Neglostykite galvos svetimam šuniui

šuns galvaGavus šeimininko leidimą paglostyti, būtina šuniui duoti pauostyti rankas ir tuomet atsargiai glostyti kaklą, šonus, nugarą, jokiu būdu ne galvą. Rankos virš galvos šuniui yra grėsmė. Kitas dalykas, kurio negalima daryti, – staigiai prieiti ir pasilenkti taip, kad galva atsidurtų prie šuniuko snukio, – tai irgi pavojinga. Taip pat labai pavojinga situacija, kai svetimi žmonės prišoka prie šuns ir jį apkabina. Šuniui tai yra nemalonu, jis gali pasisukti ir kąsti. Lygiai taip pat nemaloni situacija, kai šuo nusisukęs, o vaikas ar suaugęs žmogus jį paliečia. Kai palieti šunį iš galo, jis linkęs suktis ir kąsti. Čia suveikia instinktai, net ir labai dresuotas šuo pavojingoje situacijoje remsis instinktais. Taip pat yra nepatariama spoksoti šuniui į akis, gyvūnas tai gali suprasti kaip grėsmę. Jei žmogus jaudinasi ar baiminasi, keturkojis jaučia jo adrenaliną, tačiau normalios psichikos ir neprovokuojamas šuo pulti neturėtų. Nutinka situacijų, kai prie žmonių pribėga nepažįstamas šuo be šeimininko. Svarbiausia nesutrikti, o pasitelkti paprastas elgesio gudrybes.Yra toks pasakymas, kad turėtum sustingti ir būti kaip medis. Jei esi atsiklaupęs ir tavo galvos lygmenyje yra šuns galva, tai mažiausiai ką reikia daryti, tai sustingti. Visų pirma reikėtų atsistoti stabiliai ant dviejų kojų, kad jei šuo vis dėlto šoks, žmogus liktų stovėti ir šuo jo nenuverstų. Jeigu žmogus vis dėlto stovi ir pribėga šuo, dažniausiai šuniui objektas yra įdomus apie 60 sekundžių. Kas įdomiausia – jei turite daiktų prie savęs, galite jam parodyti ir numesti – tai gali būti kad ir akmenukas. Kai šuo auklėtas, jis yra socializuotas, draugiškas, tad neturėtų kąsti nei iš šio, nei iš to. 

Šaltinis: 15min.lt

Jie atskleis visas jūsų paslaptis

šuo išdavikasMoksliniai tyrimai atskleidžia, kad gyvūnai ir jų šeimininkai yra panašūs. Dažnai norint sužinoti daugiau apie žmogų, tereikia paklausti apie jo augintinį. Tyrimai atskleidė kelis dalykus apie gyvūnų šeimininkų asmenybes:
1. šunų šeimininkai yra linksmiausi;
2.  šunų šeimininkai yra 15 proc. labiau ekstravertai, 13 proc. labiau malonūs ir 11 proc. labiau sąžiningi negu kačių šeimininkai.;
3. anot tyrėjo Richardo Wisemano, žmonės mato savo gyvūnų asmenybes kaip atspindį savos asmenybės. Taigi greičiausias būdas sužinoti, kaip žmogus įsivaizduoja save, paklausti, kaip jis apibūdintų savo gyvūno temperamentą;
4.  galima atskirti liberalą nuo konservatoriaus pagal šunų veislę. Mokslininkai susiejo politines pažiūras ir šunis. Buvo pastebėta, kad liberalai nori šuns, kuris yra švelnus ir jie galėtų atlikti priežiūros funkcijas. Be to, jie siekia, kad šuo nesijaustų esantis šeimininko šešėlyje. Konservatoriai nori šuns, kuris būtų ištikimas ir paklusnus;
5.  šunų šeimininkai yra sveikesni. Tyrimai įrodė, kad jie moka geriau susitvarkyti su kasdieniu stresu, moka atsipalaiduoti ir jiems daug rečiau diagnozuojama depresija; 
6.  žmogus gali būti toks pats gąsdinantis kaip juo šuo. Tyrimai rodo, kad kuo nemalonesnis žmogus yra, tuo jis renkasi agresyvesnį šunį. Ir tai dar kartą įrodo, kad šuns ir žmogaus charakterio savybės yra susijusios;
7. tyrimai nustatė, kokie žmonės nesurenka šunų išmatų. Dažniausiai tai yra vyrai, turintys žemesnes pajamas, ir tie, kurie paleidžia šunį nuo pavadėlio. Daugiausiai ekskrementus surenka moterys (58,2 proc.), turintys didesnes pajamas (68,7 proc.) ir tie, kurie augintinius veda su pavadėliu (72,6 proc.).

Šaltinis: delfi.lt

Kad nuo šuns lojimo nesišiauštų plaukai

Šuns-lojimas
Būna, kad šeimininkams daug džiaugsmo teikiantis šuo kartais tampa kaimynų galvos skausmu. Jie skundžiasi, kad namuose ar kieme vienas paliktas augintinis visą dieną ar net naktį loja. Dėl to nemalonumų  gali turėti šunų augintojai. Įvairiose internetinėse diskusijų erdvėse žmonės bando išsiaiškinti, kaip išspręsti tokias problemas. „Priešais mus name gyvenantys kaimynai turi nestabilios psichikos šunį, kuris loja 2/3 paros. Žiemos sezono metu visų langai uždaryti, todėl nieko nesigirdi. Tik prasideda šiltesnės dienos, jų langai atlapoti nuolatos, nes rūko namie, ir mes neišvengiamai turim klausytis nuolatinio šuns lojimo. Aš jau nebežinau, ką daryti, nes tas šuo loja nuo bet kokio garso. Ir nesvarbu, ar vidurnaktis, ar ankstyvas rytas, ar vakaras. Kitaip tariant, poilsio ir ramybės nėra“.
Kalta nepriežiūra. Pavargęs šuo yra laimingas šuo, todėl reikėtų jį nuvarginti. Jeigu šeimininkas ryte šunį pavedžioja penkias minutes ir palieka jį namuose, jis gali kaukti ilgai. Reikia iškrauti šunį, žaisti su juo ir kuo daugiau su juo užsiimti, tuomet, tikėtina, kad šuo vienas namuose tikrai mažiau los ir kauks. Taip pat šuniui reikia duoti pastovios veiklos, nes noras kaukti ir loti kyla tuomet, kai prasideda nerimas, šuo pamato, kad šeimininkas išėjo. Tada jis gali kaukti labai ilgai. Reikėtų duoti jam užsiėmimą namuose. Dažnai būna veiksmingas toks būdas: yra tokie žaislai šunims, kur į vidų galima pridėti šuns maisto. Tuomet šuo negauna pusryčių dubenėlyje, o tuos pusryčius šeimininkas sukiša į žaislą. Šuo negauna maisto šiaip nemokamai ir jeigu jį graužia kelias valandas, pavargsta, išsimiega, prabunda, jeigu dar vis liko kaulo, vėl turi užsiėmimą. 
Tačiau yra daug šunų su negalia. Ne visi gyvūnai vienodai stabilūs. Daug šunų yra nestabilios nervų sistemos. Kai kurie šunys negali būti vieni, paniškai to bijo, be to, šuo yra socialus gyvūnas, todėl natūralu, kad jis bijo. 
Kai kurie šeimininkai, norėdami išvengti nepageidaujamo šuns lojimo, naudoja specialius antkaklius, kurie šuniui sulojus, skleidžia nemalonias vibracijas. Tačiau specialistai tokius dalykus vertina skeptiškai. Tai šuniui gali kelti skausmą, geriau naudoti motyvaciją ir skatinimą. Šuo kaukia ne iš malonumo, tai yra nerimo požymis, tai jau yra stresas šuniui. Šuns-lojimasTodėl veržti elektrinį antkaklį yra blogai, yra draugiškesni vibruojantys antkakliai, kurie skleidžia nemalonius jausmus gyvūnui, tačiau jie veikia bausmės principu. Kaukimas nėra problema, tai yra pasekmė, problema yra stresas. Tie antkakliai nepanaikina problemos, o dar ją suaktyvina, nes šuo patiria dar didesnį stresą. Būna, kad šuo tuomet tyli, jis gali nekaukti, bet problema neišnyksta ir kai žmogus po kurio laiko nuima antkaklį, šuo lygiai taip pat kaukia ir netgi gali problemų atsirasti kitur, šuo gali tapti jautresnis aplinkai, bijoti, būti agresyvus. Tačiau yra vienas draugiškesnis būdas, kuris veikia paskatinimo principu:  Šuniui dedamas antkaklis, kuris reaguoja į lojimą ir kabinamas indelis su maistu. Jeigu šuo suloja, antkaklis sureaguoja, bet niekas nevyksta, kai šuo nutyla, po kelių sekundžių išmetamas skanėstas, šuo gauna paskatinimą už tylą, o ne bausmę už lojimą. Jeigu šuo tyli, jam yra išmetami skanėstai, jis reaguoja, yra užsiėmęs ir jų laukia. Tokiu būdu jis ir neloja, ir patiria geras emocijas.
 A. de Sent Egziuperi rašė, kad esame atsakingi už tuos, ką prisijaukinome. Jeigu mes imame šunį, turime suteikti jam galimybes. Turime turėti laiko, kada jį pavedžioti. Jeigu mes jį nuvarginsime, suteiksime jam galimybę palakstyti, jis namuose miegos.

Šaltinis:delfi.lt

Pašaras alergiškiems šunims


alergiški šunysIki kraujo nusikasęs, žaizdotas, beveik be plaukų likęs šuo. Tokias pasekmes šuniui gali sukelti negydoma alergija. Dar ir šiais laikais atsiranda šeimininkų, kurie numoja ranka į besikasantį augintinį. Yra veislių, kurias dažniausiai kamuoja alergijos, pirmiausiai tai – prancūzų buldogai ir šarpėjai.
Alergija tai – organizmo imuninės sistemos reakcija į svetimą baltymą. Viena iš dažniausia pasitaikančių yra maistinė alergija – reakcija į maisto produktų sudedamąsias dalis. Įtariant alergiją, reikia atrasti, kuris maisto produktas ją sukelia. Tuomet daugelis veterinarijos gydytojų siūlo pradėti taip vadinamą „eliminacijos dietą“. Jos esmė tokia: jog gyvūnas mažiausiai 6 savaites vartoja vieno angliavandenio bei vieno proteino pašarą ir žiūrima, ar alergija rimsta. Tenka pripažinti, kad kol kas alergija iki galo nėra išgydoma. Įmanoma sušvelninti, valdyti simptomus, pagerinti gyvenimo kokybę. Belieka vengti alergenų – atsisakyti alergizuojančio produkto. Dažniausiai sausas pašaras daugiau alergizuoja, nes jame yra gausu įvairių baltymų, angliavandenių, spalvą suteikiančių priedų, aromato ir skonio stipriklių, konservantų, stabilizatorių ir kitų kenksmingų priedų, kurie sausuose pašaruose, deja, dar nėra uždrausti. Todėl net ir parenkant specializuotus hipoalerginius sausus pašarus, vis tiek išlieka galimybė, jog augintiniui pasireikš alergija. Sausame pašare dedama net dažų, dar vieno nereikalingo ėdalo komponento. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Tai daroma, kad produktas atrodytų patrauklesnis žmonėms – paslėptų pilkšvą spalvą, padarytų maistą panašesnį į mėsą. Gyvūnui nustačius alergiją, daugelis šeimininkų pradeda galvoti apie kitas šėrimo alternatyvas, viena jų – BARF mityba. BARF būdu šeriamam gyvūnui šeimininkas gali parinkti mėsą pats, kuri bus be priedų. Taip lengviau išvengti alergenų problemų turimiems gyvūnams. Reikia tik noro, o su dideliu noru atsiranda ir galimybės savo augintinius šerti tik natūraliai, t.y. RAW, BARF ar namie ruoštais pašarais. Labai svarbu yra atsakingai rinktis pašarą. Geriausias tas, kuriame didžiausia dalis mėsos ir nurodoma ne tik jos rūšis, bet ir konkrečios sudedamosios dalys. O dar geriau šerti natūralia mėsa. Argi šunys gali būti sveiki, ėsdami negyvą, užkonservuotą, užskanintą pašarą? Iš esmės pakeitę savo šunų mitybą, šeimininkai gali išvaduoti juos nuo alergijų. BARF- tai yra sutrumpinimas „bone and raw food“. Tokio maitinimo esmė yra, jog šuniui šeriama žalia mėsa, nepavojingi kaulai, subproduktai, kaip kepenys, inkstai. Po kelių mėnesių natūralios mėsos dietos augintiniai ne tik nebesikasys, kailis blizgės, atrodys gyvybingi ir sveiki. 
Šuo yra mėsėdis gyvūnas. Todėl juos pradėjus šerti sausais pašarais, kurių sudėtyje didelę dalį sudaro grūdai ar daug krakmolo turintys produktai, pastebimai išaugo, net tapo epidemija ne tik alergijos, bet kitos lėtinės ligos, tokios kaip inkstų, kepenų, kasos nepakankamumai, diabetas, šlapimo takų akmenligės, antsvoris, suprastėjusi dantų ir dantenų būklė, sąnarių problemos, virškinimo problemos, dirgliosios žarnos sindromas, hiperaktyvumas ir net agresyvus elgesys.

Šaltinis: delfi.lt

9 patarimai, kaip prailginti augintinio gyvenimą


Kas augina šunį sutiks, kad jis šeimos dalis. Todėl netekę mylimo augintinio, gedime ne mažiau nei atsisveikinę su brangiu žmogumi. Tinkamai prižiūrint gyvūną, jo gyvenimą galima bent šiek tiek prailginti!

Šuns priežiūra1. Laikyti namie. Namie laikomi gyvūnai gyvena keliais metais ilgiau nei tie, kurie dienas leidžia lauke. Lauke kyla didesnė traumų tikimybė, pavojus peršalti, užsikrėsti įvairiomis infekcijomis. Žinoma, kai kurių šunų, nuolat laikyti namie nepavyks. Tačiau juos vedant į lauką būtina imtis visų saugumo priemonių: vedžioti tik su pavadėliu, antsnukiu ir būtina nepamiršti priemonių nuo erkių.

2. Stebėti svorį. Neretai šeimininkai per daug lepina augintinį, tas nėra blogas, tačiau tai neturi tapti įpročiu. Antraip gyvūnas pradės tukti. Augintiniams kaip ir žmonėms antsvoris labai pavojingas. Jis gali sukelti kvėpavimo takų problemų, sąnarių skausmų, didina kraujospūdį, riziką susirgti cukriniu diabetu ir kt.
 
3. Sterilizuoti. Jeigu neketinate gyvūno veisti, jį reikėtų sterilizuoti. Taip  išvengsite nepageidaujamų palikuonių, bet ir kai kurių ligų, dėl kurių augintinis gali netekti gyvybės. Patelėms sumažės tikimybė susirgti pūlingu gimdos uždegimu ir pieno liaukų vėžiu, o patinai bus apsaugoti nuo prostatos ligų. Be to, sterilizuoti augintiniai bus ramesni, nejaus streso dėl slopinamo poreikio poruotis. 

4. Reguliariai lankytis pas veterinarą. Augintinį būtina reguliariai vesti pas specialistą. Įprastai užtenka vieno karto per metus, tačiau jei šuo senas, pas veterinarą reikėtų apsilankyti bent kartą per pusmetį. Jei augintinio sveikata kelia įtarimų, derėtų tuoj pat apsilankyti pas specialistą. Ignoruojamos ligos gali sukelti daug rimtų komplikacijų, o jas išgydyti bus sunku.


5. Prižiūrėti dantis. Reguliarus augintinių dantų valymas gali prailginti jų gyvenimą net 2–4 m. Svarbu įsidėmėti, kad šuns dantų negalima valyti žmonėms skirtomis priemonėmis. Kasdienis dantų valymas nėra būtinas, tačiau kai ant dantų pradės formuotis apnašos, jas reikia nuvalyti. Laiku to nepadarius, pradės formuotis dantų akmenys. Juos specialiais įrankiais galės nugrandyti tik veterinarijos specialistas. Dantų akmenų padės išvengti ne tik jų valymas, bet ir specialūs kramtalai. Jeigu nesirūpinama gyvūno nasrų higiena, kyla įvairių dantenų infekcijų, kurios gali išplisti ir į kitas organizmo vietas.

6. Priversti sportuoti. Aktyvi veikla stiprina ne tik žmonių, bet ir gyvūnų imunitetą. Todėl svarbu, kad augintinis nors šiek tiek pajudėtų. Šunys, turėtų bent savaitgaliais arba vakarais ilgiau pasivaikščioti gryname ore, o šeiminininkai netingėti pamėtyti pagalio ar sugalvoti kitą žaidimą, priversiantį daugiau judėti. 

7. Dresuoti. Dresuotas gyvūnas paklūsta šeimininkui, todėl šis jį gali apsaugoti nuo įvairių pavojų. 

8. Skirti pakankamai dėmesio. Šuniui būtina draugija ir bendravimas. Todėl augintiniui reikia skirti pakankami dėmesio, antraip jis jaus stresą, o šis – vienas didžiausių geros sveikatos priešų. Jeigu namie esate retas svečias, derėtų įsigyti dar vieną augintinį. Taip jie galės bendrauti vienas su kitu ir nesijaus pamiršti bei vieniši.

9. Šerti kokybišku ėdalu. Visavertis ėdalas užtikrina, kad gyvūnas gaus visas jam būtinas medžiagas. Žinoma, jį reikia parinkti ne tik pagal kokybę, bet ir gyvūno amžių, gyvenimo būdą, sveikatos būklę ir kt. Jeigu ėdalas bus prastas, gali ne tik trūkti maistingųjų medžiagų, bet ir sutrikti virškinimas bei organizmo veikla.

 

Šaltinis: delfii.lt
  

Kaip susikalbėti su šunimis be smurto

šuns motyvacijaProfesionalus šunų treneris britas Nando Brownas pasidlaino patirtimi, kaip auklėti savo šunį. Buvęs jūrų pėstininkas ir kovotojas be taisyklių pirmus savo šunis auklėjo griežtai, tačiau laikui bėgant suprato, kad tik bausmėmis norimo šuns elgesio nepasieksime, o gerų ketinimų ne visada pakanka. Šiuo metu Nando gyvena Ispanijoje, kur vadovauja šunų dresūros centrui bei veda radijo laidą apie šunis. „Gyvenu su septyniais šunimis. Pats turiu keturis šunis: stafordšyro terjerą, dobermaną, čihuahuą ir malinua, o mano mergina turi tris labradoro ir pudelio mišrūnus. Ispanijoje daug benamių šunų, mes stengiamės surasti namus tiems gyvūnams, kuriems tik galime“, – pasakojo N. Brownas. Anksčiau britas dirbo naudodamas bausmių metodiką. Kodėl pradėjo taikyti mokymą, paremtą motyvacija? Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausiai – tai efektyvesnis mokymo būdas. Mokslininkai įrodė, kad bausmių metodika yra rizikinga, o motyvacija paremta metodika yra daug smagesnė ir šeimininkui, ir šuniui. Nando Brownas patyrė siaubingą kaltės jausmą, kai jam teko atsisveikinti su vienu iš pirmųjų savo šunų. Tai yra priežastis, kodėl jis treniruoja šunis moderniais metodais. Nori grąžinti skolas už visas savo klaidas. Mokymasis iš abiejų metodikų trenerių jam leido geriau jas suprasti. Ir dabar jis gali pasakyti, kad kur kas labiau žavisi žmonėmis, kurie turi pakankamai įgūdžių, kantrybės ir gali apsieiti be nereikalingų bausmių. Atrodytų paradoksas: buvęs jūrų pėstininkas, kovotojas be taisyklių pradeda gyvūnus mokyti be fizinės prievartos. Jūrų laivyne jis kovojo prieš treniruotus karius, prieš žmones, kurie nori su tavimi kautis ir yra tam pasirengę. Kovoje be taisyklių fizinės jėgos panaudojimo tikslas yra fiziškai nugalėti priešininką, o smurto panaudojimas prieš bet kurį gyvūną prisidengiant jo mokymu yra nepateisinama, tai tyčiojimasis iš jo ir britas to negali pakęsti! Išpopuliarėjo atvirai reikšdamas savo nuomonę, nukreiptą prieš prievartą paremtas mokymo metodikas. Nuolat pildo savo „Youtube“ videoteką tiek pasisakymais apie prievartą prieš gyvūnus, tiek duodamas patarimų, kaip mokyti šunis be skausmo. Britas teigia, kad tapo dresuotoju siekdamas padėti šunims ir jų šeimininkams, internetas tik palengvina šią užduotį. Net jei šuo mokytas prievartos ir bausmių metodais, niekada nėra per vėlu pereiti prie motyvacinio mokymo. Jūsų šuo jums padėkos! Nėra šuns, nepriklausomai nuo veislės, kuriam reiktų skausmo, kad išmoktų jūsų klausyti. Kad išmoktų bijoti ir nukreipti tos baimės pasekmes į aplinkinius ar net į jus pačius. Ir nebūtinai bausmės metu. Emocinė būsena akumuliuojasi, ir reakcija gali būti uždelsto veikimo. Viskas, ką mes galime padaryti, – išmokti komunikuoti su savo šunimis, padėti jiems susigaudyti aplinkoje, kurios jie nepažįsta. Svarbu skirti laiko mokantis vienas kito kalbą. Atsakingas šuns šeimininkas pirmiausia turi būt išsilavinęs. Svarbu suvokti šunų poreikius, jų kūno kalbą ir mokyti juos tinkamo elgesio. 
Lietuvoje diskutuojama dėl įstatymo, draudžiančio pavojingas veisles. Pasak Nando Browno tai yra tikra nesėkmė. Jeigu tokio įstatymo tikslas yra sumažinti šunų įkandimų skaičių, akivaizdu, kad tai neefektyvu. Kiekvienas šuo gali įkąsti žmogui netinkamoje situacijoje. Tokie įstatymai dažniausiai priimami žmonių, kurie apie šunis žino labai mažai. Tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko tokio pobūdžio įstatymai yra tokie nesėkmingi.
Nando pateikia 5 patarimus, skirtus mokantiems savo šunis:

  • Jei jūsų šuo padarė kažką tai, kas jums patinka, paskatinkite jį. Jis bus labiau suinteresuotas tai pakartoti. Neignoruokite gero elgesio;
  • Sugalvokite, kaip pranešite šuniui, kada jis pasielgė tinkamai. „Geras šuo“ netinka, nes per dažnai kartojate. Pagalvokite apie trumpą aštrų „TAIP“, kuris tarsi prismeigt konkretų momentą, kada šuo atliko pageidautiną veiksmą;
  • Jeigu jau nusprendėte motyvuoti šunį, atraskite, kas jį motyvuoja. Ne visi šunys yra motyvuoti maistu;
  • Mokymo sesijas darykite trumpas ir efektyvias;
  • Nebijokite kreiptis pagalbos į profesionalus.

Šaltinis: delfi.lt

Kurių veislių šunys patys protingiausi

protingi šunysAmerikiečių profesorius-zoopsichologas Stanley Coren iš Britų Kolumbijos universiteto sudarė 133 veislių šunų intelekto skalę ir išskyrė :

1-a grupė. Einšteinai 

1. Borderkolis;
2. Pudelis;
3. Vokiečių aviganis;
4. Auksaspalvis retriveris;
5. Dobermanas;
6. Šeltis;
7. Labradoro retriveris;
8. Papilijonas;
9. Rotveileris;
10. Australijos aviganis

Nuo 1-os iki 10-os vietas užima pačios „intelektualiausios“ šunų veislės, kurios turi aukščiausią paklusnumo ir darbo kokybės lygį. Didžioji jų dalis įvaldo komandą po 5 ir mažiau pakartojimų, bei paklūsta dresuotojo komandoms vidutiniškai 95% atvejų. Be to, jie reaguoja į komandas praktiškai momentaliai! Dresuoti šių veislių šunis paprasta netgi naujokui. 

2-a grupė. Protinguoliai


11. Valų korgis pembrukas;
12. Cvergšnauceris;
13. Springerspanielis;
14. Belgų aviganis;
15. Kolis;
16. Vokiečių špicas (keeshondas);
17. Kurcharas;
18. Anglų kokerspanielis;
19. Mitelšnauceris;
20. Amerikiečių kokerspanielis;
21. Pomeranijos špicas;
22. Valų korgis kardiganas..

Nuo 11-os iki 22-os vietas pasidalino šunys, turintys nepakartojamas darbingumo savybes, kurių apmokymas trunka nuo 6 iki 15 pakartojimų. Šie šunys puikiai atsimena komandas. Jie sureaguos į pirmąją duotą komandą 85% atvejų arba dažniau. Bet kuris šeimininkas, netgi neturėdamas ypatingos kantrybės ir patirties, galės išdresuoti šių veislių šunis iki puikaus lygio.

 3-a grupė. Gabūs draugužiai 

23. Jorkšyro terjeras; 
24. Ryzenšnauceris;
25. Erdelterjeras;
26. Buvjė;
27. Briaras;
28. Samojedas;
29. Amerikiečių stafordšyro terjeras;
30. Gordono seteris;
31. Kernterjeras;
32. Keribliūterjeras;
33. Airių seteris;
34. Nykštukinis pinčeris;
35. Anglų seteris;
36. Faraonų šuo;
37. Dalmantinas.


Nuo 23-ios iki 37-os vietas užima tos veislės, kurios turi aukštesnius, nei vidutiniai, gabumus būti dresuojamos. Šie šunys pradeda suprasti paprastas naujas komandas per 15-25 pakartojimus, bet periodiškai reikia kartoti išmoktus dalykus. Šių veislių šunys reaguoja į pirmąją komandą 70% atvejų ir dažniau. Jeigu treniruotės nėra reguliarios arba dresuotojas neturi patirties, komandos bus atliekamos atmestinai arba bus visiškai praleidžiamos pro ausis.

 4-a grupė. Darbštuoliai 

38. Bedlingtono terjeras;
39. Toiterjeras;
40. Airių vilkogaudis;
41. Saliukis;
42. Pointeris;
43. Karaliaus Čarlzo kavalerijos spanielis;
44. Haskis;
45. Greihaundas;
46. Bokseris;
47. Vokiečių dogas;
48. Taksas;
49. Bulterjeras;
50. Malamutas;
51. Šarpėjus;
52. Foksterjeras;
53. Ridžbekas
54. Valų terjeras;
55. Airių terjeras;
56. Akita Inu.


Veislės, užimančios 38-tą-56-tą vietas – tai darbštūs šunys su vidutiniais gabumais. Jie supranta komandas po 15-20 pakartojimų, bet tam, kad efektas išliktų, reikia 25-40 pakartojimų. Šių veislių šunys reaguoja į pirmąją komandą 50% atvejų ir dažniau. Jeigu nėra reguliarios praktikos, šie šunys pamiršta įgūdžius gana greitai. 

5-a grupė. Užsispyrėliai 

57. Skaiterjeras;
58. Silihemo terjeras;
59. Mopsas;
60. Prancūzų buldogas;
61. Briuselio grifonas;
62. Italų kurtas;
63. Skiauterėtasis kinų šuo;
64. Japonų chinas;
65. Bobteilas;
66. Škotų terjeras;
67. Senbernaras;
68. Didysis Pirėnų šuo;
69. Čihuahua;
70. Lhasa Apso;
71. Bulmastifas.


57-tą-71-ą vietas užėmė veislės, kurioms reikia 25-ių pakartojimų, kad atsimintų komandas ir 40-80 – kad nepriekaištingai jas atliktų. Jie blogai įsimena, todėl jiems reikia karts nuo karto atgaivinti įgūdžius. Šie šunys mėgsta vaikščioti patys sau, patys priimti sprendimus ir reaguoja į šeimininką tik tuomet, kai būna šalia jo. Šie šunys neskirti naujokams, nes jų dresiravimas netgi ekspertui bus ne pačiu lengviausiu užsiėmimu. 

6-a grupė. Tiesiog gražuoliai! 

72. Ši cu;
73. Basethaundas;
74. Mastifas;
75. Biglis;
76. Pekinas;
77. Bladhaundas;
78. Kurtas;
79. Čiau-čiau;
80. Buldogas;
81. Basendžis;
82. Afganų kurtas.


Užbaigia reitingą veislės, užimančios vietas nuo 72-os iki 82-os. Aišku, negalima jų pavadinti kvailiais ar negabiais – tiesiog jie yra sudėtingi dresavimo atžvilgiu. Tokioms veislėms kartais reikia virš 100 komandos pakartojimų-pamokų, be to, ilgo mokymosi laikotarpio, nes kitaip šunys elgsis taip, lyg pamokų visiškai niekada nebuvo.

Šaltinis: delfi.lt

Maisto produktai, kurių jokiu būdu negalima duoti savo augintiniui

maisto produktai šunims

maisto produktai šunimsAr esate iš tų šeimininkų, kurie mėgsta savo augintinį palepinti kąsneliu iš savo lėkštės? Galbūt tame ir nėra nieko labai blogo, tačiau turėtumėte įsidėmėti kelis maisto produktus, kurie jūsų šuniui gali pakenkti.Tikriausiai visi esate girdėję, kad šokoladas šuniui – tarsi nuodas. Problema tame, kad šokolade yra teobromino – medžiagos, kuri savo poveikiu panaši į kofeiną. Žmogaus organizmas teobrominą greitai apdoroja, o štai šunų organizme perdirbimo procesas vyksta kur kas lėčiau. Galbūt nieko itin blogo nenutiks nuo mažo gabaliuko šokolado, tačiau persivalgęs jūsų augintinis gali ne tik susirgti, bet ir nugaišti.
Svogūnuose yra tiosulfato – augintinių organizmui pavojingos medžiagos. Nuodinga dozė – maždaug 50 g /1 kg gyvūno kūno masės (kitaip tariant, jei 10 kg šuo per kelias dienas suvalgys pusę kilogramo svogūnų, gero galite nelaukti). Svogūnai gali pakenkti virškinimui, kepenims, kvėpavimo sistemai bei skatinti mažakraujystę – raudonųjų kraujo kūnelių irimą.
Česnakuose taip pat yra tiosulfato, tik šiek tiek mažesnė dozė. Didesnis kiekis česnakų gali pakenkti, o maža dozė – netgi padėti, mat česnakas yra natūrali priemonė, naikinanti šunų parazitus.
Kaulai : ypač pavojingi žuvies ir ilgomis plonomis adatomis skylantys paukštienos kaulai, kurie gali sužaloti augintinio nasrus, gerklę, virškinimo ir šalinimo sistemą. Manoma, kad šunims nerekomenduojama duoti virtų kaulų, be to, kaulus patartina duoti “mėsoje”, o ne virtus ar plikus.
Avokaduose yra persino, kuris šunis ir kates veikia kaip nuodas. Jis sukelia viduriavimą, vėmimą, kenkia širdžiai.
Manoma, kad vynuogėse esantis toksinas pažeidžia augintinio inkstus, todėl šio gardėsio jam geriau neduokite. Jei šuo nuo stalo nugvelbs vynuogių ir pastebėsite, kad augintinis sunegalavo – kuo skubiau sukelkite priverstinį vėmimą ir vežkite pas veterinarą.
Dauguma šunų su malonumu laka alų! Tačiau nepamirškite, kad šuns svoris – kur kas mažesnis, nei suaugusio žmogaus, todėl apsinuodijimą gali sukelti net ir mažiausias alkoholio kiekis. Be to, šuns organizmas kur kas prasčiau skaido alkoholį, nei žmogaus.

Šunims kenkia kačių maistas – turi per daug baltymų ir riebalų; 
Kava ir arbata – pernelyg tonizuoja, skatina širdies veiklą;
Didelis kepenų kiekis – kepenyse daug vitamino A, o jo perteklius sukelia hipervitaminozę;
Pienas – kai kurie šunys ir katės turi nepakankamai fermento laktazės, kuri skaido pieno laktozę;
Žali kiaušiniai – didelis kiekis juose esančio fermento avidino kenkia odai ir kailiui;
Druska – didelis jos kiekis kenkia inkstams.

 

Šaltinis: delfi.lt

Kūdikis ir šuo

vaikai-šuo

Auginate kūdikį ir laikote šunį?  Yra patvirtinta tai, kad mažyliai, augantys namuose, kuriuose gyvena šunys, yra gerokai sveikesni. Tai parodė naujausi tyrimai. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad mažyliai, kurių namuose per pirmuosius jų vaikai-suogyvenimo metus gyveno šuo, įgijo geresnį imunitetą ir rečiau sirgo kvėpavimo takų infekcijomis bei peršalimo ligomis.
Tai paaiškėjo Suomijoje ištyrus 397 kūdikius, kurie pirmuosius savo gyvenimo metus praleido su gyvūnais, rašoma interneto portale „The Huffington Post“. Tyrimo metu naujagimių mamos 44 savaites nuolat žymėjo, kaip dažnai jų vaikai karščiavo, sirgo ausų infekcijomis, sloga, kosėdavo, švokštė ir kiek kartų jiems gydyti prireikė antibiotikų. Mokslininkai palygino ataskaitas tų, kurių namuose augo gyvūnėliai su tų, kurie jų neturėjo. Paaiškėjo, kad vaikai, kurių namuose gyveno šuo ar katė , buvo šešiais procentais sveikesni, nei tie, kurių šeimoje šunų ar kačių nebuvo. Vaikai, kurių namuose gyveno šunys, buvo netgi dar sveikesni. Pirmaisiais savo gyvenimo metais jie sirgo 31 proc. rečiau už tuos, kurių namuose šunų nebuvo. „Manome, kad buvimas su gyvūnais kažkaip subrandina imuninę sistemą, tad kai vaikas dažnai susiduria su mikrobais, jis gali būti geriau pasiruošęs prieš juos atsilaikyti“, – paaiškino tyrimams vadovavusi daktarė Eija Bergroth iš Kuopijo universitetinės ligoninės Suomijoje.
Tyrėjai toliau mano, kad nuo kūdikystės augdami su gyvūnais vaikai vėliau būna atsparesni alergijoms ir astmai.

Šaltinis: delfi.lt

Ką geriau rinktis – kalytę ar patiną

Kale - patinas

Animals_Dogs__001814_1Dilema: kas geriau, kalytė ar patinėlis? Net ir patyrę šunų augintojai nesutaria šiuo klausimu. Taigi, ką pasirinkti?
Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes . Bet tam tikrų bendrų bruožų tiek vienai, tiek kitai lyčiai galima surasti.  Patinai, ypač didžiųjų veislių, dažniau būna pasitikintys savimi, ryžtingesni, ištvermingesni. Jie dažniau negu kalės įsivelia į pjautynes ir susipjauna aršiau, skausmingiau, na, bet reikia pripažinti, kad jie stambesni, masyvesni, gražesni už kales. Neretai ilgaplaukių veislių patinų kailis būna tankesnis, ilgesnis ir efektyvesnis nei kalyčių. Patinai yra prieraišesni. Kartais, jie atrodo labai nesavarankiški,tokie, kurie neišgyventų likę vieni be šeimininkų. Kita vertus patinai dažniau mėgsta dominuoti ir kas kiek laiko pabando užimti aukščiausią hierarchijos laiptelį šeimoje – jeigu jiems nepavyksta, nes šeimininkas yra ne mažiau „kietas“, tenkinasi ir ta vieta šeimoje, kurią jiems numatė šeimininkai. 
Kalės. Yra paplitusi nuomonė, kad kalės yra švelnesnės už patinus, tačiau praktika rodo kitką. Kai šeri iš rankos savo šunis, patinas maistą paima švelniai, o kalė, jeigu jos nesudrausmintume, griebtų mėsos gabalą kartu su jūsų ranka. Dar vienas pastebėjimas: jeigu nusikalsta patinas (nuo stalo nukniaukia kokį nors kąsnį) jo nusikaltimą išduoda visa povyza: jis nuleidžia galvą, „susimažina“ ir tampa vienu dideliu kaltės kamuoliu. Tą patį iškrėtusi kalė tupi oriai, o paklausta ar kartais ne ji nušvilpė sumuštinį, primerkia akis ir vizgindama uodegą stengiasi kuo ilgiau išlaikyti žvilgsnį „akis į akį“. Todėl peršasi išvada: kalės yra gudresnės ir mažiau nuolankios. Dar galima daryti išvadą, kad jos emociškai intelektualesnės už priešingos lyties atstovus. Fiziškai kalės yra mažiau patrauklios už patinus. Jos šiek tiek smulkesnės, mažesnės, subtilesnės, žodžiu, mažiau gražios lyginant su patinais. Už ir prieš Dažniausiai pirmasis šeimos šuo būna patinas, nes niekada nelaikę gyvūnų žmonės bijo kalyčių rujos. Iš tiesų, jeigu neketinate dalyvauti parodose ir tapti šunų veisėju, kalytės rujos gali gąsdinti. Priklausomai nuo veislės ir individualių organizmo savybių, kalė gali rujoti maždaug kartą per metus, kas pusmetį ar kas keturis mėnesius, o pati ruja trunka apie tris savaites  Nors tik kelios dienos būna vaisingos, nuo rujos pradžios iki pabaigos kalė tampa mažiau paklusni, „apkursta“ ir nenoriai vykdo šeimininko paliepimus. Tai laikas, kurį reikia tiesiog išlaukti ir išvesti kalę tik su pavadėliu neilgiems pasivaikščiojimams. Patino privalumas tas, kad jis neatsives nepageidaujamų šuniukų, tačiau jis turi puikią uoslę ir užuos netoliese rujojančią kalę. Tuo metu gali prasčiau ėsti, sublogti, kaukti, bandyti pabėgti per pasivaikščiojimą. Kalė seksualiai aktyvi būna tik tuomet, kai rujoja, o patinas visuomet pasirengęs kergti. Tad neretai sudėtingiau laikyti patiną (ypač jeigu jo libido yra stipriai išreikštas), nei kalę, kurią kartą, du per metus reikia pasaugoti. Kalę laikyti patogiau, nes jeigu rytais labai trūksta laiko (visiems juk pasitaiko pramiegoti) kalę pakanka išvesti minutei kitai. Ji kartą pasišlapina, pasituština ir galima pėdinti namo. Na, o patinas žymi teritoriją ir šlapinasi po truputį. Jam reikia pakelti koją prie medžio, krūmo, stulpo ar automobilio rato (dar kaip tyčia kaimyno). Dažniausiai patinai šlapinasi bandydami nustatyti savo hierarchiją  arba kai užuodžia kaimynystėje rujojančią kalę. Perspektyvos Jeigu planuojate su savo augintiniu dalyvauti parodose, bet apie pasirinktą veislę dar neturite sukaupęs viso žinių bagažo, perspektyviau pirkti kalytę. Kalė gali ir nebūti labai gero eksterjero, bet jeigu ji bus pakankamai gera, kad parodoje gautų įvertinimus „puikiai“ ar „labai gerai“, bus galima ją veisti, o sukaupus pakankamai žinių ir parinkus tinkamą patiną galima sulaukti tikrai aukšto lygio šuniukų. Apie patiną to pasakyti negalima. Parodoms ir veisimui skirtą patiną apskritai išsirinkti labai sunku – reikia žinoti iš kur pirkti, išmanyti visus veislės niuansus ir subtilybes, žinoti, kokių linijų patinai gali būti įdomūs tos pačios veislės kalių šeimininkams. Kad patinas būtų veisiamas, jis turi ne tik gauti parodose aukštus įvertinimus, bet reikia žinoti visą jo kilmę – kokios problemos yra jo mamos ir tėvo linijose, koks charakteris būdingas šioms linijoms, kokių savybių teoriškai galima tikėtis iš būsimų patino palikuonių. Neretai kalyčių kaina yra aukštesnė negu patinų.
 Tai, ką rinktis? Atsakymo nėra. Jeigu manote, kad susitvarkysite su patino jėga ir noru dominuoti – rinkitės jį. Kalės tinka tiems, kurie mėgsta šiek tiek gudraujančius, labiau savarankiškus gyvūnus. 

Šaltinis: delfi.lt