Rytą atsikėlėte pilna burna plaukų. O dar išbėrė pačioj netinkamiausioj vietoj… Purendamas pagalvę nusičiaudėjote? Du kartus?!
Na, tuomet leiskite spėti. Hercas ir vėl buvo įsiropštęs į lovą? O gal buvo gaila ant žemės guldyti mažąjį lepūnėlį Baksiuką? Ką gi, vadinasi, nesate pats pavyzdingiausias šeimininkas pasaulyje, nesvarbu, kad su savo šuneliu valgote iš vienos lėkštės ir atnešate jam pagalį. Juk kiekvienam, kaip pasakytų išminčiai, savo, vadinasi, ir šuo privalo turėti SAVO namą.
„ Jeigu šuns gyvenamoji vieta įrengiama lauke…“
Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Būda gali būti už voljero ribų, kad nebūtų prarasta kvadratinio metro vietos.
Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. Lentos turi būti impregnuotos, nes kai voljeras valomas, skydai pakeliami ir viskas išplaunama vandeniu.
– Ar valant turėtų būti naudojamos dezinfekcijos priemonės?
– Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). Dezinfekcinių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.
– O buityje naudojamos priemonės netinka?
– Manyčiau, kad vis dėlto reikėtų derintis ir prie gyvūno: kad priemonės nebūtų per stiprios, kad gyvūnas jų neprisilaižytų, kad būtų nekenksmingos.
– Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos statant voljerą?
– Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. Voljero aukštis turėtų būti 1,80 m, kad būtų patogu įeiti ir gardą išvalyti.
Jeigu auginama kalė atsiveda šuniukų, reikia turėti omenyje, kad gaminant voljerą strypai neturi būti labai reti – tarp jų turėtų būti maždaug 5 cm tarpai.
– Kokios dalys, be strypų, dar sudaro voljerą?
– Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus. Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų – J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Pvz., jei į kiemą ateina neprašyti, nelaukti svečiai, o namuose yra tik vaikai ar, sakykime, šeimininkė, tuomet vartelius galima atidaryti iš vidaus elektromagnetu.
Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis (juokiasi – J. Š.).
Kad būda būtų jauki ir praktiška
– Kas yra svarbiausia įrengiant būdą?
– Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai. O jei dar kalė atsives šuniukų, šeimininkui bus sunku įlįsti juos paimti arba suteikti kalei pirmąją pagalbą.
Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys. Tai natūralu.
Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra. Net pats komisaras yra sakęs: ,,Auginkite šunis, nes tai yra pagrindinė priemonė, sauganti nuo vagių“.
– Tačiau žmonės bijo, kad įsilaužėliai gali ko nors ,,papurkšti“ jų augintiniams?
– Nelygu koks šuo. Vieną šunį tas papurškimas veikia, kito ne. Jeigu šuo yra stiprios psichikos, galite purkšti kiek tik norisi.
– Kokie reikalavimai keliami šuns būdai?
– Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui – J. Š.). Landa – 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Jeigu grindyse nebus padaryta plyšių, šuo visą laiką gulės ant žemių krūvos.
– O ką reikėtų patiesti ant būdos grindų?
– Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Vatinių patiesalų kloti negalima, nes jie tik permirksta ir šuo greičiau suserga.
– Ar tinka tik šiaudai?
– Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Tokiu būdu turime dvigubas grindis – šuo nešąla ir patogu valyti.
Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Štai prekybos centruose ir yra siūlomos būdos su neatidengiamais stogais – grindys suleistos, be jokių plyšelių ir dar su prieangiais.
– Kurioje būdos vietoje turėtų būti daroma landa?
– Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta – visuomet padės galvą ant landos krašto. Todėl landoje turi būti slenkstukas: jis neleidžia išnešti iš būdos šiaudų ir šuniui yra kur pasidėti galvą.
Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį – čia jau dizaino reikalas. Būdą galima šildyti polistirolu, vata, kitomis medžiagomis, daryti kokią norite apdailą, bet vidinės dėžutės išmatavimai, kalbant apie standartinį vokiečių aviganį, yra 90x70x60.
Nešuniškas gyvenimas bute
– Kur gi vis dėlto turėtų būti šuns vieta namuose?
– Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Taigi reikia įvertinti tai, kad gali pasisukti saulė ir net žiemą gyvūnui bus karšta.
Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono. Ten kaupiasi drėgmė, o tai šuns sąnariams tikrai ne į naudą.
Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas–kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu atneštumėte mažą šuniuką, jis pats pasirinktų vietą kur nors koridoriuje.
– O ar reikėtų leisti šuniui pačiam pasirinkti vietą?
– Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje. Tai priklauso nuo būsto išplanavimo.
– Tačiau ar vonia yra ta vieta, kurioje galima apgyvendinti savo augintinį?
– Ne, nes čia nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Na, o virtuvėje šunį gali erzinti kvapai.
Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria – visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą – žiurkėną, katę ir t. t.
Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Pvz., namuose laikyti dogą ar senbernarą tikrai nepatariama, nes jis užims labai daug vietos, be to, seilės, plaukai…
– Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui?
– O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Gyventi šalia žmogaus – geriau bet kokiu atveju.
– Taigi kas geriausia šuniui: voljeras, būda ar žmogaus namai?
– Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus. Pvz., kaime šunys laikomi pririšti prie grandinės ir žmonės nesupranta, kad šuo yra žmogaus kompanionas ir jį galima alikyti net namuose.
Konsultavo Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas, kinologas Vytautas Gustaitis
Parengė Julija ŠMITAITĖ
Šaltinis:
www.animal.lt