Įsigaliojo draudimas daugiabučiuose laikyti pavojingus šunis: kas laukia šių keturkojų

agresyvus šuo ir šeimininkas

pavojingas suo

Praėjusiais metais buvo priimtas pataisytas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuriame daugiausia diskusijų sukėlė punktas, draudžiantis laikyti daugiabučiuose pavojingus šunis ir jų mišrūnus. Kartu patvirtintas ir pavojingų šunų veislių sąrašas, kuriam iki šiol priešinasi įvairių gyvūnų globos organizacijų aktyvistai, kinologai.
Nuo liepos 1-osios įsigaliojo draudimas daugiabučiuose laikyti pavojingų veislių šunis, tai yra:

  • Amerikiečių Stafordšyro terjerą
  • Stafordšyro bulterjerą
  • Amerikiečių buldogą
  • Argentinos dogą
  • Fila Brasileiro (Brazilų mastifą)
  • Kangalą (Turkų aviganį)
  • Kaukazo aviganį
  • Pietų Rusijos aviganį

Kas gresia šio punkto nesilaikantiems šunų šeimininkams bei kaip savivaldybių pareigūnai nustatys konkrečią šuns veislę arba – dar sudėtingiau – atskirs tam tikrų veislių mišrūną?

Visi neužregistruoti koviniai ir pavojingi šunys – nelegalai

Paskelbus apie naująjį draudimą kovinių bei pavojingų šunų šeimininkams primygtinai rekomenduota užsiregistruoti savo savivaldybėse iki šių metų sausio – kol pradės galioti visas įstatymas. Dauguma jų suskubo tą padaryti, tačiau akivaizdu, jog dalis nesiruošia niekur registruotis.
Neaišku, ką daryti tiems, kurie tik įtaria, jog augintinis galbūt turėjo pavojingoms veislėms priskiriamus tėvus. Jei tokie žmonės gyvena daugiabutyje, pamėginę išsiaiškinti augintinio kilmę jie gali netekti teisės jį laikyti, o nesiaiškindami – būti įskųsti pikto kaimyno ir sulaukti pareigūnų vizito. Šie arba skirs baudą, arba nuspręs šunį konfiskuoti.
„Turiu didelį, pavojingų šunų veislių požymių turintį šunį. Paėmiau jį iš prieglaudos, kai dar nebuvo aišku, koks jis išaugs. Gyvenu daugiabutyje. Tai ką dabar daryti?“, – sako stambaus keturkojo šeimininkė Vaida Venckutė.
Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento organizavimo poskyrio specialistė Eglė Daugėlaitė teigė, jog pavojingiems ir agresyviems šunims galioja skirtingos taisyklės.
„Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą galima išskirti dvi šunų grupes, kurioms taikomas skirtingas reglamentavimas – pirma grupė tai pavojingi šunys, antra grupė tai koviniai šunys, kovinių šunų mišrūnai ir pavojingų šunų mišrūnai. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą antrai grupei priskirtini šunys (koviniai, – red. past.) draudžiami tiek daugiabučiuose, tiek privačiuose namuose, tiek visoje Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. sausio 1 d., nebent gyventojai iki to laiko spėjo susitvarkyti Savivaldybės leidimą tokiems šunims“, – kalbėjo savivaldybės atstovė.

Turi pavojingą šunį? Įsigyk ir namą

Vien Vilniaus mieste registruoti 278 šunys, priskirti pavojingoms ar kovinėms veislėms.
E. Daugėlaitės teigimu, asmenims, kurie laiko tokius šunis be Savivaldybės leidimo, gresia atsakomybė už neteisėtą laikymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą – bauda nuo 400 iki 600 Lt su gyvūnų konfiskavimu. Jei tokie šunys laikomi turint Savivaldybės leidimą, jie gali būti toliau laikomi bet turi būti kastruoti ir negali būti veisiami ar parduodami.
Antrąjai grupei priskirtus pavojingus šunis, specialistės teigimu, šiuo metu daugiabučiuose namuose gali laikyti tik tie Vilniaus gyventojai, kuriems Savivaldybė buvo išdavusi tokį leidimą.
„Nuo 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė leidimų pavojingų šunų laikytojams, laikantiems pavojingus šunis daugiabučiuose namuose, nebeišduoda. Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė apskritai išduoda tik leidimus laikyti pavojingos veislės grynaveislius šunis, kurie laikomi ne daugiabučiuose namuose.
Jei bus nustatyta, kad pavojingas šuo laikomas be leidimo, gyvūno savininkui grės atsakomybė – bauda nuo 200 iki 400 Lt su gyvūno konfiskavimu ar be konfiskavimo. Vilniaus gyventojai, laikantys pavojingus grynaveislius šunis ne daugiabučiame name, turėtų pasirūpinti gauti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriuje leidimą“, – patarė E. Daugėlaitė.

Savivaldybės atstovė: „Pasekmės gali būti įvairios“

Specialistė perspėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnai, nustatę pavojingų, kovinių šunų, pavojingų šunų mišrūnų ir kovinių šunų mišrūnų laikymo pažeidimus, surašys administracinių teisės pažeidimų protokolus atsakingiems asmenims, bus taikoma administracinė atsakomybė.
Moteris patvirtino, kad bus reaguojama į kaimynų, kitų gyventojų skundus dėl tokių šunų, bus organizuojami patikrinimai.

Paklausta, ar tokie neseniai įsigaliojusio įstatymo punktai nesukurs situacijos, kai pavojingi šunys bus tiesiog išmetami į gatvę, Vilniaus savivaldybės atstovė atsakė lakoniškai: „Priimtų teisės aktų pasekmės gali būti įvairios.“
Tiesa, liudininkų teigimu, ant pavojingiems šunims laikyti išduotų leidimų nėra nurodytas konkretus šuo, taigi, galima teigti, jog paskubėję savo augintinius užregistruoti šeimininkai gavo teisę daugiabutyje nors ir visą gyvenimą laikyti šios veislės šunis. 

Kaip nustatyti mišrūno veislę? Palikta spręsti Seimui

Savivaldybės atstovės pasiteiravus, kaip bus atskiriama, ar tikrai mišrūnas šuo turėjo pavojingos veislės tėvus, savivaldybės atstovė teigė, jog kai kurios įstatymo nuostatos dėl to dar gali būti keičiamos:
„Atsižvelgiant į sąvokas, kad gyvūnas galėtų būti priskirtas konkrečiai iš šių gyvūnų kategorijų (pavojingų veislių sąraše surašytų veislių, – red. past.), turi būti žinoma jo kilmė. Kilmės nustatymas nebus sudėtingas tuo atveju, jei gyvūno savininkas turės ir pateiks gyvūno kilmę patvirtinančius dokumentus.
Dėl gyvūno priskyrimo pavojingiems, koviniams šunims, pavojingų šunų mišrūnams ar kovinių šunų mišrūnams problemų, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra pateikusi siūlymus keisti tam tikras Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetui, Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Lietuvos savivaldybių asociacijai.“

Ar visuomet kaltas tik įkandęs šuo?

Minėta mišrūno šeimininkė Vaida, neslepia nusivylimo prieš beveik metus patvirtintu draudimu daugiabučiuose laikyti tam tikrų veislių šunis.
„Juk, jei neklystu, Jungtinėse amerikos valstijose diskusijoje buvo padaryta išvada, kad net toiterjeras (itin mažo dydžio šuo, – red. past.) gali būti agresyvus ir pavojingas. Italijoje tokių veislių sąrašas plėtėsi iki gal 17 veislių ir galiausiai jo buvo atsisakyta. Latvijoje taip pat nėra jokio pavojingų šunų sąrašo… Jie gyvūno pavojingumą nustato pagal elgesį – tai atlieka speciali komisija“, – kalbėjo daugeliui gyvūnų globos organizacijų talkinanti ir rėmėjų ieškanti moteris.
Pati V. Venckutė specialiai veda augintinį pas dresuotoją, nes pripažįsta, kad iki šiol savo šunis per daug lepino. Moteris pastebi, jog jau po kelių dresūros užsiėmimų šuns elgesys stipriai pasikeičia. Jis liaujasi krėtęs eibes namuose, ramiau reaguoja į aplinkinius (nors šeimininkė jį visuomet vedžioja su antsnukiu).
„Taip, turime problemų, prisipažįstu, kad juos (du auginamus šunis, – red. past.) per daug lepinau. Negalima leisti šuniui „užlipti ant galvos“. Šuniui net negalima leisti pirmam įeiti per duris! 95 proc. šuns elgesio lemia šuns auklėjimas. Todėl tai yra kiekvieno šeimininko pareiga“, – naujai išmoktomis žiniomis dalinasi moteris. Ji teigia, jog jos šuo gatvėje agresyviai reaguoja į išgėrusius žmones.
Taip pat moteris yra girdėjusi, jog pavojingų šunų uždraudimo daugiabučiuose idėja kilo gavus daug nusiskundimų iš mamyčių.
„Bet vaikai irgi ne švelniausiai elgiasi su gyvūnais. Tad šunį išprovokuoja į jį paleistas akmuo ar pagalys. Tuomet irgi kaltas šuo? Visgi svarbiausia – dirbti su gyvūnu. O šis įstatymas – jis neturi tvirto pagrindo, nes dauguma šalių elgiasi humaniškai ir nediskriminuoja gyvūnų. Tas sąrašas (pavojingų šunų veislių, – red. past.), turėjo būti labai kruopščiai suderintas su kinologais. Nes kitose šalyse, jei tokie sąrašai ir egzistuoja, tai labai skiriasi nuo mūsiškio“, – svarstė V. Venckutė.

Dresuotoja: pavojingų veislių šunys kartais psichologiškai stipresni už šeimininką

Ji pastebėjo, jog ir „mažyliai“ šunys kartais daug aršiau kimba į kelnes, kad ir kokiai aristokratiškai veislei priklausytų. Tad naujieji pakeitimai, Vaidos nuomone, tik skatina visuomenės priešiškumą, susiskaldymą. Žmonės dažnai piktinasi ir gyvūnų išmatomis žaliosiose miesto erdvėse. 
V. Venckutė teigia pritarianti naujiesiems įstatymo pakeitimams, kad šuns ekskrementų nesurinkę šeimininkai yra baudžiami daugiau nei 700 litų bauda. Tačiau pavojingų veislių sąrašą moteris siūlytų tik naikinti.
 Pavojingų veislių požymių turintys iš prieglaudos paimti šunys / Tarnybos 
Pavojingų veislių požymių turintys iš prieglaudos paimti šunys / Tarnybos "Kovinis piktukas" (fb.com/piktukai) nuotr.
Visuomenėje galioja stereotipas, kad patys pavojingiausi – dideli ir vadinamųjų pavojingų šunų požymių turintys šunys.
Šunų dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja Daiva Gapsevičiūtė purto galvą: „Pavojingų veislių šunys tiesiog turi labai stiprų charakterį. Todėl šeimininkas taip pat turi būti stipraus charakterio. O problemos atsiranda, kai šuo yra stipresnis už šeimininką. Psichologiškai stipresnis“.

agresyvus šuo ir šeimininkas

Šunų dresuotoja nepritaria pačiai sąvokai „pavojingų šunų veislės“.
„Dažniausiai tai yra šeimininko nesusitvarkymas, nežinojimas, ką daryti konkrečioje situacijoje. Tiesiog leidimas ardytis, draskytis. Kol šeimininkas nepaaiškina šuniui, kad taip elgtis negalima – šuo galvoja, kad viskas čia gerai. Ir, pabrėžiu, meiliu balseliu išlementas: „Negalima, negalima, gi nedaryk taip“ – nėra šuns sudrausminimas. Tai tik dar labiau skatina! Taigi toks šuns elgesys – šeimininko problema“, – įsitikinusi D. Gapsevičiūtė.

Šeima bijo savo pinčerio

Tačiau ji nuramina, jog net ir suaugusį šunį vis dar galima „išauklėti“. Šunys yra hierarchijos, bandos gyvūnui, tad šeimininkui pakeitus savo elgesį – pasikeičia ir šuns elgesys. 
Svarbu suvokti, kad šunys labiausiai reaguoja į emocijas, ne į žodžius. Todėl šunis veikia šeimininko pyktis. Kita vertus – džiaugiantis už keturkojo laimėjimus, giriant jį, džiaugsmas taip pat turi būti tikras.
Kalbant apie pavojingų veislių šunis dresuotoja prisimena, jog į ją kreipėsi šeima, bijanti gyventi viename bute su savo mažučiu pinčeriu. Tai tik įrodo, jog šuo, kuriam daug kas leidžiama, o eibės pernelyg dažnai atleidžiamos auga į agresyvų, nesvarbu, kokios veislės ar dydžio jis bebūtų.
„Pagalvokime – Jorkšyro terjeras. Juk jis toks mielas mažas šuniukas! O jei Parsono terjeras – jis dar ir baltas! Vau! Štai čia jėgų persvara ir nusvyra į šuns pusę. Iš to gimsta problemos. Atsiprašau, ką reiškia: „Mano šuo man kanda!“. Su koviniais šunimis dažniausiai tai būna jėgos persvara – šeimininkas tiesiog turi labai aiškiai sudėlioti ribas ir parodyti, kas galima, o kas ne“, – kalba dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja.

Dresuoti šunis rūpinasi tik „pusveršių“ savininkai

Tiesa, ji pabrėžia, jog žmonės kartais neteisingai įsivaizduoja, ką reiškia „dresuotas šuo“.
„Sako – „jis pas mane dresuotas, visko klauso, tik turi vieną tokią nedidelę problemą – šokinėja ant šunų, o šiaip viskas tvarkoj.“ Susitinkam, šuo šoka ant šunų, o aš paprašau duoti jam komandą sėdėti. „Jūs ką – gi jis neklausys!“. Bet palaukite – mes kalbėjome, kad jūsų šuo yra dresuotas? Ką reiškia – neklausys? Taigi žmonių suvokimas apie dresūrą labai skiriasi nuo mano suvokimo. Klausėte, ar gali žmogus pats išsidresuoti agresyvų šunį? Na, šeimininkai atsakytų, kad gali, bet… Mano supratimu dresuotas šuo yra tas, kuris pasakius komandą ją vykdo tiksliai, greitai ir vykdo iki tol, kol duodu kitą komandą. Po komandos „Gulėt!“, turi gulėti nors ir pusvalandį. O ne pritūpti ir vėl šokinėti. Sako: „Na, jis pas mane ilgai neguli…“, – kalba D. Gapsevičiūtė.
Moteris pastebi keistą dresūros suvokimą – į dresuotojus kreipiasi praktiškai tik didelių šunų savininkai. Mažą šunį juk sutvakysi. Tačiau gatvėje agresyvumą rodo kaip tik mažesnių veislių šunys – dičkiai elgiasi kartais stebėtinai ramiai.
„Prisiminkime, kam buvo skirti tie pavojingi šunys? Taip, kovoms. Bet tai yra šunų kovos. Tai nėra žmonių valgymas. Na, gal kažkur jais buvo užpjudyti vergai. Reiktų paskaityti istoriją. Bet kokiu atveju, dažniausiai jie turi agresiją kitiems šunims, ne žmonėms. Merfio stafordšyro terjerai gali jus užlaižyti, kaip labradorai. Taip, jei šalia yra kitas šuo, reikia žiūrėti – gali kilti kažkokių problemų. Žmonės jų bijo todėl, kad „čia tas kovinis, jo reikia šalintis“. Man labai patinka tvarka Latvijoje. Jie irgi turi šunų sąrašą. Tačiau konkrečių šunų, kurie jau yra patekę į kokį nors incidentą ir atlikus šuns psichikos tyrimą pripažinta, kad taip, tai buvo šuns problema. Specialistų komanda tiesiog ištestuoja, ar tas šuo iš tiesų agresyviai elgiasi“, – dėstė šunų dresuotoja.

Ar tikrai esate savo šuns šeimininkas?

Moteris pabrėžia, kad šeimininkas turėtų spręsti savo augintinio agresijos kitiems šunims problemas. Ir juokaudama priduria – kai ištiesta ranka įsikibę į pavadėlį strimgalviais bėgate paskui šunį ir tik žiūrite, kaip nepargriūti – vargu ar atplėšite jį nuo kito keturkojo susipjovimo atveju.
„Šunys gali būti valdomi. Žinau du šunis, kurie pamatę kitą patiną, negali praleisti progos jį užpulti. Tačiau šeimininkai su tuo susitvarko. Stebi aplinką ir galiausiai – tiesiog komandomis sutvarko savo šunį“, – teigia dresuotoja.
Ji abejoja teiginiu, kad pavojingus šunis įsigyja vien kriminalinio pasaulio atstovai arba tie, kas nori jaustis viršesniais savo rajone ir pagąsdinti aplinkinius. Tačiau ji svarsto, kad toks žmogus ir agresyvus šuo kartu – didžiulė problema. 
„Jų tikslas yra iš šuns pasidaryti žvėrį. Tačiau aš turiu mėgstamą posakį: „Pasižiūrim, kas yra kieno šuniukas?“ Čia Jums atrodo, kad jūs vedžiojate šunį. O šuniui atrodo kitaip. Kad čia jis šeimininkas, išvedęs savo „šunelį“ pasivaikščioti. Tik dar kartą pabrėžiu – tai ne veislės, o konkretaus šuns problema“, – konstatuoja dresuotoja.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, kasmet registruojama vidutiniškai 2000 gyvūnų įkandimų vien Vilniaus apskrityje. Iš jų apie 20 proc yra apkandžiojami vaikai iki 15 metų amžiaus.
Per šių metų pusmetį užregistruoti 510 įkandimų gyvūnų, iš kurių 106 vaikai iki 15 metų amžiaus. Net 85 proc iš įkandimų yra padaromi šunų ir dauguma jų yra savi arba žinomi šunys. Per pastąrąjį pusmetį iš 510 įkandimų 344 įkandimus padarė žinomi gyvūnai ir tik 166 nežinomi.
Taip pat visuomenės sveikatos specialistai pastebi, kad pranešimų apie įkandimus padaugėja po ilgųjų savaitgalių ar švenčių. Tuomet žmonės svečiuojasi vieni pas kitus, išvyksta į gamtą ir kartais neįvertina, jog augintinis gali priešiškai reaguoti į svečius, šeimininkų draugus.

Šaltinis: grynas.delfi.lt

Ar pitbulterjerų tipo šunys tinka apsaugai?

Pitbulterjerų tipo šunų veislių yra ne viena, ir Lietuvoje dalis jų netgi yra uždrausta įvežti, veisti ir pardavinėti. Iš kitų šunų jie išsiskiria stipriu fiziniu sudėjimu, dėl ko žmonės neretai juos yra linkę laikyti tinkamais apsaugos funkcijai atlikti. Tačiau jų auginimą ribojantys draudimai nėra “iš piršto laužti”, o bandymai skatinti šių šunų agresiją neretai baigiasi tragedijomis.

Pitbulterjeras

Pitbulterjerų tipo šunų istorija

Pitbulterjerų tipo šunims paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai ir kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai (Amerikos bully). Lietuvoje dalis šių šunų įrašyti į Agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašą, bandogus ir amerikiečių pitbulterjerus draudžiama į mūsų valstybės teritoriją įvežti, veisti bei pardavinėti.

Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai Didžiojoje Britanijoje naudoti praktiniais sumetimais – pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar kai kur praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais.
Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovas valdžia, aišku, uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šios tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ bull and terrier veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis britų naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai, iš iškeliavusių Amerikon – amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai. Į šiuos kraštus atgabenti buldogai „pavirto“ amerikiečių buldogais, taip pat yra daugybė buldogų atmainų, nepripažįstamų didesnių kinologų klubų ir auginamų daugiausia ūkiuose darbiniais tikslais.
Kovinis šuo – ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Aišku, svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat – draugiškas požiūris į žmogų. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe gerta jų sukiodavosi keli žmonės – teisėjas, hendleriai… o aplink patį ringą stūgaudavo smalsuolių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami (o šunį plaudavo priešininko atstovas). Po kovos nugalėtojai dažnai būdavo stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami prie krūtinės. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Kovų pasaulyje šuo, puolantis teisėjus ar žiūrovus, nebuvo labai pageidaujamas.
Kuo aiškiausiai matyti, kad šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams – tam darbui naudotos kitos veislės. Pitbulterjerai buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau – medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai. Vėliau iš pitbulterjerų išsivystė amerikiečių Stafordšyro terjerai, kurie nuo pat jų užregistravimo AKC neturėjo nieko bendro su kovomis.

Pitbulterjerų tipo šunų savybės

Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi fizinė bei protinė veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Pitbulterjero pritaikymas didelis, tačiau pirmiausia tai – sportinis šuo.
Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs. Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu. Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad būtų stiprūs ir agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Šuo privalėjo būti strategas. Kitaip tariant, nugalėdavo ne stipriausias, o protingiausias.
Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys, laikomi „geriečiais“. Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. Tikėjimas, kad Labradoro retriveriai nesikandžioja, yra greičiausiais būdas būti apkandžiotam Labradoro retriverio.
„Kovinė“ praeitis paliko žymę kai kurių pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi. Kad ir kaip skaudu apie tai rašyti, bet tokie šunys turi būti humaniškai sunaikinti.
Šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims – ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Deja, pitbulterjeras, net jei būdamas jaunas su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta. Be to, net kovoms naudoti pitbulterjerai tarp kitų šunų gali valdytis.
Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro – tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintis šuo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas…
„Pitmenai“ geimą įvertina ringe testuodami šunis. Tačiau yra ir kitokių būdų, padedančių įvertinti pitbulterjerų (bei kitų veislių) geimą. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos – tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas. Nenuilstantis borderkolis valandų valandas gano bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.

Pitbulterjerų tipo šunų apsauginės savybės

Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuotas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis – tačiau apsaugai skirtos veislės atstovas su šia užduotimi susitvarkys žymiai geriau ir patikimiau. Neverta „apsaugos“ šuns daryti iš bet kokio tam netinkamo gyvūno.
Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas – tai sunkus darbas ir netgi prabanga. Iki šuns-sargybinio paruošimo reikia atlikti kelis parengiamuosius darbus. Pirmiausia – nuo mažens gyvūną socializuoti, tinkamai augtini (namie būtinos taisyklės, kad nebūtų problemų u dominavimu). Tada mokinti paklusnumo – dresuoti jį. O va tada reikia rasti gerą mokytoją, kuris padės šunį paruošti apsaugos darbui.
Kalbant apie sargavimą, dauguma šunų daugiau ar mažiau prižiūri savo teritoriją ir praneša apie įsibrovėlius. Lojantis šuo, nesvarbu kokio dydžio ar veislės, gali atbaidyti pašalinius asmenis. Naudos duoda ir baisus daugelį gąsdinantis „pitbulio“ snukis – net jeigu tas šuo tik džiugiai „šypsosi“. Tačiau daugelio įsivaizduojami standartiniai veiksmai (tokie kaip lojimas, agresyvus draskymasis ir, žinoma, gąsdinanti išvaizda) nėra apsauga.
Labai dažnai pitbulterjerų tipo atstovai, nusprendus, kad agresija šunims tolygi agresijai žmogui, „ženklinami“ kaip sarginiai ir apsaugos šunys, kas neprotingai ir kvailai sudaro sąlygas nekontroliuojama agresija pasižyminčių gyvūnų plitimui. Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės. Tai dobermanai, amerikiečių buldogai, boseronai, bokseriai, šnauceriai, rotveileriai, olandų, belgų ar vokiečių aviganiai ir t.t…

Galite atsiversti bet kurį bet kurios organizacijos pripažintą kurios nors iš šių veislių atstovų standartą. Visuose bus pažymima, kad agresija žmogui negalima:

Amerikiečių Stafordšyro terjerai (FCI): Visi šunys su aiškiai išreikštomis fizinėmis arba psichinėmis anomalijomis diskvalifikuojami
Amerikiečių pitbulterjerai (UKC): Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimos kompanionas, jis pasižymi meile vaikams. (…) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina. (…) DISKVALIFIKACIJA: (…) Piktumas arba ekstremalus bailumas.
Amerikiečių pitbulterjerai (ADBA): Šuo turi būti socializuotas, domėtis aplinka. (…) Domisi aplinka, kontroliuoja savo erdvę, nekelia grėsmės aplinkiniams. Švelnus su artimaisiais. Trūkumai: drovus ar baikštus. (…) Diskvalifikacija: agresija žmogui (…)
Amerikiečių pitbulterjerai (AADR): AADR pitbulterjeras, parodęs bet kokią agresiją žmogui, šalinamas iš veisimo. (…) AADR veisimas skatina tokių savybių kaip stabilus temperamentas, intelektas, pasidavimas dresūrai, gebėjimas susikaupti ir nepaisyti pašalinių dirgiklių, tvirtumas, noras įtikti, puoselėjimą (…) Šiuolaikinis amerikiečių pitbulterjeras, kaip siekia AADR, turi būti protingas, mylintis žmones, atletiškas, tvirtas šuo su sveiku genetiniu pagrindu, nesirgti paveldimais susirgimais, kurie kamuoja kitas veisles. (…) Amerikiečių pitbulterjeras drąsus ir pasitiki savimi. Jis turi domėtis aplinka, tačiau reaguoti į šeimininką, būti švelnus su šeimos nariais. Agresija žmogui nepateisinama ir nepriimtina. Kaip ir dauguma terjerų, pitbulterjeras gali turėti stiprų persekiojimo instinktą, tad daugelis šių šunų rodo tam tikrą agresijos lygį kitiems šunims ar gyvūnams. Dėl intelekto ir natūralaus atletiškumo pitbulterjerui tinkamesnė šeima, kurioje jau gyveno šuo, žmogus, kuris daug domisi šia veisle bei atitinkamai ruošiasi šuniuko įsigijimui ar tas, kuris gali bendrauti su autoritetingais veislės mylėtojais. Jei nesate visiškai pasiruošęs auginti tokį šunį, AADR nuolankiai prašo, kad išsirinktumėte kitą veislę.
Stafordšyro bulterjerai (FCI): Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.
Bulterjerai (FCI): Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis. (…) Bet koks šuo, aiškiai rodantis fizinius ar elgesio nukrypimus, turi būti diskvalifikuojamas.

Pitbulterjeras netinka nepatyrusiems savininkams kaip pirmas šuo ar trokštantiems „kieto“ įvaizdžio. Didžiausia šių šunų problema – asmenys, juos laikantys statuso simboliu ir mokantys netinkamo elgesio. Naudos nepridėjo ir prieš veisles nukreipti įstatymai – jie tik dar labiau išplatino „pitbulio“ kaip pavojingo ir baisaus šuns įvaizdį. Dabar dauginami neaiškios psichikos gyvūnai, nevedama jų kilmės knyga, galų gale daug šunų, kuriuos veislių nežinantys augintojai vadina pitbuliais, tėra paprasčiausi mišrūnai (juokinga situacija – dauguma tų „pitbulistų“ tikrą amerikiečių pitbulterjerą dažnai apšaukia mišrūnu).
Nesusivaldantis šuo, pirmiausia, pats nebūna laimingas, antra, jis būna iš ties pavojingas, nes daro ne tai, ką turėtų. Stiprus pitbulio sukandimas ir atkaklumas gali lemti, kad jis su auka „eis iki galo“ – dėl to ir atsitinka tragedijos. Šuo, kuriam leidžiama agresyviai elgtis, mano, kad toks elgesys tinkamas ir priimtinas (ypač jei už tai paskatinama) – tad negalima kaltinti paties gyvūno, kad jis nederamai elgiasi. Pitbulterjerų jautri, greit sudirginama nervų sistema, jie aktyviai reaguoja į juos supančią aplinką. Šiems šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats. Agresyvaus elgesio mokintas, tinkamai nesocializuotas pitbulterjeras dažnai neskiria priešų nuo draugų, o kartais gali pulti ir šeimos narius.
Pitbulterjerų tipo šuns energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Jie neturi būti skatinamas pulti praeivius. Jei tokio šuns socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti. Tai nėra kontroliuojama agresija ir tuo labiau apsauga.
Negalima pamiršti, kad dėl panašių savybių kaip pitbulterjerai (tik skirta pjauti ne kitus šunis, o gyvūnus) auginta daugybė veislių. Turbūt nedaug kas norėtų pamatyti takso, vilkogaudžio, fokshaundo, biglio, Džeko Rasleo terjero, greihaundo ar kito panašaus šuns sudorotą auką, tačiau šių veislių atstovai nelaikomi kraugeriais ir neauginami kaip apsaugos šunys. Daugelis tų šunų išprotėtų pamatę auką (pvz., koks fokshaundas – lapę), tačiau jie neryja mažų vaikų ir praktiškai nėra naudojami apsaugai – nors tam tikrose situacijose juos reikia atidžiau prižiūrėti dėl stipraus grobio vaikymosi instinkto. Agresija žmogui ir agresija gyvūnams – nesusiję dalykai.

Augintojų bei dresuotojų nuomonės

G. Stewart (JAV kinologė):

Yra daug veislių, priskiriamų „pitbulterjerų tipui“, tačiau tai – ne tikra pitbulterjerų veislė. Arčiausiai šio tipo yra amerikiečių pitbulterjerai, tačiau žmonės į šią kategoriją dažnai įtraukia ir kitas veisles. AKC pitbulterjerų neregistruoja, tačiau ši organizacija turi amerikiečių Stafordšyro terjerus, kurie taip pat priklauso pitbulterjerų tipui. Jų tinkamas temperamentas – draugiškas, tolerantiškas ir entuziastingas. Jie turėtų būti ištikimi ir „saugantys šeimą nuo grėsmių“, tačiau tai daro dauguma šunų.
Aš specializuojuosi agresijoje ir baimėje ir tarp pitbulterjerų tikrai nematau jokios į žmones nukreiptos agresijos. Iš tiesų, atsižvelgiant į temperamento testavimus, jie išlaiko draugiškumo žmonėms testą panašiai kaip ir auksaspalviai retriveriai (http://atts.org/statistics.html).
Mokinti apsaugos visuomet reikia labai atsargiai, naudojant metodus, kurie skatina šuns pasitikėjimą, o ne baimes. Bet koks metodas, kuris remiasi baime, gali sukurti nestabilų šunį. Įsivaizduokite, kad jus mokė ką nors daryti naudodami pavojaus grėsmę, o ne galimybę gauti atlygį. Koks ramus ar kontroliuojamas galite būti? Aš stebėjau Royal Air Force pasirodymą Crufts (britų šunų paroda) metu. Jie parodė, kad šunys gali saugoti lodami ir kąsdami, jeigu to reikia ir pan. Šuo visa tai daro už tokius malonius dalykus kaip teniso kamuoliukas. Tie šunys kontroliuoja savo emocijas, o ne kovoja dėl savo gyvybės, yra daug labiau nuspėjami ir saugesni, o tuo pačiu ir labai efektyvūs policijos šunys.
Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. „Pagaminti“ bailų ar nesocializuotą gyvūną yra paprasta – bet kuris idiotas gali tai padaryti. Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Labai paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti. Šunys būna itin stabilūs, jei dresuoti naudojant teigiamo skatinimo metodus.
Geras dalykas kalbant apie šunis yra tai, kad jums nereikia jų mokinti apsaugos, jei norite apsaugoti savo namus vidury nakties. Dauguma šunų, jei pajunta, jog esate pavojuje, tai daro automatiškai.
Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimos nariai ir neagresyvūs netinkamomis formomis. Aš dirbu su bet kokiomis veislėmis – taip, net su pitbulterjerais.

Ugnė:

Kodėl pitbulių tipo šunys netinka apsaugai? Rinktis galima iš dviejų variantų:

A. Mistiškojo: šie šunys tokie kraugeriški ir agresyvūs, jog net nemirktelėję sužiaumos visus potencialius grėsmės kėlėjus. Ir savo sergstimą objektą – desertui.
B. Realaus: šie šunys tiesiog netinka apsaugai dėl savo individualių savybių. Tokių, kaip draugiškumas kiekvienam prašalaičiui bei poreikis bendrauti su žmogumi.

Mano turėti, auklėti ar globoti pitbuliai ar jų mišrūnai (o pagal paplitusią nuomonę, jei pitbulis monstras, tai mišrūnas – monstras kvadratu, t.y. visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama pabaisa) svetimiems žmonėms demonstravo beribį draugiškumą – šunį galėjai ramiai atvežti pas veterinarą, palikti vieną ir nesukti galvos. Man nesant bet koks svetimas žmogus galėjo ateiti į namus, o panorėjęs – ir pavedžioti šunį.
Tiesa, kalbant apie šios veislės šunis yra vienas BET: jie bet kokia kaina stengiasi įtikti šeimininkui. Iliustruoti šią savybę galima kad ir tokiu pavyzdžiu: vaikščiodama su šuniu juokais pabaksnojau į iš žemės kyšančią medžio šaknį ir liepiau atnešti… Šuo neatsitraukė tol, kol neišrovė medžio, tarp kitko, jau gerokai paaugusio. Tad vertėtų gerai pagalvoti, prieš bandant ruošti tokį šunį apsaugai – jei įtikinsit, jį, kad kiekvieno praeivio dešinė ranka gali būti pavojinga, šuo tiesiog stengsis kiekvienam praeinančiam ją nukąsti. O tokios masės šuniui tai visai reali užduotis. Ar jus tikrai pradžiugintų su tuo susiję teisinės problemos ir baudžiamoji atsakomybė? Spręsti jums patiems.
Kad daugelis žmonių tokių šunų privengia, pasakoti turbūt nereikia. Kaip ir priminti to fakto, jog gyvūnas visada suvokia, kad jo bijoma. Ir neretai reaguoja su didesne ar mažesne agresija. Šiuo atžvilgiu mano pitai ar jų kraujo turintys šunys mane stebindavo – su iš baimės įsitempusiu žmogum jie elgdavosi lyg ir sulėtintai, atsargiau, netgi žaisliuko nebandydavo įkišti į ranką, bet padėdavo ant žemės, šalia.
Kai kurie šunys linkę lyderiauti. Aklas lupimas šiuo atveju nepadės ir viso labo iššauks agresiją, o nuolaidžiavimas tik sustiprins šuns polinkį į vienvaldystę. Bet netgi iš pažiūros visiškai „sugadintus” ir pedagogiškai apleistus atvejus galima perauklėti. Iš prieglaudos parsigabenau įsibaiminusią ir agresyvią, linkusią lyderiauti bei nevengiančią pakaukšėti dantimis stafordšyrę. Sprendžiant iš randų, ankstesni šeimininkai ją auklėjo beisbolo lazdos pagalba. Nesėkmingai – „beisbolke” taip ir nepavyko įkalti nei komandų, nei gražaus elgesio pagrindų. Kad ir tokių, jog maisto ieškoti lipant ant stalo negalima. Auklėjamasis procesas truko apie metu. Rezultatas – geriausia visų draugė, kuri myli vaikus ir bendrauja su jais labai atsargiai, įvertindama savo masę nepargriauna net vos vaikščioti pradėjusio pyplio; gerbia kates, neskuba peštis su kitais šunimis, puikiai žino namų taisykles ir stengiasi joms nenusižengti. Taigi, sugadinto šuns „perauklėjimo” laikotarpis ne kažin ką skyrėsi nuo to, kuris reikalingas užsiauginti ir išsiauklėti jauną šuniuką „nuo nulio”.

S. Mulokaitė:

Galiu pasakyti tik tiek, kad tokio nervų sistemos tipo šunų (nervinga, dirgli, dominuojanti, nepasitikinti savimi) kaip mano kalė negalima mokinti kąsti naudojant gynybinę agresiją/reakciją ir ugdant nesaugumo jausmą. Jos slenksčiai buvo labai žemi, įsiaudrinimas begalinis, į ramybės būseną nepašalinus agresijos objekto grįžti būdavo neįmanoma, buvo pavojus, kad atsiras nukreipiamoji agresija ne tik daiktams – šalia stovėti būdavo nesaugu. Ji tvardydavosi ir valdydavosi, kai kandimas būdavo motyvuotas tik žaidimu, grobiu, tačiau užteko nuvažiuoti pas botago meistrą, kuris ją išprovokavo gintis („atvanojo” pririšęs) ir viskas negrįžtamai išėjo iš vėžių.
Tarnybinis šuo nuo kovinio skiriasi agresijos tipu, pitbulterjeras turi neįtikėtiną socialinę agresiją, jis „žudo” ne figūranto rankovę, jis žudo patį žmogų (išbandyta, figūrantui paleidus rankovę – atidavus ją kaip grobį, kaip daroma su tarnybiniais šunimis leidžiant jiems pasijausti nugalėtojais, mano kalė spjovė tą neskanų daiktą ir ėjo „damušti” kas ten juda). Pitbulterjerui labai svarbu pasitikėti žmogumi, jis pavojingas tada, kai jaučiasi nesaugus.

J. Valančius (dresūros mokykla „Reksas“):

Dešimt – penkiolika metų atgal Kaune ruošti šunį – sargą buvo populiaru. Ruošimas apsaugai tada būdavo atliekamas iššaukiant šuns savigynos agresiją. Tokiems šunims, kurių tarpe buvo ir pitų tipo šunų, mišrūnų, persimaišius su kitais koviniais, sarginiais pitais, socialių įgūdžių tikrai nepadaugėjo. Atsirado bailių šunų, kurie gyveno įtemptą gyvenimą, puldavo kiekvieną praeivį ir agresyviai reaguodavo į mažiausią krepštelėjimą. Šie šunys taip greitai neišnyko, skelbimų puslapiai vis dar mirga nuo pranešimų „ieškom kalytės gražiam stafukui” arba „parduodami nedokumentiniai stafai”.
Nesikartosiu apie veislinius pitus, stafus. Tai meilumo ir paklusnumo įsikūnijimas. Ir tai visai kiti šunys, nei tie, kurie agresyviai puola savo šeimininkus. Bet praktika daug kartų parodė, jog net dokumentiniams pitų tipo šunims reikia sportiško, aktyvaus gyvenimo ir, jei jie tokio gyvenimo negauna, savo užsispyrimą, arba taip vadinamą geimą, gali nukreipti netinkamai. Elgesio problemų konsultacijoje išgirdęs suaugusio stafo urzgimą ant šeimininko ar ant kito šuns dažniausiai nebegaliu padėti.
Manau, jog šiandien šuns ruošimas apsaugai apskritai yra netinkama veikla. Nebent sportinis – IPO variantas, turint tikslą – fiziškai iškrauti šunį. Mokinti pradėti reiktų tik šuniui subrendus, išlavinus grobio instinktą, ir tik žaidimo forma.

A. Popovas (Klaipėdos šunų mokykla):

Remiantis istoriniais šaltiniais, galima teigti, kad dauguma veisėjų kategoriškai pasisakydavo prieš šių šunų ruošimą apsaugai. Ir mūsų laikais daugelis šią veislę mylinčių veisėjų laikosi tokios pat nuomonės. Iš prigimties geranoriški šunys, skiepijant jiems agresiją žmogui, gali tapti tikrai pavojingi visuomenei. Ne tik šeimininkui, bet ir kitiems žmonėms. Jų azartas, milžiniška sukandimo jėga, pergalės siekis tampa iš butelio išleistu Džinu. Visa tai gali būti nukreipta prieš žmogų. Kartais šeimininkas, nutaręs savo šunyje skatinti agresiją, būna morališkai nepasiruošęs permainoms, vykstančioms augintinio elgesyje. Jei kovinius šunis dresuoja nesusipažinęs su jų charakterio ypatumais dresuotojas, be to, nesugebantis visiškai valdyti šuns – iki bėdos tik vienas žingsnis. Atgal kelio dažniausiai nėra. Laimei, iššaukti pyktį žmogui pasiseka ne kiekvienam koviniam šuniui. Bet tie, kurie to išmoksta, tampa deguto šaukštu medaus statinėje.
Ilma:
Turėjau ir aš kažkada pitą. Nuostabus šuo buvo, bet… įsigijau aš jį jau suaugusį, tad nežinau kur buvo auginimo klaidos, kur genai. Pas mane jis pateko būdamas trijų metų, užmigdytas – keturių. Nežinau kaip gyveno iki to laiko, kai aš jį paėmiau, ir nežinau, kodėl jį atidavė buvę šeimininkai. Įtariu, kad jau buvo parodęs kokią nors agresiją ir jie išsigando. Gal tiesiog buvo gaila užmigdyt, neišdrįso prasitart apie problemas. Bet kokiu atveju to jau nesužinosim ir agresijos priežastys lieka neaiškios.
Pirmą dieną bandė švelniai dominuoti, bet neleidau ir viskas susitvarkė. Klausė manęs puikiai, vedžiojau ir problemų neturėjau, nebuvo niekada kovojęs tai ir su šunimis normaliai elgėsi, patinų nemėgo, bet tik savo dydžio arba didesnių, smulkmės ir kalių neliesdavo. Prieš mane urgztelėjęs net nebuvo, galėjau iš ėdančio bet ką paimt, galėjau nuo padangos atitraukt (jis jas labai mėgdavo tampyt, labiau už visa kita).
Tačiau jis saugojo. Iš pradžių man neatrodė tai blogai, tuo labiau, kad tai darė lyg ir protingai ir buvo valdomas. Saugojo butą, be mano leidimo niekas negalėdavo įeit. Kai įleisdavau žmogų, tada nebesaugodavo, tada eidavo kąsniukų iš svečio kaulyti. Gatvėje mane saugodavo nuo girtų diedų arba priekabių bernų, vieną yra patiesęs ant žolės (gerai, kad visada vedžiodavau su antsnukiu).
Bet vieną dieną neaišku kas jam pasisuko, nei iš šio nei iš to puolė mane. Gerai, kad buvau tarpdury ir spėjau užtrenkt duris, atsitrenkė jis dantimis į jas, o ne į mane. Dvi dienas jis buvo uždarytas virtuvėj, bandžiau per duris jį kalbint, o jis net nebandė nurimt. Visi savi tapo svetimi. Jis ardėsi, kai tik kas prisiartindavo, urgzdamas šokdavo ant durų. Deja, rizikuot nebegalėjau, išsikviečiau šungaudžius ir veterinarą. Užmigdė mano pitą. Siaubingai gaila šuns buvo, bet nebebuvo kitos išeities. Jei jis būtų puolęs mano vyrą, o ne mane, aš tą būčiau supratusi, nes vyro neklausydavo, nelabai jį gerbė. Manęs klausydavo normaliai, o vyrą tampydavo ir jo komandų nevykdydavo, tokiu atveju viską būčiau nurašius dominavimui. Tačiau jis puolė mane ir nuo tos akimirkos nebepripažino nė vieno žmogaus, ardėsi jis uždarytas iki pat to laiko, kai šungaudžiai užmetė ant jo tinklą pro durų plyšį ir veterinaras suleido nuodus.
Kai vėliau jau po užmigdymo mintimis grįždavau į tą laiką, bandžiau suprasti kas buvo padaryta ne taip, kodėl taip nutiko, tai užkliūdavo tik tas, kad jis saugodavo, tai buvo vienintelis netipiškas elgesys veislei. Pitas neturi saugot, tai ne apsauginis šuo.
Mantas:
Manau, kad pitbulterjerai nelabai skirti sargybai. Jie per dideli tyleniai, lyginant su kitomis specialiai tam veistomis šunų veislėmis (dobermanais, rotveileriais, Kaukazo ir Vidurio Azijos aviganiais). Pitbulterjeras yra kompanijos šuo, visiškai atsidavę savo šeimininkui – su tuo turėtų sutikti dauguma laikančių šiuos šunis ar pažįstantys juos laikančius. Manasis būtent toks – gina tik mane, svetimos teritorijos nesaugo, žmonėms agresijos nerodo, ko nepasakyčiau apie šunis – retas kuris tinka į draugus. Kol kas geresnio, universalesnio šuns man nėra. Nuo 1998 m. laikau tokius šunis ir esu patenkintas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau auginti kitos veislės atstovą.

Šaltinis:
technologijos.lt
grynas.delfi.lt

Kas yra šuo ?

 

Šuo – pirmasis gyvūnas, kurį prijaukino žmogus maždaug prieš 14-15 tūkstančių metų. Šuo tai vienas iš labiausiai paplitusių namų ūkyje laikomų gyvūnų žmonijos istorijoje. Prijaukintas šuo buvo naudingas ne tik žmogui, kuris jį vesdavosi į medžioklę, patikėdavo saugoti turtą ir net gyvybę, bet ir šunims, kuriems gyvenant su žmogumi buvo lengviau pramisti. Pamažu šuo tapo ir žmogaus draugu. 
 
Daug skirtingų veislių atsirado todėl, kad skirtingose pasaulio vietose buvo prijaukinami kitokie šunys. Štai kodėl vienos veislės šuo dažnai labai skiriasi nuo kito. Būtent tai ir lėmė ūgio, spalvos, kailio struktūros, kūno sudėjimo ir kitus pagrindinius skirtumus ir tokią veislių įvairovę. Kryptingas šunų veisimas išpopuliarėjo 19-ojo amžiaus viduryje. Šiandien pasaulyje yra daugiau nei 400 skirtingų šunų veislių. 
 
Lietuvoje šuo atsirado iškart po ledynmečio, o šiuo metu pasaulyje yra apie 400 milijonų šunų. Iš istorijos žinome, kad šunys po pasaulį plito labai greitai. Juos laivais iš kitų šalių parsiplukdydavo pirkliai, kariai ar jūreiviai, parsigabendavo po kryžiaus žygių. 
 
Senovės Egipte mirus šuniui jo gedėdavo ne mažiau nei žmogaus, balzamuodavo ir laidodavo kapinėse. Įvairiose kultūrose šuo buvo labai vertinamas. Už jo vagystę grėsdavo ne tik didžiulės baudos, bet net ir mirties bausmė. 
 
Viduramžiais išpopuliarėjo medžioklė drauge su šunimi, kuri buvo net prestižo reikalas. Kadangi šuo medžioklės metu neretai būdavo sužeidžiamas atsirado poreikis gydyklom. 12-ame amžiuje išpopuliarėjo šunų kovos ir pjudymas, kurios vėliau buvo uždraustos. Renesanso laikotarpiu šuo buvo aristokratų palydovas ir numylėtinis. Pirmoji pasaulyje šunų paroda įvyko 1859-aisiais metais Anglijoje.
 
Šiandien šuo dažniausiai laikomas, kaip naminis gyvūnas, kompanionas, nors vis dar puikiai atlieka ir kitas savo funkcijas: gano gyvulius, atlieka tarnybą, padeda akliesiems ir pan. Taip pat per amžius šuo liko ištikimybės simboliu.
 
Šaltinis:
bone.lt
 
Laukinis šuo, prijaukintas šuo
 

Seimas uždraudė daugiabučiuose laikyti pavojingus šunis ir jų mišrūnus

Nepavojingas kovinis suo
 
2012.10.03 Seimas priėmė naujas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pataisas, kuriomis daugiabučiuose uždrausta laikyti pavojingus šunis bei jų mišrūnus. Už tokius pakeitimus balsavo 54 Seimo nariai, 20 susilaikė. Kai kurie Seimo nariai buvo siūlę papildomą punktą, kai norint laikyti šunį daugiabutyje reikėtų gauti raštišką kaimynų sutikimą, tačiau tokios idėjos atsisakyta. 
Nuo šiol daugiabučiuose draudžiamų šunų veislės išvardytos jau dešimtmetį galiojančiame pavojingų šunų veislių sąraše, dėl kurio reikalingumo ilgai diskutuota. Vis dėlto, iki įstatymo įsigaliojimo registruoti pavojingi šunys ir jų mišrūnai galės likti daugiabučiuose.
Lietuvos kinologų draugija bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pasisakė už pavojingų šunų veislių sąrašo panaikinimą.

Pavojingais šunimis laikomi šių veislių šunys ir jų mišrūnai:

  • Amerikiečių Stafordšyro terjeras
  • Stafordšyro bulterjeras
  • Amerikiečių buldogas
  • Argentinos dogas
  • Fila Brasileiro (Brazilų mastifas)
  • Kangalas (Turkų aviganis)
  • Kaukazo aviganis
  • Pietų Rusijos aviganis

Karas dėl mišrūnų

„Dabar tai prasidės karas, – su siaubu kalbėjo Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė. – Kadangi į tai įtraukti visi mišrūnai, tai visi šunys, didesni už cvergšnaucerį ar biglį bus įtarinėjami kaip pavojingi, pavojingų veislių mišrūnai. Mes tai žinome, nes jau rašėme pažymas, kad ilgaplaukis į retriverį panašus šuo tikrai nėra Argentinos dogas. Nes taip paskundė kaimynas. Gerai dar, kad nebus reikalaujama kaimynų sutikimo dėl bet kokio šuns. Tokiais metodais šunys daugiabučiuose būtų tiesiog išnaikinti.“
Kinologė teigė negalinti suprasti, kodėl pavojingoms veislėms priskirti šunys yra pavojingesni, jei laikomi daugiabutyje. Nuosavame name tokį šunį laikantis šeimininkas jį lygiai taip pat vedžioja gatvėse, tačiau įstatymo gniaužtų ir net didesnių mokesčių, nesulaukia.
 Šeimininkai nesilaiko nei įstatymų, nei taisyklių. Šiuo atveju esu didelė pesimistė.
Seimo narė D. Bekintienė
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydyotojas Giedrius Blekaitis pabrėžė, kad pavojingi – tie šunys, kurie turi pavojingų veislių sąraše esančios veislės kilmės dokumentus. O kaip visi kiti, net ir veisliniai šunys be kilmės dokumentų?
„Toks šuo traktuojamas kaip mišrūnas. Kaip nustatyti ar jis priskirtinas pavojingiems, ar jį galima laikyti daugiabutyje? Na, gal Seimo nariai tai žino“, – vylėsi G. Blekaitis.

Klausti kaimynų ar neklausti?

Seimo nariai Jonas Šimėnas ir Danutė Bekintienė siūlė įstatymu įpareigoti šunų augintojus gauti daugiabučio namo gyventojų sutikimą, jei asmuo norėtų bute laikyti bet kokį šunį.
Lietuvos kinologų draugijos prezidentės Ramunės Kazlauskaitės nuomone, tokia nuostata greičiausiai būtų sukėlusi šunų augintojų streikus ir atidėjusi ilgai derinto įstatymo priėmimą. Ji mano, kad draudimą laikyti bet kokius, ar pavojingų veislių sąraše įrašytus šunis turėtų priimti atskiros savivaldybės, o gal netgi atskirų namų bendrijos.
Kaimo reikalų komitetas nusprendė, jog tokia nuostata varžytų šunų augintojų laisves ir padarytų juos priklausomais nuo kaimynų malonės. Šuo, kaip ir butas, kuriame gyvenama, priskiriamas asmeninei nuosavybei. Kaimo reikalų komitete posėdžiavę Seimo nariai manė, jog raštiškas kaimynų sutikimas neisšpręs gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimų.
 Koks skirtumas apkandžiotam žmogui, ar šuo buvo pudelis, ar stafordšyro terjeras? Ar mažiau skauda?
LKD prezidentė Ramunė Kazlauskaitė
„Šunų laikymas daugiabučiuose – didelė problema. Gali įstatyme įrašyti ką tik nori – aš, pavyzdžiui, siūliau įrašyti punktą, kad reiktų gauti kaimynų sutikimą – bet vykdymas lieka labai prastas. Čia vykdymo problema, kas visa tai kontroliuoja? Ar veterinarijos tarnyba lakstys po daugiabučius ir registruos ten lojančius šunis?, – retorinių klausimų pažėrė seimo narė D. Bekintienė. – Žiūrėsime, kaip veiks naujasis įstatymas, kol kas savivaldybės šią sritį tvarkė prastai. Neregistruotus šunis buvo galima skųsti policijai. Argi čia policijos darbas – šunis gaudyti? Kaip gyventojai šunų neregistravo, taip ir neregistruoja. Tuo labiau kačių. Kai turėjau katiną, gal vienintelė name buvau jį registravusi ir mokėjau mokestį. O kiek šunų šeimininkų nešiojasi maišelius ar lopetėles ekskrementams, kai juos vedžioja?“

Ne paskutinis šunų augintojų išbandymas

Seimo narė teigė girdėjusi kinologų argumentus, jog agresyvius šunis tokiais padaro ne kas kitas, kaip jų šeimininkai.
„Bet mūsų tautos mentalitetas toks – kad tik kaimynui blogiau būtų. Šeimininkai nesilaiko nei įstatymų, nei taisyklių. Šiuo atveju esu didelė pesimistė. Na, bet pats įstatymas yra žingsnis pirmyn, toliau dedu viltis į įvairias visuomenines organizacijas, (gyvūnų teisių, apsaugos, gerovės, – red. past.) kurių daugėja. Daugiau pasiūlymų neturiu, pirma reikia pažiūrėti, kaip veiks šis įstatymas, kokių kils problemų, tada jau teiksime pataisas“, – įsitikinusi parlamentarė.
 Visi šunys, didesni už cvergšnaucerį ar biglį bus įtarinėjami kaip pavojingi, galbūt pavojingų veislių mišrūnai.
LKD prezidentė Ramunė Kazlauskaitė
D. Bekintienė priminė, jog šunų augintojų nervų išbandymu dar taps ruošiamas įstatymas dėl rinkliavos už naminius gyvūnus, kuriuo remiantis gali būti apmokestinti net kaimuose laisvai bėgiojantys ar grandine prie būdos pririšti šunys.

Kol „neprisidavei“ – gyveni ramiai?

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė įtaria, jog naujasis įstatymas turės atvirkščią efektą, nei norėtų politikai.
„Iki šiol užregistruoti pavojingų veislių šunys galės likti daugiabučiuose, bet juk ne visi yra užsiregistravę, pasiėmę leidimus tokius šunis laikyti. Dabar situacija tokia: arba tu bėk greitai jį užregistruok kaip pavojingą, arba kariauk su kaimynais. O Vilniuje tokių šunų savininkai privalo mokėti ar ne po 50 litų už šunį. Žmonės patenka į savotišką aklavietę. Manau rezultatas bus toks, kad žmonės absoliučiai neberegistruos pavojingų šunų, kol jų niekas neprivers, kitaip tariant, nepagaus. Turės galimybę dar gyventi ramiai ir be didelių mokesčių, kol nepaskųs kaimynas“, – prognozavo pavojingų šunų augintojų ateitį LKD prezidentė.
R. Kazlauskaitė priminė, jog iki šiol visoje Lietuvoje registruota vos 1500 pavojingų šunų, o Vilniuje – kiek daugiau nei 300. Tai – visų 8 pavojingų šunų sąraše esančių veislių šunys. Kinologės teigimu akivaizdu, jog didžioji dalis tokių šunų – neregistruoti.

Ar įkandimo skausmas priklauso nuo šuns?

„Juk aišku, kad įstatymas neveikia. Ir dabar neveiks dar labiau. Koks skirtumas apkandžiotam žmogui, ar šuo buvo pudelis, ar stafordšyro terjeras? Ar mažiau skauda? Jei mažiau skauda, kai įkanda gražesnis šuo, tada nežinau, ar tam sužalotajam su galva gerai“, – konstatavo kinologė.
R. Kazlauskaitė prisimena atvejį, kai po apkandžiojimo konfiskuotas agresyvus šuo „Grindoje“ buvo laikomas (iš mokesčių mokėtojų lėšų) maždaug metus. Kai šuo savotiškai išprotėjo ir tapo agresyvus dėl buvimo vienutėje ilgą laiką, galiausiai buvo užmigdytas. Kinologė įtaria, kad dėl tokios įstatymo nuostatos konfiskuotų pavojingų šunų daugės. Už jų ilgą išlaikymą mokės mokesčių mokėtojai.
 Vienai mano komandos narei tuose pačiuose Anykščiuose abi kojas sukandžiojo „dvarniaška“. Manau, visais atvejais šunų laikymą daugiabučiuose reikėtų derinti su gyventojais.
Jonas Šimėnas
Kita vertus, R. Kazlauskaitė pabrėžė, jog kiti įstatymo punktai, susiję su gyvūnų gerove, baudomis ir žiauriu elgesiu su gyvūnais yra parengti atsakingai ir pagerina gyvūnų teisių situaciją.

J. Šimėnas: daugiabučiai statomi ne šunims, o žmonėms

Aplinkos komiteto narys Jonas Šimėnas teigia, jog visuomet pasisako už darną, o iki šiol šunims buvo suteiktos ypatingos sąlygos. Atsakinėdamas į žurnalisto klausimas politikas pabrėžė, jog ir pats augina du šunis – namuose ir kaime.
„Tačiau daugiabutyje turi paisyti ir kaimyno interesų. Einant pro agresyvų šunį, kad ir laikomą už pavadėlio – nejauku. Nors šeimininkas ir ramina, kad jis „nieko nedarys“. Siūliau pataisą, kad bet kokių šunų laikymas turi būti suderintas su dauguma laiptinėje gyvenančių gyventojų (vėliau pataisa buvo atmesta,- red. past.). Dabar paliktas draudimas dėl tų surašytų agresyvių veislių. O kas nustatys tas veisles? Aš turiu nusiskundimų iš žmonių Anykščiuose, kai žmogus priglaudęs krūvą valkataujančių šunų, padaręs voljerą po balkonu, po kaimynų langais. Jie kartais staugia, kaukia. Kai radau savininką, atsakė: „O aš tiesiog myliu gyvūnus“. Netrukus vienai mano komandos narei tuose pačiuose Anykščiuose abi kojas sukandžiojo „dvarniaška“. Manau, visais atvejais šunų laikymą daugiabučiuose reikėtų derinti su gyventojais. Daugiabučiai statomi ne šunims, o žmonėms gyventi“, – teigė J. Šimėnas.

Beglobių gyvūnų skaičių mažinantys sprendimai atidėti

Tačiau J. Šimėnas pritaria, kad agresyvių ir pavojingų šunų veislių sąrašas – problema.
„Jei laikai tokį šunį, tikrai nesikreipsi į kokią nors instituciją, kad pripažintų, jog tavo šuo pavojingas. Vienetai tokių šeimininkų, galima sakyti – šunų „snobų“. Kol kas nėra aiškiai apibrėžta, kaip tie pavojingi šunys bus nustatomi. Gal pagaliau poįstatyminiais aktais ši dalis bus sutvarkyta?“, – vylėsi parlamentaras.
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė R. Kazlauskaitė apgailestauja, kad reikalavimas žymėti mikroschemomis apskritai visus parduodamus šunis ir kates įsigalios tik nuo 2016-ųjų. Tai turėtų daryti pardavėjas. 
Jos nuomone, būtent šis sprendimas būtų sumažinęs bešeimininkių ir beglobių gyvūnų skaičių Lietuvoje.
Kinologė pabrėžė, jog įstatymą dar reikės taisyti, koreguoti, teikti įvairias pataisas.
Šaltinis:
grynas.delfi.lt

Leidimų išdavimas laikyti agresyvius šunis Vilniaus mieste

 

AGRESYVIEMS ŠUNIMS VILNIAUS MIESTE LAIKYTI LEIDIMŲ IŠDAVIMAS

1. AGRESYVIŲ ŠUNŲ VEISLIŲ SĄRAŠAS

A. KOVINIŲ ŠUNŲ VEISLĖS IR JŲ MIŠRŪNAI

1. Amerikiečių pitbulterjeras
2. Bandogas (amerikiečių mastifas)

B. PAVOJINGŲ ŠUNŲ VEISLĖS IR JŲ MIŠRŪNAI

3. Amerikiečių Stafordšyro terjeras
4. Stafordšyro bulterjeras
5. Amerikiečių buldogas
6. Argentinos dogas
7. Fila Brasileiro (Brazilų mastifas)
8. Kangalas (Turkų aviganis)
9. Kaukazo aviganis
10. Pietų Rusijos aviganis
PATVIRTINTA
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 117
2. AGRESYVIEMS ŠUNIMS VILNIAUS MIESTE LAIKYTI LEIDIMŲ IŠDAVIMAS
Pateikiami šie dokumentai:
1. Prašymas.
2. Asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas.
3. Pažyma, kad atsakingas asmuo nėra įrašytas į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos, psichinės ligos.
4. Pažymos, kad kartu gyvenantys asmenys nėra įrašyti į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos, psichinės ligos.
5. Pažyma, kad atsakingas asmuo nėra teistas už tyčinius smurtinius nusikaltimus arba kad jų teistumas išnykęs ar panaikintas.
6. Pažymos, kad kartu gyvenantys asmenys nėra teisti už tyčinius smurtinius nusikaltimus arba kad jų teistumas išnykęs ar panaikintas.
7. Pažyma, kad išklausytas privalomas kursas agresyvų šunų turėtojams.
8. Pažymą apie paskiepijimą, pateikiamą kai šunį ruošiamasi laikyti.
9. Pažymos apie šuns registravimą, identifikavimą kopija, pateikiama kai šunį ruošiamasi laikyti.
10. Šuns kilmės dokumento kopija, pateikiama kai šuo yra įvežamas.
11. Tarptautinio paskiepijimo (vakcinavimo) pažymėjimo su įrašytu identifikavimo numeriu kopija, pateikiama kai šuo yra įvežamas.
12. Pažymos apie agresyvaus šuns sterilizaciją kopija (pateikiama jei šuo yra kovinis).
13. Lietuvos kinologų draugijos išduoto dresuotojo pažymėjimo kopija, pateikiama jei šunį pageidaujama dresuoti.
Dokumentai iš registrų
1. Asmens gyvenamosios vietos, kurioje (bus) laikomas agresyvus šuo ir(ar) jo mišrūnas, deklaravimo dokumentų kopija.
Paslaugos suteikimo trukmė 20 darbo d.
Paslaugos gavėjas fizinis/juridinis asmuo
Atsakingas dalinys Administracinės veiklos skyrius
Paslaugos vadovas Julius Morkūnas Tel. (8 5) 211 2893
Paslaugos administratorius Eglė Daugėlaitė Tel. (8 5) 211 2783
 

Reglamentuojantys teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, 1997-11-06 Nr. VIII-500
2. Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002-03-12 įsakymas Nr. 117 „Dėl agresyvių šunų veislių sąrašo patvirtinimo"
3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003-06-17 įsakymas Nr. 1V-217 "Dėl agresyvių šunų registravimo taisyklių bei asmenų, laikančių, veisiančių, dresuojančių agresyvius šunis ar jais prekiaujančių, mokymo programos tvirtinimo"
4. Lietuvos Respublikos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002-05-24 įsakymas Nr.242 "Dėl agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių patvirtinimo"
5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003-06-17 įsakymas Nr. 1V-219/B1-548 „Dėl Agresyvių šunų paėmimo ir realizavimo taisyklių patvirtinimo"
6. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 6 d. Nr. 30-1817 „Dėl agresyviems šunims ir jų mišrūnams įsigyti, laikyti, veisti, dresuoti ar jais prekiauti leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo"
 
 
Agresyvus šuo - Rotveileris