Bundanti gamta žadina išalkusias erkes, kurių, dabar galima aptikti faktiškai bet kur. Dėl augintiniams įsisiurbusių erkių į kliniką žmonės pradeda kreiptis, kai kurį laiką lauke laikosi teigiama temperatūra.
Veterinarai pataria, pasivaikščiojimams su šunimis nesirinkti tokių vietų, kuriose veša tankūs krūmynai, aukšta žolė, vertėtų vengti paežerių, pelkėtų vietovių, upių pakrančių, nes ten, kur drėgna, erkių būna kur kas daugiau. Įvairias ligas platinančių erkių dažniau pasitaiko ten, kur lankosi žmonės ir jų augintiniai. Atokiame miške erkių taip pat gali būti daug, tačiau mažesnė tikimybė, kad jos bus užsikrėtusios.
Net ir trumpas, 10–15 minučių, pasivaikščiojimas miškinga ar pelkėta vietove gali baigtis liūdnai, – šuniui gali įsisiurbti dešimtys erkių. Šių mirtį nešančių voragyvių išvengti faktiškai neįmanoma. Tai patvirtina atvejai, kai erkės ant augintinio užropoja net ir daugiabučių namų kieme, vaikštinėjant po žemą žolę. Tad po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke reiktų atidžiai apžiūrėti savo augintinį ir patikrinkite, ar jo kailyje nėra erkių.
Veterinarai pataria, kad apsaugos nuo erkių priemonių nereikėtų pirkti ne veterinarijos klinikose ar vaistinėse. Kai kurie prekybininkai neturi leidimo pardavinėti vaistinius preparatus, todėl jų parduodamos priemonės nuo parazitų dažnai būna pagamintos augaliniu pagrindu. Tokie preparatai neveiksmingi arba veikia nepakankamai.
Jei vienu metu įsisega daugiau erkių, būtina atlikti kraujo tyrimus dėl erkių platinamų ligų dar prieš sulaukiant jų požymių. Jei tyrimai buvo neigiami, po dviejų savaičių procedūrą reikėtų atlikti dar kartą. Jei rezultatai teigiami, būtina nedelsiant pradėti gydymą.
Nuo erkių gali būti naudojami užlašinamieji tirpalai, antkakliai su veikliosiomis vaistinėmis medžiagomis, purškalai, skiedžiamos ampulės, iš kurių gaminami tirpalai. Taip pat naudojami biologiškai įkrauti bei ultragarsiniai pakabučiai.
Antkaklio ir lašų nepatartina naudoti vienu metu. Kartu su lašais ar antkakliu galima naudoti purškiamuosius preparatus, kaip papildomą apsaugos priemonę. Su užlašinamosiomis priemonėmis ir antkakliais galima naudoti pakabučius.
Priemonės, saugančios nuo erkių, nėra kenksmingos gyvūnams. Vis dėlto mažiausią poveikį organizmui daro biologiškai įkrauti ar ultragarsiniai pakabučiai, nes jie nepatenka į gyvūno organizmą. Biologiškai įkrauto pakabučio poveikis nėra toks efektyvus kaip užlašinamųjų tirpalų ar antkaklių.
Jei Jūsų šuniukui įsisiurbė erkė, jokiu būdu negalima tepti aliejais ar trinti druska, kad ji pati išlįstų. Ją reikia stipriai suimti ir lengvai traukiant išsukti prieš laikrodžio rodyklę. Erkei ištraukti galima naudoti specialius įrankius, kuriais lengva suimti ir išsukti įsisiurbusią erkę. Įkandimo vietą reikia dezinfekuoti vandenilio peroksidu arba antiseptiniu tirpalu ir jodu. Ištrauktą erkę būtina sutraiškyti arba sudeginti. Įsisiurbus erkei šunys gali užsikrėsti babezioze, erlichioze, Laimo liga, borelioze, encefalitu. Dažniausiai pasitaiko babeziozė ir erlichiozė. Gyvūnas užsikrečia, kai įsisiurbusi erkė su seilėmis į kraują paskleidžia ligą sukeliantį užkratą.
Pirmieji simptomai gali pasireikšti po įsisiurbimo praėjus kelioms valandoms arba tik kelioms savaitėms, kartais – net mėnesiams.
Pagrindiniai sergančio gyvūno požymiai: apatija, apetito nebuvimas, liūdesys, pakilusi temperatūra (normali temperatūra – 38–39 laipsniai Celsijaus), vėmimas, viduriavimas, traukuliai, šlubavimas. Tačiau svarbiausias ir dažniausiai pasireiškiantis požymis – tamsus šlapimas: nuo rusvai oranžinės iki kavos rudumo spalvos.
Žmogus nuo šuns, susirgusio dėl erkės įkandimo, užsikrėsti negali. Pavojingos tik pačios erkės, kurios įsisiurbusios platina ligas.
Šaltinis: lrytas.lt