Šuns gyvenamoji vieta – būda ir voljeras

 

Rodos paprasta – pasistatei voljerą (aptvarą), jame būdą, įsigijai šunį ir tegu jis jame gyvena ir atlieka savo pareigą – tarnauja žmogui. Tačiau toli gražu taip nėra. O tai rodo šunų augintojų užduodami klausimai, kurie parodo, kad ir čia reikalingos žinios bendraujant, mokant savo pagalbininką. Todėl atsakysiu į daugiausia užduodamus klausimus šia tema.
 
Šuns vieta

 

Kokie turi būti voljeras ir šuns būda?

Visų pirma, patogus mūsų gyventojui šuniui. Voljero (aptvaro) paskirtis pagulėti saulėje, jausti gamtos kvėpavimą erdvėje, o ne iš uždaros aplinkos. ,,Prispaudus”- atlikti gamtos reikalus. Savidrausmei, izoliuoti nuo pašalinių žmonių atvykus pas jus. Apsaugai, kad nesusikergtų rujojanti kalė . Šėrimui ir poilsiui. Voljero dydis, jei jame laikomas vienas šuo, didelės įtakos neturi, bet ne mažesnis aštuoni kvadratiniai metrai. Jei grindys betonuotos būtinas medinis skydas. Būda, geriau apšiltinta, ypač nuo žemės (grindys) ir pagal augintinio dydį, kad galėtų nevaržomas laisvai gulėti, stovėti, apsisukti joje. Įėjimo į būdą anga arčiau vienos sienos, nevaržanti įėjimo į ją. Tai jo pagrindinė poilsio vieta.
Klaidinga nuomonėė, kada išgirstu sakant, kad pas mane voljeras labai didelis ir augintiniui užteks vietos išsilakstyti. Tai netiesa. Taip, jis gali jame pažaisti su žaislu, patampyti pakabintą  audinį, bet tai tik trumpalaikis išsikrovimas, nors ir jis būtinas, tačiau savo poreikius patenkins bėgiodamas dideliame plote ir bendraudamas su žmogumi ir gentainiais – tas šuniui būtina.
Nepamirškime, kad tvarkingas voljeras ir graži būda, taip pat kiemo puošmena.
 

Kur turi buti voljeras?

Aišku ten, kur šuo geriausiai mato ateinančius lankytojus, įvažiavimą, įėjimą į pastatą, patogioje jums vietoje, kuo platesnė teritorija matoma šuniui. 
 

Nuo kada galima šuniuką laikyti voljere ?

Tai priklausys nuo to, kaip jis buvo laikomas prieš įsigyjant. Aš savo augintinius į lauko voljerą išnešu  3 savaičių (nuo tada, kai jie pradeda patys išeiti iš būdos), nepriklausomai nuo metų laiko. Todėl įsigyjant  reikia žinoti kaip jis buvo laikomas. Įsigyjant turguje ar kitomis sąlygomis, galite  to nežinoti. Žinoma, šuniukui reikalingas bendravimas su šeimos nariais, tačiau nuo įsigijimo pirmos dienos jis pratinimas prie tų sąlygų, kuriomis jis turės gyventi. Reikia vertinti, kad jis buvo lizde su mama ir savo broliukais ir sesutėmis, o ten gyvenimo salygos buvo kitokios. Taip pat turi įtakos ir šuniuko amžius, metų laikas. Reikia laikytis taisyklės, kad staigus sąlygų pasikeitimas nepaveiktų jauno, dar neužgrūdinto staigaus oro salygų pasikeitimui, organizmo.Todėl vidurį žiemos staigiai išnešti iš pastato ir laikyti lauke būtų pavojinga. Turi reikšmės ir šuniuko veislė.
 

Kokios oro sąlygos augintinį neigiamai veikia būnant voljere?

Skersvėjis ir drėgmė. Šaltis.
 

Koks paklotas geriausias būdoje?

Šiaudai. Netinka – medžiaga, pjuvenos ir kita.
 

Ar gali būdoje nebūti jokio pakloto?

Taip. Svarbu, kad būdos grindys būtų sausos ir su šilumos izoliacija nuo žemės.
 

Ar būtinas voljero stogas?

Tai sprendžia pats šeimininkas, bet patogiau, kada yra.
 

Ar būtinas voljeras, jei augintinis laikomas patalpose?

Pasakysiu, kad taip. Juo pasinaudosite, kada augintinį reikia izoliuoti nuo svečių, kada jie bendrauja su jumis patalpoje, augintiniui pabėgiojus lauke ir išsitepus, kol apdžius prieš įvedant į patalpas, leisti pabūti lauke saulėje, jei kiemas neaptvertas ir dėl kitų priežasčių.
 

Kaip pratinti šuniuką įeiti savarankiškai į voljerą?

Visų pirma – jis šeriamas voljere. Antra – įviliojamas į jį žaidimo būdu: įmetant jo mėgstamą žaislą ir paskatinant. Trečia- įėjus pačiam, pasikviečiant ir paskatinant (žaislu, maistu, pažaidžiant abiems voljere). Išimtinais atvejais, kada nepavyksta ,, geruoju”(mineti būdai), galima įvesti ir pavadėliu ir paskatinti.
Ketvirta – visada turi lydėti žodinė komanda (,,Būda” ar ,,Voljeras”). Taip augintinis pratinamas iki tol kol davus komandą savarankiškai įeina į jį.
 

Kaip teisingai šuo išleidžiamas iš voljero?

Būtina duoti vieną iš paklusnumo komandų, pavyzdžiui ,,Tūpk”(,,Sėsk”). Po komandos įvykdymo ir jam nurimus išleidžiamas ,,Bėk”(,,Laisvai”, ,,Žaisk”). Taip jis liks jūsų pavaldume. Neįvykdžius duotos komandos šuo iš voljero neišleidžiamas.
 

Ar gali viename voljere būti keli augintiniai?

Taip, gali. Tai lems tarpusavio santykiai, voljero ir būdos dydžiai. Kai kada net gerai, ypač augantiems panašaus amžiaus šuniukams. Kartais tokia draugystė išlieka visam gyvenimui be pažeidimų tarpusavio santykiuose. Sunkumas – šeriant. Bet ir tai pripratinus nuo mažens teisingai elgtis šėrimo metu, nepatogumų išvengsite.
 

Ar galima augintinį bausti voljere?

Geriau to vengti. Tačiau laikinai izoliuoti jį nebendravimu – taip. (Apie tai rašėme).
 

Kas turi būti voljere?

Aišku, stovas (vandeniui ir šėrimui), pakabinu stiprios medžiagos audinį, kaip žaidimo priemonę (grobio instiktui lavinti). 5-7 centimetrų storio, 15-20 centimetrų ilgio lapuočio (liepos, beržo, uosio, ąžuolo ir kitų) pagaliukus  pagraužinėti, užėjus norui stiprinti savo dantis ir žandikaulio raumenis, žaislą. Juos keičiu. Bet tankiai, kad ir suaugę šunys sau žaislą įsineša iš kiemo įeidami į voljerą. Davęs kaulą jį voljere laikau ribotai iki vienos valandos ir tik po šėrimo.
 

Kaip turi darinėtis šunų voljero vartukai?

Saugiau, kad į voljero vidų. Patogiau ir mums.
 

Ar būtina prisilaikyti šuns veiklos paros rėžimo, jei jis laikomas voljere?

Taip, visuomet, nepriklausomai, kur laikomas mūsų bendražygis.
 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt

Šuniui didelė būdos erdvė – priešas

 

Liūdnas šuo
 
Geriausiu žmogaus draugu vadinamam keturkojui būsto kriterijai kitokie nei šeimininkui. Šuns buveinė turi būti jauki, šilta, sausa. Tai užtikrina ne įmantrus dizainas, bet žinios, ko reikia augintiniui.
 

Dydis – pagal šuns gabaritus

Kaip kiekvienas žmogus trokšta turėti savo būstą, taip kiekvienas augintinis turi turėti savo kampą. Vieni šeimininkai dalijasi su šuniu savo paties gyvenamąja erdve, kiti nusprendžia suręsti augintiniui atskirą namelį lauke.
 
Prekyboje gausu jau pagamintų šunų būdų, tačiau jas įsigyjant reikia būti apdairiems. Kaunietis kinologas ekspertas Karolis Masilionis pastebi, kad gamintojų siūlomi nameliai šunims labai gražūs, bet ne visada atitinka jų poreikius.
 
"Daug gamintojų pagamina būdą ne šuniui, bet karvei su prieaugliu. Būda turi būti tokia, kad šuo, įlindęs į vidų, galėtų apsisukti ir susirietęs gulėti. Kai būda ne per didelė, šuo pajėgus ją prisišildyti. Tik tada keturkojo būstas efektyviai atliks paskirtį", – dėstė K.Masilionis. Jei būda per didelė, joje keturkojui bus per šalta.
 
Vidutinio dydžio šunimi laikomas vokiečių aviganis, suaugęs patinas sveria 30–35 kg. Tokiam keturkojui, pasak kinologo, reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda. Anga turėtų būti ovali, 0,5 m aukščio, 0,3 m pločio.
 
Landa turėtų būti 20–25 cm aukščiau grindų lygio, kad šuo lįsdamas neištrauktų būdoje paklotų šiaudų ar drožlių. Jei landa sieks grindis, bus per žemai, šuo brauks nugarą, žalos ant nugaros augantį kailį ir odą.
 
Rudenį ir pavasarį į būdą geriausia įkloti šiaudų, jei jų neturite, tada šieno arba medžio drožlių, tik jokiu būdu ne pjuvenų. Taip pat negalima kloti medžiaginio ar kitokio tekstilinio kilimėlio – šaltuoju metu jis sudrėksta, keturkojis nenorės lįsti į tokią gūžtą.
 

Dugne reikalingos skylės

Labai svarbu, kad būdos dugne būtų išgręžtos bent penkios maždaug 1 cm skersmens skylės. Užuot gręžus skyles, tarp sukaltų dugno lentų galima palikti nedidelius plyšelius, tuomet būdoje bus sausa. Taip pat reikia, kad pagrindas būtų šiek tiek pasviręs į kurį nors kampą, esantį priešais landą.
 
Būdas K.Masilionis pataria kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu, bet ne statybine vata.
 
Būdos stogą priekyje ekspertas pataria pailginti apie 0,6 m – tuomet lyjant ar sningant krituliai nepateks į vidų. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, virš landos galima prikalti gumines juostas, kurios sulaiko šaltį ir vėją, bet kartu palieka galimybę šuniui įlįsti. Jei neturite tinkamos gumos, galima prikalti skiautę brezentinio audeklo.
 
K.Masilionis siūlo būdą iš išorės apkalti cinkuota skarda. Tada šuo savo namo nedraskys, jis ilgai tarnaus. Priešingu atveju, pastebėjo kinologas, šunys pradeda graužti medinius kampus.
 
Jei būdos sienos neapkalamos skarda, ja ar kita drėgmei atsparia medžiaga būtinai reikia uždengti bent stogą. Kitaip, perspėjo šunų auginimo specialistas, keturkojo būste karaliaus drėgmė.
 
Priekyje, prie landos į būdą, augintiniui reikėtų įrengti medinį pagrindą – savotišką terasą, ant kurios jis galėtų gulėti sausas ir švarus.
 

Spalva ir dizainas – žmonėms

Būdą reikia pastatyti taip, kad vasarą, esant dideliems karščiams, šuo galėtų pasislėpti pavėsyje. Žiemą šuo turi turėti galimybę bėgioti aplink būdą ir tokiu būdu sušilti – negalima įsprausti būdos į kampą. "Neįsivaizduoju, kaip galima leisti šuniui gyventi karceryje", – pridūrė pašnekovas, matęs ne vieną tokį vaizdą žmonių sodybose.
 
Kokios spalvos būda, pasak K.Masilionio, nėra svarbu, nes šunys neskiria spalvų, tad būdą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva.
 
Būdos funkcijai didelės įtakos neturi ir forma. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą. Galima netgi įstatyti nedidelį langą su stiklu – augintiniui bus šviesiau.
 
Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. K.Masilionio teigimu, pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį.
 
"Per tą laiką jis suspės pasiruošti žiemai, užsiauginti riebalinį sluoksnį. Lauke apgyvendinti keturkojį rugsėjo pabaigoje ar spalio mėnesį – per vėlu. Tokiu atveju, jei nenorite augintinio įsileisti į savo gyvenamąsias patalpas, galima jį laikyti pagalbinėje patalpoje, pavyzdžiui, garaže", – patarė pašnekovas.
 

Kaitalioti gyvenamąją aplinką – nevalia

Jei patalpoje gyvenusį šunį norite perkelti į lauką, tai reikia daryti vasarą. Žiemą, per didelius šalčius, patalpoje laikomą šunį lauke galima vedžioti ne ilgiau kaip dvi valandas ir tik šiam nuolat judant. Jei šuo laikomas lauke, o šaltukas spaudžia iki minus 20 laipsnių ir dar daugiau, jokiu būdu negalima keturkojo pagailėti ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileisti į vidų. Po to vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos. Lauke laikomą šunį K.Masilionis pataria visai nevesti į patalpą, nebent labai trumpam, kelioms minutėms. Trumpaplaukio šuns negalima auginti lauke, būdoje – tai jo kankinimas.
 
Šaltinis:
kauno.diena.lt

Šuns gyvenamoji vieta – būda ir voljeras

 

Moderni būda
 
Rodos paprasta – pasistatei voljerą (aptvarą), jame būdą, įsigijai šunį ir tegu jis jame gyvena ir atlieka savo pareigą – tarnauja žmogui. Tačiau toli gražu taip nėra. O tai rodo šunų augintojų užduodami klausimai, kurie parodo, kad ir čia reikalingos žinios bendraujant, mokant savo pagalbininką. Todėl atsakysiu į daugiausia užduodamus klausimus šia tema.
 

Kokie turi būti voljeras ir šuns būda?

Visų pirma, patogus mūsų gyventojui šuniui. Voljero (aptvaro) paskirtis pagulėti saulėje, jausti gamtos kvėpavimą erdvėje, o ne iš uždaros aplinkos. ,,Prispaudus”- atlikti gamtos reikalus. Savidrausmei, izoliuoti nuo pašalinių žmonių atvykus pas jus. Apsaugai, kad nesusikergtų rujojanti kalė . Šėrimui ir poilsiui. Voljero dydis, jei jame laikomas vienas šuo, didelės įtakos neturi, bet ne mažesnis aštuoni kvadratiniai metrai. Jei grindys betonuotos būtinas medinis skydas. Būda, geriau apšiltinta, ypač nuo žemės (grindys) ir pagal augintinio dydį, kad galėtų nevaržomas laisvai gulėti, stovėti, apsisukti joje. Įėjimo į būdą anga arčiau vienos sienos, nevaržanti įėjimo į ją. Tai jo pagrindinė poilsio vieta.
Klaidinga nuomonėė, kada išgirstu sakant, kad pas mane voljeras labai didelis ir augintiniui užteks vietos išsilakstyti. Tai netiesa. Taip, jis gali jame pažaisti su žaislu, patampyti pakabintą  audinį, bet tai tik trumpalaikis išsikrovimas, nors ir jis būtinas, tačiau savo poreikius patenkins bėgiodamas dideliame plote ir bendraudamas su žmogumi ir gentainiais – tas šuniui būtina.
Nepamirškime, kad tvarkingas voljeras ir graži būda, taip pat kiemo puošmena.
 

Kur turi buti voljeras?

Aišku ten, kur šuo geriausiai mato ateinančius lankytojus, įvažiavimą, įėjimą į pastatą, patogioje jums vietoje, kuo platesnė teritorija matoma šuniui. 
 

Nuo kada galima šuniuką laikyti voljere ?

Tai priklausys nuo to, kaip jis buvo laikomas prieš įsigyjant. Aš savo augintinius į lauko voljerą išnešu  3 savaičių (nuo tada, kai jie pradeda patys išeiti iš būdos), nepriklausomai nuo metų laiko. Todėl įsigyjant  reikia žinoti kaip jis buvo laikomas. Įsigyjant turguje ar kitomis sąlygomis, galite  to nežinoti. Žinoma, šuniukui reikalingas bendravimas su šeimos nariais, tačiau nuo įsigijimo pirmos dienos jis pratinimas prie tų sąlygų, kuriomis jis turės gyventi. Reikia vertinti, kad jis buvo lizde su mama ir savo broliukais ir sesutėmis, o ten gyvenimo salygos buvo kitokios. Taip pat turi įtakos ir šuniuko amžius, metų laikas. Reikia laikytis taisyklės, kad staigus sąlygų pasikeitimas nepaveiktų jauno, dar neužgrūdinto staigaus oro salygų pasikeitimui, organizmo.Todėl vidurį žiemos staigiai išnešti iš pastato ir laikyti lauke būtų pavojinga. Turi reikšmės ir šuniuko veislė.
 

Kokios oro sąlygos augintinį neigiamai veikia būnant voljere?

Skersvėjis ir drėgmė. Šaltis.
 

Koks paklotas geriausias būdoje?

Šiaudai. Netinka – medžiaga, pjuvenos ir kita.
 

Ar gali būdoje nebūti jokio pakloto?

Taip. Svarbu, kad būdos grindys būtų sausos ir su šilumos izoliacija nuo žemės.
 

Ar būtinas voljero stogas?

Tai sprendžia pats šeimininkas, bet patogiau, kada yra.
 

Ar būtinas voljeras, jei augintinis laikomas patalpose?

Pasakysiu, kad taip. Juo pasinaudosite, kada augintinį reikia izoliuoti nuo svečių, kada jie bendrauja su jumis patalpoje, augintiniui pabėgiojus lauke ir išsitepus, kol apdžius prieš įvedant į patalpas, leisti pabūti lauke saulėje, jei kiemas neaptvertas ir dėl kitų priežasčių.
 

Kaip pratinti šuniuką įeiti savarankiškai į voljerą?

Visų pirma – jis šeriamas voljere. Antra – įviliojamas į jį žaidimo būdu: įmetant jo mėgstamą žaislą ir paskatinant. Trečia- įėjus pačiam, pasikviečiant ir paskatinant (žaislu, maistu, pažaidžiant abiems voljere). Išimtinais atvejais, kada nepavyksta ,, geruoju”(mineti būdai), galima įvesti ir pavadėliu ir paskatinti.
Ketvirta – visada turi lydėti žodinė komanda (,,Būda” ar ,,Voljeras”). Taip augintinis pratinamas iki tol kol davus komandą savarankiškai įeina į jį.
 

Kaip teisingai šuo išleidžiamas iš voljero?

Būtina duoti vieną iš paklusnumo komandų, pavyzdžiui ,,Tūpk”(,,Sėsk”). Po komandos įvykdymo ir jam nurimus išleidžiamas ,,Bėk”(,,Laisvai”, ,,Žaisk”). Taip jis liks jūsų pavaldume. Neįvykdžius duotos komandos šuo iš voljero neišleidžiamas.
 

Ar gali viename voljere būti keli augintiniai?

Taip, gali. Tai lems tarpusavio santykiai, voljero ir būdos dydžiai. Kai kada net gerai, ypač augantiems panašaus amžiaus šuniukams. Kartais tokia draugystė išlieka visam gyvenimui be pažeidimų tarpusavio santykiuose. Sunkumas – šeriant. Bet ir tai pripratinus nuo mažens teisingai elgtis šėrimo metu, nepatogumų išvengsite.
 

Ar galima augintinį bausti voljere?

Geriau to vengti. Tačiau laikinai izoliuoti jį nebendravimu – taip. (Apie tai rašėme).
 

Kas turi būti voljere?

Aišku, stovas (vandeniui ir šėrimui), pakabinu stiprios medžiagos audinį, kaip žaidimo priemonę (grobio instiktui lavinti). 5-7 centimetrų storio, 15-20 centimetrų ilgio lapuočio (liepos, beržo, uosio, ąžuolo ir kitų) pagaliukus  pagraužinėti, užėjus norui stiprinti savo dantis ir žandikaulio raumenis, žaislą. Juos keičiu. Bet tankiai, kad ir suaugę šunys sau žaislą įsineša iš kiemo įeidami į voljerą. Davęs kaulą jį voljere laikau ribotai iki vienos valandos ir tik po šėrimo.
 

Kaip turi darinėtis šunų voljero vartukai?

Saugiau, kad į voljero vidų. Patogiau ir mums.
 

Ar būtina prisilaikyti šuns veiklos paros rėžimo, jei jis laikomas voljere?

Taip, visuomet, nepriklausomai, kur laikomas mūsų bendražygis.
 
Kinologas Kęstas Petrauskas
Šaltinis:
aviganiai.lt

Šuns gyvenamosios vietos parinkimas bei priežiūra

Rytą atsikėlėte pilna burna plaukų. O dar išbėrė pačioj netinkamiausioj vietoj… Purendamas pagalvę nusičiaudėjote? Du kartus?!
Na, tuomet leiskite spėti. Hercas ir vėl buvo įsiropštęs į lovą? O gal buvo gaila ant žemės guldyti mažąjį lepūnėlį Baksiuką? Ką gi, vadinasi, nesate pats pavyzdingiausias šeimininkas pasaulyje, nesvarbu, kad su savo šuneliu valgote iš vienos lėkštės ir atnešate jam pagalį. Juk kiekvienam, kaip pasakytų išminčiai, savo, vadinasi, ir šuo privalo turėti SAVO namą.

 

„ Jeigu šuns gyvenamoji vieta įrengiama lauke…“

Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Būda gali būti už voljero ribų, kad nebūtų prarasta kvadratinio metro vietos.
 Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. Lentos turi būti impregnuotos, nes kai voljeras valomas, skydai pakeliami ir viskas išplaunama vandeniu.

– Ar valant turėtų būti naudojamos dezinfekcijos priemonės?

– Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). Dezinfekcinių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

– O buityje naudojamos priemonės netinka?

– Manyčiau, kad vis dėlto reikėtų derintis ir prie gyvūno: kad priemonės nebūtų per stiprios, kad gyvūnas jų neprisilaižytų, kad būtų nekenksmingos.

– Kokios medžiagos turėtų būti naudojamos statant voljerą?

– Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. Voljero aukštis turėtų būti 1,80 m, kad būtų patogu įeiti ir gardą išvalyti.
 Jeigu auginama kalė atsiveda šuniukų, reikia turėti omenyje, kad gaminant voljerą strypai neturi būti labai reti – tarp jų turėtų būti maždaug 5 cm tarpai.

– Kokios dalys, be strypų, dar sudaro voljerą?

– Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus. Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų – J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Pvz., jei į kiemą ateina neprašyti, nelaukti svečiai, o namuose yra tik vaikai ar, sakykime, šeimininkė, tuomet vartelius galima atidaryti iš vidaus elektromagnetu.
 Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis (juokiasi – J. Š.).

Kad būda būtų jauki ir praktiška

– Kas yra svarbiausia įrengiant būdą?

– Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai. O jei dar kalė atsives šuniukų, šeimininkui bus sunku įlįsti juos paimti arba suteikti kalei pirmąją pagalbą.
 Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys. Tai natūralu.
 Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra. Net pats komisaras yra sakęs: ,,Auginkite šunis, nes tai yra pagrindinė priemonė, sauganti nuo vagių“.

– Tačiau žmonės bijo, kad įsilaužėliai gali ko nors ,,papurkšti“ jų augintiniams?

– Nelygu koks šuo. Vieną šunį tas papurškimas veikia, kito ne. Jeigu šuo yra stiprios psichikos, galite purkšti kiek tik norisi.

– Kokie reikalavimai keliami šuns būdai?

– Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui – J. Š.). Landa – 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Jeigu grindyse nebus padaryta plyšių, šuo visą laiką gulės ant žemių krūvos.

– O ką reikėtų patiesti ant būdos grindų?

– Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Vatinių patiesalų kloti negalima, nes jie tik permirksta ir šuo greičiau suserga.

– Ar tinka tik šiaudai?

– Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Tokiu būdu turime dvigubas grindis – šuo nešąla ir patogu valyti.
 Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Štai prekybos centruose ir yra siūlomos būdos su neatidengiamais stogais – grindys suleistos, be jokių plyšelių ir dar su prieangiais.

– Kurioje būdos vietoje turėtų būti daroma landa?

– Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta – visuomet padės galvą ant landos krašto. Todėl landoje turi būti slenkstukas: jis neleidžia išnešti iš būdos šiaudų ir šuniui yra kur pasidėti galvą.
 Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį – čia jau dizaino reikalas. Būdą galima šildyti polistirolu, vata, kitomis medžiagomis, daryti kokią norite apdailą, bet vidinės dėžutės išmatavimai, kalbant apie standartinį vokiečių aviganį, yra 90x70x60.

Nešuniškas gyvenimas bute

– Kur gi vis dėlto turėtų būti šuns vieta namuose?

– Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Taigi reikia įvertinti tai, kad gali pasisukti saulė ir net žiemą gyvūnui bus karšta.
 Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono. Ten kaupiasi drėgmė, o tai šuns sąnariams tikrai ne į naudą.
 Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas–kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu atneštumėte mažą šuniuką, jis pats pasirinktų vietą kur nors koridoriuje.

– O ar reikėtų leisti šuniui pačiam pasirinkti vietą?

– Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje. Tai priklauso nuo būsto išplanavimo.

– Tačiau ar vonia yra ta vieta, kurioje galima apgyvendinti savo augintinį?

– Ne, nes čia nepatenka tiesioginių saulės spindulių. Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Na, o virtuvėje šunį gali erzinti kvapai.

Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria – visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą – žiurkėną, katę ir t. t.
 Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Pvz., namuose laikyti dogą ar senbernarą tikrai nepatariama, nes jis užims labai daug vietos, be to, seilės, plaukai…

– Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui?

– O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Gyventi šalia žmogaus – geriau bet kokiu atveju.

– Taigi kas geriausia šuniui: voljeras, būda ar žmogaus namai?

– Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus. Pvz., kaime šunys laikomi pririšti prie grandinės ir žmonės nesupranta, kad šuo yra žmogaus kompanionas ir jį galima alikyti net namuose.

 

Konsultavo Gyvūnų globėjų asociacijos prezidentas, kinologas Vytautas Gustaitis

Parengė Julija ŠMITAITĖ

Šaltinis:
www.animal.lt

Šuo ir grandinė

 

Šį kartą – apie grandinėmis prie būdų pririštus šunis. Tai toks dažnas ir įprastas vaizdas, kad neretai to paprasčiausiai net nepastebime. O pastebėti ir apsvarstyti tikrai yra ką.

Šunys – žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Todėl negalima pamiršti, kad be maisto, vandens ir pastogės keturkojui būtini ir kiti dalykai, fizinis bei protinis krūvis.

Judėjimo džiaugsmas ir svarba

Mūsų šalies kaimuose šuns, būdos ir grandinės trio yra kone tradicija, sustabarėjusi nuostata, kurios neretai visiškai nenorima atsisakyti. Geriausi ir ištikimiausi žmogaus draugai, gyvendami kaime – natūralios gamtos, neaprėpiamų erdvių, nuotykių ir gryno oro apsuptyje – dažnai net nenutuokia, ką reiškia bėgti, šokinėti, nevaržomai vartytis žolėje, plaukioti upėje ar mėginti pavyti šeimininko numestą pagalį…

Nenutuokia ir to, kad žemės paviršius gali būti padengtas žole, smėliu, vandeniu, asfaltu ar kuo kitu ir kad jis nėra vienodas, kaip gali pasirodyti metų metus tupint vienoje ir toje pačioje vietoje. Nenutuokia dar daugelio žemiškų ir džiuginančių dalykų. Taip nutinka tuomet, kai vos kelių mėnesių šunyčiui grandinė tampa tarsi dar viena kūno dalims: vienas jos galas pritvirtinamas prie antkaklio, o kitas – kone prikalamas prie būdos, prie kurios naujasis ūkio gyventojas ir įkurdinamas daugiau nei dešimtmečiui.

Dėl keleto labai svarbių priežasčių šuniui būtina turėti erdvės, kurioje jis galėtų laisvai judėti ir mankštintis savarankiškai, jei šeimininkas neužsiima reguliariu jo treniravimu. Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis – niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika – apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė. O kartais, stengdamiesi kaip nors išeikvoti energiją, šunys ima perdėtai rūpintis savimi, pavyzdžiui, be paliovos, neretai iki žaizdų laižo kailį, letenas ir ilgainiui tai tampa įpročiu, sukeliančiu rimtų sveikatos problemų.

Ar kada nors teko atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi didžioji dalis prie būdų pririštų šunų?

Pirmiausia, pastebima tai, kad paprastai aplink jų būdas būna išminti takeliai, kuriais keturkojai augintiniai diena iš dienos žingsniuoja ar mėgina bėgioti, norėdami bent kiek pasimankštinti. Jų dubenėliai maistui ir vandeniui dažnai būna išvartyti ir išstumdyti, nes tai vieninteliai pasiekiami daiktai, su kuriais įmanoma pažaisti… Tačiau ir čia žaidimai baigiasi, kai į pramogas įsijautęs gyvūnas netyčia nustumia dubenėlį per toli ir nebegali jo pasiekti, nes grandinės ilgis neleidžia to padaryti.

Kita dažna pririšto šuns elgesio ypatybė – perdėtai audringa reakcija į viską, kas vyksta aplink. Ji pasireiškia į kiemą atėjus žmogui arba tuomet, kai greta atsitinka kas nors neįprasto, pavyzdžiui, nutūpia paukštis ar prabėga koks nors gyvūnas. Prirakinto šuns džiaugsmą, pamačius šeimininką, lydi lojimas, inkštimas ar stūgavimas, grandinės tąsymas į visas puses ir bergždžios pastangos bent kiek priartėti prie savojo gaujos vado. Tuo tarpu teritorijoje pasirodžius svetimam asmeniui ar kokiam nors nematytam sutvėrimui, šuo ima draskytis, tampa, atrodytų, nevaldomas ir agresyvus. Tačiau svarbu prisiminti vieną esminį šunų elgsenos principą – agresija gimsta tada, kai gyvūnas pasijunta nesaugus, o būtent taip ir nutinka, kai netoliese vyksta ar pasirodo kažkas, ko jis nepažįsta ir nesupranta.

Šuo nežino, ar, pavyzdžiui, atėjūnas yra pavojingas, tačiau per ilgus metus puikiai įsisąmonina, kad visuomet yra pririštas ir, kilus pavojui, neturės galimybės pabėgti. Todėl ypač stiprus savisaugos instinktas pakužda, kad vienintelis būdas išvengti galimo pavojaus – puolimas. Iš to ir kyla šuns, negalinčio laisvai judėti, agresija. Tokiose situacijose neretai gelbsti voljerai – juose saugesni ir labiau savimi pasitikintys jaučiasi ir keturkojai, ir tie, kurie yra priversti pro juos praeiti.

Be to, šunys yra tie gyvūnai, kurie itin atidžiai renkasi, kur miegoti ir ėsti, o kur tuštintis. Pirmuosius du veiksmus jie atlieka toje vietoje, kurioje jaučiasi saugūs, kuri yra jų „namai“, guolis. Ir, jei galėtų, tikrai neterštų ten pat. Tačiau, gyvendami pririšti prie būdų ir niekuomet nevedžiojami, jie neturi kitos išeities ir elgiasi taip, kaip natūraliomis sąlygomis nesielgtų: ėda, miega ir tuštinasi plotelyje, kurio dydis priklauso nuo virvės ilgio…

Skirtingos kartos – skirtingi požiūriai

Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, kurie prie būdų laiko jau ne pirmuosius savo šunis, dažniausiai apie jų gyvenimo sąlygas nesusimąsto. „Šuo turi būti prie būdos“, „Visi mano šunys prie būdos buvo laikomi“, „Šuniui ir taip gerai: gauna paėsti, turi, kur įlįsti, ko jam daugiau reikia?..“ – tokius pagyvenusių kaimo žmonių atsakymus pavyksta išgirsti paklausus, ar, jų nuomone, šuniui yra gerai visą laiką būti pririštam. O šešiasdešimties metų sulaukusi kaimo gyventoja Julija, į klausimą, ar bent retkarčiais šunį paleidžia, atsakė, kad savo augintinio nepaleidžia niekada ir pasiguodė, kad kartais jis pats nusitraukia nuo virvės ir kuriam laikui dingsta… Priežastį, dėl kurios ji neveda šuns pasivaikščioti, moteris įvardijo trumpai: „Neturiu tam laiko“. Ir tik vienas septyniasdešimt ketverių metų amžiaus kaimo gyventojas Augustas patikino, kad jo šuo yra ištikimiausias jo draugas ir palydovas, kuris visada palaidas bėginėja greta.

Visiškai kitokios nuomonės laikosi jaunesni žmonės, gyvenantys ar planuojantys įskurti kaime. Pastariesiems šuns, visą laiką pririšto prie būdos, laikymas yra nepriimtinas. Trisdešimt ketverių metų ūkininkė Dovilė teigė, kad jos šeima dviems savo augintiniams statys voljerą: „Dar nesuplanavome, kur tiksliai įkurdinsime šunis, nes pirma norime susitvarkyti aplinką, o tada ir voljeras bus. Jį, beje, žadame susimeistrauti patys, nes liko įvairių statybinių medžiagų, kurias bus galima panaudoti ir suręsti šunims būstą, ne ką prastesnį už pirktinį. Be abejo, šunis kasdien ir vedžiosime, nes, mano nuomone, nėra humaniška šunį visą diena laikyti vienoje vietoje ir neleisti jam palakstyti“.

Tuo tarpu keturiasdešimtmetė Regina, su vyru neseniai atsikrausčiusi į kaimą, savo kiemą ketina apjuosti tvora, kad šuo galėtų palaidas lakstyti po teritoriją ir nekeltų aplinkinių pasipiktinimo. Taigi akivaizdu, kad skirtingų kartų atstovų požiūriai į šunų laikymą ir priežiūrą išties nėra vienodi.

Išeitis visuomet yra

Kaimas ir šuo – neatsiejami dalykai. Juk ne vien pirmykščių medžiotojų, bet ilgainiui ir kaimo žmonių poreikiai išpuoselėjo šią žmogaus ir gyvūno draugystę, tebesitęsiančią iki šių dienų. Tad ką daryti, kad šunys šalia mūsų būtų laimingi ir teiktų džiaugsmą, vienokią ar kitokią naudą mums bei mūsų šeimoms? Išeičių ir problemų sprendimo būdų visuomet yra.

Šiuo atveju galima išskirti vieną esminį ir paprastą dalyką, kuris pagerintų šuns gyvenimo kokybę ir jo bei šeimininko tarpusavio ryšį – tai vedžiojimas ir kasdienis dėmesys. Nesvarbu, kur auginamas ir laikomas gyvūnas – bute, voljere ar pririštas prie būdos, nesvarbu, didelis tai šuo ar mažas, jaunas ar jau suaugęs, kiekvienas šeimininkas, net ir po visų dienos darbų, turėtų atrasti valandėlę laiko jo pavedžiojimui, pamankštinimui, supažindinimui su aplinka. Jei neįmanoma spėti su augintiniu nueiti į gamtą, laukus ar pamiškes, tuomet pravartu bent jau apsukti keletą ratų aplink savo ūkį, sodybą.

Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti. O galbūt darže turite nenaudojamos žemės lopinėlį, kurį šuo galėtų rausti ir taip pasimankštinti?

Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę. Tik gyvendamas pilnavertį gyvenimą, šuo geriau supranta savo šeimininką, noriai vykdo įvairias jo komandas, užduotis, o juk paprasčiausias bendravimas su gyvūnu gali atnešti tiek daug džiugių akimirkų!

 

Šaltinis:
www.grynas.lt

 

Būda – kaip įrengti šuniui jaukų namą?

Rekomendacijos šuns būdos įrengimui:

Svarbiausias dalykas perkant arba gaminant namus šuniui – užtikrinti, kad būdoje namų sargui būtų šilta, sausa ir jauku. Tai, kad būda išoriškai atrodo daili – dar ne rodiklis. Kur kas svarbiau, kad ji patiktų Jūsų keturkojui. Ką reikia žinoti prieš imantis įrengimo darbų?
 
Būdos dydis turi būti pritaikytas pagal šuns dydį. Visų pirma – ne per ankšta – šuo turi laisvai apsisukti ir gulėti joje. Tačiau tai nereiškia, kad augintiniui reikia statyti namą – itin erdvioje būdoje gali būti šalta, nes šuo nesugebės jos prisišildyti. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiui reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda. Anga turėtų būti ovali, 0,5 m aukščio ir 0,3 m pločio.
Padarius per didelę landą, šuo lįsdamas ištrauks būdoje esančius paklotus. Landa turėtų būti 20–25 cm aukščiau grindų lygio. Jei landa sieks grindis, bus per žemai, šuo brauks nugarą ir ją žalos.
 
– Šiltuoju metu būdoje galima pakloti kilimėlį, tačiau šaltuoju to daryti nerekomenduojama, nes kilimėlis sušlaps, jis ilgai džius. Rudenį ir žiemą į būdą geriausia įkloti šiaudų, šieno arba medžio drožlių (pjuvenos netinka). Šiaudai tinkamiausi, nes juose nesiveisia parazitai.
 
– Specialistai teigia, kad būdos grindys privalo būti ventiliuojamos. Kaip tai pasiekti? Grindyse galima išgręžti maždaug 1 cm skersmens skyles. Ventiliaciją taip pat galima užtikrinti tarp sukaltų dugno lentų paliekant nedidelius plyšelius – tuomet būdoje bus sausa. Pagrindas turi būti šiek tiek pasviręs į kurį nors kampą, esantį priešais landą.
 
– Kinologai pataria būdas kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu. Statybinė vata tam netinka.
 
– Kad krituliai nepatektų į vidų, virš landos esantį stogą patartina pailginti apie 0,6 m. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, landos angą siūloma pridengti guminėmis ar brezentinėmis juostomis, jas prikalant virš landos. Juostos sulaiko šaltį ir vėją, bet kartu palieka galimybę šuniui įlįsti.
 
– Prie landos į būdą galite įrengti nedidelį medinį pagrindą – savotišką terasą, ant kurios geru oru šuo galėtų gulėti sausas ir švarus. Tiesa, kai kurie kinologai būdas su prieangiais kritikuoja, nes šuo per angą turi stebėti aplinką – toks instinktas.
 
– Kaip žmogaus, taip ir šuns būstas vasarą, esant dideliems karščiams, suteikia pavėsį. Apie būdą reikia palikti erdvės, kad žiemą šuo turėtų galimybę bėgioti tokiu būdu sušilti.
 
– Šunys neskiria spalvų, todėl būdos spalvą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva. Kiti būdos projektavimo elementai taip pat priklauso tik nuo šeimininko skonio. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą. Už plokščią stogą augintinis tik padėkos, nes šunys mėgsta ant jo užšokti, gulėti.
Galima netgi įstatyti nedidelį langą su stiklu – augintiniui bus šviesiau.
 
– Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. Pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį. Trumpaplaukio šuns negalima laikyti lauke, būdoje – tai jo kankinimas.
 
– Jei planuojate perkelti patalpoje gyvenusį šunį į lauką, tai reikia daryti vasarą. Lauke laikomas šuo pats prisitaiko prie metų laikų kaitos. Šaltukas iki -20 laipsnių šuniui nepavojingas. Dažnai šeimininkai daro klaidą ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileidžia į vidų. Po to, vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos. Lauke laikomą šunį patariama įsivesti į patalpą nebent kelioms minutėms. 
 
Šuns būda dėžė
Parengta bendrai su:
ALIO Skaitymai