neduodama grūdų, kadangi šuo šiaip ar taip nėra prisitaikęs jų virškinti9,11. Mėsa dažnai malama.
 
Naudojama vištų (geriau raudona, o ne balta mėsa17), kalakutų mėsa, jautiena, ėriena, žuvis. Rečiau – elniena, briediena, triušiena, ožkiena, bebriena…  Alergiški gyvūnai neretai ėda strutieną ir soras ar antieną ir bulves. Kartą per savaitę duodama kepenų, inkstų, širdžių. Kaulai, esantys viščiukų kakleliuose bei nugarėlėse, padeda aprūpinti šunį reikiamu kalcio ir fosforo kiekiu. Šuniui kartais duodama kiaušinių ar smulkintų jų lukštų. Maistas turi sudaryti 2 – 3 proc. šuns kūno masės, o kalbant apie mėsos ir augalų pasiskirstymą, autorių nuomonės išsiskiria – arba 50 proc. raciono turi sudaryti mėsa, 50 proc. – daržovės9, arba 2 dalys mėsos ir 1 dalis daržovių (šuniukams – 3:1)17.  
 
Dažniausia BARF šeriami šunys gauna tokių augalų: šparagai, burokai, brokoliai, Briuselio kopūstai, kopūstai, morkos, žiediniai kopūstai, salierai, kiaulpienių lapai, dilgėlės, kaliaropės, petražolės, pastarnokai, žirniai su ankštimis, moliūgai, batatai, ropės, cukinijos… Petražolių reikia nedidelių kiekių, kadangi tai natūralius diuretikas. Su burokais pradėti atsargiai, kadangi jie natūraliai valo organizmą. Kalbant apie kiaulpienes – kuo jaunesnis lapukas, tuo mažiau jis kartus, tokie renkami pavasarį, rudenį galima iškasti jų šaknų17.
 
Kartais šuniui sumaitinamas česnakas yra natūralus parazitų atbaidytojas.
 
Daržovės smulkintos todėl, kad laukiniai gyvūnai, sumedžioję kokį žolėdį, suryja ir jo žarnas, o jose esantys augalai būna susmulkinti, vadinasi, plėšrūnai labiau prisitaikę virškinti smulkintus augalus. Svarbiausia nieko nevirti – karštis sunaikina šuniui reikalingas amino rūgštis, o virti kaulai labiau linkę skilti ir kenkti šuniui. Teigiama, kad BARF šeriami šunys rečiau serga, būna energingesni, turi sveiką, spindintį kailį, sveikus švarius dantis, jų išmatos mažiau dvokia (o ir patys skleidžia silpnesnį kvapą) 9
 

Kaulai

Kaulai – atskira diskusijų tema. Vieni žmonės šunis jais aktyviai malonina, kiti piestu stojasi prieš tokius dalykus. Natūralioje aplinkoje plėšrūnai graužia kaulus, tačiau ne plikus – tuo pačiu jie priryja ir didelius kiekus grobio mėsos, vidurių bei plaukų – o šie puiki apsauga nuo skeveldrų. Vilkų tyrinėtojai teigia, kad šių gyvūnų išmatose esantys plaukai dažnai būna apsiviję kaulų atplaišas9,19.
 
Jei šuo linkęs labai aktyviai doroti ir ryti kaulus, jam jokiu būdu negalima duoti lengvai skylančių, virtų kaulų – šie gali sužaloti snukį, gerklę, skrandį ar žarnyną, įrijęs kaulą šuo gali uždusti. Daug kaulų gaunantis šuo gali ir suviduriuoti (nuo kaulų čiulpų). 11
 
Saikingas kaulų graužimas lavina šuns žandikaulių raumenis ir skatina šiokią tokią protinę veiklą, taip pat padeda nuvalyti dantis, mažina jų akmenų susidarymo tikimybę11.
 
Per daug kaulų nėra gerai, nes didelis kalcio kiekis blogina virškinimą, o per daug fosforo sukelia inkstų ligas. Daugelis sutaria, kad jokiu būdu negalima duoti virtų ar keptų kaulų – jie būna trapesni, lengviau pažeidžia šuns virškinimo traktą.
 
Kaulus geriausia duoti šunį pastoviai šeriant ne sausu ėdalu (tokiu atveju kramtymo poreikiui yra išeitis – kremzlės ir sausgyslės), o mėsa – tuomet jo skrandžio terpė būna labiau prisitaikiusi prie tokių produktų. Kaulus reikia duoti ir atsižvelgiant į šuns būdą – vieni nugraužia tik kremzliukes, kiti bando sudoroti viską.
 
Pavojingiausi – kiaulių kaulai. Atsargiai reikia duoti ir vištų kaulus – jie linkę skilti. Mažų kauliukų reikia vengti – šie gali uždusinti šunį. Jokiu būdu negalima kaulų duoti alkanam šuniui – tai nėra maistas11. Negalima duoti ir plikų kaulų – kaulas turi būti su mėsa, arba, kaip daug kas išsireiškia, „kaulas mėsoje“. Taip pat reikia stebėti, kaip šuo elgiasi su kaulu – jei šuo iškart puola trupinti didelį kietą kaulą, tokių jam negalima, o jei gražiai nugraužia mėsą – galima (bet ne per dažnai, kadangi laikui bėgant nuo kietųjų kaulų nudyla arba kartais net išlūžta dantys).
 
Netaisyklingai malonindami šunį kaulais galite pridaryti didelių problemų – pavyzdžiui, kieti tuščiaviduriai (galūnių) kaulai, duodami reguliariai, sukelia rimtų virškinamojo trakto sutrikimų (erozijos, opos) bei sužalojimų. 
 

Koks maistas gali būti pavojingas šuniui7,10,11,13,14,15,16,17,18?

Alkoholiniai gėrimai – Net maži kiekiai sukelia apsvaigimą, komą, mirtį.

Kūdikių maistas – Sudėtyje gali būti svogūnų miltelių, pavojingų šunims. Maitinant dažnai, šuniui gali pritrūkti jam reikalingų maistinių medžiagų.

Žuvų ašakos, naminių paukščių, kitų gyvūnų kaulai – Gali sužaloti virškinimo sistemą

Kačių maistas – Turi per daug baltymų ir riebalų

Šokoladas – Turi teobromino, kuris šuniui nuodingas ir gali paveikti jo širdies bei nervų sistemos veiklą. Ypač pavojingas juodasis šokoladas, kiek mažiau – pieniškas. Prisiėdęs šokolado šuo gali tapti susijaudinęs, hiperaktyvus, gali daugiau šlapintis ir būti ištroškęs, vemti, viduriuoti, jo širdis gali plakti nereguliariai. Ypač blogai baigiasi, jei tokio gėrio pririjęs šuo eis pasportuoti. Neretai šokolado priėdęs šuo atrodo sveikas ir laimingas – tačiau iš tiesų tik nepasireiškia simptomai. Šeimininkai kartais būna nemaloniai nustebinti, kitą dieną ar net po kelių valandų radę nugaišusį savo numylėtinį. Daugiausiai teobromino būna kakavos milteliuose ir konditeriniame šokolade. 10 kg svorio šunį nudaigos 70 g konditerinio šokolado, 200 g juodojo šokolado arba 600 g pieniško šokolado.

Kava, arbata – Turi kofeino, teofilino – gali pakenkti širdžiai bei nervų sistemai.

Citrusinių vaisių aliejai – Gali sukelti vėmimą

Riebalai – Per daug riebios mėsos gali sukelti pankreatitą

Vynuogės, razinos – Kenkia inkstams ir virškinimo sistemai. Šio „skanėsto“, galinčio sukelti problemų, kiekis skirtingiems šunims skiriasi. Dažniausi simptomai – šlapinimasis, vėmimas ir viduriavimas.  

Žmonių vitaminai, turintys sudėtyje geležies – Trikdo virškinimą, kenkia kepenims bei inkstams

Dideli kepenų kiekiai – Kenkia kaulams, raumenims. Šuo gali viduriuoti.

Makadamijų riešutai – Kenkia nervų, virškinimo sistemoms, raumenims. Tikslus pavojingasis toksinas neatrastas. Priėdus šių riešutų, šuo pradeda virpėti, užpakalinė kūno dalis tampa silpna ar paralyžiuojama, jis dūsta, gali ištinti ir tapti skausmingos galūnės. Sukelti tokius simptomus užtenka vos 6 riešutukų (priklausomai nuo šuns, kitam gali prireikt visų 40 riešutų). Šuniui išvis reikia duoti kuo mažiau riešutų, nes jie gali sąlygoti šlapimo pūslės akmenų atsiradimą. Išimtis galėtų būti nebent arachių sviestas.

Marihuana – Kenkia nervų sistemai, širdies veiklai, sukelia vėmimą.

Pienas – Daugelis šunų bei kačių turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę. Tai gali būti viduriavimo priežastis. Be to, nereikia pamiršti ir to, kad jokios laukinių žinduolių rūšies suaugę individai negeria pieno – jis skirtas tik jaunikliui. Šiuo atveju karvės pienas geriausiai subalansuotas veršiukui.

Supelijęs, sugedęs maistas, atliekos – gali turėti įvairių toksinų, kurie kelia pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Svogūnai bei česnakas – Gali sąlygoti hemolizinės mažakraujystės atsiradimą (išvertus į liaudies kalbą – naikina raudonąsias kraujo ląsteles). Česnakas mažiau kenksmingas, negu svogūnas. Nuodinga pastarojo dozė – 50 g 1 kg šuns kūno masės (jei 10 kg masės šuo per kelias dienas kažkaip sugebės suėsti pusę kg svogūnų, jam baigsis itin blogai). Tiosulfatas, esantis svogūnuose, nuodingas šunims. Prisiėdus daug svogūnų, šuo gali vemti, viduriuoti, prarasti apetitą, būti vangus bei silpnas, šlapintis rausvos spalvos šlapimu. Simptomai gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms po pasmaguriavimo svogūnu. Svogūnai ir česnakai nuodingi visose formose  – tiek žali, tiek virti ar kaip nors kitaip apdoroti. Mažais česnako kiekis gali būti naudingas (naudojamas natūraliai kovai su šunų parazitais, daugelis augintinius maitinančių natūraliu maistu kartą per savaitę jo duoda).

Japoninės churmos – Sėklos užkemša žarnas, sukelia enteritą.

Persikų, slyvų kauliukai – Užkemša virškinimo traktą.

Sėklos – Šunims pavojingos obuolių, kriaušių sėklos.

Bulvės, rabarbarai, pomidorų lapai; bulvių ir pomidorų stiebai – Turi oksalatų, kurie gali pakenkti nervų, virškinimo ir šlapimo sistemoms. Nuo jų galima širdies aritmija.

Žali kiaušiniai – Sudėtyje yra fermentas, vadinamas avidinu. Jis blogina biotino absorbciją – tai gali privesti prie odos ir kailio problemų. Žali kiaušiniai taip pat gali būti užkrėsti salmonelėmis (tiesa, iš pastarojo teiginio daug kas juokais ir teigia, kad šuo norėdamas užsikrėsti per dieną turėtų suėsti 50 – 60 kiaušinių). Kiaušinius geriausia išvirti, kad šie būtų minkšti.

Žalia žuvis – Šeriant reguliariai, gali sąlygoti tiamino trūkumą. Iš pradžių pasireiškia apetito praradimu, baigtis gali mirtimi.

Druska – Vartojant dideliais kiekiais, išderina organizmo elektrolitų balansą, sukelia inkstų problemas.

Saldumynai – Didina nutukimo, diabeto pavojų

Atliekos nuo stalo – Tai nėra pilnavertis maistas, gali sudaryti ne daugiau kaip 10 procentų šuns raciono. Jokių riebalų, jokių kaulų.

Tabakas – Tabake esantis nikotinas kenkia virškinimo ir nervų sistemoms. Gali sukelti netgi komą ar mirtį.

Mielinė tešla – Kadangi ji minkšta, šuo gali ją suryti nekramtydamas. Skrandyje ji plėsis, sukelti skausmus, be to, išskirs alkoholį, kuris nuodys šuns organizmą. Nuo mielinės tešlos galima net mirtis.

Kava, arbata, kavos tirščiai – Šuniui netinka nei kava, nei arbata – jis nedraugauja su kofeinu. Gali sukelti daugelį problemų, panašių į šokolado.

Brokoliai – Nuodingi dideliais kiekiais

Avokadai – Ypač nuodinga sėkla. Gali sukelti kvėpavimo problemų bei skysčių kaupimąsi krūtinės ląstoje ar pilve.

Muskato riešutai – Gali sukelti tremorą, priepuolius ir mirtį.

Špinatai – Dažnas vartojimas gali privesti prie kalcio trūkumo organizme ir inkstų akmenų.

Komercinis šunų ėdalas – Ypač tas populiarusis, ekonominės klasės. Pavojingesnis iš daugelį čia išvardintų produktų.

 

Informaciniai šaaltiniai:

 
Šaltinis:
sunys.xz.lt